Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Šiukšlių revoliucijos, kaip verslas

 http://rose-revolution.2tbilisi.ge      „Mums reikia įsikišti į šį reikalą dėl visiškai suprantamų priežasčių. Revoliucija turi vertę, visi ją perka, kodėl mes turime likti nuošalyje ir nenusipirkti poros, ir sau?“ Daugelis specialistų, kurie nagrinėja dabar aktualią revoliucijų eksporto temą, pagrindžia „neprievartinius“ perversmus posovietinėje erdvėje šios frazės iš Roberto Šeklio (Robert Sheckley) romano „Laiko limitas“ dvasia. Neseniai pasirodžiusiame Kanados žurnalisto Marko Makinono dokumentiniame tyrime „Šaltasis karas, revoliucijos, suklastoti rinkimai ir naftos tiekimo politika buvusioje TSRS“ (1), autorius apibūdina Vašingtone įsikūrusio Tarptautinio neprievartinių konfliktų centro (International Center on Nonviolent Сonflict) veiklą, kaip ryškiausią „revoliucijų pirkimo“ pavyzdį, tačiau ne iš fantastikos srities, o iš „verslo privatizavimo, pasinaudojant spalvotosiomis revoliucijomis“ praktikos. 

       Kaip šiandien daugelis Vakarų mokslininkų sutaria, „spalvota revoliucija“ – tai ypatingas pasaulio geopolitinio perdalijimo atvejis, panaudojant valstybės perversmą, kuriame lemiantį vaidmenį vaidina organizacija esanti už perversmo, kuris maskuojamas, kaip nacionalinis išsivadavimo arba demokratinis judėjimas; tikslas – nacionalinės valstybės sunaikinimas ir jos vietoje išorės valdymo įsteigimas. Neatsitiktinai šios problemos tyrinėtojas britas Džonatanas Mouetas savo fundamentalų darbą apie spalvotas revoliucijas pavadino „Slaptas valstybės perversmas: Vašingtono demokratizacijos šablonas „naujai pasaulio tvarkai“ (2).

       Tikriausiai idėja spalvotose revoliucijose į pirmą planą iškelti „išorinį veiksnį“ supykdytų Tarptautinio neprievartinių konfliktų centro įkūrėją Peterį Akermaną (Peter Ackerman) – antrą pagal populiarumą pasaulio ideologų ir trenerių, nešančių revoliucijas į įvairias pasaulio vietas, hierarchijoje. Paskui savo mentorių Džiną Šarpą (Gene Sharp), kuris yra pirmu numeriu režimų „nesmurtiniu“ būdu keitime, Peteris Akermanas smerkia „Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir daugelį Vakarų marionečių“, kaip „sąmokslo teorijų šalininkus“, kurie „kabinasi prie išorės veiksnių“, nurodydami į „Vakarų pagalbą opozicijai...“ (3).

       Žmogus, kuris didelę savo karjeros dalį pašventė įtartinoms operacijoms biržoje, ir vos išvengė kalėjimo dėl stambiausio finansinio skandalo Volstrite su taip vadinamomis „šiukšlinėmis“ obligacijomis, Peteris Akermanas ir savo naujame užsiėmime (spekuliacija revoliucijomis) išlieka ištikimas sau. Jo pagrindinė priemonė – akivaizdaus agresyvus neigimas, kaip psichologinio karo priemonė, kurios arsenale yra „neprievartinė revoliucija“. Akermano organizacijos tinklapyje įdėtame „pareiškime“ apie Marko Makinono knygą rašoma: „Ponas Makinonas tvirtina, kad Peteris Akermanas išplatino formulę revoliucijoms „nuo Serbijos iki Gruzijos ir Ukrainos“. Iš tiesų mūsų centras neegzistavo Miloševičiaus nuvertimo spalio mėn. (2000 metais) Serbijoje metu, Gruzijai nedavė jokių priemonių iki „rožių revoliucijos“, ir netiekė jokių medžiagų ukrainiečiams iki „oranžinės revoliucijos“. Niekada mūsų vadovybė ir darbuotojai nebendravo su žmonėmis, kurie buvo įtraukti į šiuos įvykius (4)”.

       Tačiau iš šimtų leidinių, dokumentinių įrodymų ir „revoliucijų“ dalyvių interviu, iš knygų ir oficialių tinklalapių plačiai žinoma, kad Peteris Akermanas iki savo centro sukūrimo dirbo Alberto Einšteino institute kartu su savo mokytoju Džinu Šarpu, kurio „formulė revoliucijoms“ „Nuo diktatūros iki demokratijos: konceptualūs išsilaisvinimo pagrindai“ (5) buvo išspausdinta 5000 tiražu ir išplatinta „Otpor“ aktyvistams Serbijoje, o po to „oranžinių“ ratui Ukrainoje. Alberto Einšteino instituto oficialaus tinklalapio pagrindiniame puslapyje greta Džino Šarpo knygos vienu metu puikavosi nuoroda: „Apie Ukrainos transformacijos metodus nuo diktatūros į demokratiją, kuriuos naudojo prodemokratinis judėjimas Ukrainoje, skaitykite čia”…(6). Taip pat plačiai žinoma, kad JAV kariuomenės žvalgybos veteranas, pulkininkas Robertas Helvėjus (Robert Helvey), Akermano ir Šarpo “nesmurtinių mokymų” pagrindinis veikėjas, ne tik 2000 metų kovo mėn. specialiuose seminaruose Hiltono viešbutyje, kuris yra Vengrijoje, skatino opoziciją keisti Miloševičiaus režimą, tačiau ir tiesiogiai dalyvavo ruošiant „oranžinius“ Ukrainoje (7). Paties Peterio Akermano dokumentinis filmas „Nuversti diktatorių“ (8), kurį dabar galima įsigyti Alberto Einšteino instituto tinklalapyje, pagal Gruzijos įvykių liudininkų nuomonę, buvo „pačia svarbiausia grandimi „rožių revoliucijos“ pergalėje“.

       Filmas „Nuversti diktatorių“ išsamiai nagrinėja metodus, „Otpor“ organizacijos naudotus Slobodano Miloševičiaus nušalinimui nuo valdžios. Daugelį mėnesių pirmas Gruzijos ”nepriklausomas“ televizijos kanalas „Rustavi-2” kiekvieną šeštadienį rodė šią juostą kartu su televizijos diskusijomis, kurių metu gruzinams buvo siūloma apsvarstyti pamokas, kurias jie išmoko iš filmo „Gruzijos revoliucijai“. Per lemiamas dešimt dienų, kurios sukėlė Eduardo Ševarnadzės nuvertimą 2003 metų lapkričio mėn., kanalas daug kartų padidino juostos „Nuversti diktatorių“ rodymą. Visi demonstrantai mintinai žinojo taktiką, kuri buvo pritaikyta Belgrade, todėl kad visi matė filmą ir kiekvienas žinojo, ką jis turi daryti“, - vienas iš Gruzijos opozicijos vadovų pranešė "Washington Post" korespondentui (9).

       Jau nuverstas Ševarnadzė pavėluotai apgailestavo: „Tai Sorošo planas, viskas yra: ir pinigai, kiek reikia, kurios nevyriausybinės organizacijos yra patikimos, su kuo reikia bendradarbiauti. Daug dėmesio balsų skaičiavimui... Teisingai padarė, kad Sorošą išvijo iš Rusijos, - blogai jis elgiasi. Apskritai, ne jo reikalas yra politika“. Čia Gruzijos prezidentas labai klysta. Džordžas Sorošas – plataus horizonto žmogus ir puikiai žino, kad bet kokioje ekonominėje konkurencijoje svarbiausia yra sėkmė politinėje konkurencijoje. Būtent Džordžas Sorošas skyrė pirmas lėšas Džinui Šarpui Alberto Einšteino instituto (pagal pačio Šarpo apibūdinimą: „nesmurtinių veiksmų, kaip karo vedimo būdo“ centras) atidarymui. Būtent Sorošo „Atvira visuomenė“ finansavo Gruzijos opozicijos aktyvisto Gigo Bokerijo stažuotę Serbijoje, apibarstė Gruziją tų pačių rožių žiedlapiais ir apmokėjo dar daug ką, net iki atlyginimo laimėjusiems „revoliucionieriams“ (tiesa lygiomis teisėmis su JTO).

       2003 metų vasarą Sorošo pinigais buvo finansuojamas „Otpor“ desantas į Gruziją, kur apie tūkstantis studentų buvo apmokyti organizuoti gatvių demonstracijas. Visos trys, labiausiai aktyvios nuverčiant Ševernadzę organizacijos – „Rustavi-2”, jaunimo judėjimas „Kmara“ („Gana“), sukurti pagal Serbijos „Otpor“ pavyzdį, ir Saakašvilio partija „Nacionalinis judėjimas“ – vienu ar kitu laipsniu buvo finansuojamos per Sorošo fondus. Likus pusei metų iki „rožių revoliucijos“ „Kmara“ gavo didelę, pusės milijono dolerių dydžio dovaną, televizijos kanalui „Rustavi-2” iš Sorošo fondo buvo skirtos lėšos dar 1995 metais ir likus metams iki perversmo skirtos naujos subsidijos „informacijos paramai“ – laikraščio „24 valandos“ atidarymui.

       Remiantis Vašingtono kovos su terorizmu tyrimo centro “Foundation for the Defense of Democracy” vadovo Ričardo Karlsono (Richard Carlson) ir „Amerikos balso“ buvusio direktoriaus pateiktais duomenimis, ”tik prieš tris mėnesius iki Gruzijos „rožių revoliucijos“..., Sorošas suteikė 42 milijonus dolerių Ševarnadzės pašalinimui“ (10). R.Karlsono į jo straipsnio pavadinimą įdėta sąvoka „Potiomkino revoliucija“ „spalvotų perversmų“ posovietinėje erdvėje apibūdinimui, labai puikiai atspindi konstrukciją, kuri pastatyta ant manipuliacijų su „bandomaisiais“ civiliais gyventojais ir užjūrio avantiūristų – skolintojų „pinigų iš oro“.

       Būtent „krizių valdymo“ veikimo lauke, kuris lydėjo „revoliucijų eksportą“, sutapo Peterio Akermano (kažkada buvusio tarptautinio sukčiaus ir „amžiaus avantiūros“ su taip vadinamomis „šiukšlinėmis“ obligacijomis herojaus Maiklo Milkeno „dešiniąja ranka“) ir Džordžo Sorošo, susidomėjusio paliktų be priežiūros, po Milkeno įkalinimo, pasakiško dydžio smulkių skolininkų ir „šiukšlinių“ obligacijų turėtojų rinkos komisiniais, interesai. Beje, vienos iš stambiausių lobistinių organizacijų - Tarptautinės krizių grupės (International Crisis Group), skirtos tarptautinių krizių valdymui, kurią kuruoja  Sorošas, direktorių valdyboje kartu su tradiciniais Rusijos nekentėjais, kaip Zbignevas Bžezinskis, yra ir Peterio Akermano žmona Džoana Lidom –Akerman (prestižinio Tarptautinio žurnalistų centro, gaunančio dideles dovanas iš Nacionalinio demokratinio fondo, Tarptautinio privataus verslo centro, "Coca-Cola", "Boeing", direktorė).

       Reikalai ten daromi tradiciškai. Ir negalima nesutikti su specialistų išvadomis, kurie rašė apie pavėluotą „praregėjimą“, kuris atėjo po Milkeno aferos siaubingo cinizmo epochos, kuri giliai sukrėtė Amerikos ekonomiką ir šimtai tūkstančių amerikiečių prarado darbo vietas. Bet kokiu atveju, sukčiavimo būdu gauti pasakiški pelnai metais maitino cinizmą tų, kuriuose kunkuliuoja baisus įsitikinimas, kad visi jų praturtėjimo keliai – tai viso pasaulio gerovė. Iš esmės, tai ir yra ta „formulė revoliucijoms“, kuri tokios rūšies žmones stumia „valdyti tarptautinius konfliktus“.

                                                                                   ***

       Džinas Šarpas savo karjerą pradėjo, kaip garsaus amerikiečių trockisto ir amerikiečių darbininkų judėjimo lyderio Abraomo Johaneso Musto (A.J. Muste) atsakingas sekretorius. Peteris Akermanas jaunystėje taip pat domėjosi trockizmu ir nevengė radikalų, artimų „juodoms panteroms“, subrendęs konservatyviai susiprotėjo, kol skandalas Volstrite jo neišmetė į ramią „nesmurtinių konfliktų“ žemę. Reikėjo juk kažkur pralaukti gėdą – to meto karikatūros Akermaną vaizdavo su pinigų maišu ant nugaros, atsargiai tamsioje naktyje perlipantį aukštą sieną. Po aferos su „šiukšlinėmis“ obligacijomis žlugimo, šefo ir partnerio nuteisimo laisvės atėmimo bausme, Akermanas sumokėjo pačią didžiausią baudą, lyginant su kitais „partnerystės“ nariais – apie 100 milijonų dolerių, tačiau išsaugojo džiaugsmingais laikais įgytą beveik pusę milijardo dolerių.

       Štai maža ištrauka iš Džino Šarpo interviu „Peace Magazine“ redaktoriui: „Man tapo tikru atradimu, kai supratau, kad Indijos tauta, dalyvavusi neprievartinėje kovoje prieš „Didžiąją Britaniją“, netikėjo nesipriešinimo idėja, kaip etiniu mokymu... Ir po to man nušvito, kad tai yra... naujos galimybės. Todėl, kad tai reiškė, kad didžiulis žmonių skaičius, kurie niekada netikėjo neprievartinės kovos etiniais arba religiniais principais, gali ją panaudoti praktiniams tikslams... Po to aš suradau medžiagą apie neprievartinį pasipriešinimą valstybėje Samoa, Korėjoje ir amerikiečių kolonijose iki Leksingtono ir Konkordo, tada medžiagą apie generalinius streikus. Apie darbininkų sambaudžius ir boikotus. Tai buvo auksinė medžiaga. Ir ten buvo galima įžvelgti teoriją, kurią propagavo Gandis, - kad bet kuri vyriausybė priklauso nuo gyventojų paklusnumo. Tai buvo įdomi idėja, nors ir ne klasikinė. Aš pabandžiau ją pritaikyti įvairioms tautoms...“

       Tas pats Peteris Akermanas, kai jis kartoja tezę apie valdžios priklausomybę nuo tautos paklusnumo, „demokratinės gerovės kvailystes“ sako tik miniai. Tai "Boston Globe" Akermanas gali rašyti apie „oranžinę revoliuciją“ Ukrainoje, kad „ten nugalėjo tauta“ ir, kad „ukrainiečiai pasirinko gyventi ne su oligarchais, o su demokratinėmis vertybėmis“. Profesionaliose tribūnose - tokiose, kaip JAV Valstybės departamento atviras forumas,- Akermanas kalba kitaip. Savo ataskaitoje „Tarp tvirtos ir minkštos valdžios: pilietinės visuomenės pakilimas kovai ir demokratinėms permainoms“ jis pabrėžė, kad jaunimo judėjimų, panašių į tuos, kurie pakeitė Miloševičių, praktiką galima panaudoti Irane, Šiaurės Korėjoje ir operacijos pabaigimui Irake tam, kad „palengvinti“ ten esančią karinę sudėtį. Šioje ataskaitoje, pasakodamas apie savo darbą su geriausiais amerikiečių specialistais kuriant ginklą Livermono laboratorijoje, kuri vysto naujas komunikacijų technologijas, Akermanas pažymėjo, kad tokios technologijos gali būti panaudojamos ir režimo Kinijoje pakeitimui (12).

                                                                    ***

       Sunku suprasti, kodėl Rusijos piliečiai nenori tikėti „spalvotų“ perversmų jų šalyje realumu. Tame Šarpo interviu su “Peace Magazine” redaktoriumi Metu Spenseriu, redaktorius, atsakydamas į Šarpo pastebėjimą apie begalines galimybes manipuliuoti pilietine visuomene, susižavėjęs sušunka: „Tai juk nuostabu! Tik todėl, kad tauta netiki, kad tai yra galima, ji nemato net to, kas vyksta jos akyse“.

       Kaip perspektyvus objektas naujų komunikacinių technologijų aprobavimui, „pikto jaunimo“ potencialas naudojamas mažiausiai pastaruosius keturis dešimtmečius.

       Dar 1967 metais Fredas Emeris, direktorius tuometinio „Žmonių santykių Tavistoko instituto“ (Tavistock Institute), kuris laikomas televizijos “hipnotizuojančio poveikio” ekspertu, nurodė, kad “paauglių spiečiaus” roko koncertuose “sinergetiką” bus galima efektyviai panaudoti nacionalinės valstybės griovimui 10 –ojo dešimtmečio pabaigoje. Tavistoko leidžiamo žurnalo “Human Relations” (13) archyvuose galima surasti Fredo Emerio pranešimą ”Artimiausi trisdešimt metų: koncepcijos, metodai ir įžvalgos“, kur „pikto jaunimo“ potencialas laikomas psichinio poveikio ginklu – „maišto isterija“.

       Tavistoko institutas, kurį po Pirmojo pasaulinio karo sukūrė britų karinės jėgos, ir kuris laikomas didžiausia pasaulyje smegenų plovimo įstaiga, tapo „Didžiosios Britanijos psichologinio karo biuro“ („Britain’s Psychological Warfare Bureau“) branduoliu. Antrą atgimimą Tavistokas išgyveno šaltojo karo laikotarpiu, kai daktaro Emerio teorijas pradėjo plačiai taikyti NATO psichologinėse operacijose tų Europos lyderių destabilizavimui, kurie bandė vykdyti savarankišką politiką. Neseniai britų mokslininkai tokiu „paauglių spiečiaus“ destabilizavimo pavyzdžiu pradėjo laikyti generolo de Golio nuvertimą Prancūzijoje, nors į tokių akcijų skyrių patenka taip pat 7 –ojo dešimtmečio pabaigos, 68 – ųjų metų gegužės Paryžiuje jaunimo maištai, sinchronizuoti studentų neramumai centrinės Italijos universitetuose, įvykiai Čekoslovakijoje.    

       Šiandien drąsiai galima teigti, kad dabartinių „spalvotų revoliucijų“ daugelis metodų bandymui buvo paleidžiami ir TSRS – kaip tik 7 –ojo dešimtmečio pabaigoje. Galima prisiminti ne tik taip vadinamą „Maršalo planą protams“ (slaptos operacijos, pagrindinių žurnalistų nupirkimas, „agentų įtakos“ neformalių klubų sukūrimas), tačiau ir legalų priedangų plėtimą – tarpvalstybiniai kultūriniai mainai, siekiant „nematomai pakeisti pažiūras“. Masė potencialiai kenkėjiškų, pirmiausia ekumeninių jaunimo organizacijų, skverbėsi į Tarybų Sąjungą visais jaunimo mainų kanalais, prisidengiant pačiais nekalčiausiais pavadinimais. Ta pati prancūzų „Jaunimas ir rekonstrukcija“ organizacija, dirbusi studentų statybų būriuose Petro rūmuose prie Peterburgo, buvo vienu iš YMСA filialų – išsišakojusi pseudokrikščioniška pasaulinė struktūra. Jau tada buvo rengiami pagrindinės konkurencinės kovos metodai – kovos už žmonių sąmonę. Buvo numatyta, kad tarybinių tankų įvedimo į Čekoslovakiją 1968 metais jaunimo emocinis suvokimas turi tapti „pirmtaku“, sukūriančiu „pasaulio įvykį“ sąmonės transformavimui. Šią tezę suformulavo Hovardas Perlmuteras (Howard Perlmutter),daktaro Emerio mokinys ir „socialinės inžinerijos“ profesorius Didžiosios Britanijos Wharton School. Perlmutero tyrinėjimų sfera – tradicinės kultūros valstybių destabilizavimo būdai, siekiant įtvirtinti “globalią civilizaciją”.

       Vėliau, vystydamas Tavistoko instituto idėjas, profesorius Perlmuteras detalizavo nacionalinių valstybių destabilizavimo strategiją, išskirdamas joje dvi pagrindines dalis: „tarptautinio komunikacinio tinklo, susidedančio iš tarptautinių ir vietinių organizacijų, statybos“, ir „pasaulinių įvykių sukūrimo“ „vietinį įvykį transformuojant į pasaulinio dydžio reiškinius per momentinį įvykio virtualų internacionalizavimą žiniasklaidos priemonėmis“ (14).

                                                                   ***

       Net vertinguose „spalvotų revoliucijų“ Vakarų tyrimuose yra tam tikras nesutarimo elementas. Aš tai aiškinu tuo, kad tradicinės kultūros (rusų, vokiečių, prancūzų ir t.t.) atstovai pasuoja prieš psichologinį terorizmą, kai neleistina tampa leistinu, ir tu, kaip sakoma, netiki savo akimis. Savo laiku Herbertas Velsas knygoje „Atviras sąmokslas: pasaulinės revoliucijos planai“ (“The Open Conspiracy: Plans for a World Revolution”) atvirai iškėlė antikrikščionišką nuostatą - tikslus pasiekti savo artimo sunaikinimu. “Anglija niekada netaps didžia nacija, - pamokslavo Herbertas Velsas, - jeigu ji neveiks blogio kategorijomis”. Ant šito pastatyta ir šiuolaikinių “spalvotų revoliucijų” technika.

       Vienas iš ankstyvųjų Džino Šarpo darbų vadinosi „Kaip Europą padaryti nenugalima: sulaikymo ir gynybos potencialas, besiremiantis civiliais gyventojais“ (15). Knygoje, kuri išleista 1985 metais, įdėtas Džordžo Kenano, „šaltojo karo“ architekto, kuris buvo prie NATO slaptų operacijų planavimo ištakų, įžanginis žodis. Kenanas įvertina Šarpą už tai, kad šis parodė „pasipriešinimo galimybes civilių gyventojų jėgomis“, kaip „dalinę alternatyvą... nacionalinės gynybos karinei koncepcijai“. Knyga buvo išversta į vokiečių, norvegų, danų, italų ir kitas NATO valstybių kalbas. Įžangos žodyje italų leidiniui (16), kuris išėjo prieš metus iki sensacingų Džulijaus Andriočio (Giulio Andreotti) atskleidimų, susijusių su slaptų NATO kariuomenių egzistavimu, politologas Džanfrankas Paskvinas (Gianfranco Pasquino) ragino mobilizuoti mases pilietiniam pasipriešinimui prieš galimą sovietų įsiveržimą į Italiją. Ir stebina, kaip šiandien mažai žmonių „neprievartinių“ perversmų praktikoje atpažįsta slaptų NATO skyrių “stay behind” tiesioginį veiklos tęsinį.

                                                                     ***

       „Spalvotų revoliucijų“ eksporto analizėse daugelis visiškai Rusijai nesimpatizuojančių Vakarų mokslininkų prieina prie vieningos išvados apie neigiamą vaidmenį „revoliucijos procese“ įvairių NVO ir parsidavusios spaudos, pasirengusios iš menko vietinio nesusipratimo arba atviros dezinformacijos sukurti momentinius „pasaulio įvykius“. Pasaulinio informacinio – psichologinio karo amžiuje tai raketų ir šovinių pakaitalai (17).

       Jau seniai žinoma, kad „spalvota revoliucija“ – tai suplanuotas režimo pakeitimas, panaudojant specialias psichologines operacijas civilių gyventojų apdorojimui, sudarant demokratizavimo vaizdą, ir trečiųjų asmenų naudai. Džino Šarpo „spalvotų revoliucijų“ metodų klasifikavime tokių metodų 198, tačiau posovietinėse valstybėse realiai buvo taikomas (iki šiol) labai sutrumpintas jų rinkinys. Provokacijos buvo pritaikomos rinkimams, kai yra paruošti „užsienio stebėtojai“ ir „išėjimo baseinai“, paruoštos palapinės, kuriose gyvens protestuotojai, apmokėta kilnojama virtuvė su nemokamu maistu „mitinguojantiems“, ištreniruotas „piktas“ jaunimas, aprūpintas šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, realiame laike tarpusavyje bendraujantys tinklaraščiai ir tinklalapiai, naudojami operacijos koregavimui, „spiečiaus“ mobiliam pergrupavimui, vietinio įvykio internacionalizavimas pasaulio žiniasklaidos priemonėse... Žodžiu, vyko suplanuotas ir finansuojamas teisėtų valstybės institutų išorinis užpuolimas. Ir čia reikia pažymėti, kad Šarpo (ir tų, kurie už jo stovi) nepavykusiais „spalvotų perversmų“ pavyzdžiais yra valstybės, turinčios nedemokratinę politinę sistemą: tragedija pasibaigė studentų pasirodymas Tianmenio aikštėje, sužlugo „spalvota revoliucija“ H.Čaveso nuvertimui Venesueloje, bedantis buvo Baltarusijos „Stumbras“, ištreniruotas pagal serbų „Otpor“ metodiką prieš Lukašenką.

       Situacija Vakarų mokslininkus kartais nuliūdina: revoliucijų eksportas privatizuojamas, komercinis patrauklumas šio verslo auga, į jį, kaip savo laiku į „šiukšlines“ obligacijas, teikiančias dideles pajamas, įsitraukia vis daugiau žmonių. Tačiau, kas iš to liūdėjimo? Sugavo už rankos „šiukšlinių“ obligacijų avantiūros dalyvius, ir susprogo žmonėms manipuliacija įteigtas tikėjimas, kad didžiausią pelną atneša ne realios vertybės, o išmesti popieriai, „šiukšlės“. Taip ir valstybėms, kurios dar netapo, bet jau numatytos tapti „taikiniais“ „spalvotųjų perversmų“ rengėjams, reikia ne atsitverti nuo išorinio pasaulio, bet patikimai uždaryti patekimą į savo namus šiukšlinių vertybių prekiautojams. Padaryti tai yra nesunku.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

1) Mark MacKinnon. The New Cold War: Revolutions, Rigged Elections and Pipeline Politics in the Former Soviet Union (Random House Canada. 2007)

2) Jonatham Mowat. Coup d’etat in Disguise: Washington’s New World Order “Democratization” Templete: http: //globalresearch.ca/articles/MOW502A.html

3) ”People power wins in Ukraine” by Peter Ackerman and Jack DuVall. Boston Globe. December 26, 2004

4) Statement Responding to Errors in a New Book…http://www.nonviolent-conflict.org/resources_ft.shtml

5) Gene Sharp. From dictatorship to democracy: a conceptual framework for liberation. www.aeinstein.org

6) “The Ukranian transformation of from dictatorship to democracy that is being used by prodemocracy movement in Ukraine is here”. www.aeinstein.org

7) Emilia Nazarenko: «Moscow and Washington confronting each other in Ukraine», Reseau Voltaire November 1st, 2004.

8) Bringing down a dictator. Producer York Zimmerman. Inc. 2001

9) Žiūr. taip pat: http://www.basango.com/Bringing-down-a-dictatora609.html

10) Richard Carlson. Georgia on His Mind – George Soros’s Potemkin Revolution. The Weekly Standard, May 24 2004.

11) Boston Globe. December 26. 2004

12) http://www.state.gov/s/p/of/proc/34285.htm

13) http://www.tavinstitute.org/humanrelations

14) http://www.tavinstitute.org/humanrelations. См. Perlmutter on the origin of the concept of globalization

15) Gene Sharp. Making Europe Unconquerable: The Potential of Civilian-Based Deterrence and Defense”.1985

16) Verso un‘Europa Inconquistabile.1989

17) Žiūr. ištraukas iš dešimčių Vakarų autorių tyrinėjimų rinkinio: Sreeram Chaula. Democratisation, NGO’s and “color revolution”.

 

Irina Lebedeva (JAV), 2011-08-20

Šaltinis

 

 

Susiję:

Kaip daromos revoliucijos

 

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas