Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Ar pavyks Europos žmonėms pakeisti pasaulį?

http://boingboing.net/       Ne tik Afrikoje, bet ir Europoje  bręsta revoliucinė situacija. Pamažu Europos žmonės kyla, pradedant aktyviausiais ispanais ir graikais, prie jų jungiasi kitų valstybių gyventojai. Jie nebenori gyventi taip, kaip gyveno iki šiol, jie nebenori būti politikų žaislais, jie reikalauja savo teisių – „REAL DEMOCRATIE YA!“   Taigi, kas iš tiesų vyksta pasaulyje, gali paaiškinti Ksiušos Lotus pokalbis su Žiuljenu Liusi (Julien Lucy), kuris yra vienas aktyviausias Paryžiaus už „Realią demokratiją“ judėjimo dalyvis, išspausdintas  livejournal gegužės 29 d.

       K.L.: Kada ir kaip visa tai prasidėjo?

       Ž.L.: Viskas prasidėjo Madride kažkur gegužės 15 d., 20-30 žmonių išėjo į Puerta del Sol aikštę ir surengė kažką panašaus į informacijos teikimą piliečiams. Jie kalbėjo, kad nepriklauso jokiai partijai, todėl, kad nepripažįsta šiuolaikinių politinių žaidimų ir juose savęs neįsivaizduoja. Jie taip pat kalbėjo, kad nori pakeisti sistemą ir pakvietė visus prie jų jungtis. Tai buvo kasdieniniai susirinkimai, kaip generalinės asamblėjos – žmonės aptarinėjo savo problemas, siūlė sprendimus. Jie ateidavo tuo pačiu laiku, į vieną ir tą pačią vietą, ir labai greitai apie šią vietą tapo žinoma visame mieste. Ir kai jų jau buvo apie 4000 žmonių, policija nusprendė, kad laikas tą užbaigti ir visus išvaikė, nors tai buvo paprasčiausiai taikūs susirinkimai.

       Štai tada, po taikaus susirinkimo išvaikymo, ispanai ir sureagavo – jau kitą dieną visoje valstybėje apie 40 000 žmonių okupavo miestų centrines aikštes, o po keletos dienų jų jau buvo 60 000. Jie statė palapinių stovyklas, aptarinėjo savo problemas, valgė, miegojo, aikštėse grojo muzika. Ten net buvo atidarinėjami improvizaciniai vaikų darželiai.

       K.L.: O kas išėjo į aikštę? Jaunimas, studentai, darbininkai?
       Ž.L.: Iš pradžių tai buvo jaunimas, bet labai greitai judėjimas tapo mišrus. Jie pasisakė už „realią demokratiją“. Jie kalbėjo, kad rinkimai nėra demokratiniu institutu, ir kad juos domina kitos tautos dalyvavimo valstybės gyvenime formos, ir tas formas reikėjo dar sugalvoti, sukurti ir įgyvendinti. Jie nekvietė balsuoti už tą ar kitą partiją, jie kvietė tuos, kuriuos vadina „prarasta karta“, sukilti. Jie nereikalavo tiesiog pakelti atlyginimą arba dar ko nors materialaus, juk tai būtų tik reformos. Jie reikalavo realaus sistemos pakeitimo, t.y. buvo reikalinga peržiūrėti patį demokratijos fundamentą, tai, kaip mes galime organizuotis ir veikti kartu. Pirmas ispanų šūkis buvo „mes nesame prekė“ nei politiniu lygiu, nei elektoraliniu, nei ekonominiu, nei dvasiniu ir kultūriniu lygiais, mes ne prekė. Mūsų negalima naudoti dideliems politiniams ir finansiniams žaidimams.

       K.L.: O kaip visa tai prasidėjo Prancūzijoje?
       Ž.L.: Ispanai parašė kreipimąsi į visas Europos ir pasaulio tautas. Tai buvo ne vien kreipimasis prašant rengti solidarumo su Ispanija akcijas. Tai buvo kvietimas tą patį daryti visur, visose pasaulio valstybėse, todėl, kad jeigu toks judėjimas prasideda, jis turi prasmę tik pasauliniu lygiu: mes gyvename globalizacijos sąlygomis. Tai įdomu, ispanai organizavo savo susirinkimus be balsavimo. Jie nusprendė vietoj balsavimo ieškoti konsensuso (sutarimo). O sutarimas kilęs nuo žodžio „sens“, jausmas – tai bendras jausmas, atmosfera, kada jaučiama, kad visi sutinka, tikrai sutinka. Ir kai mes visą tai pamatėme fotografijose, vaizdo įrašuose, Twitter‘yje, mums tai pasirodė akivaizdu ir labai paprasta. Net be vertimo į Prancūzijos politinę kalbą. Tada, iš pradžių buvo surengta akcija prie Ispanijos ambasados. O kitą dieną mes visi susirinkome į Bastilijos aikštę (Place de Bastille), pirmą dieną buvo 200 žmonių. Tačiau kiekvieną dieną mūsų buvo daugiau ir daugiau. Tai yra, iš solidarumo su ispanais judėjimo tai pavirto į mūsų savarankišką prancūzų judėjimą. Su mumis yra daug ispanų studentų, jie visą laiką palaiko ryšį su vaikinais iš Madrido. Šis judėjimas neturi turėti sienų.

       K.L.: O kaip jūs organizuojatės?
       Ž.L.: Mes ateiname vienu ir tuo pačiu metu, į vieną ir tą pačią aikštę. Idėja ta, kad žmonės turi sugrąžinti sau miestą, sugrąžinti sau viešąją erdvę ir politinę sąmonę. Susirinkimuose mes neskatiname alkoholio ir narkotikų, ir mes esame kategoriškai prieš prievartą. Pirmoje generalinėje asamblėjoje mes susiskirtėme į komisijas. Yra komisija darbui su žiniasklaida, komisija akcijoms – jie sugalvoja kokias nors įdomias akcijas, pavyzdžiui, vienu metu visose pasaulio valstybėse daryti kokią nors akciją. Yra komisija tarptautiniams ryšiams -  ji  koordinuoja veiksmus įvairiose valstybėse. Yra komisija Prancūzijai – ten žmonės seka, kad visos žinios apie judėjimus būtų išverstos į prancūzų kalbą, ir bando visoje Prancūzijoje mobilizuoti žmones. Yra komisija logistikai- jie sprendžia vietos organizacijos klausimus: maistas, gėrimai, plakatai, reklaminės antraštės (baneriai) ir t.t. Kiekviena komisija savo darbo eigoje teikia kokius nors siūlymus, kuriuos ji gali pateikti generalinei asamblėjai, ten už juos balsuoja arba bando pasiekti sutarimą. Mes dirbame kiekvieną dieną: vieną dieną – komisija, kitą – generalinė asamblėja. Žinoma, geriausia yra jas derinti.

       K.L.: O kokie jūsų reikalavimai?
       Ž.L.: Politinės piramidės perversmas, taip kad sprendimų priėmimo procesas eitų iš apačios į viršų, o geriausia, kad nebūtų nei viršaus, nei apačios. Visiška moterų ir vyrų lygybė. Afrikos skolų Europai ir JAV panaikinimas. Panaikinimas taip vadinamų „nacionalinių skolų“. Pakeitimas darbo sąlygų. Net jeigu mes išsaugome „darbo principą“, - nors tai dar yra klausimas – mes atsisakome nesaugių (précarité) užimtumo sąlygų. Jeigu nedarbas mažėja dėl nesaugių darbuotojų skaičiaus didinimo, mes esame prieš tai. Mes norime dirbti, kad gyventi, o ne atvirkščiai.

       K.L.: Bet kokie realūs siūlymai? Mane domina, ar šis judėjimas siūlo kokias nors praktines priemones? Ar atsako jis į klausimus?
       Ž.L.: Įvairios komisijos tuo klausimu dirba. Pavyzdžiui, Ispanijoje daug mokslininkų – socialogų, ekonomistų, kurie ateina į aikštę diskutuoti apie tai. Žinoma, kai kurie atsakymai atsiranda palaipsniui. Įdomu tai, kad nėra jokios „vieningos reikalavimų platformos“, bet kažkodėl visose pasaulio valstybėse, kurios dabar yra įtrauktos į judėjimą, yra labai panašus reikalavimų sąrašas ir labai panaši veiksmų programa.

    K.L.: Jeigu aš teisingai supratau, mintis yra ta, kad organizuotis į „komunas“ (bendruomenes) miesto kvartalų lygyje: kiekviename kvartale žmonės patys turi organizuotis ir spręsti savo problemas „lygiagrečiai“ valstybės darbui. Ta prasme, kad jeigu jiems kažko reikia, jie tai daro patys, nelaukdami pagalbos „iš aukščiau“.
       Ž.L.: Taip, tai vienas iš pagrindinių principų – savarankiškas organizavimasis. Savarankiškas organizavimasis veda prie autonomiškumo, o autonomiškumas – tai vienas iš būdų apseiti be valstybės. Ispanijoje mobilizuotų žmonių yra pakankamai daug, kad galėtų pasidalinti: vieni pasilieka aikštėje, kiti pasiskirsto po kvartalus, dirba su kaimynais, pažįstamais, giminėmis, bando organizuotis ir atveda naujus žmones į aikštę. Prancūzijoje kol kas žmonių tokiam darbui nepakanka. Iš pradžių mes užpildysime aikštę, o paskui mes spręsime dėl kvartalų.

       K.L.: O kas gali pasakyti, kokie skaičiai yra Prancūzijoje?
       Ž.L.: Gegužės 26 d. Lione buvo apie 500 žmonių, Tulūzoje – 450, Rene – 400, Nante – 350, Baijone – 200, Bordo – 200, Marselyje – apie 100. Ir dar apie 15 miestų Prancūzijoje, kuriuose į gatves išėjo apie tūkstantį žmonių. Paryžiuje paskutinėmis dienomis – nuo 800 iki 1000 žmonių. Gali atrodyti, kad tai visai nedideli skaičiai. Tačiau iš tiesų pradžioje mūsų buvo po 10  žmonių trijuose miestuose. Per penkias dienas mes išaugome nuo 30 žmonių iki kelių tūkstančių, ir visa tai be profsąjungų ir partijų pagalbos
       K.L.: Ar negalėtum smulkiau papasakoti apie tą nepartiškumo principą?
       Ž.L.: Tai viena iš pačių svarbiausių judėjimo taisyklių: judėjimas priklauso visiems, jis kyla iš kiekvieno. Profsąjungos ir partijos negali ateiti su savo vėliavomis, simboliais ir panašiai, ir pareikšti savo teises į judėjimą.

       K.L.: Tu nori pasakyti, kad Prancūzijoje ir tose valstybėse, kurios dalyvauja mobilizacijoje, profsąjungos ir partijos, net opozicinės neteko pasitikėjimo?
       Ž.L.: Tai ne tik tai. Kai kuriose valstybėse yra ir baimė, ir partijų ir profsąjungų neigimas, žmonės daugiau nebetiki jomis ir jas laiko didžiojo žaidimo dalimi. Tačiau yra ir kita priežastis – net jeigu žmonėse dar liko tikėjimas partijomis ir profsąjungomis, kai tu pakvieti į judėjimą profsąjungą, tu padalini judėjimą Todėl, kad ar profsąjunga, ar partija, tai jau yra esama logika ir ideologija. Tai nepriklauso tautai, tai nebuvo tautos sukurta čia ir dabar. „Reali demokratija“ kyla iš tautos, o ne iš partinio biuro, kurie egzistuoja jau daugelį metų.
       K.L.: Tai yra idėja tame, kad kartu sukurti naujas politinio savarankiško organizavimosi formas ?
       Ž.L.: Taip, mintis yra kurti. Tai pastovi kolektyvinė politinė kūryba.

       K.L.: O kaip reikalai tarptautiniu mastu?
      Ž.L.: Pagal paskutines naujienas, pagal
interaktyvų judėjimo žemėlapį  visame pasaulyje apie 550 susirinkimų. Pats didžiausias Graikijoje, ten užvakar susirinko 30 000 žmonių, nepaisant lietaus. Stiprėja judėjimas Italijoje, ten paskutinėmis dienomis buvo nuo 10 iki 15 000 žmonių. Vakar Dubline buvo 3500 žmonių, Berlyne jau 4 dienas iš eilės susirenka po 1000 žmonių. Susirinkimai vyksta beveik visuose Europos miestuose. O pasauliniu mastu pradeda judėti Lotynų Amerika : Čilėje, Santjage susirenka iki 1000 žmonių, Argentinoje ir Brazilijoje taip pat renkasi. Ir JAV studentai pradeda kažką daryti. Visame pasaulyje šimtai tūkstančių žmonių!


       K.L.: Tau tai yra jaunimo judėjimas?
       Ž.L.: Šį judėjimą pradėjo jaunimas, bet dabar jis jungia kartas, jis susijęs su visu pasauliu. Tai jaunimas, kuris priklauso „prarastai kartai“ – tai studentai ir nesaugūs (prekaritetiniai) darbuotojai. Karta prarasta dvasiniame, politiniame, ekonominiame, dar ir demografiniame plane: buvo juk vaikų bumas, o paskui prasidėjo „tėvo bumas“. Tai yra visas pareigas užima pagyvenę arba suaugę žmonės. Lyginant su ankstesnėmis kartomis, jaunimui visuomenėje nėra vietos. Tai „paaukota karta“, taip ją vadina nuo Gvatemalos iki Grenlandijos. Būtent iš jų kilo judėjimas.
       K.L.: Tai, kad jie okupavo erdves, galima paaiškinti, kad dėl „prarastos“ būklės. Okupuoti aikštes tam tikra prasme reiškia, kad pasaulyje, kuriame tau nėra vietos, kažką gali turėti. Paskelbti apie savo egzistavimą ir nepaleisti to, kas turi tau priklausyti – viešoji erdvė. Tau atrodo, kad šis judėjimas neturi precedentų?
       Ž.L.: Jis beprecedentinis ne tiek dėl žmonių skaičiaus, kiek dėl savo formos ir organizacijos būdo. Aš neprisimenu kada paskutinį kartą buvo judėjimas, kylantis būtent iš piliečių, iš apačios, iš gatvės ir be to, tarptautiniu lygiu! O jeigu prie mūsų prisijungs studentai, moksleiviai, kokios nors asociacijos, tai mes sumušime visus rekordus pagal judėjimo skaičių!
       K.L.: O ko reikia, kad žmonės jungtųsi į judėjimą?
       Ž.L.: Reikia, kad suveiktų sniego gniužtės efektas: pirmiausia pradėti nuo savęs, eiti į aikštę ir kviesti paskui save visus, kuriuos tu pažįsti, dalinti lapelius universitetuose, licėjuose, gamyklose, įmonėse, metro. Ir būtinai reikia klausyti, kas vyksta pasaulyje! Štai, kada tu parleidai dieną dalindamas lapelius metro, o paskui ateini į aikštę ir tau sako, kad Graikijoje susirinko 30 000 žmonių, o Amsterdame vienu ir tuo pačiu metu į aikštę išėjo 2000 žmonių, kaip ir tu, tas tau suteikia jėgų tęsti. Kol kas ta gniužtė auga ir mes nežinome, kas galėtų ją sustabdyti

       K.L.: Bet vis dėlto, kaip tu manai, kas galėtų sustabdyti šį judėjimą?
       Ž.L.: Jeigu Ispanija dabar sustos, tai gali kristi mobilizuotumas kitose valstybėse. Todėl, kad išskyrus Graikiją, kitos Europos valstybės nepakankamai mobilizuotos, kad galėtų pratęsti judėjimą tame lygyje. Bet po to, kas nutiko gegužės 27 d. Barselonoje, kai policija sumušė taikaus susirinkimo dalyvius, judėjimas tik augs! Kuo daugiau prievartos iš policijos, tuo mes stipresni.

       Ar tu žinai, kad, pavyzdžiui, Madride kai kurie policininkai dalyvauja judėjime? Tai neįtikėtina!Bet atrodo, kad tai kas vyksta, liečia visus. Todėl man atrodo, kad Ispanijoje jie dar gali išsilaikyti mažiausiai mėnesį. Jeigu jie nors dvi savaites išlaikys tokį masiškumą, tai atsiras naujos valstybės, galinčios perimti estafetę. Aš manau, kad pirmi bus graikai. Bet būtų gerai, jeigu prisijungtų kokia nors valstybė, kurioje sukilimai ne taip dažni, kaip Graikijoje. Pavyzdžiui, Anglija, Belgija... arba Rusija.
       K.L.: Žinai, Rusijoje tai labai sudėtinga...
       Ž.L.: Taip, bet jeigu Rusija tai padarytų, tas išjudintų visas Europos valstybes. Įsivaizduokite – bendra banga nuo Tuniso iki Sibiro... nepaisant visų represijų! Ir tada būtų galingas solidarumas su rusais pasauliniu mastu. Man atrodo, kad Rusijos gyventojai nori to paties, kaip ir mes. To, ką mes vadiname „Realia demokratija“.
       K.L.: O koks interneto vaidmuo visame tame?
       Ž.L.: Žinoma, interneto vaidmuo didžiulis! Ypač Twitter‘io. Facebook‘as įdomus lokaliame lygyje. O Twitter‘is visai kitas reikalas, kiekvieną sekundę tu matai naujienas iš viso pasaulio. Beje, Anglijoje dabar Twitter‘į nusprendė cenzūruoti. Jie supranta, kad Twitter‘is daug laisvesnė priemonė negu Facebook‘as. Tai jie nusprendė Didžiojo aštuoneto lygiu: būtina sustiprinti interneto ir visų rūšių socialinių tinklų kontrolę. Vienas iš mūsų judėjimo reikalavimų yra kaip tik laisvas internetas. Mūsų tinklalapis skaičiuoja daugiau kaip 10 000 lankytojų per dieną. Twitter‘yje yra „heštegų“ (hashtags) sistema, tai štai visame pasaulyje pats populiariausias vakar buvo #acampadamadrid, Prancūzijoje - #frenchrevolution, net populiaresnis negu Dominiko Stroso – Kano byla ir Didysis aštuonetas.
       K.L.: O kokios apskritai šio judėjimo perspektyvos? Kokie didžiausi planai?
       Ž.L.: Pakeisti sistemą, sunaikinti tarptautines organizacijas tokias, kaip Didysis aštuonetas, Didysis dvidešimtukas, NATO ir taip toliau. Pasiūlyti Konstitucinę Asamblėją, kaip tai buvo 1789 metais, kai buvo sudaryti „reikalavimų sąsiuviniai“, su visais tautos pageidavimais, kokius pavyko surinkti. Tokia asamblėja galėtų sukurti naują konstituciją.

       K.L.: Bet vėl tas pats gaunasi. Tie, kurie galės patekti į tą Asamblėją, tai juk ne visi gyventojai...
       Ž.L.: Žinoma, apie tai reikia pagalvoti! Ar mes turime išsaugoti tam tikros bendros sistemos idėją? Pavyzdžiui, ką daryti su Europos Sąjunga? Žinoma, idealu būtų panaikinti ir ES, ir sienas. Pavyzdžiui, Tunise po revoliucijos pirmiausia panaikino sienas ir įsileido politinius pabėgėlius iš Libijos. Tačiau kol yra nors viena valstybė, kuri nedalyvauja judėjime, sienos ir toliau išliks toje valstybėje.

       K.L.: Ar jus palaiko kokie nors žinomi žmonės ar organizacijos?

       Ž.L.: Mus palaiko Anonymous, oficialiai! Jie mums daro vaizdo įrašus, visoms šalims, kurios dalyvauja judėjime, O dar jie pažadėjo daryti hakerių įsilaužimus ne vien tam, kad suteiktų mums reikalingos informacijos, bet ir tam, kad sumažinti vyriausybės galimybes. Pavyzdžiui, Tunise jie nulaužė nacionalinį tyrimų biurą, kuris yra kaip FSB, dviem dienoms! Įsivaizduok, jeigu tas pats atsitiks Prancūzijoje arba Rusijoje! Mums reikalingas Anonymouspalaikymas ir labai tikiuosi, kad po kelių dienų mes sužinosime, kad, pavyzdžiui, Bercy, Finansų ministeriją nulaužė!
       K.L.: Labai tau dėkoju!O tu galėtum pabaigai man duoti keletą patarimų? Ką man pasakyti rusams, kad jie rastų savyje jėgų ir noro išeiti į gatves ir prisijungti prie tos galingos tarptautinės bangos?

       Ž.L.: Rusija turi prisijungti prie mūsų! Mes žinome, kad jūs turite įdomias protesto grupes ir apskritai kažkas vyksta, atrodo, kad žmonės pradeda atsibusti. Reikia tik jiems neleisti vėl užmigti! Mes palaikysime jus, jeigu jums bus sunku. Bet pradėti reikia dabar: būtent dabar! Galbūt, tai pirmas kartas istorijoje, kai prasideda toks judėjimas pasauliniu mastu! Tai, jeigu jūs norite kažką keisti, tai reikia daryti tiesiog dabar!

       K.L.: O tu žinai, kad Rusijoje nuo 2009 metų kiekvieną mėnesio 31 d. žmonės išeina į vieną ir tą pačią aikštę, vienu ir tuo pačiu metu, ir aikštę pervardino į Laisvės aikštę. Jie ten susirenka, kad apgintų susirinkimo laisvę: svarsto socialinius ir politinius klausimus, bando suprasti, ką ir kaip galima pakeisti valstybėje. Tačiau juos kiekvieną kartą labai greitai išvaiko milicija, po valandos pusantros dauguma aktyvių dalyvių jau važiuoja „OMON“ autobusuose.

       Ž.L.: Nieko sau! Tai yra jūs jau viską numatėte? Dar prieš Egiptą su jo Tahiro aikšte? Iki Ispanijos Puerta del Sol? Kaip visada, jūs atspėjote formą, kurią panaudos revoliucija 2.0, jeigu ji galima. Jūsų problema tikriausiai buvo ta, kad jūsų niekas nepalaikė tarptautiniu lygiu. Įsivaizduokite tokį pat susirinkimą, tik vienu metu su keliais tūkstančiais žmonių 550 pasaulio taškų! Tai ne vienas ir tas pats! Ir žinoma, reikia grįžti į aikštę kiekvieną dieną, 31 turi būti visą laiką. Šie susirinkimai turi prasmę tik, jeigu jūs sugrįžtate į tą pačią vietą, nepaisant policijos sumušimų ir represijų. Jūs manote, kad „mentai“ Europoje geresni? Pažiūrėkite vaizdo įrašą, kaip Barselonoje išvaiko demonstracijas. Prancūzijoje labiausiai apginkluota policija iš visų Europos valstybių, jie naudoja ir vandenį su rūgštimi, ir plastikines kulkas, kurios muša labai skaudžiai ir gali sužeisti žmogų, palikti su viena akimi... Aš žinau, kokie žiaurūs mentai yra Rusijoje, tačiau reikia vistiek grįžti į Laisvės aikštę, niekada iš jos neišeiti. Tai yra raktas.



Keletas nuorodų:

http://www.livestream.com/spanishrevolutionsol

Pasaulio judėjimo žemėlapis:
#campmap for #worldrevolution

http://www.thetechnoant.info/campmap/

Judėjimo įvairiose valstybėse tinklalapiai:
http://reelledemocratie.com/
http://www.yeswecamp.net/
http://www.acampadaparis.com/
http://elcruasanambulante.com/

Heštegai Twitter‘yje:
Bendras judėjimas - #globalcamp
Europos - #europeanrevolution
Prancūzijos - #frenchrevolution
Paryžiaus- #acampadaparis или #DRPARIS
Ispanijos - #spanishrevolution
Italijos - #italianrevolution
Anglijos - #Ukrevolution
Vokietijos - #germanrevolution
Portugalijos - #portuguesrevolution

Facebook‘e:
http://www.facebook.com/reelle.democratie.maintenant

 

Šaltinis: http://kolam2.livejournal.com/

 

2011-06-06

Komentarai

"Arabu pavasaris", "Europos

"Arabu pavasaris", "Europos vasara", "... ruduo", "... ziema"

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas