Pasaulio kapitalizmo raidos periodinė sistema

http://www.business-gazeta.ruKodėl 2012-2015 metais mūsų laukia antra krizės banga ir kada prasidės išėjimas iš jos

       Nepriklausomas ekonomistas, per paskutinius trejus krizės metus išgarsėjęsMaskvos ekspertų sluoksniuose, Aleksandras Aivazovas „Business Online“ laikraščio kvietimu neseniai apsilankė Kazanėje ir surengė įdomų seminarą apie situaciją pasaulio ir Rusijos ekonomikoje. Šiandien spausdinamas jo atsiųstas tekstas, kuriame pasakojama, kaip 2008 metais pasaulis įėjo į „didžiųjų sukrėtimų“ fazę, kodėl šiandien reikia atsisakyti karjeros Volstryte, ir kodėl JAV tapo „politinio, ekonominio ir socialinio nestabilumo šaltiniu“ pasaulyje ir artėja prie savo terminalinės (pabaigos) krizės.

                           

                          Atsisakyti karjeros Vostryte arba Londono Sityje

       2007 metų gruodyje milijardierius ir „investavimo guru“ (kaip jį vadina Vakarų spaudoje) Džimas Rodžersas pardavė savo namus Niujorke ir persikėlė į Singapūrą, sakydamas, kad atėjo laikas, kai pagrindinis pasaulio ekonomikos investicijų potencialas juda į Azijos rinkas: „Jeigu jūs būtumėte buvęs protingas 1807 metais, tai jūs būtumėte važiavęs į Londoną, jeigu būtumėte protingas 1907 metais – jūs būtumėte važiavęs į Niujorką, bet jeigu jūs protingas 2007 metais, tai jūs persikeliate į Aziją”. O 2010 lapkričio 4 d. kalbėdamas Oksfordo universitete, Džimas Rodžesas ragino studentus atsisakyti karjeros planų Volstryte arba Londono Sityje, kadangi artimiausiais metais gyvenimas fermoje duos daugiau pajamų nei prekyba Volstryte. 

       Bet tai ne iš proto išėjusio seno milijardieriaus keistybės, o gerai situaciją jaučiančio, išmintingo ir sėkmingo investavimo į pasaulines rinkas specialisto genialus numatymas. Ir nepaisant to, kad per pastaruosius 30 metų būtent rinkos spekuliantai iš Volstryto ir Sičio gaudavo didžiausias pajamas pasaulyje, vienas iš jų, Džimas Rodžersas perspėja, kad jų laikas pasibaigė: “Istorijoje buvo ilgi laikotarpiai, kai finansų centrai turėjo realią valdžią. Tačiau buvo ir laikai, kai ją turėjo tie, kurie gamina realias prekes – ūkininkai ir kalnakasybos pramonininkai”.

       Gerai jausdamas pasaulinius struktūrinius pokyčius pasaulio rinkose, “investicijų guru” mums rodo, kad pasaulio ekonomika vystosi ne tiesiai, o diskretiškai, cikliškai arba banguojančiai. Ir todėl tie, kurie investuoja pinigus į pasaulio rinkas, turi suprasti pasaulio ekonomikos vystymosi periodiškumo dėsnius. Tačiau šių dėsnių nesupranta daugelis šiuolaikinių ekonomistų, kurie į pasaulio ekonomikos vystymąsi žiūri, kaip į linijinį procesą, ir nenori matyti jo ciklinio, diskretinio pobūdžio. Siekiant užpildyti šią spragą, ir buvo sukurta “Pasaulio kapitalizmo raidos periodinė sistema”, kurią puikiai iliustruoja taiklūs “investicijų guru” Džimo Rodžerso pastebėjimai.

 

                    2008 metais pasaulis įžengė į „didžiųjų sukrėtimų“ fazę

       “Pasaulio kapitalizmo raidos periodinės sistemos” pagrindą sudaro keletas tyrimų ir teorijų, kurias skirtingu metu sukūrė įvairūs autoriai, turintys didžiulį autoritetą pasaulio ekonomikos moksle. Tai Nikolajaus Kodratjevo didžiųjų ekonomikos ciklų teorija, ir ja grindžiama Vladimiro Pantino evoliucinių ciklų teorija, išsamūs Kondratjevo ciklų tyrimai, kuriuos atliko S.M.Menšikovas. O taip pat L.Badaliano ir V.Krivorotovo techninių ir ekonominių cenozių formavimosi teorija, ir S.Glazjevo, K.Pereso ir M.Hirooko technologinių sąlygų (TS) teorija. Tačiau ypač didelę reikšmę turi kapitalo sukaupimo sisteminių ciklų teorija, kurią sukūrė Dž.Arigis remdamasis tyrimais, kuriuos atliko F.Brodelis, o taip pat J.Šumpetero „kūriamojo griovimo“ teorija, ir, žinoma, Karlo Markso funtamentalūs „Kapitalo“ studijavimai.

http://www.business-gazeta.ru

       Pagal tą „Periodinę sistemą“ pasaulis 2008 metais įėjo į kapitalizmo pramoninės stadijos trečio evoliucinio ciklo „Didžiųjų sukrėtimų“ fazę, kurios procese įvyks sukaupimo sisteminių ciklų pasikeitimas, o taip pat pasaulio ekonomikos vystymosi lyderio pasikeitimas. Dž.Arigis tvirtina, kad pasaulis įeina į Azijos (būtent todėl Džimas Rodžersas ir persikėlė į Aziją) kapitalo kaupimo sisteminį ciklą, kuriame pagrindinis vaidmuo ekonomikos augime priklauso valstybei. Ir į iki šiol viešpatavusio neoliberalaus „rinkos jėgų laisvo žaidimo“ vietą ateis didesnis valstybės kišimasis į ekonomikos gyvenimą, valstybinis indikatyvus planavimas ir griežtas ekonomikos reguliavimas valstybinėmis ir viršvalstybinėmis institucijomis, kuris buvo pradėtas dar 9- ame dešimtmetyje Japonijoje, tada gavęs pavadinimą „Japan Corporation“.

       Tačiau Japonijos audringą vystymąsi 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje JAV pavyko pristabdyti, pasinaudojus savo hegemonija pasaulio ekonomikoje, ir pagal Arigio apibūdinimą, tuo laikotarpiu esant „puikių laikų“ fazėje. O štai pristabdyti Kinijos vystymosi amerikiečiams nepavyks, kadangi 2008 m. ekonomika, pagal Dž.Arigio apibrėžimą, įėjo į JAV kaupimo ciklo terminalinių, t.y. pabaigos krizių fazę. Ir į vieningo pasaulio vystymosi centrą, kurį atstovauja JAV, viešpataujantį po Antrojo pasaulinio karo ir paskutinius 20 metų savo hegemoniją įgyvendinusį pagal „Vašingtono konsensuso“ doktriną, artimiausiu metu ateis nauja pasaulio bendruomenės organizacijos forma, kurią suformulavo Dž.Ramas „Pekino konsensuso“ doktrinoje. Šios doktrinos pagrindą sudaro pripažinimas, kad reikia sukurti naują pasaulio tvarką, kuri remtųsi visų pasaulio valstybių bendrais ekonominiais tarpusavio ryšiais, tačiau turi būti atsižvelgta į jų politinius ir kultūrinius skirtumus, o tai iš esmės skiriasi nuo vienašališkos JAV „Vašingtono konsensuso“ politikos.

 

       Kapitalo savininkai sėkmingai didina konkurencinį spaudimą darbui

       Be to, „Pekino konsensusas“ numato reikalingumą pripažinti atskirų valstybių vystymosi suderinimą su tam tikro regiono poreikiais, o tai akivaizdu, jog prieštarauja „Vašingtono konsensuso“ nuostatoms, kurios buvo taikomos visoms valstybėms, nepriklausomai nuo socialinio ir ekonominio išsivystymo lygio, o taip pat nuo jų kultūros ir civilizacijos skirtumų. JAV ir „Vašingtono konsensuso“ istorinio laikotarpio hegemonija priėjo prie savo loginės pabaigos. Ir terminalinės krizės, kurios neturi išsprendimo šiame ekonominio vystymosi modelyje, prasidėjo jau nuo 2008-2009 m. perprodukcijos krizės, po kurios seks 2012-15 m. ir 2017-18 m. perprodukcijos krizės. Šios terminalinės krizės ir padės galutinį tašką neoliberalaus modelio, kuris viešpatauja pasaulio ekonomikoje nuo 9 –ojo dešimtmečio, vystymesi.

       „PERPRODUKCIJOS krizės“, - pagal Dž. Arigio apibrėžimą, - vyksta tada, kai kapitalo savininkai sėkmingai didina konkurencinį spaudimą darbui, jog realus darbo užmokestis negali kilti taip pat greitai, kaip auga darbo našumas, todėl paklausa neauga kartu su pasiūla“. Tačiau DŽ.Arigio nuomone, reikia skirti PERPRODUKCIJOS krizes ir PERTEKLINIO SUKAUPIMO krizės, kurios vyksta todėl, kad esant sparčiam ekonominiam augimui susidaro toks kapitalo perteklius, kuris siekia būti investuotas į esamus prekybos ir gamybos kanalus, jog to kapitalo savininkų konkurencija sukelia pastovų pelno normos kritimą, t.y. tą gamybą padaro nerentabilia. Ir kapitalistai priversti mažinti savo gamybą, kad išvengtų nuostolių, o daugelis bankrutuoja. Ieškodamas išeities iš PERTEKLINIO SUKAUPIMO, kapitalas iš gamybos išeina į finansų sferą ir prasideda finansinės ekspansijos laikotarpis.

       7-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV ir kitos išsivysčiusios valstybės atsidūrė būtent tokioje PERTEKLINIO SUKAUPIMO krizėje. „PERTEKLINIO SUKAUPIMO krizės sukelia ilgus finansinės ekspansijos laikotarpius, - teigia Dž.Arigis, - kuri, perfrazavus Šumpeterą, duoda lėšas mokėjimams, kurie reikalingi ekonominės sistemos nukreipimui nauja kryptimi...  XIX amžiaus pabaigos Didžiojoje Britanijoje arba ХХ amžiaus pabaigos JAV, „po augimo laikotarpio... ir didelio kiekio kapitalo sukaupimo, kurį galima pelningai reinvestuoti įprastuose kanaluose, finansinis kapitalizmas atsidūrė tokioje padėtyje, kai buvo pasirengęs dominuoti, bent jau tam tikrą laiką, virš visų pasaulio verslo veiklų rūšių“ (F.Brodelis).

 

   JAV kaip „politinio, ekonominio ir socialinio nestabilumo“ pasaulyje šaltinis

       Dėl Tečer ir Reigano neoliberalios revoliucijos 1979-80 m. JAV pavyko įveikti PERTEKLINIO SUKAUPIMO krizę ir ne tik išsaugoti, bet ir sustiprinti savo viešpatavimą pasaulio ekonomikoje. Ir iš pradžių šis viešpatavimas, atrodė, kad palaiko jau susiformavusius kapitalizmo centrus, ir net vyko žymus augimas ir susiklosčiusių kaupimo centrų stiprėjimas. „Laikui bėgant vis tik jis tampa politinio, ekonominio ir socialinio nestabilumo šaltiniu, kai griūna esminės kaupimo socialinės struktūros; „kapitalistinės sistemos būstinės“, kaip sakė Šumpeteris, persikelia į naujus centrus ir susikūria daug talpesnės kaupimo socialinės struktūros, kurioms vadovauja galingesnės valstybės“ (Dž.Arigis).

       Šiuo metu JAV tapo būtent tokiu „politinio, ekonominio ir socialinio nestabilumo šaltiniu“ pasaulyje, apie tai liudija ne tik 2008 metais prasidėjusi finansų krizė, tačiau ir tas socialinis bei politinis chaosas, kurį amerikiečiai sukuria pačiame sprogstamiausiame pasaulio regione – Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Panašiai, kaip tai darė Didžioji Britanija prieš 100 metų, kuri siekdama išsaugoti savo viešpatavimą, pasaulio bendruomenę tikslingai vedė į Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau palaipsniui Azijoje pradeda formuotis nauja visaapimanti kaupimo socialinė struktūra, kurios vadovaujantis kaupimo centras – Kinija ir kitos valstybės, kurių pagrindinė ideologija yra „Pekino konsensusas“. Todėl mūsų pasaulio laukia sunkūs visos pasaulio tvarkos pertvarkymo laikai trečiojo evoliucinio ciklo „Didžiųjų sukrėtimų“ fazėje.

 

             Viskas tegul vyksta, kaip vyksta – arba suteik veikimo laisvę

       „Savyje įkūnydamas bendrą turto formą -... kapitalas yra begalinė ir beribė energija, įveikianti visus barjerus... Bet kokie apribojimai yra įveikiamas barjeras“, - tvirtino K.Marksas. „Su ta savo tendencija kapitalas įveikia nacionalinį ribotumą ir nacionalinius prietarus, gamtos sudievinimą, tradicinį, gana uždarą apribotą tam tikrose sienose poreikių patenkinimą ir seno gyvenimo būdo atgaminimą. Kapitalas visam tam yra destruktyvus, jis pastoviai visą tai revoliucionizuoja, griauna visas kliūtis, kurios stabdo gamybinių jėgų vystymąsi, kliudo poreikių augimui, gamybos įvairovei, gamtinių išteklių ir kultūrinių jėgų eksploatavimui ir jų mainams“ (Karlas Marksas).

       Tas begalinis ir beribis judėjimas dėl begalinio, ir beribio kapitalo kaupimo neišvengiamai atveda prie gilių ekonominių krizių. Kapitalizmo vystymosi neišsprendžiami prieštaravimai yra tame, jog kapitalo sukūrimas vyksta materialinės gamybos srityje, o kaupimas ir sukurto naujo kapitalo pasisavinimas vyksta finansų srityje. Tačiau materialinės gamybos sferoje, kurioje formuojasi kapitalas, turi savo augimo ribas, kurios sąlygojamos, iš vienos pusės, jo technologinio vystymosi lygiu, o iš kitos – gyventojų paklausos mokumo dydžiais kiekviename duotame istoriniame laikotarpyje. Nors tuo pačiu metu kapitalo kaupimas finansų sferoje neturi jokių natūralių ribų, išskyrus finansų krizes, kurių metu sprogsta daug finansinių burbulų ir žlunga finansinės piramidės.

       Kapitalizmo vystymosi liberalus modelis, kuris pagrįstas „Sėjaus dėsniu“, tvirtina, kad įmanomas visiškas pagaminto bendrojo nacionalinio produkto realizavimas ir visuomenės ekonomikos vystymasis be krizių. Reikia tik pasitikėti „rinkos jėgų laisvu žaidimu“, o rinkos „nematoma ranka“ pati viską sustatys į savo vietas. Principas, kurį iškėlė dar fiziokratai, „laissez faire, laissez passer“ (tegul viskas vyksta, kaip vyksta arba leisk veikti laisvai) yra visų laikų liberalų šūkis. Tačiau K.Marksas nurodė: „Tiesa, įvairios gamybos sritys pastoviai siekia pusiausvyros... Tačiau ta pastovi įvairių gamybos sričių pausiausvyros tendencija yra tik reakcija į pastovius tos pusiausvyros pažeidimus“. Tą pastovų pusiausvyros pažeidimą K.Marksas laikė fundamentalios kapitalistinės reorganizacijos laiku, o J.Šumpeteris vadino „kuriamuoju griovimu“.

 

      Pasaulio ekonomiką laikas nuo laiko sukrečia perprodukcijos krizės

       Visas reikalas yra tame, kad pagal pagrindinį kapitalizmo kaupimo dėsnį, kapitalas pastoviai siekia gaminti iki ribų, kurias nustato gamybos pajėgumai, t.y. ribų, kurias sąlygoja duotos techninės sąlygos (TS) gamybinės galimybės, nekreipdamas dėmesio į rinkos ir poreikių, kurie priklauso nuo mokumo galimybių, ribas. Atskirais ekonominio vystymosi laikotarpiais kapitalo savininkai taip sėkmingai didina konkurencinį spaudimą darbui, kad realūs darbo užmokesčiai nespėja paskui darbo našumo augimą, todėl paklausa auga lėčiau už pasiūlą. Kaip to rezultatas, pasaulio ekonomiką laikas nuo laiko krečia perprodukcijos krizės, kai didžioji dalis pagamintų prekių, paneigdamos „Sėjaus dėsnio“ aksiomas, neranda mokios paklausos.

       Kita vertus, esant kylančioms Kondratjevo bangoms, ypač liberaliais pasaulio ekonomikos vystymosi laikotarpiais, kapitalo savininkų konkurencija pardavimo rinkose per tam tikrą laiką sumažina pelno normą, padaro ją neigiamos reikšmės. „Kol viskas vyksta gerai, - rašė Marksas, - konkurencija veikia, kaip praktikoje įgyvendinta kapitalistų klasės broliška sąjunga, todėl jie tarpusavyje dalijasi bendrą grobį proporcingai pagal dalį, kurią kiekvienas įdėjo. Tačiau, kai tik pradedama kalbėti ne apie pelno, o apie nuostolių pasidalijimą, kiekvienas stengiasi kiek tik gali sumažinti savo nuostolių dalį ir ją suversti kitam“. Todėl be perprodukcijos krizių kapitalistinėjė ekonomikoje vyksta ir krizės, kurias sąlygoja perteklinis kapitalo sukaupimas ir pelno normos kritimas, kai atsiranda perteklinis kapitalas, kuris negali būti pelnu (o gauti nuostolius niekas nenori), įdėjus į materialią gamybą, tai sukelia masinį kapitalo išėjimą į finansų sferą.

       Tačiau paradoksas yra tame, kad kapitalas, investuotas į finansų sferą, ne tik negamina materialinių gėrybių, tačiau ir nesukelia visuomenės paklausos padidėjimo. Jis dar daugiau padidina perteklinio kapitalo dydžius, kadangi jeigu darbuotojas, praktiškai visas savo pajamas nukreipia vartojimui, tai finansininkas didelę savo pajamų dalį nukreipia į kapitalo kaupimą. Taigi, pelno normos kritimas (o reiškia ir prekių kainų) po konkurencinės kovos sustiprėjimo, kurią apdainuoja visų rūšių liberalai, ne tik neveda į ekonomikos stabilizavimą, bet ir neišvengiamai sukelia perprodukcijos krizes. O tai, savo ruožtu, atveda į socialinių ir ekonominių struktūrų griuvimą, kuriose vyko kapitalo kaupimas, ir naujų struktūrų susikūrimą. Tai ir yra Šumpetero „kuriamasis griovimas“, kuris įgauna tris pagrindines formas:

       1.Kapitalų dydžių išaugimas, esant koncentracijai arba centralizacijai, o taip pat naujos verslo organizavimo formos susikūrimas.

       2. Gyventojų pertekliaus ir naujo tarptautinio darbo pasidalinimo formavimasis.

       3. Naujų, stambesnių kapitalo kaupimo centrų atsiradimas.

 

                                                      Rotšildo epocha

       XVIII amžiuje pagrindine kapitalistinės gamybos organizavimo forma buvo manufaktūros, kapitalas buvo kaupiamas daugiausia prekybos kompanijose, o dominuojančia prekybos ir pramonės valstybe buvo Olandija. Tačiau nuo XVIII amžiaus vidurio Olandijos finansinis kapitalas išėjo iš gamybos ir prekybos, ir perėjo į finansinę ekspansiją. Kaip to rezultatas, XIX amžiaus pradžioje prekybos ir pramonės sferos lyderystė iš Olandijos perėjo į Didžiąją Britaniją, kuri dėl pramoninės revoliucijos pasaulio bendrijai pasiūlė naują verslo organizavimo formą – fabriką, kuris rėmėsi garo varikliu, mechaninėmis staklėmis ir vaikų bei moterų darbo panaudojimu.  

       Be to, Didžiosios Britanijos kolonijiniai užgrobimai sukūrė didžiulį gyventojų perteklių ir atvedė į naują tarptautinį darbo pasidalinimą. Pasaulio galios seni centrai nuėjo į antrą planą: Kinija ir Indija, XIX amžiaus pradžioje gaminusios 40% pasaulio BVP, tapo faktinėmis Didžiosios Britanijos kolonijomis, o Olandija Anglijos buvo išstumta į finansų sferą. Ir Didžioji Britanija tapo kapitalo kaupimo nauju pasaulio centru, sukūrusiu naują, efektyvesnę gamybos organizavimo formą, fabrikų forma ir jų koncetracija atskirų privačių savininkų rankose, o po Napaleono karų Didžioji Britanija tapo ir pasaulio ekonomikos vystymosi nauju lyderiu. Taigi, beveik du amžius pasaulio ekonomikos vystymosi kryptį nustačiusį Olandijos kaupimo sisteminį ciklą pakeitė Didžiosios Britanijos kaupimo ciklas.

       Po to atsirado geležinkeliai ir į kapitalo didinimo, jį koncentruojant atskirų privačių savininkų rankose, formos vietą atėjo kita kapitalo kaupimo forma – jo centralizavimas. „Pasaulis iki šiol būtų be geležinkelių, jeigu reikėtų laukti, kol kaupimas atskirus kapitalus nesuformuos iki tokių dydžių, kad jie galėtų susidoroti su geležinkelių statyba. Priešingai, centralizavimas akcinių bendrovių pagalba tai įgyvendimo akimirksniu“ (K.Marksas). Būtent kapitalo centralizavimas akcinėmis bendrovėmis tapo nauja, efektyvesne kapitalo kaupimo forma nei XIX amžiaus pirmosios pusės fabrikai.

      Tačiau XIX amžiuje akcinės bendrovės labiausiai vystėsi ne Anglijoje – pasaulio ekonomikos vystymosi lyderėje tuo metu, o JAV ir Vokietijoje vertikaliai organizuotose akcinėse kompanijose. Be to, santykinai nedidelis pačios Didžiosios Britanijos dydis nesukūrė palankių sąlygų akcinių bendrovių vystymuisi, įskaitant ir geležinkelių statybai, kai tuo metu didžiulės ir neįsisavintos JAV platybės tapo palankia dirva vertikaliai valdomų akcinių bendrovių galingai plėtrai. Kai tuo tarpu, Didžiojoje Britanijoje net ХХ amžiaus pradžioje fabrikai buvo pagrindine pramonės gamybos organizacijos forma.

       Geležinkelių plėtra plius neįsisavintų Amerikos žemių kolonizavimas pagal „Homestead aktą", pagal kurį bet kuriam persikėlusiam iš gyventojų perteklį turinčios Europos praktiškai nemokamai buvo suteikiamas 160 akrų (65 ha) derlingos žemės sklypas, sukūrė prielaidas naujo stambaus kapitalo kaupimo centro formavimuisi. Po JAV Šiaurės ir Pietų pilietinio karo susiformavo labai talpi vidaus rinka ant naujo, daug efektyviau organizuoto, vertikaliai valdomų akcinių bendrovių pagrindo, kuris kaip siurblys iš viso pasaulio pradėjo į save traukti laisvus kapitalus. Tuo pačiu metu Didžiosios Britanijos kapitalas perėjo į finansinės ekspansijos fazę ir, pradedant nuo ХIХ amžiaus septintojo dešimtmečio, šalies viduje sumažino investicijas ir smarkiai padidino kapitalo eksportą į užsienį: JAV ir daugelį Didžiosios Britanijos imperijos kolonijų (žiūr. schemoje kapitalo eksporto grafiką esant Didžiosios Britanijos kaupimo ciklui). Tas istorinis laikotarpis (1866-1931 m.) net gavo „Rotšildo epochos“ pavadinimą.

 

   Didžioji Britanija stengėsi išlaikyti lyderystę pasaulio ekonomikoje, tačiau...

       Tačiau jau 1900 metais JAV ir Vokietija savo pramonės galia aplenkė Didžiąją Britaniją. Jausdamas, kad Didžiosios Britanijos lyderystė ateina į savo natūralų galą, britų finansinis kapitalas, vadovaujamas Rotšildo, iš vienos pusės, Europoje organizavo „Antantę“ („trijų susitarimą“, Prancūzija, Rusija ir Didžioji Britanija), nukreiptą prieš Vokietiją. O iš kitos pusės, iš trečio bandymo, nužudę tris JAV prezidentus, 1913 metais JAV sukūrė privatų Centrinį banką – Federalinę rezervų sistemą, kurią kontroliavo Londono Sitis. Pasiekusi savo priešininko Europoje – Vokietijos pralaimėjimo Pirmame pasauliniame kare ir pradėjusi kontroliuoti JAV pinigų sistemą, Didžioji Britanija pasistengė savo rankose išlaikyti pasaulio ekonomikos vystymosi lyderystę. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio krizė galutinai sužlugdė jos ekonomikos potencialą, ir Didžiosios Britanijos kapitalo kaupimo sisteminis ciklas buvo pakeistas į JAV, ir JAV pakeitė Didžiąją Britaniją pasaulio ekonomikos vystymosi lyderio poste. 

http://www.business-gazeta.ru

        Aukščiau pateiktas „Dow Jones indekso“ grafikas aukso ekvivalentu labai tiksliai parodo Amerikos kaupimo ciklo vystymąsi. Iki trečiojo dešimtmečio „Dow Jones indeksas“ svyravo nedidelėse ribose ir reagavo išimtinai į vidaus įvykius, vykstančius JAV (pavyzdžiui, pilietinį karą tarp Šiaurės ir Pietų), kadangi Amerikos ciklas buvo, kaip „gimdos“ būsenoje. Tačiau kai tik po Pirmojo pasaulinio karo JAV išėjo į pasaulio ekonomikos vystymosi lyderius, tai „Dow Jones indeksas“ pradėjo labai tiksliai atspindėti didelių Kondratjevo ciklų (K- ciklų) krentančias žemyn ir kylančias aukštyn bangas. 4-as dešimtmetis – „Didžioji depresija“ arba ketvirto K- ciklo krentanti žemyn banga, penktas –septintas dešimtmečiai – audringas ekonomikos pakilimas esant kylančiai bangai, aštuntas – devintas dešimtmečiai – penkto K– ciklo krentanti banga, o nuo 9-ojo dešimtmečio iki XXI amžiaus1-ojo dešimtmečio jo kylanti banga. XXI amžiaus1-ame dešimtmetyje prasidėjo šešto K –ciklo krentanti banga, kuriai esant ir pasibaigs JAV kaupimo sisteminis ciklas.

 

                   Pirmą žąsį „-Japoniją amerikiečiams pavyko „pašauti“, tačiau...

       Kaip rašė F.Brodelis, prasidėjus vieno kaupimo ciklo „rudeniui“, prasideda formuotis kito kaupimo ciklo „pavasaris“. Ir kada 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje pasaulio ekonomiką apėmė perteklinio sukaupimo krizė, kuri buvo signaline krize Amerikos kaupimo ciklui, tai buvo „pirmas skambutis“, perspėjantis apie jo „rudens“ pradžią. Bet lygiagrečiai tuo metu prasidėjo spartus Japonijos ekonomikos vystymasis, po kurio sekė ne mažiau spartus „Azijos tigrų“ (Taivanio, Pietų Korėjos, Honkongo ir Singapūro) vystymasis. Japonijos vystymąsi smarkiai pristabdė JAV 1985-90 m., kai Japonijos asmenyje pamatė grėsmę savo absoliučiai hegemonijai pasaulyje. Po to sekė Azijos finansų krizė 1997-98 m., kurią organizavo JAV ir TVF Dž.Sorošo rankomis (už kurio nugaros šmėkščioja Rotšildai), kuri sulėtino „Azijos tigrų“ vystymąsi.  

       Tačiau JAV taip ir nepavyko sustabdyti objektyvaus Azijos kaupimo ciklo formavimosi, kuris vyko pagal Kaname Akamatso „skrendančių žąsų“ modelį. „Pirmą žąsį“ – Japoniją – amerikiečiams pavyko „pašauti“ sutartimi viešbutyje "Plaza" 1985 metais, „antrą žąsį“ – „Azijos tigrus“ – taip pat pavyko „pašauti“ Dž.Sorošo rankomis. O štai „trečiai žąsiai“ – Kinijai – pavyko iššokti už pirmųjų dviejų nugarų ir nepadaryti tų klaidų (finansų rinkų atvirumas Vakarų spekuliaciniam kapitalui, t.y. Sorošui ir Co.), kurias padarė pirmos dvi „žąsys“. Ir dabar JAV, kurios artėja prie savo terminalinės (pabaigos) krizės, pažymėtos schemoje T3, jau nebeturi pakankamai jėgų, kad sustabdytų galingą Kinijos ekonomikos augimą, nors jos ir bando su didžiausia turima jėga prispausti Kiniją. Tačiau visi jų bandymai veltui: Azijos kapitalo kaupimo ciklas per šį dešimtmetį galutinai išstums Amerikos, o pasaulio ekonomikos vystymosi „lyderio marškinėlius“ užsivilks Kinija.

 

                                               Ankstesnio ciklo šešėlyje

       Kiekvienas Dž.Arigio sisteminis kaupimo ciklas savo raidoje praeina tris stadijas. Pirma duoto ciklo stadija arba „pavasaris“ dar yra po ankstesnio kapitalo kaupimo ciklo „stogu“, kuris tuo laikotarpiu išgyvena savo „rudenį“. Antrą stadiją Dž.Arigis pavadino materialinės ekspansijos stadija, kai laisvas finansinis kapitalas nukreipiamas į materialinę gamybą, kuri jam garantuoja aukštą pelningumo lygį. Tą etapą Marksas išreiškė savo garsia kapitalo formule P-P-P‘ ((P-P) išreiškia prekės pirkimą, jos pardavimui (P-P‘), turint tikslą padidinti kapitalą), kai pinigai, investuoti į gamybą, duoda žymų kapitalo prieaugį, kuris tenkina kapitalo savininką.   

       Tačiau padidėjusi konkurencija pamažu atveda į pelno normos kritimą ir perteklinio sukaupimo krizes, kai kapitalai neranda pelningo pritaikymo materialinėje gamyboje ir išeina į finansų sferą, kur pinigai „daro“ pinigus pagal Markso formulę P-P‘. Ir prasideda kaupimo ciklo trečia stadija arba „ruduo“, pagal Dž.Arigio terminologiją „finansinė ekspansija“, kuri apibūdinama ekonominių procesų dideliu turbulentiškumu, ir kuri pasibaigia terminalinėmis krizėmis, kurios turi perprodukcijos krizių pobūdį, kada kapitalo spaudimas darbui sukelia realaus darbo užmokesčio augimo ribojimą ir pagaminta prekė neranda mokios paklausos. JAV realus darbo užsmokestis XXI amžiaus 1-ame dešimtmetyje liko 1968 metų lygyje po to, kai 9-ame dešimtmetyje Reiganas ir Tečer susidorojo su savo profsąjungomis.

http://www.business-gazeta.ru/

               

                L.Badaliano ir V.Krivorotovo techninės-ekonominės cenozės

       Dž.Arigio kapitalo kaupimo sisteminių ciklų teorija nuostabiai tiksliai papildoma L.Badaliano ir V.Krivorotovo techninių – ekonominių cenozių teorija. Duotoje „Periodinėje sistemoje“ mes nenagrinėsime keturių cenozių, kurios buvo epochoje prieš industrializaciją, ir pradėsime nuo penktos Didžiosios Britanijos cenozės, susiformavusios jau industrinėje kapitalizmo epochoje. Pagrindinis tos cenozės išteklis – anglis, kuri naudojama ir transportui, ir kaip energijos šaltinis. Nauja „žemės naudojimo sistema“ – tai pramoninė gamyba, fabrikas ir garo variklis, anksčiau nepasiekiamų teritorijų naudojimas gamybai tampa įmanomas dėl atsiradusio garo transporto.

       Cenozės gimimas vyksta kartu su kapitalo kaupimo naujo sisteminio ciklo, esančio po ankstesnio ciklo šešėliu, įėjusio į finansinės ekspansijos būklę, gimimu. Tuo metu, kai pačios naujos cenozės formavimasis vyksta pradiniame materialinės ekspansijos etape, kai formuojasi nauja TS, kuri ir yra pagrindas galingai materialinei ekspansijai naujos cenozės formavimosi procese. Naujos TS bazėje, atitinkamos cenozės formavimosi procese ir vyksta tolesnis kapitalo kaupimas materialinėje gamyboje pagal formulę P-P-P‘ iki perteklinio sukaupimo signalinės krizės atsiradimo. Taigi, naujos techninės – ekonominės cenozės formavimasis atitinkamam kapitalo kaupimo ciklui turi tą patį vaidmenį, kaip kosminė raketa kosminiam laivui – ji išveda jį į nustatytą orbitą.

http://www.business-gazeta.ru

  

        1848 metų revoliucija nušlavė senos socialinės sanklodos likučius

       „Rikardo pigios gamybos masinėms rinkoms lyginamasis pranašumas, - tvirtina L.Badalianas ir V.Krivorotovas, - buvo pasiektas pakeitus audėjų ir verpėjų kvalifikuotą rankų darbą į pigų mechanizuotą žmonių, išmestų iš tradicinių buveinių į miestus, įskaitant našlaičius, darbą. Kaip ir ankstesniais atvejais, produkdyvus „nereikalingų“ žmonių panaudojimas tapo galimas dėl naujų technologijų ir darbo organizavimo metodų. Nauja fabrikų sistema pakeitė seną manufaktūrų sistemą, kurios pagrindas buvo hidroenergija, o todėl turėjo ribotą tinkamų vietų skaičių – manufaktūros turėjo stovėti ant sraunių upių kranto, kaip taisyklė, už miesto su jo gausia darbo jėga. Garo mašina padėjo panaudoti spartaus miestų, kuriuose rinkosi žmonės išstumti kaimo gyventojų pertekliaus, augimo potencialą“.

       Augant garo fabrikams, kuriuos buvo galima statyti toli nuo upių, žmonės masiškai persikėlė į miestus – masinį perėjimą prie garo galima matyti eksponentiniame miestų augime. 1750metais Didžioji Britanija turėjo tik 2 miestus su 50 000gyventojų – Londoną ir Edinburgą. 1801m. jau buvo 8,1851 m. – 29, įskaitant devynis su daugiau kaip 100 000gyventojų. Tuo metų britų gyveno daugiau mieste nei kaime, ir beveik trečdalis gyveno miestuose, kuriuose gyventojų daugiau kaip 50 000. 1815-1840m. įvyko sprogstamas pačių įvairiausių anglies ir garo pritaikymų išplitimas. Ši logistika ant seklumos užėjo esant, taip vadinamai, Didžiajai depresijai XIX amžiaus 4-ame dešimtmetyje ir su ja susijusiai defliacijos recesijai. XIX amžiaus ketvirtojo –penktojo dešimtmečių krizės metu siauros vietos infrastruktūroje buvo praplatintos vykdant masines naujoves – geležinkelių statybas, kurios smarkiai padidino teritorijų našumą, sumažinus transporto kainą ir pagerinus prekių išvežimo galimybes, t.y. įvyko „netinkamų plotų įsisavinimas (tas pats procesas vyko po 100, išeinant iš Didžiosios depresijos 4-ame dešimtmetyje, tik vietoj geležinkelių tada statė automobilių kelius). Nuo to momento pramonės amžiaus kultūrinis ir technologinis paketas buvo visiškai suformuotas, todėl Didžiojoje Britanijoje gerokai padidintos gamybos ir vartojimo apimtys.

       Vietoj upių su jų atsitiktiniu išsidėstymu, nauja žemės naudojimo sistema rėmėsi geležinkeliais, kurie bet kokią teritoriją padarė prieinamą. Iš pradžių tai įvyko šalies viduje, o paskui ir kolonijose. Iš paskos, paskui 1848 metų Europos revoliucijas, kurios nušlavė senos socialinės sanklodos likučius, XIX amžiaus penktajame –septintajame dešimtmečiais technologinis garo paketas išplito po Europą. Didžiosios Britanijos, kaip „pasaulio dirbtuvės“ savo technologinio pakilimo laikotarpyje, padėtis dabar buvo nusistovėjusi, net pasiektas infliacijos pikas (7-ame dešimtmetyje), kai aukštos kainos už jos pagrindinį išteklį - anglį, jos produktus padarė nekonkurencingus lyginant su Vokietijos ir JAV, o Didžiosios Britanijos kapitalas perėjo į finansinę ekspansiją. Maždaug po 100 metų tas pats pasikartos ir JAV, kai infliacijos pikas 8-ame dešimtmetyje JAV produkciją padarys nekonkurencinga lyginant su Vokietijos ir Japonijos produkcijomis, o JAV kapitalas pereis į finansinę ekspansiją.

 

                        Buvo įsisavinti „netinkami Didžiųjų prerijų plotai“ 

       Tačiau iš pradžių jau JAV susiformuos kita, šešta cenozė, kurios pagrindas masinė konvejerinė gamyba ir vidaus degimo varikliai. Pagrindinis išteklis – nafta, kuri naudojama transporte ir, kaip energijos šaltinis. Nauja žemės naudojimo rūšis buvo grindžiama masine gamyba ir mašinomis, kurios turi vidaus degimo variklį: pramonėje, žemės ūkyje ir namų ūkiuose.

http://www.business-gazeta.ru

       „Epochos augimo pagrindas buvo masinio automobilio ir konvejerio technologijos. Jis susiformavo nuo 1908 iki 1929 m., palaipsniui pereinant nuo Henrio Fordo garsaus „T“ modelio prie pigaus traktoriaus, kuris leido vykdyti masinį Didžiųjų prerijų arimą. Pigių prekių masinė gamyba leido įsisavinti didžiulę JAV teritoriją, daugiausia ekstremalaus klimato zonoje. Gamybos nuostolių lygis buvo žymiai sumažintas dėl plataus masinio automobilio išplitimo, o tai leido laiku pristatyti prekes į rinką. Nauja technika atvedė į žemės naudojimo naujos sistemos susiformavimą ir priėmimą. Iki to egzistavo žymus atotrūkis tarp mechanizuoto miesto ir kaimo rankų darbo, tačiau dabar mašina pradėjo užkariauti taip pat ir kaimą“ (Badalianas ir Krivorotovas).

       „Vidaus degimo variklis ir jo pritaikymas įvairiems tikslams, tokiems kaip automobilis, traktorius, buldozeris, ekskavatorius ir kita stambi žemės ūkio technika, pajudino žemės naudojimo naujos sistemos centrą, kuris leido „praplėsti“ išeikvotus turimus žemės resursus dėka į apyvartą įtrauktų ekstremalaus klimato teritorijų (Didžiosios prerijos, Kalifornija, Florida ir pan.), dėl stambių mechanizuotų fermų išplitimo, žemės ūkyje panaudojant  naftos chemiją. Žemės ūkio ir transporto mechanizavimas sumažino darbinių gyvūlių poreikį. Tai atlaisvino maisto gamybai milijonus akrų žemės, kurie iki to buvo naudojami ganykloms ir šieno gamybai. Dyzelinis variklis vaidino ypač svarbią reikšmę galingoje žemės ūkio technikoje ir transporte. Laivas, veikiantis dyzelio pagalba, palaipsniui keitė brangiai kainuojančią, anglimi veikiančią jūrų transportavimo infrastruktūrą, reikalaujančią išlaikyti pasaulinį anglies stočių tinklą“ (Badalianas ir Krivorotovas).

       Didžiuliai žemės ūkio projektai pagal Ruzvelto „Naują kursą“ (the Tennessee Valley Administration, kaimo kelių pradinė sistema, pigi kaimo elektra tokiems tikslams, kaip irigacija iš artezinių gręžinių ir pan.) leido „įsisavinti Didžiųjų prerijų plotus“ ir sukurti pradinę naftos infrastruktūrą naujai žemės panaudojimo rūšiai. Antrasis pasaulinis karas, kaip ir bet kuris kitas reikšmingas karas, Maltuso problemų lygį pakėlė iki naujų aukštumų. Tačiau kultūrinis technologijų paketas, kurio pagrindas buvo nafta, buvo jau suformuotas ir iš JAV paplito į Europą ir Japoniją, kurios pagal savo išsivystymo lygį buvo jau pasirengusios įsisavinti šį paketą. Jo platinimo forma buvo skatinimas naftos infrastruktūros, apimančios greitkelių sistemą, priemesčius, užstatytus kotedžo tipo namais vienai šeimai ir kitų „visuotinės gerovės“ vartotojiškai visuomenei būdingų bruožų.

 

                            Fordas sau sukūrė praktiškai begalinę rinką

       Detroito konvejeris susijęs su Fordo technologinio stiliaus atsiradimu, kuris JAV atnešė klestėjimą, panaudojant „nereikalingų“ žmonių darbą, kurių dauguma buvo imigrantai, išstumti iš įvairių istorinių tėvynių. Tačiau Henris Fordas, be savo konvejerio, „išrado“ dar vieną labai svarbų dalyką. Kada padedant konvejeriui automobilių gamyba jo įmonėse galėjo didėti praktiškai iki begalybės, stabdančiu momentu tapo vartotojų paklausos mokumas, kadangi iki Pirmojo pasaulinio karo automobilis iš esmės buvo prabangos daiktu, o ne transporto priemone. Beje, Didžiojoje Britanijoje automobilis dar ilgai buvo prabangos daiktu. Ir Fordas sugalvojo, kaip išspręsti šią dilemą: jis savo darbininkams padarė keletą kartų didesnį atlyginimą ir įpareigojo juos pirkti automobilį "Ford T". Taigi, jis sau sukūrė praktiškai begalinę pardavimo rinką. Po Antrojo pasaulinio karo tokiu pačiu keliu pradėjo eiti visos išsivysčiusios pasaulio valstybės, stimuliuodamos paklausą ir formuodamos „visuotinės gerovės valstybes“.

       Savo analizėje Badalianas ir Krivorotovas sustojo ties šešta cenoze, kuri buvo sukurta masinės konvejerių gamybos, tačiau pagal Dž.Arigio analizę ir iš „Pasaulio kapitalizmo raidos periodinės sistemos“ aiškiai matoma, kad dabartiniu metu Azijoje formuojasi nauja septinta cenozė, kuri reikalauja atidaus išnagrinėjimo. Pirmu postūmiu naujos cenozės formavimuisi tapo penktos TS susiformavimas, kurios pagrindas mikroprocesorių technika, IT technologijos, interneto ir mobilaus ryšio plėtra. Kol kas mes ją tik paminėsime, tačiau artimiausiu metu reikės atidžiai ją išnagrinėti, kadangi pagrindiniai jos parametrai jau šiandien yra pakankamai akivaizdūs.  

       Naujos cenozės pagrindu taps informacinės ir ryšių technologijos, pagrindiniu energijos šaltiniu taps elektra, kurios artimiausiais metais dideles galias pavyks akumuliuoti nedideliuose tūriuose, panaudojant nanotechnologijas. Vertikaliai organizuotas korporacijas pakeis horizontaliai organizuotos, plačiai naudojančios tinklų struktūras, o didelio masto konvejerinę gamybą pakeis greitai pertvarkoma smulki automatizuota gamyba. Materialios gamybos pagrindinis tikslas bus ne materialių gėrybių masinė gamyba, o pats žmogus, jo sveikata, jo švietimas, ilgas ir patogus gyvenimas.

 

Kai tik buvo nutrauktas ryšys tarp pinigų ir aukso, pinigai iškart „nutrūko nuo inkaro“

       Apatinėjė „Periodinės sistemos“ dalyje yra aukso kainų svyravimo grafikas, kurį padarė vienas iš geriausių Rusijos analitikų Sergejus Egišiancas. Tas grafikas geriausiai parodo, kad visus paskutinius 300 metų, kaip ir keletą tūkstančių metų prieš tai, auksas yra ir bus visuotiniu ekvivalentu ir visų prekių vertės matu, kad ir ką Benas Bernankė ir kiti neišmanėliai monetaristai tvirtintų. Pirmiausia, aukso svyravimai yra labai nedideli, nepaisant to, kad prekių ir finansų rinkos pasižymi labai ryškiais svyravimais. Antra, aukso kainų svyravimas tiksliai atitinka Kondratjevo ciklus: krentančioje žemyn bangoje vyksta prekių masės sumažėjimas ir aukso kainų augimas; kylančioje aukštyn bangoje prekių masė smarkiai išauga, o aukso kainos sumažėja. 

        Bet labiausiai pastebima, kad visos Badaliano ir Krivorotovo cenozės formuojasi išimtinai „aukso duobėse“, kai cenozės pradžioje auksas pinga, o formuojantis cenozei jis pradeda brangti. Tačiau, kai tik 8-ame dešimtmetyje buvo nutrauktas ryšys tarp pinigų ir aukso, pinigai iškart „nutrūko nuo inkaro“, ir jie pradėjo tai kilti vertikaliai aukštyn, tai kristi vertikaliai žemyn. Aukso didžiausios kainos doleriais, pradedant nuo 1972 metų, patvirtina, kad dolerio ir kitų valiutų atrišimas nuo aukso, pagimdo ne aukso kainų augimą, nors tai atrodo iš pirmo žvilgsnio, o tų valiutų nuvertėjimą, o tuo tarpu pačio aukso svyravimai (schemoje pažymėta raudona spalva) vyksta, kaip ir anksčiau, nedidelėse ribose.

 

                         2009 metais pasaulio prekybos apimtys krito 12%

       „Pasaulio kapitalizmo raidos periodinės sistemos“ pagrindą sudaro didieji Kondratjevo ciklai (K- ciklai), pagal N.D.Kondratjevo apibrėžimą susidedantys iš dviejų bangų: krentančios žemyn ir kylančios aukštyn. Esant krentančiai žemyn bangai pasaulio ekonomika išgyvena sunkias ir ilgalaikes krizes, o esant kylančiai aukštyn bangai krizės, kaip taisyklė, būna nelabai ilgos ir negilios. Kad ekonomika pereitų iš krentančios žemyn bangos į kylančią aukštyn, reikalinga, kad susiformuotų naujos daug aukštesnės TS bazinės technologijos arba, kaip pats N.D.Kondratjevas rašė, atsirastų „pagrindinių kapitalinių gėrybių atsargų“ pasikeitimai. Nesant tokių naujų TS bazinių technologijų formavimosi, pasaulio ekonomika bus stagnacijoje ir nepereis į kylančią aukštyn vystymosi bangą.

       Aukščiau jau kalbėjome apie „Sėjaus dėsnio“ išvadų apie be krizių ir pusiausvyrą kapitalizmo ekonomikos vystymosi neteisingumą. N.D.Kondratjevas pagrindė tris pusiausvyros rūšis, kurios pastoviai pažeidžiamos ir atsistato pasaulio kapitalizmo raidos procese – tai pirmos, antros ir trečios tvarkos pusiausvyra. Šių pusiausvyrų atsistatymas vyksta Kitčino, Žiugliaro ir Kondratjevo cikluose. Vėliau Nobelio premijos laureatas Saimonas Kuznecas ištyrė dar vieną pastoviai pažeidžiamą pusiausvyrą, kuri gavo pavadinimą – Kuzneco ciklas.

       Maždaug kartą per penkiasdešimt metų visi keturi ekonomikos ciklai tuo pačiu metu praeina savo vystymosi viršutinius pikus ir įeina į kritimo fazę – atsiranda rezonanso efektas, apie kurį rašė S.M.Menšikovas. Tai vyko po Napaleono karų, tai įvyko XIX amžiaus 8-ame dešimtmetyje, po to tas pats įvyko XX amžiaus 3-ame dešimtmetyje, ir vėliau 8-ame dešimtmetyje. Ir štai dabar 2007-2008 m. vėl visi keturi ekonomikos ciklai įėjo į kritimo fazę ir atsirado rezonanso efektas, kai cikluose: Kitčino, Žiugliaro, Kuzneco ir Kondratjevo praktiškai vienu metu pasiekti vystymosi aukščiausi piko taškai, ir prasidėjo nuosmukio fazė. 

       Kitčino ciklai – tai trumpalaikiai ekonominiai ciklai, kuriems būdingas 3-5 metų laikotarpis, atrasti 3-ame dešimtmetyje anglų ekonomisto Džozefo Kitčino. Šiame cikle vyksta prekių paklausos ir pasiūlos rinkoje, kurią atitinka tam tikras rinkos kainų lygis ir santykis, pusiausvyros sutrikimas ir atsistatymas. Pirmos tvarkos pusiausvyra N.D.Kondratjevas vadino pusiausvyrą rinkoje, kuri pasiekiama Kitčino cikle. Dabartinis to ciklo nuosmukis atsirado smarkiai krentant pasaulio paklausai daugumai prekių, kaip to rezultatas, 2009 metais apatiniame jo taške pasaulio prekybos apimtys, pagal PPO, nukrito 12%.

       Žiugliaro ciklai – tai trumpalaikiai ekonominiai ciklai, kuriems būdingas 7-11 metų laikotarpis. Pavadinti prancūzų ekonomisto Klemano Žiugliaro pavarde, kuris vienas iš pirmųjų aprašė tuos ciklus. Priešingai nei Kitčino cikluose, Žiugliaro cikluose mes stebime ne paprasčiausiai prekių ir medžiagų atsargų pardavėjų bei gamintojų sandėliuose apimčių svyravimus, tačiau ir esamų gamybos pajėgumų apkrovimo lygių, nedarbo augimo svyravimus, o taip pat investicijų dydžių sumažinimą į pagrindinio kapitalo aktyvios dalies atnaujinimą. Žiugliaro ciklus savo „Kapitale“ išsamiai analizavo K.Marksas, o N.Kondratjevas pusiausvyrą, pasiekiamą šiuose cikluose, vadino antros tvarkos pusiausvyra. Įėjimas į Žiugliaro ciklo recesiją 2008-2009 m. pasižymėjo žymiu gamybinių pajėgumų išnaudojimo sumažėjimu, smarkiu nedarbo išaugimu ir žymiu pagrindinio kapitalo atnaujinimo tempų kritimu.

       Kuzneco ciklai – tai ekonominiai ciklai, kuriems būdingas maždaug 20-22 metų laikotarpis. Buvo atrasti 1930 metais Nobelio premijos laureato Saimono Kuzneco, kuris šiuos ciklus siejo su demografiniais procesais ir atitinkamais statybos apimčių pasikeitimais, todėl jis juos vadino „statybos“ ciklais. Šiuo metu Kuzneco ciklai nagrinėjami platesniu aspektu, kaip infrastruktūros ciklai. Be to, su Kuzneco ciklu gerai sutampa nekilnojamo turto kainų didieji ciklai. Nuosmukis Kuzneco cikle 2007-2008 m. pasireiškė hipotekos krize ir smarkiu statybos apimčių sumažėjimu būsto, pramonės ir infrastruktūros sektoriuose išsivysčiusiose šalyse, o taip pat būsto kainų kritimu.

 

         2008 metais pasaulio ekonomika įėjo į krentančią žemyn bangą

       Kondratjevo didieji ekonomikos ciklai trunka 40-50 metų ir susideda iš dviejų bangų – krentančios žemyn ir kylančios aukštyn. 2008 metais pasaulio ekonomika įėjo į K –ciklo krentančią žemyn bangą, kurios procese įvyks formavimasis naujos šeštos TS, kuri remiasi nano, bio ir informacijos bei komunikacijų technologijomis, be kurių vystymosi tolesnis pasaulio ekonomikos augimas bus neįmanomas. Tačiau Kondratjevas perspėjo, kad „viduriniai ciklai (Kitčino, Žiugliaro, Kuzneco – A.A.), esantys didžiojo ciklo krentančiame periode, turi būti apibūdinami ypatingu ilgumu ir gilia recesija, trumpais ir silpnais pakilimais“. Todėl pasaulio lyderių perteklinis optimizmas dėl trumpalaikio pakilimo Kitčino cikle, kuriame buvo pasaulio ekonomika 2010-11m., yra per ankstyvas, kadangi po pakilimo neišvengiamai prasidės naujas kritimas 3-5 metų Kitčino cikle.

http://www.business-gazeta.ru

      Visi tie ciklai turi įvairią trukmę ir savo žemiausius kritimo taškus pasiekia skirtingais laiko intervalais, todėl po pirminio rezonansinio kritimo jie pradeda dirbti priešinga faze ir po sinchroninio kritimo mes turime ne kažkokį vienarūšį procesą, o įvairių dažnių, amplitudės ir krypčių svyravimų sumą. Iki 2008 metų pasaulio BVP svyravo aplink punktyrinę liniją, pažymėtą grafike Y(o), tačiau finansų krizė ir JAV kreditų rinkos griuvimas, sukėlė masinės paklausos kritimą ir vartojimo JAV, ir kitose pasaulio išsivysčiusiose valstybėse sumažėjimą. Norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad duotas grafikas buvo sudarytas 2009 metų rudenį, kai pasaulio ekonomikos dar krito, tačiau autoriai tada jau numatė jos nedidelį augimą 2010-11 m., tai praktikoje ir pasitvirtino.

       Dėl valstybių paklausos finansavimo programų išsivysčiusiose šalyse pasaulio ekonomikos kritimas Kitčino cikle buvo pristabdytas jau 2009 metų pabaigoje. Tokios valstybės paklausos finansavimo programos, kaip „automobiliai už „dranduletus“, išvalė sandėliuose susikaupusias prekių ir medžiagų atsargas, ir sukėlė paklausą jų papildymui. Didelį vaidmenį suvaidino papildoma paklausa iš Kinijos, kuri smarkiai padidino centralizuotas investicijas į savo ekonomiką, siekdama ją perorientuoti iš eksporto į vidaus paklausos padidinimą. Prasidėjo lėtas gamybos atsigavimas dėl atsargų sandėliuose papildymo ir patenkinimo smarkiai augančios Kinijos paklausos žaliavoms ir šiuolaikinei technologinei įrangai, kurią į KLR tiekė Japonija ir Vokietija, kurios dėl Kinijos paklausos pirmos iš išsivysčiusių valstybių ir įveikė savo ekonomikų kritimą.

 

                         Antra krizės banga mūsų laukia 2012-2015 metais

      Tačiau didžiulės likvidumo injekcijos į išsivysčiusių valstybių ekonomiką smarkiai padidino ir taip nemažus valstybių biudžetų deficitus ir sukėlė nekontroliuojamą valstybių skolų augimą, o tai pareikalavo griežto valstybių išlaidų mažinimo. Didžiulis valstybės investicijų augimas jau sukėlė nekontroliuojamą infliacijos augimą Kinijoje, ir privertė KLR vyriausybę sugriežtinti savo finansų politiką, o tai artimiausiu metu pasaulio rinkose neišvengiamai sukels Kinijos paklausos sumažėjimą. Paklausos kreditavimo kritimas, gyventojų santaupų „juodai dienai“ augimas, didelis nedarbo lygis ir žymus valstybės išlaidų sumažinimas neišvengiamai sukels dar didesnį paklausos susitraukimą ir artimiausiais metais iššauks naują kritimą pasaulio prekių rinkose Kitčino ciklo ribose.

       Didelis nedarbo lygis, gamybinių pajėgumų išnaudojimo žemas lygis, realaus ekonomikos sektoriaus pakankamo kreditavimo trūkumas išsivysčiusiose valstybėse ir smarkus investicijų į pagrindinio kapitalo atnaujinimą sumažinimas liudija apie tai, kad Žiugliaro ciklo ribose pasaulio ekonomika bus depresijoje mažiausiai iki 2013-14 m. Gi Kuzneco cikle pasaulio ekonomika savo kritimo žemiausią tašką pasieks ne anksčiau kaip 2017-2018 m., apie tai liudija augimo statybos pramonėje nebuvimas, maža paklausa ir būsto kainų kritimas. Kuzneco cikle depresija tęsis iki 2018-19 m., kai Žiugliaro cikle jau prasidės nauja krizės fazė. K –cikle žemyn einanti banga pasibaigs ne anksčiau kaip 2018-20 m., kai susiformuos naujos TS.

       Taigi, antra krizės banga arba antra šešto K- ciklo žemyn krentančios bangos krizė mūsų laukia 2012-2015 m., kai Žiugliaro, Kuzneco ir Kondratjevo ciklai dar bus depresijos būsenoje, o Kitčino ciklas vėl įeis į recesijos fazę. Būtent tos krizės laikotarpyje galima laukti naftos kainų smarkaus kritimo iki jų rinkos pusiausvyros lygio, 35-40 USD už barelį. Tuo pačiu metu įvyks žlugimas dabartinės finansų sistemos, kuri remiasi JAV doleriu, kaip virtualia valiuta. Kainos už auksą pašoks iki debesų (visiškai įmanomas pasiekimas tokių aukštumų, kaip 2,5-3 tūkst. USD už unciją), kadangi didžiulė spekuliacinio kapitalo masė pabandys „ekonominę audrą“ pralaukti „tyliame auksiniame uoste“. Ir tik tada susiformuos prielaidos naujai finansų sistemai, kurios pagrindas „Pekino konsensusas“, be kurio pasaulio ekonomika vystytis paprasčiausiai negalės.

 

                                     Nuo 2020 prasidės ekonomikos kilimas

       Po 2015 metų dėl pakilimo Kitčino ir Žiugliaro cikluose, tačiau tebesitęsiant depresijai Kuzneco ir Kondratjevo cikluose, prasidės pasaulio ekonomikos atsigavimas. Tačiau 2017-19 m. mūsų laukia nauja rimta krizė, susijusi su Kitčino ir Žiugliaro ciklų perėjimu į naują nuosmukį, nors Kuzneco ir Kondratjevo cikluose lėtai prasidės atsigavimas. Ir tik nuo 2020 metų, kai Kuzneco ir Kitčino cikluose prasidės kilimas ir susiformuos bazinių inovacijų šeštosios TS klasteris, pasaulio ekonomika pereis į K- ciklo kylančią aukštyn bangą. O po 2025 metų, kai kilimas bus ir Žiugliaro cikle, pasaulio ekonomika pereis į stabilų augimą Azijos kaupimo sisteminiame cikle, kurio pagrindas galutinis TS susiformavimas ir nauja cenozė.   

       Evoliucinių ciklų teorijos autorius V.I.Pantinas apjungė du didelius N.D.Kondratjevo ciklus į vieną evoliucinį, padalinęs jį į keturias fazes:

      - struktūrinė krizė;

      - technologinė revoliucija;

      - didieji sukrėtimai;

      - pasaulio rinkų revoliucija.

       Be to, V.Pantinas įtikinamai įrodė, kad kiekviename naujame evoliucijos cikle vyksta Kondratjevo ciklo krentančių žemyn bangų susispaudimas, kai tuo tarpu kylančių aukštyn bangų trukmė išlieka nepakitusi. Pats „Pasaulio kapitalizmo raidos periodinės sistemos“ mechanizmas atrodo taip. Kai duotame techniniame ir ekonominiame vystymosi lygyje pasiekiama tolesnio augimo riba ir atsiranda išteklių stoka augančio gyventojų skaičiaus poreikių patenkinimui (Badalianas su Krivorotovu tai vadina Maltuso disbalansu), pasaulio ekonomika patenka į „struktūrinės krizės“ fazę. „Struktūrinėjė krizėje“ formuojasi nauja technologinė sąlyga (TS), kurios pagrindu pradeda formuotis nauja techninė ir ekonominė cenozė.

 

                  Įvyks senojo pasaulio vystymosi lyderio pakeitimas nauju

      Nauja cenozė visada pradeda formuotis esant „technologinės revoliucijos“ fazei ir būtinai naujame pasaulio regione. Naujos cenozės formavimasis pagimdo didžiulį mobiliojo kapitalo antplūdį į materialinės gamybos sferą ir prasideda materialinė ekspansija, t.y. laisvo kapitalo investavimas į naujų prekių gamybą, turint tikslą gauti maksimalius pelnus. Po to įsisuka naujas kapitalo kaupimo sistemos ciklas „didžiųjų sukrėtimų“ fazėje, kadangi toje fazėje vyksta senojo pasaulio vystymosi lyderio pakeitimas nauju: po Napaleono karų Olandiją pakeitė Didžioji Britanija, o laikotarpyje tarp dviejų pasaulinių karų JAV pakeitė Didžiąją Britaniją, o artimiausiais dešimtmečiais Kinija iš pasaulio lyderio pozicijos neišvengiamai išstums JAV.

       Šis išstūmimas vyksta todėl, kad materialinės ekspansijos fazė sudaro sąlygas staigiam naujai susiformavusios cenozės lyderio ekonominės galios stiprėjimui ir visų pasaulio ryšių ir tarpusavio santykių pertvarkai, esant „pasaulio rinkų revoliucijų“ fazei. Šios fazės vykstančiame procese pasaulio ekonomikos vystymosi lyderis taip išvysto viso išsivysčiusio pasaulio gamybos galias, kad konkurencija veda prie pelnų sumažėjimo, o gamybos pajamos duotoje cenozėje krenta faktiškai iki nulio. Laisvas mobilus kapitalas išeina į finansų sferą, kur pinigai daromi iš pinigų, aplenkiant gamybą, ir prasideda finansinės ekspansijos fazė, kuri apibūdinama staigiu turbulentiškumo sustiprėjimu struktūrinės krizės fazėje. Pasaulis vėl sugrįžta prie Maltuso disbalansų, ir viskas kartojasi naujoje susisukusioje spiralėje, tačiau jau kitame pasaulio regione ir esant naujam technologiniam lygiui.

Aleksandr‘as Aivazov‘as, 2012-03-11

Šaltinis: business-gazeta

 

 

Susiję:

Nauja pasaulinė krizė prasidės 2012 metais

Komentarai

panasu kad viskas butent taip

panasu kad viskas butent taip ir klostosi.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.