Vakaruose gerbiamas istorikas ir sociologas Robertas Michelsas (1876-1936), kurio darbų analizavimas įtrauktas į politologijos kursą, ir yra privalomas, darbe „Politinių partijų sociologija šiuolaikinės demokratijos sąlygomis“ (1911 m.) iškėlė taip vadinamą „oligarchinių tendencijų geležinį įstatymą“, plačiau žinomą, kaip „oligarchijos geležinį įstatymą“. Pagrindinė šio įstatymo prasmė yra ta, kad demokratijos funkcionavimas griežtai apribotas reikalingumu sukurti organizacijas, kurios remtųsi „aktyvia mažuma“ (elitu), kadangi „tiesioginis masių valdymas techniškai yra neįmanomas“ ir veda į demokratijos mirtį. „Būtent organizacija yra valdymo atsiradimo priežastis tų, kurie buvo išrinkti, tiems, kurie juos rinko... atstovimo virš tų, kuriuos jie atstovauja. Kas sako „organizacija“- tas sako „oligarchija““ (1).

       Robertas Michelsas ne tik paprastai pagrindė daugumos neįgalumą savivaldai, tačiau ir aktyviai simpatizavo fašizmui. 1928 m. mokslininkas prisijungė prie Italijos fašistų partijos. Pagal asmeninį Musolinio potvarkį jis buvo paskirtas į universiteto, esančio Perudžoje, profesoriaus pareigas ir tapo vienu iš politinių mokslų „fašistinių fakultetų“ organizatorių tam, kad būtų sukurtas „naujas politinis mąstymas“ ir parengti „profesionalūs fašistų kadrai“.

                                                                                         ***

       Prisiminti Robertą Michelsą, „Vakaruose pripažintą politinio mokslo teoretiką“ (2), suformulavusį „oligarchijos geležinį įstatymą“, mane privertė politinis spektaklis, kurio pavadinimas „JAV techninis defoltas“. Amerikos respublikonų ir demokratų ginčas dėl JAV skolos lubų pakėlimo buvo transliuojamas visam pasauliui. Tarptautinės reitingų agentūros Standard & Poor's (S&P) prognozė Jungtinių Valstijų suvereniam reitingui iš AАА lygio į АА+, t.y. iš stabilaus į neigiamą, sukėlė ne tik Federalinės rezervų sistemos (FED) ir Niujorko Federalinio rezervų banko (FBR) prastesnes reitingų prognozes. Iš paskos sekė lavina griūčių pasaulio biržose, naftos kainos kritimas, tauriųjų metalų kainos augimas. Pekinui pametėjus, vėl prakalbo apie dolerio, kaip pasaulio rezervinės valiutos, pakeitimą. Visa tai kartu, daugelio pasaulio valstybių ekonomikoms, kurios „surištos“ su doleriu, formuoja nenuspėjamus padarinius. Kaip skelbia KLR vyriausybės oficiali agentūra „Sinhua“ (Xinhua), „JAV reitingo „3А“ praradimas tapo pasaulinės reikšmės ženklu, kadangi jo didžiulis realus poveikis padvigubėjo dar ir dideliu psichologiniu poveikiu, be to, šis ženklas turi tiek istorinę, tiek ir simbolinę reikšmę“ (3).

       Tuo pačiu metu, pasak S&P atstovybės Rusijoje vadovo Aleksejaus Novikovo, išeina, kad neigiama prognozė faktiškai buvo panaudota, kaip spaudimo priemonė Baltiesiems rūmams. „Mes (S&P) paaiškinome, kad jeigu pamatysime, jog artimiausiu metu dvi stambios politinės partijos Kongrese nesugebės susitarti dėl vidutinės trukmės ir ilgalaikės skolos politikos, ir dėl deficito sumažinimo priemonių, tai būsime priversti sumažinti reitingą iki „AA+“ lygio. Mūsų nuomonė susiformavo dėl to, kad biudžeto procesas, kuris pagal esmę yra politinis, pateko į aklavietę. Ir net tas kompromisas, kuris buvo pasiektas dėl valstybės skolos „lubų“, buvo tik techninis. Jis buvo principinis tik tuo požiūriu, kad valstybė turi turėti teisinę galimybę sumokėti už savo skolas. Tai yra kalbama ne apie pajėgumą sumokėti, o būtent apie teisinę galimybę tai padaryti... Jeigu tai pavyks padaryti, tai mes peržiūrėsime ir prognozę, ir, galbūt, reitingo padidinimą“ (4). Kitaip tariant, S&P prognozė buvo poveikio metodas tam tikriems JAV vyriausybės asmenims.

       Net ne specialistams akivaizdu, kad reitingas – tai labai siauras finansinis kredito rizikos matavimo instrumentas. Tai tik vertinimas apie galimybę sugrąžinti skolą laiku ir visiškai. Reitingas nevertina JAV ekonomikos būklės. Kalbama būtent tik apie pačios vyriausybės skolą. Ir nors ta skola labai didelė, visos valstybės ekonomikos negalima vertinti tik pagal reitingą. Tuo pačiu ir „АА+“ reitingas yra vienas iš didžiausių. Todėl JAV valstybės skolos negrąžinimo rizika išlieka minimali. Yra daug valstybių, kurios turi galingą ir gerą ekonomiką, ir kurios turi daug žemesnius reitingus negu Valstijos.

       Be to, pati S&P verdikto priėmimo procedūra yra labai uždara. Analitikai rengia ataskaitą ir pateikia reitingų komitetui, į kurį įeina septyni – devyni žmonės. Sprendimas dėl vieno ar kito klausimo priimamas balsuojant kvalifikuota dauguma. Įdomus dalykas išeina – nuomonė, tegul net labai kompetentingų septynių – devynių žmonių krečia visą pasaulio ekonomiką! Visiškai akivaizdu, kad už to stovi rimti korporaciniai interesai. Eilinės finansinės krizės fone pabandykime išsiaiškinti, kas iš tiesų valdo Ameriką, kas priima šiai valstybei, o esant globalizacijos sąlygoms, ir pasauliui gyvybiškai svarbius sprendimus. 

       1881 m. labai keistomis aplinkybėmis žuvęs 20 –as JAV prezidentas Džeimsas Garfildas suformulavo nuostatą, kuri greičiausiai jam ir kainavo gyvybę: „Tas, kas kontroliuoja tautos pinigų masę, sprendžia jos likimą“. Ir nors šiandien iš viešų politikų mes neišgirsime panašaus atvirumo, amerikiečių „demokratijos“ prigimtis nepasikeitė – ekonominiai interesai nulemia politinio režimo pobūdį. Ir štai čia mes priėjome prie pačio svarbiausio: prie išsiaiškinimo, kieno interesai vertinami priimant politinius sprendimus.

       Amerikos sociologas, istorikas, Jeilio universiteto filosofijos daktaras Maiklas Parentis (g. 1933 m.), daugelį metų tyrinėjęs JAV politinę sistemą, padarė vienareikšmę išvadą: Ameriką valdo plutokratija (5). Ir jis tuo įsitikinęs ne vienas. Kaip žinoma, plutokratija (graik. plútos – turtas ir krátos – jėga, valdžia) – tai turtingųjų valdžia, pinigų viešpatavimas. Pritaikant JAV politinei sistemai, plutokratiją reikia suprasti, kaip valstybės santvarką, kuriai esant, faktiškai (nepriklausomai nuo formalių demokratinių normų) politinė valdžia priklauso turtingiesiems.

       Beje, vienas iš to patvirtinimų yra JAV surašymo biuro 2010 metų oficialūs duomenys (6). Tai štai,2010 m. pabaigoje atotrūkis tarp turtingų ir neturtingų JAV pasiekė rekordinį dydį istorijoje. 20 % sėkmingiausių amerikiečių praėjusiais metais uždirbo beveik pusę visų pajamų šalyje, o tai 14,5  kartų daugiau už lėšas, kurias gavo 20 % mažiausiai gaunančių. Paskutinius 30 metų JAV visuomenės sluoksniavimosi tendencija buvo stabili, tačiau krizė ją paspartino – dabar turtingieji greičiau turtėja, o neturtingi greičiau skursta. Šiandien 43 mln. žmonių arba 14,3 % JAV piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Skurdžių skaičius tik paskutiniais metais JAV išaugo keturiais milijonais. Pagal JAV standartus, kas septintas amerikietis tempia skurdaus egzistavimo naštą. Tiesa, skurdo lygis JAV keletą kartų aukštesnis negu Rusijoje ir yra 21 954 doleriai per metus vienai šeimai, kurią sudaro keturi žmonės, t.y. vidutiniškai 500 dolerių žmogui per mėnesį. Tačiau Amerikai tai iš tiesų yra labai mažai. O juk prieš 30 metų, 1968 m. 20 % patys turtingiausi JAV gyventojai uždirbo tik 7,69 kartus daugiau negu tiek pat pačių neturtingiausių. Tais laikais ne taip jau smarkiai skyrėsi atlyginimas pagrindinio menedžerio ir paprasto darbininko, dirbančio prie staklių.

       Pagal didelių socialinių sistemų vystymosi dėsnius, nei viena iš jų nereprodukuojasi ir neišsisaugo savarankiškai. Egzistuojančios ekonominės tvarkos reprodukcijai / vystymuisi pastoviai reikalingos pastangos. Tik tie, kurie kontroliuoja visuomenės turtus ir turi galimybę rimtai įtakoti politiką pačiais įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, darbo vietų didinimo keliu arba investicijų į ekonomiką mažinimu, perprodukcijos krizėmis arba pinigų masės didinimu. Jie tiesiogiai įtakoja rinkimų procesą savo dosniomis aukomis kandidatų rinkimų kampanijoms. Jie valdo arba kontroliuoja per visuomenės įstaigų, fondų, mokslinių tyrimų organizacijų ir analitikos centrų, knygų leidybos ir žiniasklaidos globos sistemą, tokiu būdu veikdami visuomenės ideologiją, jos vertybių sistemą ir informacijos srautų joje turinį.

       Beje, JAV Federalinės rezervų sistemos sukūrimas 1913 m. tapo įmanomu tik dėl keletos krizių, kurias inspiravo stambios bankininkų šeimos. Praėjus metams po eilinės krizės 1907 m., kurios „organizatoriumi“ laikomas Džonas Morganas, JAV Kongresas sukūrė Nacionalinės valiutos komisiją, kuri turėjo išsiaiškinti valstybės bankų sistemos nestabilumo priežastis. Kaip komisijos veiklos ir glaudaus jos bendradarbiavimo su Rotšildų klano nariu – Polu Varburgu – ir tiesiogiai globojant prezidentui Vudrui Vilsonui rezultatas buvo 1913 m. gruodžio 23 d. įsigaliojęs Įstatymas dėl Federalinės rezervų sistemos. Bankininkų dėkingumas tuometiniam prezidentui buvo tikrai karališkas. 1934 m. atspausdinta kupiūra, turinti patį didžiausią nominalą - 100 000 dolerių. Iš esmės, tai buvo aukso sertifikatas ir jo paskirtis - tarpabankiniams atsiskaitymams viduje FED. Ant banknoto žvelgė 28 –as JAV prezidentas Vudras Vilsonas.

       Nuo FED sukūrimo momento visa JAV pinigų masė kontroliuojama privačios struktūros, kadangi FED akcininkai – komerciniai bankai. Tikrieji FED savininkai – tai mums nežinomi fiziniai asmenys, o ne valstybė, ne Jungtinės Valstijos. Net oficialiame FED tinklalapyje jūs perskaitysite informaciją apie jos privatų pobūdį: FED yra „viešojo ir privataus elementų mišinys“. Dar viena FED ypatybė yra jos nepriklausomybė, kuri pateikiama, kaip didžiausia vertybė: FED – tai „nepriklausoma finansinė institucija, sukurta CB funkcijų vykdymui ir centralizuotos JAV komercinių bankų sistemos kontrolės vykdymui“ (7). Kyla klausimas: nuo ko FED nepriklausoma? Nuo vyriausybės, prezidento, t.y. nuo valstybės, o tai reiškia, kad stambūs FED akcininkai gali diktuoti sąlygas aukščiausios valstybės valdžios atstovams, nustatyti valstybės politiką.

       Žinoma, ne visi turtingi žmonės įtraukti į valstybės valdymo procesą. Amerikos valdančioji klasė arba plutokratija susideda iš aktyvių savininkų klasės narių. Užtenka pažiūrėti į Amerikos isteblišmento atstovų sąrašą pagal pavardes, kad suprasti, jog nuo pat JAV susikūrimo pradžių ir iki šių laikų visas pagrindines vadovaujančias pareigas jame, įskaitant prezidento, viceprezidento, vyriausybės narių ir Aukščiausio teismo vadovo, daugiausia užimdavo kilę iš turtingų šeimų. Daugelį kitų pareigų užimdavo kilę iš viršutinio viduriniosios klasės sluoksnio (pakankamai sėkmingi verslininkai, stambių komercinių firmų savininkai ir pan.). Kitaip tariant, ryšis tarp valdžios ir pinigų nuo pat JAV valstybės formavimosi pradžios buvo lemiamas (vėliau prie jų prisidėjo kultūros ir informacijos resursai).

       Dauguma JAV įstatymų leidybos ir vykdomųjų institucijų atstovų į valdžią ateina iš stambių korporacijų direktorių tarybų, žinomų teisinių firmų, bankų, Volstrito, mažiau – karinio, universitetų elito, analitinių centrų, įvairių fondų ir akademinės visuomenės. Daugelis iš jų vėliau išeina į elitinius universitetus, taip vadinamus „Gebenės lyga“ (Ivy League) (JAV šiaurės rytų privilegijuoti universitetai).

       Tarp valdančiųjų ir verslo elito egzistuoja tamprūs finansiniai ir socialiniai ryšiai. Daugelis šių žmonių mokėsi tose pačiose mokslo įstaigose, dirbo tose pačiose kompanijose, tarpusavyje susiję puikiomis santuokomis ir kartu praleidžia laisvalaikį. Pavyzdžiui, sprendimas sukurti FED buvo priimtas Džekilo saloje (Virdžinijos valstija), kurią 1886 m. nupirko grupė milijonierių ir pavertė uždaru klubu. Iki 1942 m. ten susirinkdavo šeimos, kurių rankose buvo sutelktas planetos pinigų šeštadalis – Astorai, Vanderbiltai, Morganai, Pulitceriai, Guldai, Varburgai ir kt. (8) Arba dar pavyzdys. Štai jau beveik šimtmetį prestižinio visuomeninio ir finansinio elito nariai kiekvieną vasarą susirenka į Bohemos giraitę (Bohemian Grove).Tai prabangi poilsio vieta, priklausanti Bohemos klubui San Franciske. Svečių sąraše figūruoja visi JAV prezidentai iš Republikonų partijos ir kai kurie iš Demokratų partijos, daugelis Baltųjų rūmų aukštų valdininkų, o taip pat stambių korporacijų ir finansų įstaigų direktoriai ir aukščiausio rango valdytojai. Tokio susitikimo metu vyksta keitimasis informacija ir pastangų koordinavimas, priimami sprendimai, kuriuos kandidatus reikia paremti ir į kokius valstybės postos, kokią politinę liniją vykdyti valstybės viduje ir užsienyje, kokiu būdu sumažinti liaudies masių aktyvumą ir padidinti pelną, kaip reguliuoti pinigų kiekį apyvartoje, padėtį rinkose, kaip palaikyti viešąją tvarką. Kai turtingi žmonės draugiškai bendrauja arba net ginčyjasi, jie tampa dar turtingesni.

       Tačiau lemiančiu faktoriumi yra ne priklausomybė savininkų klasei, o klasiniai interesai, kuriems jie tarnauja. Turtingo žmogaus, kurio pažiūros neįsipaišo į jo klasės ideologiją, greičiausiai nepakvies į valdžios pareigas arba uždarą klubą, kuriame priimami strateginiai sprendimai. Priešingai, žmonės ypač neišsiskiriantys savo duomenimis, tokie kaip prezidentas Lindonas Džonsonas, Ronaldas Reiganas, Ričardas Niksonas, Bilas Klintonas ir net Barakas Obama, kyla aukštyn, demonstruodami ištikimybę labai turtingų asmenų interesams.

       Čia mes priėjome prie labai svarbaus momento. Atrenkant kandidatūras į svarbiausius vadovaujančius postus JAV prezidentų administracijose ir nuo Respublikonų, ir nuo Demokratų partijų svarbų, o dažnai lemiantį, tačiau ne oficialų vaidmenį vaidina uždaros politinės grupės, kurios sudaro tinklo struktūrą. Teisingiau į šias grupes žiūrėti, kaip į pasaulio valdymo struktūrą (PVS), kadangi jų veikla peržengia toli už JAV ribų ir tiesiogiai veikia reikalų padėtį pasaulyje. „Pasaulio voras“ seniai išsaugo JAV, kaip nacionalinės valstybės, sienas ir toliau tęsia parazitavimą ant Amerikos tautos kūno... Konkrečiai tai pasireiškia tuo, kad daugelis PVS sprendimų (Jugoslavijos ir Libijos bombardavimai, karas Afganistane ir Irake, ekonominės krizės ir t.t.) dažnai suvokiami, kaip JAV politika, kai tuo tarpu tai yra viršnacionalinių grupuočių veiklos padariniai. Kai kurios iš jų šiandien plačiai žinomos ir nei kiek neslepia savo vaidmens pasaulio politikoje – jų nariai skaito paskaitas, o pranešimai spausdinami tūkstantiniais tiražais (9). Tačiau apie daugelio struktūrų egzistavimą mes tikriausiai net neįtariame. Lieka tik tikėtis, kad „vargu ar pasaulyje egzistuoja paslaptys, kurios anksčiau ar vėliau netampa istorijos dalimi“ (10).

       Formaliai nagrinėjant atviras grupes, tai viena iš labiausiai žinomų yra Tarptautinių santykių taryba (CFR), sukurta 1918-1921 m. ir susidedanti iš pasaulio finansų, pramonės ir vyriausybių sluoksnių žymių veikėjų. Į tarybą įeina apie 1450 narių, beveik pusė jų kilę iš šeimų su paveldėtu turtu, kurie minimi Socialiniame registre (Social Register) (11). Apie 60 % Tarybos narių yra korporacijų teisininkai, valdytojai arba bankininkai, į jų skaičių įeina Rockfelerių, Morganų ir Diuponų grupių atstovai. Privačios kompanijos, kuriose buvo daugiausiai Tarybos narių, tai Morgan Guaranty Trust, Chase ManhattanBank, Citibank ir IBM. Paskutiniais dešimtmečiais į Tarybą įėjo JAV prezidentai, valstybės sekretoriai, gynybos ministrai ir kiti Baltųjų rūmų kabineto nariai, Generalinio štabo nariai, CŽV direktoriai, federaliniai teisėjai, FED vadovai, dešimtys JAV ambasadorių, pagrindiniai Kongreso nariai, beveik visų stambių bankų ir pagrindinių korporacijų vadovai ir direktoriai, koledžų ir universitetų prezidentai, visų stambių JAV žiniasklaidos priemonių leidėjai, redaktoriai, kurie formuoja visuomenės nuomonę. Daugelis iš jų ne vieną kartą perėjo iš verslo ir universitetų į vyriausybę, ir atgal.

       CFR buvo kuriamas Maršalo planas, Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko struktūra. CFR pasisakė už JAV strateginio branduolinio arsenalo sukūrimą, pasaulinio kišimosi į kitų valstybių reikalus vykdymą, kurio pasekmė buvo Antrasis pasaulinis karas, kariniai veiksmai Gvatemaloje, Korėjoje, Vietname, TSRS įtraukimas į ginkluotą konfliktą Afganistane, sukėlimas karų Balkanuose ir Artimuosiuose Rytuose. Būtent CFR rekomendavo nustatyti diplomatinius ryšius su Kinija 1979 m. ir sustiprinti ginklavimosi varžybas 1980 metais. O svarbiausia, visus šiuos siūlymus Baltieji rūmai visada priimdavo, nepriklausomai nuo to, kas tuo metu būdavo Ovalaus kabineto šaimininku.

       Kai kurie CFR nariai taip pat įeina į Bilderbergo ir Romos klubus, Trišalę komisiją (TC). Nepriklausomai nuo to, kas konkrečiai ir kada sukūrė panašias uždaras visuomenes, pagrindinis jų tikslas yra įtakingų šeimų veiksmų koordinavimas ir tarptautinio kapitalo apsauga. Šį principą dar 1981 m. užfiksavo vienas iš CFR narių, žinomas politologas, kurio darbus taip pat „privaloma mokytis“, Samuelis Hantingtonas: „...tuo metu, kai valstybių atstovai yra užsiėmę begaliniais ginčais JTO tarybose ir konferencijose... transnacionalinių organizacijų agentai visuose žemynuose užsiėmę voratinklio rezgimu, kuris stipriai suriša pasaulį“ (12). Jis rezgamas ne dėl valstybių interesų, o dėl to pačio „pasaulinio voro“, kuris ignoruoja sienas tarp valstybių.

       Dar viena Amerikos valdančiosios klasės – JAV plutokratijos organizacija, kaip rašo M.Parentis, yra Ekonominio vystymosi skatinimo komitetas (CED), kurį sudaro maždaug 200 stambaus verslo vadovų. Ne mažiau reikšminga politinės darbotvarkės formavimui yra Verslo taryba, susidedanti iš tokių kompanijų, kaip Morgan Guaranty Trust, General Electric, Generals Motors ir kt. Šios Tarybos 154 nariai, kurių pavardės pateiktos žinyne „Kas yra kas Amerikoje“ (Who is who in America), ХХI a. pradžioje užėmė 730 direktorių postų 435 bankuose ir korporacijose, o taip pat 49 patikėtinių tarybose (13). Šios struktūros kūria daugelio vidaus ir užsienio politikos problemų sprendimo principus, po to jų sukurti principai esant neįtikėtinam pastovumui įgyvendinami JAV vyriausybės politikoje.

       Akivaizdu, kad šių organizacijų įtaka kyla iš tos didžiulės ekonominės valdžios, kurią turi į ją įeinantys privatūs asmenys. JAV vyriausybė priima sprendimus, kurie yra sukūriami privačiose struktūrose ne todėl, kad jai daromas kažkoks nematomas spaudimas. Viskas daug paprasčiau. JAV vyriausybė susideda iš panašių Tarybų, Komitetų narių arba angažuotų asmenų. Pavyzdžiui, prezidentas Džeraldas R. Fordas į pareigas savo administracijoje paskyrė 14 CFR narių; 17 aukščiausių pareigūnų Džimo Karterio administracijoje, įskaitant jį patį, buvo iš TC. Į Ronaldo Reigano vyriausybę įėjo aukšti investicinių Volstrito kompanijų administratoriai ir Niujorko bankų direktoriai, kurių mažiausiai tuzinas priklausė CFR, taip pat, kaip ir jo 31 aukštas patarėjas. Dauguma Džordžo Bušo vyresniojo kabineto narių atėjo iš korporacijų vadovų pareigų, kurie taip pat buvo CFR ir TC nariai, o prezidentas Bušas praeityje pats buvo Trišalės komisijos narys.

       Bilas Klintonas, būdamas Arkanzaso gubernatoriumi, buvo CFR, Trišalės komisijos ir Bilderbergo klubo nariu, o jo kandidatūra į JAV prezidento postą buvo nustatyta būtent Bilderbergo klubo posėdyje 1991 m., dalyvaujant Davidui Rockfeleriui. Vėliau Klintonui buvo organizuojamos ir kitos žvalgytuvės. „Privačiame susitikime Niujorke 1991 m. liepos mėn. keletas aukštų administratorių iš Volstrito, susijusių su Demokratų partija, surengė pokalbius su pretendentais į prezidento postą. Tokius preliminarius pokalbius vienas iš jų organizatorių vadino „elegantiška galvijų paroda“. Jie pateikinėjo klausimus Arkanzaso valstijos gubernatoriui Bilui Klintonui, kuris „jiems padarė įspūdį savo pozicija dėl laisvos prekybos ir laisvos rinkos“. Tik po bankininkų sprendimo Bilas Klintonas žiniasklaidos buvo paskelbtas pagrindiniu kandidatu į prezidentus nuo Demokratų partijos“ (14).

Tęsinys

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(1) Цит. по Миронюк М.Г. Политическая наука в лицах. – М.: МОНФ, 201. – С. 150.

(2) Михельс Роберто // Новая философская энциклопедия: В 4 т. – М.: Мысль, 2001. – URL: http://dic.academic.ru.

(3)Снижение рейтинга США усугубило кризис доверия рынка. – URL: http://russian.news.cn/economic/2011-08/07/c_131033672_3.htm.

(4) S&P: бюджетный процесс в США зашел в тупик. – URL: http://rus.ruvr.ru/2011/08/09/54420162.html.

(5) Паренти М. Демократия для избранных. Настольная книга о политических играх США. – М.: Поколение, 2006. – 416 с.

(6) Почти Латинская Америка. – URL: http://lenta.ru/articles/2010/09/28/poorandrich/

(7) http://www.federalreserve.gov/

(8) Из жизни ФРС. – URL: http://www.business-gazeta.ru/article/13976/3/

(9) Например, Взаимодействие с Россией. Следующая фаза. Доклад Трехсторонней комиссии. – М., Моск. школа полит. исслед., 2007. – 256 с.; Пределы роста. Доклад Римского клуба. - М.: Академкнига, 2008. – 344 с. Кстати, эта книга вышла в разделе «Учебные пособия для вузов».

(10) Шпанов Н.Н. Поджигатели. – М.: Лениздат, 1955. – С. 6.

(11) Ассоциация Social Register основана в 1886 году. Ежегодно публикует социальный регистр самых известных семей в США, многие из которых в настоящее время являются прямыми потомками первой ассоциации. Официальный сайт Social Register Association. – URL: http://www.socialregisteronline.com/

(12) Цит. по Фурсов А.И. Конспирология – веселая и строгая наука // Политический класс. – 2009. – № 10. – С. 60-79.

(13) Паренти М. Демократия для избранных…, C. 211.

(14). Паренти М. Демократия для избранных…, C. 212.

Elena Ponomoriova, 2011-08-16

Šaltinis: Fondsk