Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Muamaro Kadafio „Žalia knyga“

http://ru.wikipedia.org. autorius Victor Korniyenko        Rugpjūčio 26 d. vienas tinklaraštininkas parašė apie tai, kad prie Libijos ambasados, kuri yra Kazachstano sostinėje Astanoje, šiukšlių konteineryje rado išmestas knygas, kurių pavadinimas “Žalia knyga”. Smalsumas paskatino perskaityti šią knygą.

       Žalia knyga“ – tai Libijos lyderio Muamaro Kadafio programinis teorinis darbas. Ji susideda iš trijų dalių: pirma dalis (pasirodė 1976 metų sausio mėn.) vadinasi „Demokratijos problemos sprendimas (tautos valdžia). Trečios pasaulio teorijos politinis aspektas“; antra dalis (išleista 1978 metų vasario mėn.) – „Ekonominės problemos sprendimas (Socializmas). Trečios pasaulio teorijos ekonominis aspektas“; trečia dalis (išleista 1979 metų birželio mėn.) – „Trečios pasaulio teorijos visuomeninis aspektas“.

       Pirmos dvi dalys, ypač pirmoji turėtų būti įdomios visuomenininkams, besidomintiems Lietuvos politine ir ekonomine situacija, jai neabejingiems ir siūlantiems įvairius politinės bei ekonominės sistemos keitimo variantus. Jos įdomios ir istorine prasme. Tai, ką M.Kadafis suprato ir išdėstė savo darbe daugiau kaip prieš trisdešimt metų, mes tik dabar, po dvidešimties metų praktikos, pradedame suvokti.

       Pirmoje dalyje išdėstytas politinis Trečios pasaulio teorijos aspektas. Joje M.Kadafis sukritikuoja tradicinę demokratinę sistemą ir jos elementus. 

       Parlamentas, kuris yra demokratijos pagrindas, pasak M.Kadafio nėra tautos valdžia ir jos atstovavimas parlamentuose yra apgaulė, o parlamentarizmas – tai ydingas demokratijos problemos sprendimas. Kadangi demokratija – tai tautos valdžia, o ne valdžia tų, kurie ją atstovauja jos vardu, tai parlamentarizmas arba atstovavimas jau pats savaime yra nedemokratiškas. Parlamentas yra įteisintas barjeras, kuris trukdo tautai pačiai įgyvendinti savo valdžią, nušalina mases nuo dalyvavimo politikoje ir monopolizuoja jos valdžią. 

       Patys rinkimų metodai taip pat negali būti laikomi demokratiniais, kadangi išrinktas deputatas atstovauja tūkstančius, šimtus tūkstančių ar net milijonus rinkėjų, todėl jis jokiais organizaciniais ryšiais nėra susijęs su savo rinkėjais, jis atstovauja visą tautą. Deputatas monopolizuoja tautos valdžią ir jos teisę spręsti. Iš esmės parlamentas atstovauja ne tautą, bet rinkimuose laimėjusią partiją ar partijų koaliciją. Tauta politinėms jėgoms reikalinga ir ja pasinaudojama tik kovojant dėl valdžios. Rinkimų sistema yra demagoginė, kadangi ji paremta agitacija, siekiant gauti balsus, ir balsų pirkimu bei klastojimu. Rinkimuose laimi turintys pinigų, neturtingi negali konkuruoti.

       Partijas M.Kadafis laiko šiuolaikine diktatūra, šiuolaikiniu diktatūriniu valdymo įrankiu, kai yra mažos visuomenės dalies valdžia visai visuomenei. Partija nėra demokratinis įrankis, kadangi ją sudaro žmonių grupės, kurių tikslas yra valdžia ir savų interesų įgyvendinimas. Jos gali būti paperkamos tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Nors partija tautos atžvilgiu yra mažuma, tačiau ji valdo visą tautą. Tikroje demokratijoje tai yra negalima, kadangi partija turi savo ideologiją, o tauta susideda iš įvairių interesų, pažiūrų ir įsitikinimų. Vadinasi didelės dalies visuomenės interesų valdžioje esanti partija neatstovauja. Partijų skaičius esmės nekeičia. Kuo daugiau partijų, tuo aštresnė tarp jų kova vyksta už valdžią. Dėl šios konkurencinės kovos, kurioje naudojamos bet kokios priemonės, neigiamai veikiamos politinė, socialinė ir ekonominė visuomenės gyvenimo pusės, nukenčia visuomenės interesai. O kovos rezultatas – laimi naujas valdymo įrankis, kuris tapatus ankstesniam, t.y. vienos partijos pralaimėjimas atneša pergalę kitai, o tauta bet kuriuo atveju pralaimi. Arba drakonas mirė, tegyvuoja naujas drakonas. 

       Parlamentas, kurį sudaro laimėjusi partija, yra šios partijos parlamentas, o šio parlamento suformuota vykdomoji valdžia yra partijos valdžia virš tautos. Partija, kuri, kaip manoma, atstovauja visą tautą iš tiesų yra dalies tautos priešas, opozicinės partijos priešas. Opozicija nėra valdančios partijos kontrolės organas, ji tik laukia tinkamo momento, kad galėtų užimti valdančios partijos vietą prie valdžios lovio. Kadangi demokratijoje teisėtas kontrolės organas yra parlamentas, tai reiškia, kad kontrolė yra valdančios partijos rankose, o valdžia yra partijos rankose, kuri vykdo kontrolę.

      M.Kadafis partiją sulygina su klanu. Jo nuomone partijų kova už valdžią niekuo nesiskiria nuo kovos už valdžią tarp genčių ir klanų. Šio tipo kova visuomenei turi tik neigiamą ir griaunantį poveikį.

      Knygos autorius teigia: „Partija atstovauja dalį tautos, kai tuo tarpu TAUTOS SUVERENITETAS NEDALOMAS. Partija valdo tautos vardu, tačiau iš tiesų JOKS ATSTOVAVIMAS TAUTOS VARDU negalimas“.

       M.Kadafis sukritikuoja ir tiesioginės demokratijos institutą – referendumą. Jis teigia, kad referendumas – tai demokratijos falsifikacija. Savo teiginiui pagrįsti jis pateikia argumentą – referendume balsuojantys tegali tik pasakyti „taip“ arba „ne“. Jis mano, kad kiekvienas turi teisę paaiškinti savo pasirinkimą, pagrįsti savo norą, pritarimo arba nepritarimo priežastis. 

       Demokratija bus tik tada, kai bus sukurtas toks valdymas, kuriame bus ne atstovavimas tautos vardu, bet pačios tautos dalyvavimas valdyme. M.Kadafis siūlo sukurti tokią valdymo struktūrą, kur valdo tauta, kontroliuoja tauta ir dingsta apibrėžimas: demokratija – tai tautos vyriausybės kontrolė. Jį pakeičia naujas apibrėžimas: demokratija – tai tautos savikontrolė. Tai yra jis siūlo tiesioginės demokratijos modelį. 

       Hierarchinę valdymo struktūrą sudaro tautos kongresai ir komitetai. Visuomenė susiskirsto į pirminius, žemiausius tautos kongresus. Kiekvienas kongresas renka komitetą. Komitetai formuoja tautos kongresus rajonuose, kurie yra jau ne pirminiai. Toliau, žmonės, susijungę į pirminius tautos kongresus renka administracinius tautos komitetus, kurie yra vietoj valstybės administracijos ir vadovauja visoms ūkio šakoms. Šie komitetai yra atskaitingi pirminiams tautos kongresams, kurie nustato jų politiką ir kontroliuoja vykdymą. Tokiu būdu valdo tauta, kontroliuoja tauta. Kadangi žmonės, sudarantys pirminius kongresus ir komitetus, priklauso skirtingiems visuomenės sluoksniams ir turi skirtingus interesus, jie kūria profsąjungas ir profesionalius susivienijimus. Klausimai, kurie diskutuojami tautos kongresuose ir komitetuose, profsąjungose ir profesionaliuose susivienijimuose, galutinai suformuluojami Visuotiniame tautos kongrese, kuris vyksta vieną kartą per metus, ir į kurį susirenka kongresų, komitetų, sąjungų vadovaujantys organai. Visuotinio tautos kongreso sprendimai perduodami vykdymui tautos kongresams, tautos komitetams, prosąjungoms ir profesionaliems susivienijimams. Ši valdymo sistema efektyviai veikė Libijoje, kol „NATO sukilėliai“ neįsiveržė į šią valstybę.

      Knygos autorius teigia: „Liaudies demokratijos vienintelis įgyvendinimo būdas yra tautos kongresai. Visos kitos valdymo sistemos yra nedemokratinės. Visos šiuo metu pasaulyje egzistuojančios valdymo sistemos yra nedemokratinės, jeigu jos nesilaiko šio valdymo metodo. Tautos kongresai yra galutinis tikslas tautų judėjimo kelyje į demokratiją. Tautos kongresai ir tautos komitetai yra galutinis tautų kovos už demokratiją rezultatas“. 

       Pirmoje knygos dalyje taip pat dar kalbama apie klases, spaudą ir visuomenės įstatymą.

       Antroje knygos dalyje rašoma apie Trečios pasaulio teorijos ekonominį aspektą. Šioje dalyje M.Kadafis kritikuoja samdomo darbo pobūdį, nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas samdomas privačios įmonės, ar valstybės įmonės. Knygos autorius teigia, kad koks bebūtų didelis atlyginimas už darbą, samdomi darbuotojai vistiek yra vergai ir jų darbas nėra našus. Pagal jį teisingas principas yra tada, kai „kas gamina, tas ir vartoja“. Dabar gi darbuotojas gamina, tačiau savo pagaminto produkto negauna, o turi jį atiduoti mainais į darbo užmokestį. 

       1977 metais M.Kadafis, kaip ūkinio gyvenimo vystymosi pagrindą, iškėlė „savivaldos ekonomikoje“ principą. Pagal jį įmonės turi atitekti kolektyviniam valdymui tiems, kurie jose dirba. Vėliau buvo paskelbtas šūkis: „Partneriai, o ne samdomi darbuotojai“. 

      „Naujos socialistinės santvarkos tikslas – sukurti laimingą visuomenę, kuri būtų laiminga dėl savo laisvės, o tai įgyvendinama tik patenkinant žmogaus materialinius ir dvasinius poreikius, esant sąlygai, kad niekas nekliudys patenkinti šiuos poreikius ir jų nekontroliuos“.

       Žmogaus laisvė yra nepilna, jeigu jo poreikius valdo kiti žmonės. Todėl, žmogus visiškai laisvas gali būti tik turėdamas: 1) savo nuosavą, o ne nuomojamą, gyvenamąjį būstą. 1978 metais Libijoje buvo priimtas įstatymas, pagal kurį gyvenamųjų patalpų nuomojimas buvo draudžiams, o buvę nuomininkai tapo nuomojamų butų ir namų savininkais; 2) žemę, kuri nepriklauso niekam, tačiau kiekvienas turi teisę naudotis žeme visą savo ir paveldėtojų gyvenimą, ir kuri naudojama tik savo poreikių patenkinimui, o ne pelno siekimui; 3) transporto priemones, kurios priklauso tik žmogui ir niekas neturi teisės, nei fizinis asmuo, nei įmonės užsiimti transporto priemonių nuomavimu; 4) pragyvenimo lėšas, kurios yra ne darbo užmokestis už pagamintą produkciją, o asmeninė žmogaus nuosavybė, kurią jis pats tvarko ir naudoja savo asmeniniams poreikiams, tai yra jo dalis gamyboje, kurios pagrindiniu elementu jis yra.

       Žmogus turi dirbti pagal savo išgales ir jam turi nieko netrukti, kad galėtų patenkinti savo poreikius. O pagamintas perteklius turi būti nukreiptas visuomenės turto kaupimui. M.Kadafis pabrėžia, kad niekas neturi teisės kaupti pertekliaus, gauti daugiau negu reikia jo asmeniniams poreikiams. Šis perteklius, viršijantis asmeninius žmogaus poreikius, teisėtai priklauso kitiems žmonėms. Kadangi pasaulio ištekliai yra riboti, o taip pat ribotas bet kurios visuomenės turtas, tai vienų žmonių pertekliaus kaupimas, sumažina kitų žmonių poreikių patenkinimo galimybes, t.y. žmogus kaupiantis turtus trukdo kitiems žmonėms patenkinti savo poreikius. Šį teiginį patvirtina Lietuvos pavyzdys, kai vieni žmonės nežino, kur turtus dėti, o kiti žmonės skaičiuoja centus, perka pigiausią maistą, o kartais iki pensijos ar atlyginimo ir maistui nebelieka pinigų. 

       Knygos autorius teikia, kad galutinis etapas bus, kai socialistinė visuomenė pasieks naują stadiją, „kurioje galutinai pranyks pelnas ir pinigai, kai visuomenė taps gaminančia, o gamyba visiškai patenkins materialius visos visuomenės narių poreikius. Šiame galutiniame etape pelnas pranyks savaime, ir reiškia, nustos egzistuoti pinigai“. Pelno pripažinimas – tai eksploatavimo pripažinimas.

       Iki „NATO sukilėliams“ okupuojant Libiją, kiekvienas Libijos gyventojas gaudavo tiek, kad galėtų patenkinti savo fiziologinius poreikius: duona, vanduo ir kiti maisto produktai buvo pigūs, transportas ir benzinas beveik nemokami; visi gyventojai buvo aprūpinti nemokamu gyvenamuoju plotu, turėjo nemokamą mokslą ir gydymą. 

       Trečioje knygos dalyje nagrinėjamas Trečios pasaulio teorijos visuomeninis aspektas. Joje autorius išdėsto savo požiūrį apie visuomenės darinius ir visuomenės gyvenimo puses: šeimą, gentis, naciją, moterų padėtį, juodaodžius žmones, švietimo sistemą, muziką ir meną, sportą. 

       „Žalia knyga“ yra nedidelės apimties, parašyta glaustai, aiškiai išdėstant esminius dalykus, todėl jai perskaityti reikia nedaug laiko. O kas susidomėjo ir nori ją paskaityti, gali rasti internete.

2011-08-28

 

„Žalios knygos“ garso įrašas rusų kalba

 

"Žalia knyga" lietuvių kalba

 

Eurazijos universiteto“ seminaras, 2011-03-01

 

 

 

Susiję:

Tautos teisė rinktis

 

 

Komentarai

Čia kažkas panašaus kaip

Čia kažkas panašaus kaip Hitlerio knyga? Diktatoriai ilgai negyvena...

suaugusiu klausimai

Ne, čia labai panašu į

Ne, čia labai panašu į Landsbergio fantazijas.

Man atrodo, kad cia vertimas

Man atrodo, kad cia vertimas i lietuviu kalba nera tikslus, nes niekaip nesusiveda galai su ta valdymo sistema.''pirminiai tautos kongresai isrenka komitetus kurie suformuoja tautos kongresus rajonuose(ne pirminiai kongresai)''.o ka sitie kogresai veikia, tai visiskai neaisku.nes toliau rasoma kad vel ''pirminiai tautos kogresai(kuriu yra daug, kaip suprantu) isrenka administracinius tautos komitetus, kurie viskam vadovauja''.gal cia turetu buti, kad ne pirminiai tautos kogresai, o tautos kogresai rajonuose renka administracinius komitetus, kurie viskam vadovauja? tuomet butu viskas logiskos sekos.ar gal as kazka ne taip supratau?labai jau painiai ta sistema cia aprasyta.kaip suvokiu tai sita sitema veikti gali(teoriskai) tik valstybes viduje, o kaip del uzsienio politikos, prekybos?juk praktijoje pat Muamaras atstovaudavo savo tauta, o ne kazkokie kongresai ir komitetai.juolab kad tie kogresai jo nerinko, o jis pats sake nesas joks vadovas..na pripazinkim, kad nors ir idejos geros, bet jos perdetos, praktikoje ju taipkaip knygoje ir noredamas nepritaikysi

Dėkoju

Dėkoju

O kas tau sakė, kad tai jo

O kas tau sakė, kad tai jo turtai? tai visos Libijos tautos turtai, pats Gadaffis palapinėje gyveno.

viskas supranatama, panašiai

viskas supranatama, panašiai kaip sovietų sąjungoje tik terminai kitokie.Tačiau vis gi kaip paaišknti jo šeimos pasakiškus turtus

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas