Nauja pasaulinė krizė prasidės 2012 metais

http://rikowski.wordpress.com       Daugelį domina klausimas: „Kaip numatyti ekonomines krizes, panašias į tas, kuri kilo 2008 metais, bent tam, kad sušvelninti jos neigaimus padarinius?” Tai yra visiškai įmanoma, jeigu supranti pagrindinius ekonominio vystymosi dėsningumus. 2004 metais V.I.Pantinas, remdamasis žymaus rusų ekonomisto N.D.Kondratjevo didžiųjų ekonominių ciklų teorija, visiškai tiksliai prognozavo, kad pasaulio ekonominė krizė prasidės būtent 2008 metais. Šių eilučių autorius dar 2008 metais ne kartą savo straipsniuose rašė, kad pasaulio krizė prasidės ne anksčiau kaip 2008 ir ne vėliau kaip 2010 metais.

       O prieš metus iki krizės savo straipsnyje „Kodėl auga naftos kainos?“, remiantis ta pačia N.D.Kondratjevo teorija, man pavyko ne tik įrodyti šios krizės greitos pradžios neišvengiamumą, bet ir prognozuoti naftos kainų kritimą iki jų realios rinkos kainos. Nepraėjo ir pusės metų nuo straipsnio parašymo, kai naftos kainos nuo 147 dolerių krito iki 33 dolerių už barelį, ir visam pasauliui parodė tikrąją ХХ amžiaus dominuojančios žaliavos paklausos ir pasiūlos rinkos kainą. Daugiau kaip 100 dolerių – tai buvo spekuliacinis įkainavimas, atsiradęs, kai finansinis kapitalas, pajautęs artėjančią krizę, iš realios ekonomikos išėjo į virtualią. 

 

       Kada prasidės nauja krizė?

       2008 metų rudenį, iškart po krizės pradžios, mes su A.B.Kobiakovu parašėme straipsnį „Nikolus Kondratjevas, kaip krizės veidrodis“, kurioje smulkiai paaiškinome dabartinės pasaulio ekonominės krizės susiformavimo priežastis ir mechanizmą, ir tuos padarinius, prie kurių artimiausius dešimtmečius ji atves pasaulio ekonomiką. O po metų, kai krizė buvo pačiame įkarštyje, akademikas A.A.Akajevas, V.I.Pantinas ir šių eilučių autorius, remdamiesi N.D.Kondratjevo teorija,padarė labiausiai tikėtino pasaulio ekonomikos vystymosi iki 2020 metų grafiką.

       Pagal šį grafiką pasaulio BVP iki 2008 metų svyravęs apie puktyrinę liniją, kuri pažymėta Y(o), staigiai krito žemyn, pakeitęs pasaulio ekonomikos vystymosi paveikslą. Kritimai ir pakilimai šiame grafike – tai ne laisvai nupieštos kreivės, bet kruopščiai paskaičiuoti veiksniai, kurie pakeitė pasaulio BVP. Visa esmė yra tame, kad maždaug vieną kartą per pusę amžiaus įėjimas iškart į keturių įvairios trukmės ekonominių ciklų kritimo fazę sutampa laike ir atsiranda rezonanso efektas. Taip 2007-2008 metais atsirado rezonanso efektas, kai Kitčino, Žiugliaro, Kuzneco ir Kondratjevo cikluose praktiškai vienu metu buvo buvo praeiti viršutiniai pikiniai vystymosi taškai ir prasidėjo nuosmukio fazė.  

 

       Kitčino ciklai – tai trumpalaikiai ekonominiai ciklai, kuriems būdingas 3-5 metų laikotarpis, atrasti 1920 metais anglų ekonomisto Džozefo Kitčino. Kitčino ciklo ribose vyksta rinkos paklausos ir pasiūlos prekių rinkoje pusiausvyrossutrikimas ir atstatymas, kuriaiatitinka tam tikras rinkos kainų lygis ir santykis. Pirmos eilės pusiausvyra N.D.Kondratjevas vadino pusiausvyrą rinkoje, kuri pasiekiama Kitčino cikle. Dabartinis Kitčino ciklo kritimas pasireiškė staigiu pasaulinės paklausos daugeliui prekių sumažėjimu, kaip to rezultatas,žemiausiame jo taške2009 metais pasaulio prekybos apimtis, pagal PPO duomenis, krito 12%.                            

       Žiugliaro ciklai – tai vidutinės trukmės ekonominiai ciklai, kuriems būdingas 7-11 metų periodas. Jie pavadinti prancūzų ekonomisto Klemano Žiugliaro vardu, kuris pirmas aprašė šiuos ciklus. Skirtingai nuo Kitčino ciklų, Žiugliaro cikluose mes stebime svyravimus ne vien prekių ir inventoriaus atsargų, esančių pardavėjų ir gamintojų sandėliuose, tačiau ir esamų gamybinių galių apkrovimo lygiuose, nedarbo augime, o taip pat investicijų, naudojamų pagrindinio kapitalo aktyvios dalies atnaujinimui, apimčių mažėjime. Žiugliaro ciklus išsamiai išanalizavo K.Marksas savo „Kapitale“, o N.Kondratjevas pusiausvyrą, pasiekiamą šiuose cikluose, vadino antros eilės pusiausvyra. Žiugliaro ciklo įėjimas į recesiją pasižymėjo žymiu gamybos pajėgumų apkrovimo sumažėjimu 2008-2009 metais, labai išaugusiu nedarbu ir žymiu pagrindinio kapitalo atnaujinimo tempų sumažėjimu.

       Kuzneco ciklai – tai ekonominiai ciklai, kuriems būdingas apie 20-22 metų periodas. Buvo atrasti 1930 metais Nobelio premijos laureato Saimono Kuzneco, kuris šiuos ciklus susiejo su demografiniais procesais ir atitinkamais pasikeitimais statybų apimtyse, todėl jis juos pavadino „statybiniais“ ciklais. Šiais laikais Kuzneco ciklai naudojami platesne prasme, kaip infrastruktūros ciklai. Be to, su Kuzneco ciklu gerai sutampa dideli kainų ciklai nekilnojamam turtui. Kritimas Kuzneco cikle 2007-2008 metais pasireiškė, esant hipotekos krizei ir staigiam statybų apimčių sumažėjimui, o taip pat būsto kainų kritimui.

       Dideli Kondratjevo ciklai (K-ciklai) trunka 40-50 metų ir susideda iš dviejų bangų – krentančios ir kylančios. 2008 metais pasaulio ekonomika įėjo į šešto K-ciklo krentančią bangą, kurios eigoje įvyks naujos šeštos technologinės sąlygos (TS) formavimasis, kuri paremta nano-, bio- ir kitomis naujausiomis technologijomis, be kurių vystymosi tolesnis pasaulio ekonomikos augimas bus negalimas. Kondratjevas perspėjo, kad „vidutiniai ciklai (Kitčino, Žiugliaro, Kuzneco), pasirodantys didelio ciklo kritimo periode, turėtų būti charakterizuojami ypatingu ilgumu ir recesijos gyliu, pakilimo trumpumu ir silpnumu“. Todėl perteklinis pasaulio lyderių optimizmas dėl trumpalaikio kilimo Kitčino cikle, kuriame šiuo metu yra pasaulio ekonomika, yra aiškiai per ankstus, kadangi po pakilimo prasidės naujas kritimas Kitčino cikle. 

       Visi šie ciklai turi įvairią trukmę ir per skirtingus laiko tarpus pasiekia savo žemiausius kritimo taškus, todėl po pradinio rezonansinio kritimo jie pradeda veikti priešingai ir po sinchroninio kritimo mes turime ne kokį nors vienarūšį procesą, o įvairaus dažnio, amplitudės ir krypčių svyravimų sumą. Iki 2008 metų pasaulio BVP svyravo aplink punktyrinę liniją, pažymėtą grafike Y(o), tačiau finansų krizė ir JAV kreditų rinkos žlugimas, lėmė paklausos masinį kritimą ir vartojimo sumažėjimą JAV ir kitose išsivysčiusiose pasaulio valstybėse. Savo ruožtu, visa tai sukėlė masinį pasaulio gamybos sumažėjimą. Noriu atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad duotas grafikas buvo sudarytas 2009 metų rudenį, kai pasaulio ekonomika ir toliau krito, tačiau autoriai jau tada numatė jos nedidelį augimą 2010-2011 metais, kas ir pasitvirtino praktikoje.

       Dėl valstybinių paklausos finansavimo programų išsivysčiusiose valstybėse pasaulio ekonomikos kritimas buvo sustabdytas Kitčino cikle dar 2009 metų pabaigoje. Tokios valstybinės gyventojų paklausos finansavimo programos, kaip „automobiliai už senus automobilius“ ir t.t., išvalė iš sandėlių prekių atsargas ir suformavo paklausą jų papildymui. Didžiulį vaidmenį suvaidino Kinijos papildoma paklausa, kuri smarkiai padidino centralizuotas investicijas į savo ekonomiką, jos perorientavimui iš eksporto į vidaus paklausos plėtrą. Prasidėjo lėtas gamybos atsigavimas dėl sandėlių atsargų papildymo ir augančios Kinijos paklausos žaliavoms ir šiuolaikiniams technologiniams įrenginiams, kuriuos KLR tiekė Japonija ir Vokietija, pirmosios valstybės įveikusios savo ekonomikų kritimą dėl Kinijos paklausos.

       Tačiau masinis likvidumo įliejimas į išsivysčiusių valstybių ekonomikas smarkiai padidino ir taip jau nemažus valstybės biudžetų deficitus, ir atvedė į nekontroliuojamą valstybės skolų augimą, kuris pareikalavo smarkiai sumažinti valstybės išlaidas. Didžiulis valstybės investicijų augimas jau sukėlė nekontroliuojamą infliacijos augimą Kinijoje, ir privertė KLR vyriausybę sugriežtinti savo finansinę politiką, kas sukels neišvengiamą Kinijos paklausos pasaulio rinkose sumažėjimą. Vartojimo kreditavimo sumažėjimas, gyventojų santaupų „juodai dienai“ augimas, aukštas nedarbo lygis ir žymus valstybinių išlaidų sumažinimas neišvengiami per artimiausius metus – du, ir sukels naują nuosmukį pasaulio prekių rinkose Kitčino ciklo ribose.

       Aukštas nedarbo lygis, mažas gamybinių pajėgumų išnaudojimas, išsivysčiusių valstybių pakankamo realaus ekonomikos sektoriaus kreditavimo trūkumas ir investavimo į pagrindinio kapitalo atnaujinimą kritimas liudija apie tai, kad pagal Žiugliaro ciklą pasaulinė ekonomika bus depresijoje mažiausiai iki 2013-2014 metų. Kuzneco cikle pasaulio ekonomika pasieks savo žemiausią kritimo tašką ne anksčiau kaip 2017-2018metais, apie ką rodo augimo statybų pramonėje nebuvimas, maža paklausa ir kainų būstui kritimas. Kuzneco cikle depresija tęsis iki 2018-2019 metų, kai Žiugliaro cikle prasidės nauja krizės fazė. Kondratjevo cikle krentanti banga pasibaigia ne anksčiau kaip 2018-2020 metais, kai susiformuos naujos TS.

       Tokiu būdu, antros krizės bangos arba antros krizės šešto K - ciklo krentančios bangos galime tikėtis 2012 – 2015 metais, kai Žiugliaro, Kuzneco ir Kondratjevo ciklai bus dar depresijos padėtyje, o Kitčino ciklas vėl įeis į recesijos fazę. Būtent, šios krizės laikotarpiu galime tikėtis naftos kainų smarkaus kritimo iki jų rinkos pausiausvyros lygio - 25-35 doleriai už barelį. Tuo pačiu metu įvyks dabartinės pasaulio finansų sistemos, pagrįstos doleriu, kaip virtualiu piniginiu vienetu, žlugimas. Aukso kainos išaugs iki debesų (visiškai tikėtinas pasiekimas tokių aukštumų, kaip 2-3 tūkst. dolerių už unciją), kadangi didelė masė spekuliacinio kapitalo pabandys „ekonominę audrą“ pralaukti „tyliame aukso uoste“. Ir tik tada susiformuos prielaidos naujos pasaulio finansinės sistemos, be kurios paprasčiausiai nebegalės vystytis pasaulio ekonomika, sukūrimui.

       Po 2015 metų dėl pakilimo Kitčino ir Žiugliaro cikluose, tačiau besitęsiančios depresijos fone Kuzneco ir Kondratjevo cikluose, prasidės pasaulio ekonomikos atsigavimas. Tačiau 2017-2019 metais mūsų laukia vėl rimta krizė, susijusi su Kitčino ir Žiugliaro ciklų perėjimu į naują nuosmukį, nors Kuzneco ir Kondratjevo cikluose prasidės lėtas atsigavimas. Ir tik pradedant 2020 metais, kai Kuzneco ir Kitčino cikluose prasidės pakilimas ir susiformuos bazinių inovacijų šeštos TS klasteris, pasaulio ekonomika pereis į K- ciklo kylančią bangą. O po 2025 m., kai pakilimas bus ir Žiugliaro cikle, pasaulis pereis į stabilų augimą pagal naują TS, kurios pagrindą, akademikų A.A.Akajevo ir V.A.Sadovničjevo nuomone, sudarys: „kompiuterinės technologijos, biotechnologija ir genų inžinerija, multimedija, įskaitant pasaulio informacinius tinklus, superlaidininkai ir ekologiškai švari energetika“.

 

        Nafta – šiuolaikinės ekonomikos kraujas

       XIX amžiuje Didžioji Britanija 100 metų įtvirtino savo pasaulinį viešpatavimą, pirmoji įvykdžiusi Pramoninę revoliuciją ir suformavusi antrą TS, paremtą garo varikliu ir dominuojančiu energetikos šaltiniu garo epochoje – anglimi. Ketvirtą TS, paremtą vidaus degimo varikliu ir nafta, kaip dominuojančiu energijos ištekliu, pirmiausia užvaldė JAV. Paskutinius 80 metų energetika negali egzistuoti be naftos, be jos nevažiuos automobiliai ir traukiniai, neskris lėktuvai ir neplauks laivai, be jos paprasčiausiai negalės funkcionuoti pasaulio ekonomika. Todėl, būtent, JAV po Antrojo pasaulinio karo tapo pasaulio ekonomikos vystymosi lydere, o naftos kainos – dominuojantis energijos šaltinis, kaip ir aukso kainos, yra pasaulio ekonomikos konjunktūros kokybinių pakitimų veidrodiniu (t.y. atvirkštinis, kaip veidrodyje) atvaizdu.

       Kai pasaulio rinka yra savo vystymosi kylančioje bangoje, naftos (kaip prekė, turinti absoliutų likvidumą) ir aukso (kaip universalus ekvivalentas ir kaip prekių vertės matas) kainos pagal Kondratjevo ciklų teoriją yra žemiausiame lygyje. Ir nors paklausa naftai ir auksui pastoviai auga, piniginė jų vertė nustatoma, kaip ir bet kurių kitų prekių, paklausos ir pasiūlos svyravimais, o jų rinkos vertė balansuoja prie gamybos ir transportavimo kainos. Bet kai tik kylantibanga praranda savo potencialą augimui ir įvyksta rinkos pasaulinės konjunktūros kokybinis pažeidimas, iškart kapitalas pradeda bėgti į naftą ir auksą.

 

     

       Nafta tampa labiausiai likvidžia preke iš visų prekių rūšių, kadangi pasaulio energetika trimis ketvirtadaliais priklauso nuo naftos ir kapitalas, nukreiptas į naftą bet kurį momentą gali sugrįžti pinigine arba bet kuria kita prekine forma. O auksas iš įprastos prekės akimirksniu pavirsta į ypatingą piniginę prekę, turinčią turto funkciją, kurioje bet kuris kapitalas gali „pasislėpti“ nuo krizės, pralaukdamas ekonomines audras „ramiame aukso uoste“.

       Ankstesnė penkto K –ciklo krentanti banga prasidėjo nuo staigaus naftos ir aukso kainų augimo. Tada oficiali aukso kaina iki 1971 metų buvo lygi 35, o rinkos – 42-44 doleriai už unciją, bet pačiame penkto K –ciklo krentančios bangos įkarštyje (1980 m.) ji pasiekė jau 615 dolerius už unciją, t.y. padidėjo beveik 18 kartų. Naftos kaina tik nuo 1973 iki 1975 metų išaugo 6,4 kartus nuo 1.8 iki 11,5 dolerių už barelį (nors naftos suvartojimo apimtys pasaulyje per šį laikotarpį žymiai sumažėjo), o penkto K -ciklo krentančios bangos pabaigoje pakilo iki 37,4 dolerių, t.y. išaugo daugiau kaip 20 kartų (nors vartojimo apimtys vėl krito). Aukso ir naftos kainų judėjimas paprasčiausiai stebima savo sinchroniškumu (žiūr. grafikus).

       Tačiau penkto K-ciklo kylančios bangos pradžioje (1981-1985 m.) ir aukso, ir naftos kainos pradėjo greitai kristi (nors pasaulio naftos vartojimas pastoviai augo nuo 1984 iki 2007 m.), o jų rinkos kaina pradėjo svyruoti prie gamybos ir tiekimo kainos. Tokiu būdu, rinkos įstatymai, pagal kuriuos „nematoma rinkos ranka“ turi pakelti naftos kainas, jeigu jos paklausa auga, ir esant kylančiai, ir krentančiai bangai veikė priešingai. O pačias mažiasias kainas nafta pasiekė 1998 m., kai pasaulio paklausa šiam dominuojančiam energijos ištekliui nepertraukiamai augo keletą metų iš eilės.

       Ir tik, pradedant nuo 2004-2005 m., dėl besitęsiančio paklausos naftai augimo jos kaina smarkiai pašoko aukštyn. Tačiau šis augimas liudijo apie tai, kad 24 metų penkto K -ciklo kylanti banga „sėkmingai“ pasibaigė, ir pasaulio ekonomika įeina į šešto K- ciklo krentančios bangos fazę, kuri tęsis 10-15 metų. Pateikti grafikai geriau už bet kokius paaiškinimus demonstruoja šią išvadą. Apatinės linijos abiejuose grafikuose nurodo kainų augimą nominalia verte, o viršutinės – įvertinus infliaciją.

       2008 metų kovo mėn. naftos kaina pakilo virš 100 dolerių už barelį, o aukso kaina peržengė  1000 dolerių už unciją ribą, tačiau jau tų pačių metų rugpjūtyje prasidėjo JAV ekonomikos, vartojančios  40%  pasaulio BVP, krizė ir prasidėjo neišvengiamas vartojimo ir masinės paklausos pasaulyje mažėjimas. Visa tai nulėmė gamybos ir pasaulio energijos sunaudojimo sumažėjimą, o reiškia ir paklausos dominuojančiam energijos ištekliui sumažėjimą. Kaip to rezultatas, naftos spekuliacinės kainos nukrito nuo 147 dolerių iki 33 dolerių už barelį, t.y. iki jos realios paklausos ir pasiūlos kainos. O aukso kainos tik vos vos „nukrito“, įrodę, kad tik auksas yra ta vienintelė prekė (visuotinis ekvivalentas), kuri gali išsaugoti kapitalą per krizių laikotarpius.

       Tačiau didelis likvidumo išmetimas į pasaulio ekonomiką, kurį atliko stambios pasaulio valstybės, vėl iki debesų pakėlė naftos ir aukso kainas. Be to, šis naftos kainos augimas vėl įvyko tuo laikotarpiu, kai yra žymus paklausos „juodam auksui“ kritimas, t.y. likvidumas nenuėjo į realų ekonomikos sektorių, o nukeliavo tiesiai į spekuliacinias žaliavų ir akcijų rinkas. Pasaulio ekonomika tiesiog tyčiojasi iš viso pasaulio liberalų tikėjimo „nematoma rinkos ranka“, kuri pati viską sudėlios į savo vietas. Ir ji tikrai „sudėlios viską į savo vietas“, tik tas įvyks, kaip rezultatas, pačios galingiausios per visą kapitalizmo istoriją ekonominės krizės, kuri prasidės 2012 metais. Ši krizė ir sukurs visas reikalingas prielaidas taip reikalingas pasaulinės ekonomikai, „perkrovimui“, po kurio pasaulis įeis į šešto Kondratjevo ciklo kylančią bangą.

 

       N.D.Kondratjevo ciklų teorija

      Pasaulio rinkos ūkio ilgų ciklų vystymosi teoriją sukūrė N.D.Kondratjevas, jos pagrindus išdėstęs ataskaitoje „Ekonominės konjunktūros dideli ciklai“ 1926 metų vasario 6 d. Rusijos Socialinių mokslų mokslinių tyrimų instituto asociacijos Ekonomikos institute, kur jis pažymėjo: „Didelius ciklus galima laikyti, kaip ilgalaikio laikotarpio ekonominės pusiausvyros pažeidimus ir atstatymus. Jų pagrindinė priežastis slypi kapitalo surinkimo, akumuliavimo ir išsklaidymo mechanizme, kuris pakankamas naujų pagrindinių gamybinių jėgų sukūrimui“.

       Didelių ciklų dinamika ir ritmas pasižymi vidiniu dėsningumu – tai objektyvaus ekonomikos vystymosi ritmo atspindys visuomenės gamybinių jėgų vystymosi procese Šis procesas negali vykti nepertraukiamai vienu ir tuo pačiu tempu, kadangi jis vyksta konkrečiose kapitalistinės visuomenės sąlygose, t.y. esant konkrečioms kapitalo sukaupimo ir investavimo sąlygoms. „Kiekviena paskesnė ciklo fazė yra pasekmė kumuliatyviai besikaupiančių sąlygų praėjusiame laikotarpyje. – rašė N.D.Kondratjevas, - ir kiekvienas naujas ciklas, išlaikant ūkio kapitalistinio organizavimo principus, taip dėsningai seka vienas paskui kitą, kaip viena fazė, vieno ir to pačio ciklo, po kitos.  Tačiau reikia prisiminti, kad kiekvienas naujas ciklas vyksta konkrečiose istorinėse sąlygose, esant naujam gamybinių jėgų išsivystymo lygiui, ir todėl nėra paprastas ankstesnio ciklo pakartojimas“.

       Didelius ciklus N.D.Kondratjevas suskirstė į dvi stadijas arba dvi bangas: krentančią ir kylančią. Į krentančią bangą pasaulio ekonomika patenka tada, kai įvyksta pasaulio ekonomikos prisisotinimas ir pasiekiama jos vystymosi ribaduotam TS, kas priveda prie kapitalo išbarstymo ir neproduktyvaus vartojimo, kai jis iš ekonomikos realios sferos pereina į virtualią ir pradeda „daryti pinigus iš oro“, pusdamas „finansinius burbulus“. Todėl reikalinga įvykdyti pasaulinės ekonomikos „perkrovimo“ procesą,siekiant sukaupti ir koncentruoti kapitalą dėl TSnaujo suformavimo.

       Ciklo kylančioji banga prasideda nuo to momento, kai „kapitalo kaupimas ir akumuliacija pasiekia tokią įtampą, kuriai esant tampa galimas rentabilus kapitalo investavimas (N.Kondratjevas)“ naujų, daug aukštesnio lygio gamybinių jėgų sukūrimui, vykdančiam kokybinį, radikalų gamybos perginklavimą ir perėjimą prie naujų TS. Tokiu būdu, visi plepalai apie inovacinę ekonomiką neturi pagrindo, t.y. inovacijų diegimui į bet kurios valstybės ekonomiką turi subręsti būtinos prielaidos, N.Kondratjevo žodžiais tariant, „kapitalo kaupimas ir akumuliacija pasiekia tokią įtampą, kuriai esant tampa galimas rentabilus kapitalo investavimas į inovacijas“. Turi subręsti ne tik poreikis, bet ir absoliutus šių inovacijų reikalingumas, kai be konkrečių inovacijų įdiegimo pasaulio ekonomikos augimas būtų negalimas.

       Mūsų analizė leidžia pateikti šią N.D.Kondratjevo ciklų chronologiją visai industrinei kapitalizmo stadijai:

I.K-ciklas: krentanti banga nuo XVIII amžiaus vidurio iki 1780 metų galo;

kylanti banga: nuo 1780metų galo iki 1814-1820 m.

II. K –ciklas: krentanti banga: nuo 1814-1820 m. iki 1844-1851 m;

kylanti banga: nuo 1844-1851 m. iki 1870-1875 m.

III. K- ciklas: krentanti banga: nuo 1870-1875 m. iki 1890-1896 m;

kylanti banga: nuo 1890-1896 m. iki 1914-1920 m.

IV. K -ciklas: krentanti banga: nuo 1914-1920 m. iki  1939-1945 m;

kylanti banga: nuo 1939-1945 m. iki 1966-1971 m.

V. K - ciklas: krentanti banga: nuo 1966-1971 m. iki 1980-1985 m;

kylanti banga: nuo 1980-1985 m. iki 2003-2008 m.

VI. K -ciklas: krentanti banga: nuo 2003-2008 m. iki 2020-2025 m;

kylanti banga: nuo 2020-2025 m. iki 2044-2050 m.

       Didelį indėlį paskutiniais metais į N.D.Kondratjevo ciklų teorijos vystymąsi įnešė V.I.Pantinas, kuris apjungė du Kondratjevo ciklus į vieną evoliucinį ciklą, o visa industrinė kapitalizmo stadija buvo suskirstyta į tris evoliucinius ciklus: I ir II K –ciklai suformavo pirmą evoliucinį ciklą, III ir IV K –ciklai – antrą, o V ir VI K- ciklai – sudarė trečią evoliucinį ciklą. Kiekvieną evoliucinį ciklą V.I.Pantinas suskirstė į keturias fazes:

  1. Struktūrinė krizė.
  2. Technologinis perversmas.
  3. Didieji sukrėtimai.
  4. Pasaulio rinkų revoliucija.

       Pirmasis Pasaulinis karas nutraukė pasaulio ekonominio vystymosi kilimo tendenciją, pervesdamas į kritimo stadiją, o Antrasis Pasaulinis karas buvo pažymėtas pasaulio ekonomikos perėjimu į vystymosi kilimo stadiją. Tarp dviejų pasaulinių karų „Didžiųjų sukrėtimų“ fazėje ketvirto K –ciklo krentančioje bangoje buvo įvykdytas pasaulio bendruomenės gamybinių jėgų „perkrovimas“ ir jos perėjo į kokybiškai naują, daug aukštesnį savo vystymosi lygį, kurio pagrindas buvo masinis vidaus degimo variklių ir naftos, kaip pagrindinio dominuojančio energijos šaltinio, naudojimas. Ir senąją pasaulio ekonominio vystymosi lyderę – Didžiąją Britaniją, kurios viešpatavimas rėmėsi anglimi ir garu, „Didžiųjų sukrėtimų“ rezultate pakeitė JAV. Tai atsispindėjo ir Breton Vudso finansinės sistemos sukūrime, kai JAV doleris tapo pasaulio rezervine valiuta.

       Dabar pasaulis įėjo į šešto K –ciklo krentančią bangą „Didžiųjų sukrėtimų“ fazėje ir mes tapome liudininkais ne tik vienos iš stambiausių finansinių ekonominių krizių per paskutinius 100 metų, bet ir Didžiųjų sukrėtimų politikos sferoje pradžios, kai „užsidegė“ arabų Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai. Prasidėjęs Didžiųjų sukrėtimų procesas liudija apie tai, kad politinė ir ekonominė sistema, susiformavusi tarp dviejų Pasaulinių karų, kurios lydere buvo JAV, o dominuojančiu energijos šaltiniu – nafta, priėjo prie savo pabaigos. Ir artimiausiais 10 metų ji taps istorijos dalimi, o pasaulio ekonomikos vystymosi lydere, greičiausiai, taps Kinija.

 

         Chaosas ir vystymasis pasaulio ekonomikoje

       N.D.Kondratjevo„ciklų teorijos“ vystymosirėmuoseVladimirasPantinasiškėlė dviejų didžiųjų Kondratjevociklų (K– ciklų) sujungimoį vieną evoliucinįciklą, kurį jissuskirstė į keturiasfazes, idėją:

1. Struktūrinė krizė (SK) – krentanti K – ciklo banga.

2. Technologinė revoliucija (TR) – kylanti banga.

3. Didieji sukrėtimai (DS) – nauja krentanti banga.

4. Pasaulio rinkų revoliucija (PRR) – nauja kylanti banga.

       Ir nors pats Kondratjevas pradėjo savo ciklų skaičiavimą nuo kylančios bangos 1780-ųjų metų pabaigos, logiška manyti, kad pradėti reikia nuo krentančios bangos, kadangi kylančių bangų organizacinis ir technologinis pagrindas formuojasi esant krentančioms bangoms. Todėl, būtent, nuo XVIII amžiaus vidurio reikia pradėti industrinės kapitalizmo stadijos, susidedančios ir trijų evoliucinių ciklų, skaičiavimą. Pirmas evoliucinis ciklas truko maždaug iki  1870 –ųjų metų, antras evoliucinis ciklas tęsėsi iki 1970 –ųjų metų, trečias evoliucinis ciklas pasibaigs XXI amžiaus viduryje. Ir kiekvienas naujas evoliucinis ciklas būdavo trumpesnis už ankstesnį, ir susitraukimas įvykdavo dėl krentančių bangų sumažėjimo, kurios pirmame evoliuciniame cikle truko vidutiniškai 36 metus, antrame – 24 metus, o trečiame – 12 metų. Kylančių bangų trukmė likdavo nepasikeitusi ir buvo lygi maždaug 24 metams.

       Įėjimas į krentančią bangą struktūrinės krizės stadijoje pagimdydavo naujos technologinio vystymosi paradigmos suformavimo reikalingumą: mechaninės staklės ir garo panaudojimas, elektra ir vidaus degimo variklis, mikroprocesorių technika ir IT technologija. Po bazinių technologijų klasterio formavimosi, esant krentančiai K– ciklo bangai, prasidėdavo galingas naujų technologijų įsisavinimas ir jų pagrindu naujo lygio gamybinių jėgų vystymosi „Technologinių revoliucijų“ fazėje formavimas. Todėl ši evoliucinio ciklo fazė, kaip taisyklė, buvo lydima karų, kas galiausiai pasaulio ekonomiką atvesdavo į „Didžiųjų sukrėtimų“ fazę.

       „Didžiųjų sukrėtimų“ fazė atspindėjo chaoso padėtį, į kurią visuomenė patekdavo po galingo pakilimo „Technologinių revoliucijų“ laikotarpyje, ir ją lydinčius karus. Atsirasdavo būtinybė pakeisti ekonominio vystymosi modelį, kad jis atitiktų naują gamybinių jėgų vystymosi lygį. Pagal I.Prigožino teoriją šiame chaose formuodavosi naujos disipatyvinės struktūros, kurios ir sukurdavo sąlygas tvarkos iš chaoso sukūrimui. Taip po Pirmojo pasaulinio karo, antrojo evoliucinio ciklo procese, pasaulio bendruomenė atsidūrė chaoso būklėje. Ypač tas chaosas sustiprėjo po JAV finansinių rinkų žlugimo 1929 metais. Iš šio chaoso susiformavo trys disipatyvinės struktūros, trys pagrindiniai ekonominio vystymosi modeliai:

  1. Rinkos „militaristinis modelis“ Vokietijoje ir Japonijoje.
  2. Rinkos „keinsistinis modelis“ JAV ir Didžiojoje Britanijoje“.
  3. Direktyvinio planavimo „tarybinis modelis“.

       Visi šie modeliai egzistavo praktiškai iki 1970 m., kai prasidėjo trečias evoliucinis ciklas. “Militaristinis modelis” po Antrojo pasaulinio karo viena ar kita apimtimi buvo naudojamas tik besivystančiose Azijos ir Lotynų Amerikos valstybėse, kuriose valdė kariniai režimai, kadangi šių modelių paklausą gimdė karas. Labiausiai išsivysčiusiose kapitalistinėse valstybėse struktūrinė krizė sukėlė ekonominio vystymosi modelių pakeitimą ir “keinsistinį modelį”, pakeitė ekonominio vystymosi “neoliberalus modelis”. “Neoliberalus modelis”, padedant “Programai SDI”, galėjo sukurti penktos TS bazinių inovacijų klasterį, kurio bazės pagrindu ir buvo įvykdyta nauja “technologinė revoliucija”. Direktyvinio planavimo “tarybinis modelis” 1970m. gavęs  “dopingą” dėl staigiai pakilusių naftos kainų, galėjo egzistuoti dar 10-15 metų ir sėkmingai pasibaigė, kadangi nesugebėjo laiku užvaldyti penktos TS.

       Tačiau pasaulio „technologinė revoliucija“, įgyvendinta globalizacijos procese, vėl pasaulį atvedė į chaoso būklę „Didžiųjų sukrėtimų“ fazėje, į kurią mes dabar įžengėme. Pasaulis, kaip stipruolis iš rusų pasakų, vėl atsidūrė ties pasirinkimo problema, kokiu keliu jam eiti? Dabar šie naujo vystymosi modeliai vos įžiūrimi, o po antros krizės K – ciklo krentančios bangos (2012-2015 m.), jie pasirodys visiškai:

  1. Amerikos neokonservatorių vystymosi modelis.
  2. Neokeinsistinis arba Kinijos modelis, suderinantis planą ir rinką.
  3. Islamo modelis, grindžiamas religinėmis dogmomis.

       Amerikos neokonservatorių vystymosi modelis grindžiamas visuomenės sąmonės manipuliavimu panaudojant žiniasklaidą, narkotikų ir popkultūros naudojimu masių bukinimui ir tolesniam jų „čipizavimui“ (mikroschemų įmontavimui). Anksčiau ar vėliau iškils klausimas dėl būtinybės pagrindinei gyventojų masei implantuoti „mikroschemas“, kuriomis bet kuriuo momentu bus galima tiesiogiai valdyti žmones, prisidengiant tai gerais ketinimais. Neokonservatoriai planuoja plačiai naudoti privačias samdomas kariuomenes problemų sprendimui, apeinant bet kokius tarpvyriausybinius susitarimus ir tarptautinių organizacijų sprendimus. Todėl jie ir slepia savo kapitalus ofšoruose, kažkur Kaimanų salose. Be to, neatmestinas platus „terorizmo“ ir terorizmo grėsmės“ panaudojimas, siekiant manipuliuoti visuomenės sąmone.

       Neokeinsistinis arba Kinijos modelis yra praktiškas N.D.Kondratjevo idėjos įgyvendinimas ir reiškia tai, kad planą turi tikrinti ir tvirtinti rinka. Kondratjevas prieštaravo prieš griežtą direktyvinį planavimą, kadangi manė, kad indikatyviniai planiniai uždaviniai, nustatantys pagrindines vystymosi kryptis ir rodiklius, turi atitikti rinką, kurią galiausiai nustato vartotojai. Šio modelio efektyvumas visiškai pasitvirtino per paskutinę krizę, kada nuostolius dėl staigaus eksporto sumažėjimo Kinija sugebėjo greitai kompensuoti stambiomis investicijomis į vidaus vartojimo augimą ir infrastruktūros projektus. Kaip to rezultatas, KLR ne tik išėjo iš krizės su minimaliais nuostoliais (metiniai BVP augimo tempai sumažėjo nuo 11% iki 9%), tačiau ir savo užsakymais padėjo krizę greičiau įveikti Japonijai, Vokietijai, Pietų Korėjai, Australijai ir kitoms valstybėms.

       Paskutiniu metu ekonominio vystymosi islamo modelis taip pat įgauna vis didesnę įtaką, ypač valstybėse išpažįstančiose islamą. Finansinės operacijos, kurios atliekamos pagal Islamo teisę, yra etinio investavimo forma. Pavyzdžiui, indėliai į Investicines organizacijas, kurios užsiima indėlininkų lėšų investavimu į tokias veiklos rūšis, kaip alkoholis, azartiniai žaidimai ir t.t. yra uždrausti. Islamo bankinės organizacijos vadovaujasi taisykle, draudžiančia procentų už paskolas ėmimą. Islamo bankai išlaiko griežtai atskirtą statusą tarp akcinio kapitalo ir klientų depozitų tam, kad užtikrintų teisingą pelno padalijimą pagal Islamo teisę. Jie taip pat nedalyvauja spekuliaciniuose žaidimuose biržose, taip vadinamoje „Kazino ekonomikoje“, kuri tapo labai svarbia šiuolaikiniame finansiniame pasaulyje, kuris yra atitrūkęs nuo realios ekonomikos.

       Labiausiai tikėtina, kad lemiamu „Pasaulio rinkų revoliucijos“ ateities fazėje taps neokeinsistinis ekonominio vystymosi modelis, kuris sukurs galingą 4-5 mlrd. žmonių vartotojų klasę ir išspręs skurdo problemą mūsų planetoje. Lygiai taip pat, kaip po Antrojo pasaulinio karo „Pasaulio rinkų revoliucijos“ ankstesnės fazės antrame kapitalizmo industrinės stadijos evoliuciniame cikle Keinso ekonominio vystymosi modelis galėjo išspręsti šias problemas „auksinio milijardo“ valstybių ribose, sukūręs jose „visuotinės gerovės valstybes“. Tada, XXI amžiaus viduryje susiformuos objektyvios prielaidos pasaulio bendruomenės perėjimui į naują visuomeninę santvarką, kuriai kapitalo kaupimo stimulas nebus svarbiausia vystymosi sąlyga.

Aleksandr‘as Aivazov‘as, nepriklausomas analitikas

2011-07-06

Šaltinis

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.