Klausimai ir pastebėjimai Lietuvos banko 2012 m. gegužės mėn. Pranešimui Seimui

       Lietuvos banko Pranešimas Seimui apie Lietuvos banko pagrindinio tikslo įgyvendinimą, finansų rinkos būklę ir funkcijų vykdymą, 2012 m. gegužės mėn.

       Skaitytojo pastebėjimai ir klausimai, dėmesingiau žvelgiant iš šalies.

       Palyginti su praėjusių metų, 2011 m gegužės mėn. analogišku Pranešimu Seimui, šiame pranešime reikšmingai sumažinta neaiškių ar abejotinų teiginių bei kitokių, klausimus keliančių nuostatų. Bet pagrindinės ir reikšmingiausios abejones keliančios ir net klaidinančios nuostatos liko. Tai:              

       - infliacijos apibūdinimas, apribotas tik kaip maisto ir kitų vartojimo krepšelio prekių bei paslaugų lyg ir savaiminis brangimas,

       - viešųjų finansų deficito mažinimas ir jo didėjimo ,,suvaldymas“ pateikiamas be sąsajų su galima LB veiklos įtaka tam ,,pasiekimui“ ir nutylint tai, kad viešųjų finansų pajamų didinimas vyko ir vyksta į pajamas įskaičiuojant kasmet didėjančias ES paramos ir šalies ekonomikoje neuždirbtas, lėšas,

       - Pranešime nieko nesakoma net apie tai, ar ,,kainų stabilumas“ įgyvendintas ir kokiu būdu bei kokiu laipsniu tai pasiekta?

        7 psl., Santrauka.

       ,,Lietuvos banko pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą – įgyvendinamas taikant fiksuotojo lito kurso strategiją. Fiksuotojo lito kurso sąlygomis bankas užtikrina laisvą litų keitimą į eurus ir eurų – į litus, todėl nereguliuoja litų rinkos palūkanų normų ir litų kiekio apyvartoje, jį lemia litų paklausa. Fiksuotasis lito kursas padeda netiesiogiai siekti pagrindinio tikslo ilguoju laikotarpiu – eksporto ir importo kainas palaiko stabilesnes ir kartu palengvina tarptautinę prekybą, palaiko pasitikėjimą Lietuvos ekonomine politika. Pinigų politikos priemonės, skirtos fiksuotajam lito kursui euro atžvilgiu palaikyti, padeda užtikrinti tinkamą bankų sektoriaus likvidumą.“

       Ką LB daro (o ir gali daryti) ,,palaikant“ fiksuotą LT/EUR kursą žinant, kad visa tai reglamentuota Įstatymais?

       Kaip ir ankstesniuose Pranešimuose, ir šiame pranešime nenurodoma nieko konkretaus, kas padaryta ar pasiekta ,,įgyvendinant“ pagrindinį tikslą – palaikyti kainų stabilumą. Kaip ir visuose ankstesniuose Pranešimuose, pateikiama statistika įtikinamai rodo, kad pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą - ,,įgyvendintas“ tik vienu aspektu: visos kainos didėja ir auga ... stabiliai.

       8 psl., Santrauka.

       ,,Lietuvos banko išleidžiamų grynųjų pinigų vertė apyvartoje 2011 m. padidėjo. Pakilusi vidutinio banknoto vertė rodo, kad auga didžiųjų nominalų banknotų poreikis.“

       O ką tai galėtų reikšti? Kokios galimos tokio reiškinio priežastys?

       Kiek grynųjų pinigų apyvartoje didėjimas sietinas su šešėlinės ekonomikos plitimu? Ir ar kalbama tik apie grynuosius nacionalinius pinigus? Ir kodėl nekalbama ir net nebandoma vertinti grynųjų užsienio valiutomis plitimą pinigų apyvartoje?

       Ar ,, ... didžiųjų nominalų banknotų poreikio augimas ...“ nesietinas su infliacija bei pinigų nuvertėjimu ir jų perkamosios galios mažėjimu?

       10 psl., Lietuvos ekonomikos raida. 

       ,,2011 m. infliacija buvo gana didelė. Didžiausios įtakos jai turėjo išorės veiksniai, ypač labai pabrangęs maistas. ... tikimasi, kad maisto kainų įtaka infliacijai nebus tokia didelė.“

       Kaip ir ankstesniuose pranešimuose, dėl infliacijos kaltas ... maistas, kuris susigalvojo – ir ,,pabrango“. Ir  t.t.

       17 psl. Kainų kaitos priežastys. 

       ,,Vidutinė metinė infliacija pagal SVKI 2011 m. sudarė 4,1 procento. Maždaug pusę jos lėmė pabrangęs maistas, po penktadalį – didėjusios degalų ir administruojamosios kainos. Taigi, kainos pakilo iš esmės dėl išorės veiksnių, daugiausia – pasaulyje pabrangus maistui ir energijos žaliavoms. Su vidaus paklausa susijusios pramoninių prekių ir rinkos paslaugų kainos lėmė tik maždaug dešimtadalį vidutinės infliacijos.“

       Ir t.t., perpasakojant ir pateikiant plačiai žinomus visko brangimo statistinius faktus.

       Kaip ir ankstesniuose pranešimuose skaudžia infliacijos tema, infliacijos ,,aiškinimui“ pasitelkta ,,grynosios“ infliacijos kategorija, nepaaiškinant jos ekonominės ar socialinės prasmės.

       Taigi, jau ne tik ,,savaime“ brangstantis maistas, bet ir net ,,grynoji“ infliacija didina bendrąją (vartojimo) infliaciją. Tai kažkokie mistiniai aiškinimai apie tai, kaip vartojimo krepšelio sudėtinių dalių (maistas, pramoninės prekės, ,,grynoji“ infliacija) branginimas didina bendrąją, t.y. viso vartojimo krepšelio (o jį sudaro net 837 vartojimo prekės ir paslaugos reprezentantės) brangimą.

       Vadovaujantis tik matematine logika, akivaizdu, kad, jeigu A+B+C+ …+Z=Q, tai Q didėjimas priklauso nuo A, B ar bet kurių kitų dėmenų kaitos. Kažin, ar toks infliacijos aiškinimas gali būti priimtinas ir įtikinamas.

       Kaip ir ankstesniuose pranešimuose, ir šiame Pranešime infliacijos aiškinime nutylėti (ar ignoruoti) svarbiausieji jos matavimo ir vertinimo aspektai:

       - Infliacijos matavimui naudojamo VKI skaičiavimuose griežtai laikomasi nuostatos, kad kainų kaita fiksuojama tik toms prekėms, produktams bei paslaugoms, kurie realiai nupirkti (nes tik dėl to jos ,,įjungtos“ į vartojimo krepšelį). O tai reiškia, kad pirkėjas pabrangusioms prekėms įpirkti turėjo panaudoti ir panaudojo papildomus ir didesnius pinigus.

       - Infliacijos fenomeno ,,aiškinimuose“ nuolat nutylimos pinigų vaidmens bei jų atsiradimo priežastys. Juk negali būti, kad savaime ,,brangstančios“ prekės, o dar ir su ,,pasaulinių“ kainų įtaka, ,,parūpina“ pirkėjui jo paklausai ar lūkesčiams įgyvendinti ir papildomus pinigus.

       - Infliacijos fenomeno aiškinime ignoruojama net tarptautinių žodžių žodynų nuoroda, kad ir pats žodis ,,infliacija“, lot. infletio, reiškia išpūtimą, ir kalbant tik apie pinigų kiekį (defletio – jų kiekio nupūtimas).

      Todėl, kalbant apie infliaciją, būtina kalbėti apie PINIGINĮ infliacijos epidemijos sukėlėją, t.y apie PINIGŲ pasiūlos perviršį, sukeliantį kainų didėjimą kaip balansuojantį faktorių tarp jų (PINIGŲ) pasiūlos ir prekių, ir paslaugų kainų sumos. INFLIACIJA – tai PINIGŲ nuvertėjimas, iššauktas jų PERTEKLIUMI, palyginti su prekių ir mokėjimų apyvartos poreikiu.

       O štai tuomet ir atsiranda būtinumas paaiškinti kad ir tokią ekonominių reiškinių kaitą, kad per aštuonerius narystės ES metus:

       - šalies ekonomika (realus metų BVP) išaugo nuo 62,6 mlrd. Lt 2003 m. iki 80,7 mlrd. Lt 2011 m., arba +28,9 % (1,289);

       - o ekonomiką aptarnaujantis plačiųjų pinigų (P3) vidutinis metų kiekis padidintas nuo 16,5 mlrd. Lt  2003 m. iki 48,8 mlrd. Lt  2011 metais, arba 3,0 karto (3,015);

       - o tai , savo ruožtu, sąlygojo ,,galimybę” sukaupti vartojimo infliaciją (vidutinis metų VKI) iki 39,2 %;

       - o bendroji pinigų infliacija bei jų nuvertėjimas turi būti matuojamas 133,8 % (3,015/1,289=2,338).

       Tokia infliacijos samprata yra „nepatogi“ bent dviem aspektais:

       - Tenka kalbėti apie pinigus bei jų atsiradimo šaltinius, jų panaudojimo efektyvumą kuriant pridėtinę vertę ir panašius intymius dalykus. Juk žymiai paprasčiau infliacijos fenomeną ,,suversti“ atskirų produktų savaiminiam brangimui, paįvairinant ,,pasaulinėmis“ tendencijomis;

       - Toks infliacijos matavimas ir vertinimas ,,prieštarauja“ ES metodikoms. Taip, tarptautiniu mastu dominuoja VKI ir jis – teisingas. Bet... ekonomikos savaiminei raidai, t.y. gyvenant iš savų ir savistoviai uždirbtų pinigų. O esant didžiuliam pinigų importui? O be to, ir ES metodikos niekaip nedraudžia bet kokius papildomus ir alternatyvius skaičiavimus bei vertinimus siekiant vieno tikslo: prisikasti kuo arčiau tiesos.

       O infliacijos tiesa, ko gero, yra tame, kad mūsuose niekas nebrangsta. Priešingai: pinga. Bet viena, kažkiek specifinė, prekė: pinigai. Ir pinga, kaip ir turi būti ,,laisvoje“ rinkoje, nuo jų pertekliaus, palyginti su ekonomikos raida ir jos dydžiais.

       Kodėl nekalbama apie tikrąją infliacijos priežastį ir ,,veiksnį“ – pinigus bei jų perteklių?

          19 psl., Valdžios sektoriaus finansai

       ,,2011 m. viešųjų finansų padėtis labai pagerėjo: deficitas sudarė 5,5 procento BVP ir buvo gerokai mažesnis nei prieš metus. Deficitas sumenko dėl to, kad per metus ūgtelėjo pajamos. Viešosios išlaidos per metus taip pat padidėjo, tačiau, palyginti su pajamomis, kur kas mažiau. Labiausiai per metus sumažėjo valstybės biudžeto ir socialinės apsaugos fondų deficitas.“

       Ar galima džiaugtis ,,pajamų didėjimu“ į jas įskaičiuojant didžiules ir šalies ekonomikoje neuždirbtas, ES paramos lėšas? Juk pagrindiniu bendrojo viešųjų finansų deficito mažėjimo ir jo didėjimo ,,suvaldymo” veiksniu buvo ir bus 2012 m. didėjantis metinių ES paramos lėšų srautas, nuo 3,8 mlrd. 2008 m. padidėjęs iki 6,5 mlrd. Lt 2010 m, t.y. 1,7 karto. Tik 2011 m tokių lėšų srautas sumažėjo iki 5,7 mlrd. Lt, t.y. -12,5 %. Bet jau 2012 m. ES lėšų srautas didėja net 24,5 %, iki 7,1 mlrd. Lt. Nuosavų pajamų didinimas buvo nereikšmingas, viešosios išlaidos nuo 2011 m. vėl didinamos. Kodėl tai nutylima ir skleidžiami nepagrįsti ,,džiaugsmai“ dėl viešųjų išlaidų deficito ,,sumenkimo“ (keistas ekonomikos žodyno paįvairinimas)?

       Taip, viešųjų finansų bendras (su ES lėšomis pajamose) deficitas 2011 m sumažintas iki 5,5 % BVP, bet nominalaus, infliacijos virš trečdalio (BVP defliatorius 1,314) išpūsto BVP. Viešųjų finansų bendras (su ES lėšomis pajamose) deficitas su realiu BVP 2011 m. buvo 7,3 %. Gi realus deficitas ir su realiu BVP sudarė 14,3 %, nors ir sumažintas (ES paramos lėšų ,,pagalba“) 18,3 %, palyginti su buvusiu 2010 m (17,5 %).

       Ir jo, viešųjų finansų deficito, mažinimas (ir didėjimo ,,suvaldymas“) ir 2012 m. numatytas iš esmės tik pasitelkiant vis didesnį ES paramos lėšų srautą. Ir realus nuosavų pajamų deficitas lieka reikšmingas (31 %) ir 2012 metams.

       Kodėl visa tai nutylima?

       20 psl., Skola.

       ,,Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2011 m. padidėjo 0,5 procentinio punkto iki 38,5 procento. Skola per metus išaugo 4,7 mlrd. litų iki 40,8 mlrd. litų.“

       O, palyginti su realiu BVP, valdžios sektoriaus skola jau perkopė 50,6 % BVP ir tik 2011 m., palyginti su 2010 m., padidėjo net 3,2 % punktais. 2012 m. jos didėjimas ,,suplanuotas“ dar spartesnis.

       Ir tai nutylima. Kodėl?

       26 psl. Kredito rinkos raida.

      ,,Augant ekonomikai, Lietuvoje gerėjo skolininkų finansinė būklė ir lūkesčiai, o skolinimo sąlygoms tapus švelnesnėms ir palūkanų normoms tebesant nedidelėms, ypač 2011 m. antrąjį pusmetį, pradėta imti daugiau paskolų iš bankų. Liepos–spalio mėn. bankų sektoriaus paskolų portfelis ūgtelėjo 0,8 mlrd. litų, nes daugiau skolinosi nefinansinės įmonės ir valdžios sektorius. Per atitinkamą laikotarpį prieš metus jis buvo sumažėjęs 0,4 mlrd. litų.“

       Nuolatiniai kalbėjimai apie ekonomikos ,,atsigavimą“ bei tokio pobūdžio lūkesčius (arba iliuzijas ta tema) retkarčiais papildo kalbėjimai apie šalies ekonomikos kreditavimo ,,švelninimą“ arba net jo, kreditavimo, didinimą.

      Realiai šia linkme nieko teigiamo nevyksta. Priešingai: bankai šalies ekonomikai ir 2011 m., ir lyg šiol taiko skolinimo embargą, ką patvirtina ir jų pačių, t.y. bankų teikiama statistika apie vidaus kredito likučių nuolatinį mažėjimą:

       Bankai, savo laiku sukėlę skolinimo bumą, po to, įvedę skolinimo embargą ir negailestingai ,,pamokę“ daugelį verslo įmonių ir šalies žmonių, kad skolas būtina grąžinti net ir ekonomikos krizės sąlygomis, šiuo metu susidūrė su jų pačių ,,sukurta“ problema: žmonės ir šalies verslas, bankų skausmingai jau ,,pamokyti“, suprato, kad jei nori gyventi ir net išgyventi – nesiskolink jokiuose, kad ir besiskelbiančiuose ,,tavo artimais“, bankuose.

       Tai patvirtina ir Lietuvos banko atlikto tyrimo rezultatai: daugėja įmonių, kurios savo veiklą ir net jos plėtrą dabar ir ateityje nenumato sieti su skolinimusi bankuose.

       Ir tik skolinimas valdžiai (ir jos priklausomumas nuo bankų) niekaip nemažėja. Per praėjusius metus vidaus kreditas valdžiai padidintas 17 %, iki 6,7 mlrd. Lt. Per š.m. pirmąjį ketvirtį valdžios skola vietos bankams padidinta dar 191 mln. Lt arba net 2,8 %.

Šaltinis: LB interneto svetainė, Statistika, Pinigų statistika, lentelės 2.5.4 duomenų pagrindu.

 

       33 psl. Pagrindinis tikslas ir lito kurso politika.

       ,,Lietuvos banko pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą – įgyvendinamas taikant fiksuotojo lito kurso strategiją.

       ,, ... fiksuotasis lito kursas padeda siekti pagrindinio tikslo netiesiogiai – eksporto ir importo kainas palaiko stabilesnes ir kartu skatina tarptautinę prekybą, palaiko pasitikėjimą Lietuvos ekonomine politika. Todėl fiksuotasis nacionalinės valiutos kursas leidžia palaikyti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu.

       Trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiais kainų kaita gali nukrypti nuo lygio, kuris gali būti suvokiamas kaip santykinis kainų stabilumas.“

       Ką LB daro (o ir gali daryti) ,,palaikant“ fiksuotą LT/EUR kursą žinant, kad visa tai reglamentuota įstatymais?

       Kaip ir ankstesniuose Pranešimuose, ir šiame pranešime nenurodoma nieko konkretaus, kas padaryta ar pasiekta ,,įgyvendinant“ pagrindinį tikslą – palaikyti kainų stabilumą. Kaip ir visuose ankstesniuose Pranešimuose, pateikiama statistika įtikinamai rodo, kad pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą - ,,įgyvendintas“ tik vienu aspektu: visos kainos didėja ir auga ... stabiliai.

       Ar būtent tai ir laikoma ,,santykiniu kainų stabilumu‘?

 

        Galimos išvados:

       LB savo Pranešime LR Seimui eilinį kartą nieko nepraneša apie bent kokius praktinius veiksmus, parodančius bandymus, siekius pagrindinio tikslo įgyvendinimui ir pasiektus rezultatus.

       Pranešime infliacijos reiškinys ir fenomenas pateikiamas klaidinančiai nurodant jo tikrąją esmę bei realias priežastis. Gal todėl, dėl klaidingo reiškinio supratimo, ir jo šalinimo priemonės netaikomos arba jos taikomos tik blogio pasekmėms švelninti ir todėl yra neveiksmingos.

       LR Seimui LB pateiktame Pranešime nurodyti duomenys rodo, kad, kaip ir ankstesniais (nuo 2004 m.), metais, LB pagrindinis tikslas neįgyvendintas.

       LB nevykdo LB įstatymo reikalavimų apie pagrindinio tikslo – palaikyti kainų stabilumą – įgyvendinimą. Tuo sudarydamas INSTITUCINIO TEISINIO NIHILIZMO precedentą.

 

       Bet ar apskritai įmanomas kainų stabilumas?

       Kaip teigia p. Liudvikas von Mizes, garsus Austrų kilmės, (1881-1973 m.), labiausiai sistemiškai mąstęs, ekonomistas, sukūręs paskutinę ekonomikos istorijoje traktato žanro ekonomikos teoriją:

       ,,Stabilizacijos (kainų) idėja yra visų klaidų produktas.

       Stabilumas, kurio siekiama įvairiose stabilizavimo programose, - be jokio turinio ir prieštaringa sąvoka. Žmogui įgimtas polinkis veiklai, t.y. savo gyvenimo sąlygų gerinimui. Su kiekviena akimirka žmogus kinta ir, kartu su juo, kinta ir jo įverčiai bei vertinimai, norai (lūkesčiai) ir veiksmai. Veiklos karalystėje nėra nieko pastovesnio, kaip pokyčiai, kaita.

       Žmonių veikla gimdo (sukelia) pokyčius. Kadangi egzistuoja žmonių veikla, todėl stabilumo nėra, bet yra nenutrūkstantys pokyčiai. Istoriniai procesai yra nuoseklūs pokyčiai. Žmogus negali jų sustabdyti ir tapti priežastimi stabilumo, kuriame istorija sustingtu pauzėje. Žmogaus prigimtyje yra siekis kovoti už pagerinimus, generuoti naujas idėjas bei, jas įgyvendinant, reformuoti gyvenimo sąlygas“.

(Ludwig von Mises, HUMAN ACTION, A Treatise On Economics (ContemporaryBooks. Inc Chicago).

Liudvikas von Mises, ŽMOGIŠKOJI VEIKLA, EKONOMIKOS TEORIJOS TRAKTATAS, Maskva, Ekonomika, 2000; 207 ir 211 pusl.)

       Todėl Lietuvos banko Įstatymo nuostata apie LB pagrindinį tikslą – palaikyti kainų stabilumą – įgyvendinimą, laikytina NEREALIA. Tai Įstatymo kūrėjų (Lietuvos banko) ir Leidėjo KLAIDA. Ir ją būtina kuo greičiau pašalinti. Kartu iš Įstatymo pašalinant ir kitas klaidingas bei nerealias nuostatas.

       Lietuvos bankas, rengdamas LB Įstatymo projekto nuostatas apie pagrindinio tikslo – palaikyti kainų stabilumą – įgyvendinimą, neįvertino turimų priemonių tam tikslui pasiekti realumą ir pernelyg ,,susitapatino“ su Europos Centriniu banku (ECB) ar bent jo Lietuvos filialo statusu. Jei minėta nuostata į Įstatymo projektą įrašytos ECB ,,iniciatyva“, tai kodėl tokios nuostatos ,,iniciatorius“ niekaip nepadeda tokio svarbaus Lietuvos žmonėms LB pagrindinio tikslo – palaikyti kainų stabilumą – įgyvendinti?

      Ar Įstatymo projekto rengimo metu infliacijos padangėje dar buvo tik mėlynas dangus ir LB analitikai net neįžvelgė būsimo didžiulio pinigų importo bei jo infliacinių pasekmių?

      Valiutų valdybos PINIGŲ politikos modelis neapsaugo nuo PINIGŲ importo ir neribotos jų emisijos Lietuvos bankui vykdant mechaninės valiutų keityklos funkciją, "neribotai keičiant eurus į litus“.

       Jeigu, kaip teigiama visuose LB pranešimuose, ,,Fiksuotojo lito kurso sąlygomis Lietuvos bankas ... negali tiesiogiai reguliuoti litų rinkos palūkanų normų ir litų kiekio apyvartoje, pastarąjį lemia kintanti litų paklausa. Dėl šių priežasčių jis neturi galimybės tiesiogiai paveikti visuminės paklausos ir kainų lygio.“ (33 psl.), tuomet kyla pagrįstas klausimas, ar turi bent kokią prasmę Lietuvos banko kasmet (net du kartus) rengiamas eilinis ir tradicinio turinio Pranešimas LR Seimui ir šalies visuomenei, apie nerealaus ar net beviltiško pagrindinio tikslo – palaikyti kainų stabilumą - ,,įgyvendinimą“ toliau augant vartojimo infliacijai ir pinigų nuvertėjimui?

Vladimiras Trukšinas,

Statistikas,

Nepriklausomas analitikas

2012-06-26

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.