Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Lokerbis, sufalsifikuota byla (I)

 http://plane-truth.com      BBC dokumentinis filmas, sukurtas 2008 metais, pasakojantis apie susprogdinto lėktuvo Pan Am 103 virš Lokerbio bylą.

 

       „Galiausiai jis nukrito ant žemės. Paprastas likimo posūkis. Po 600sekundžių. Jeigu bomba, sunaikinusi aviakompanijos Pan Am Boeing 747, būtų susprogusi 10 minučių vėliau, lėktuvas jau būtų skridęs virš vandens, ir visi įrodymai būtų palaidoti jūros dugne. Tačiau atsitiko taip, kad bomba suveikė virš sausumos, o būtent virš Lokerbio miestelio, kurio pavadinimas pradėjo reikšti patį baisiausią teroristinį aktą, kuris įvyko Didžiojoje Britanijoje. Tyrimas atkreipė dėmesį į mažą įkaltį, kuris buvo rastas čia, tirtoje teritorijoje. Policijai ir FTB šis fragmentas tapo tyrimo persilaužimu. Tačiau daugeliui abejonės ir klausimai vis dar išlieka.

       Martinas Kadmenas, teroro akto aukos tėvas: „Atsirado abejonės. Aš manau, kad tyrimas surado tai, ką jam buvo pasakyta surasti. Aš manau, kad jie neturėjo pasirinkimo“.

       „Atvežtos į savartyną Linkolnšyre lėktuvo liekanos. Jis turėjo pavadinimą „Jūros mergelė“, oro linijų Pan American laineris. Tai yra jo istorija“.

       1988 metų gruodžio 21d. keleiviai skubėjo namo Kalėdoms, Pan Am103 reisas turėjo skristi iš Londono per Niujorką į Detroitą. Daugelis šio reiso keleivių atskrido į Londoną iš Frankfurto. 19valandą Boeing 747 artėjo prie Škotijos sienos. Jis skrido beveik 10 000 km aukštyje virš Lokerbio miestelio, kuriame visi ruošėsi Kalėdoms. 19.03 val. skrydžių dispečeris prarado ryšį su Pan Am 103 reisu.

       Žuvo visi 259 žmonės – keleiviai ir lėktuvo įgulos nariai – ir 11 žmonių žemėje. 270 aukų – tai buvo pati baisiausia lėktuvo katastrofa Didžiojoje Britanijoje.

       Kai kurios lėktuvo liekanos vis dar saugomos, kaip įkalčiai.

       Piteris Kleidenas, aviacijos avarijų tyrimas: „Mes esame prieš lėktuvą. Sprogstamas įtaisas buvo lagamine. Kai jis suveikė, pradžioje sprogimo banga pramušė lango dydžio skylę, galbūt šiek tiek didesnę. Tai viršutinis skylės kraštas. Tokio proceso eigoje apvalkalas patyrė tokį slėgį, kad jame atsirado įtrūkimai, ir susidarė didelė skylė, kurią jūs matote čia“.

       Kas sukėlė sprogimą – nekelia abejonių. Tačiau, kas buvo teroristinio akto organizatorius Ir kodėl?

       Oficialus teroristinio akto virš Lokerbio tyrimas nulėmė tai, kad tą libietį nuteisė kalėjimu už žudynes. Tačiau įrodymai buvo mažiau nei įtikinami. Kai kurie mano, kad teismas buvo neteisingas, o teisiamojo byla sufalsifikuota. Vyriausybes ir specialiąsias tarnybas abejose Atlanto vandenyno pusėse pradėjo minėti sąmokslo teorijose.

       Pėdsakas prasideda valstybėje, kuri mažiausiai asocijuojasi su terorizmu. Suomija.

       Likus dviems savaitėms iki Pan Am103 reiso sprogimo, JAV ambasada Helsinkyje gavo anoniminį skambutį. Skambinęs pranešė, kad dviejų savaičių bėgyje suomė, nežinanti apie tai, kad jos bagaže bus paslėpta bomba, skris iš Frankfurto į Ameriką. Amerikiečiai į skambutį sureagavo labai rimtai ir visoms aviacijos kompanijoms, ir ambasadoms perdavė pranešimą apie grėsmę. Tačiau visuomenei nieko nepranešė.

       Po 16dienų paaiškėjo, kad taip vadinamas „Helsinkio perspėjimas“, buvo tikras.

       Martinas Kadmenas: „Apie tai kas nutiko mes sužinojome gruodžio 22 d. ryte. Mes žinojome, kad Bilas skrido šia aviakompanija, tačiau nežinojome, kad būtent šiuo reisu”.

       Šioje lėktuvo katastrofoje Martinas Kadmenas prarado savo sūnų Bilą, garso režisierių. Kai nutekėjo žinia apie anoniminį skambutį, tai tik sustiprino šeimų tokių, kaip Kadmenai, agoniją.

       Martinas Kadmenas: “Mes nieko nežinojome apie perspėjimus iki lėktuvo katastrofos, tokiu būdu, tam tikra prasme, buvo pažeistos mūsų teisės. Aš esu įsitikinęs, kad perspėjimas buvo tikras, ir jeigu būtų buvę priimti tam tikri veiksmai, mūsų sūnus iki šiol būtų gyvas”.

       Praėjus kelioms dienoms po lėktuvo katastrofos „Helsinkio perspėjimas“ pasaulyje tapo naujiena numeris vienas.

       Ronaldas Reiganas: „Gerai pagalvojus, tai viešas pareiškimas, pagrįstas tik anoniminiu skambučiu, tiesiogiai būtų sukėlęs visų skrydžių nutraukimą pasaulyje“.

       Daugelį metų Helsinkio istorija buvo kartojama taip dažnai, kad dabar jau nėra abejonių dėl jos tikrumo. Įrodymai atrodo įtikinamai, bet ar jie atlaikytų tyrimą?

       Pėdsakas veda 8000 kilometrus į pietus nuo Suomijos. Jau beveik 20 metų žmogus, kuris priėmė šį skambutį, sekė visus pranešimus spaudoje, tačiau turėjo savo nuomonę.

       Kenas Lucis, specialus agentas iš JAV Helsinkio ambasadoje 1988 metais: “Buvo pietų metas. Suskambo telefonas, aš paėmiau ragelį. Tai buvo vyras, kalbantis laužyta anglų kalba arabų akcentu. Jis pasakė, kad žino apie sąmokslą, turintį tikslą susprogdinti amerikiečių keleivinį lėktuvą”.

       Anonimiškai skambinęs Kenui Luciui pasakė palestiniečio vardą ir pasakė, kad jo mergina neš lagaminą pati to nežinodama, kad lagamine yra bomba.

       Kenas Lucis: “Nebuvo paminėta konkreti aviacijos kompanija, tačiau pagrindinė kompanija, skrendanti iš Frankfurto į Ameriką, žinoma, buvo Pan Am. Aš bandžiau sužinoti jo vardą, kitą informaciją, tačiau jis atsisakė pasakyti savo vardą, pasakęs tik palestiniečio vardą. Ir padėjo ragelį”.

       Suomijos policija nustatė, kad skambinęs vyras buvo vienas iš kelių arabų vyrų, kurie dirbo kartu lentpjūvėje.

       Raimas Heinas, Renko lentpjūvės vadybininkas: „Aš manau, kad jie čia dirbo 9-12 mėnesių, o po to vienas po kito dingo. Nuo tada aš jų nemačiau“.

       Žmogus, kurį anonimiškai skambinęs pavadino palestiniečių teroristu, liko nežinomas 20 metų. Iki dabar. 

       Hasanas Garadatas: „Atėjo policija. Pasibeldė, aš atidariau duris. Jie prisistatė, kaip saugumo policija. Aš buvau priblokštas dėl to, kad pas mane atėjo policininkai. Ypač iš saugumo policijos“.

       Suomijos valdžia atliko rimtą Garadato biografijos tyrimą, tačiau nieko įtartino nerado. Jokių ryšių su nusikalstamu ar teroristiniu pasauliu nebuvo. Jis buvo visiškai nekaltas.

      Hasanas Garadatas: „Po 20 metų nuo įvykio aš vis dar savęs klausiu – kodėl aš? Aš negaliu surasti atsakymo“.

       Kaip mes žinome, tas pats anonimas anksčiau skambino į Izraelio ambasadą, pareikšdamas, kad Garadatas rengiasi įvykdyti teroristinį aktą kompanijos EL AL keleiviniame lėktuve. Valdžios institucijos mano, kad skambinęs – vienas iš Garadato kolegų, kuris dirbo kartu su juo lentpjūvėje ir jo atžvilgiu turėjo atitinkamas pretenzijas. Kolega tikėjosi, kad jo skambutis privers valdžią Garadatą išsiųsti iš šalies. Tačiau, kas tas įtariamasis? Mes tai išsiaiškinome. Šis žmogus pripažįsta, kad jį klausinėjo, tačiau visiškai neigia visus kaltinimus.

       „Kur jūs buvote 1988metų gruodžio mėnesį?“

       „Aš sąžiningas žmogus ir su niekuo nesusijęs. Ačiū ir viso gero“.

       Suomijos policija neturėjo svarių įrodymų jo apkaltinimui. Kadangi šiam žmogui nebuvo pateikti kaltinimai, mes negalime atskleisti jo tapatybės.

       Kenas Lucis: „Šis žmogus paprasčiausiai norėjo atsikratyti savo kolegos, todėl kad jam patiko jo mergina. Todėl jis nusprendė, kad sugalvos tokią istoriją ir Suomijos valdžia jos pagrindu kolegą išsiųs iš valstybės, o mergina atiteks jam. Viskas paprasta, tačiau tai siaubingas sutapimas“.

       Ryte, po lėktuvo katastrofos, jau buvo įtarimų dėl teroristinio akto. Greitai sekė patvirtinimas. Damfriso ir Galovėjaus policija, pats mažiausias skyrius šalyje, pradėjo patį didžiausią nužudymo tyrimą Didžiosios Britanijos istorijoje. Glaudžiai bendradarbiaudami su FTB jie nagrinėjo šimtus versijų, surinko 50 000 pareiškimų ir 90 500 įkalčių.

       Specialus agentas, vadovavęs FTB komandai, kuri tyrė teroristinį aktą Škotijoje, buvo Dikas Markizas.

       Dikas Markizas, FTB Scotbom grupės vadovas 1988-1992 metais: “Mes pradedame rinkti įkalčius, keliame versijas, kai kurie įkalčiai niekur neveda, kai kurie yra naudingi ir tu tikiesi, kad galiausiai surinkti įkalčiai suteiks tau pilną įvykio paveikslą”.

       Nuo pat tyrimo pradžios buvo vienas pagrindinis įtariamasis, sąmoksle turintis tikslą susprogdinti Pan Am 103 reisą – ekstremistinė palestiniečių grupuotė, įsikūrusi Damaske.

       Palestinos išsivadavimo liaudies frontas – įvykdė daugybę atakų prieš Izraelį, žudydami tiek civilius gyventojus, tiek ir kariškius. Jo vadovas – Ahmadas Džibrilis.

       Dikas Markizas: „Mes skyrėme didelį dėmesį Palestinos išsivadavimo liaudies frontui – pagrindinei vadovybei ir pačiam Džibriliui. Aš manau, kad jis tikriausiai nevengė smurto“.

Tačiau FTB negalėjo atvykti į Siriją apklausti Džibrilio.

       Ahmadas Džibrilis: „Aš buvau vienas iš vadovų, kuris kreipė kovos eigą, kviesdamas ją stiprinti prieš priešą, kuris okupavo mūsų žemę ir mūsų valstybę.

       Tyrėjai nagrinėjo versiją, pagal kurią teroristinis aktas virš Lokerbio buvo kerštas, kurį pagal Irano paliepimą įvykdė Džibrilis. Jo motyvas – likus penkiems mėnesiams iki Lokerbio, JAV kariniai laivai „Vinsenz“ patruliavo Persijos įlankoje. Vaizdo kameros, esančios laive, užfiksavo vykstančią dramą, kai amerikiečių kariniai laivai įsiveržė į Irano vandenis ir numušė, kaip manė karininkai, artėjantį Irano naikintuvą.

       „Mes jį numušėme. Jis sunaikintas.“

       Tik tai buvo ne naikintuvas.

Pranešimas per radijo ryšį: „Manoma, kad numuštas Irano oro linijų „Airbus“. Prašau pradėkite ieškoti likusių gyvų žmonių ir lėktuvo liekanų“.

       Tai buvo Irano civilinis lėktuvas, skridęs reguliariu reisu. Žuvo 290 keleivių su įgulos nariais. Teherano radijas pranešė, kad kerštui iš dangaus pasipils kruvinas lietus.

       Ahmadas Džibrilis palaiko glaudžius ryšius su Iranu. Likus dviem mėnesiams iki teroristinio akto Pan Am, Vakarų Vokietijos policija sulaikė jo organizacijos narius Frankfurte. Noise jie rado dar daugiau įkalčių – bombas, paslėptas kasetiniuose grotuvuose, kurios buvo sukurtos sprogdinimui aukštai. Buvo daug netiesioginių įkalčių, rodančių tai, kad grupė planavo susprogdinti lėktuvą. Tačiau nebuvo jokių įrodymų, kurie susietų juos su Lokerbiu.

       Ahmadas Džibrilis: „Vokiečių policija detaliai apklausė grupę. CŽV atsiuntė didelę komandą, kad apklaustų grupę Frankfurte. Britai taip pat atsiuntė didelę grupę suimtųjų apklausai. Buvo įrodyta, kad ta grupė nesusijusi su incidentu virš Lokerbio“.

       Dabar Džibrilio grupė kalba, kad jie ketino įvykdyti teroristinį aktą oro linijų kompanijos El AL keleiviniame lėktuve, kuris skrido iš Frankfurto, ką įrodyti yra neįmanoma.

       FTB ir policija tvirtina, kad nepaisant visų jų pastangų, jiems nepavyko rasti įrodymų teorijai, kuri teigia, kad teroristinis aktas virš Lokerbio buvo įvykdytas, kaip keršto aktas už numuštą Irano lėktuvą.

       Dikas Markizas: „Mes neradome jokių ryšių tarp Džibrilio, Irano vyriausybės ir to teroristinio akto. Mes neradome jokių įrodymų. Buvo daug informacijos, daug žvalgybos duomenų apie tai, kad buvo susitikimai, svarstymai, tačiau nei mažiausio įkalčio, kurį kaltintojas galėtų panaudoti teisme arba Irano, arba Džibrilio kaltinimui dėl Pan Am 103 susprogdinimo“.

       Tačiau sąmokslo teorijos apie Džibrilio ir Lokerbio ryšį toliau egzistuoja.

       Vienas žmogus tvirtina, kad jis rado tiesioginį ryšį tarp Palestinos lyderio ir teroristinio akto Pan Am103 reise.

       Džuvalis Avivas, tyrimo biuro Interfor prezidentas: „Sveiki atvykę į Interfor. Tai mūsų būstinė. Mes turime skyrius 26valstybėse“.

       Džuvalis Avivas vadovauja korporaciniam tyrimo biurui ir pareiškia, kad buvo Mosadd‘o agentu. Po teroristinio akto Pan Am aviakompanija pasamdė jį dėl įvykio ištyrimo – labai svarbi informacija neišvengiamoje kovoje dėl kompensacijų, kuri bus JAV teismuose.

       Avivas paskelbė labiausiai ginčytiną teroristinio akto virš Lokerbio versiją – CŽV agentai leido į keleivinį lėktuvą įnešti bombą. Pagal jo teoriją, nekontroliuojami CŽV elementai vykdė labai slaptas operacijas, leisdami teroristams iš Artimųjų Rytų kontrabanda vežti narkotikus į JAV per Frankfurto oro uostą. Už tai CŽV tikėjosi gauti pagalbą išlaisvinant JAV įkaitus Beirute. Avivas tvirtina, kad sumanymą vykdė ne kas kitas, kaip Ahmadas Džibrilis. 

       Džuvalis Avivas: „Ahmadas Džibrilis buvo naudojamas toje operacijoje ir padėjo į vieną iš lagaminų, kuris pateko į Pan Am 103 reisą“.

       Ši teorija veda prie Khaledo Džafaro, JAV keleivio, kuris yra kilęs iš Libano, kuris žuvo Pan Am reise. Jis buvo narkotikų kurjeris. Tačiau jam nepranešė, kad paskutiniu momentu jo krepšį pakeis kitu, kuriame bus bomba. Dar daugiau, Avivas tvirtina, kad Džibrilis atvyko į Boną likus savaitei iki teroristinio akto ir slaptai susitiko su Khaledu Džafalu. Avivo teorijos kritikai sako, kad visa istorija yra nepatikima. Jų pagrindinis klausimas – ar žinomas Palestinos lyderis tokiu akivaizdžiu būdu statys planą į grėsmę.

       Džuvalis Avivas: „Apie tai aš neturiu pakankamai informacijos. Ir kada aš ko nors nežinau, aš apie tai nekalbu. Aš nedaug žinau apie jį, aš žinau tik, kad buvo susitikimas, todėl kad Džibrilį sekė, kai jis buvo Vokietijoje, aš kalbėjau su jį sekusiais žmonėmis, aš mačiau nuotraukas, turiu jų kopijas“.

       Klausimas: „Jūs galite mums parodyti tas kopijas?“

       Džuvalis Avivas: „Ne, tai priklauso bylos Pan Am tyrimo dokumentams“.

       Klausimas: „Šios kopijos egzistuoja tik pas atitinkamus teisininkus Niujorke?“

       Džuvalis Avivas: „Taip. Jeigu jos iki šiol yra Niujorke. Aš nežinau, kur jos. Aš nežinau, ką jie padarė su tomis kopijomis“.

       Klausimas: „Džuvalis Avivas tvirtina, kad jūs susitikote su Khaledu Džafaru Bonoje, 1988 metų gruodžio 13 d.“.

      Ahmadas Džibrilis: „Jis gali kalbėti ką tik nori, bet tai nereiškia, kad jo žodžiuose yra tiesos“.

       Klausimas: „Bet jūs buvote atvykęs į Boną 1988 metų gruodžio mėnesį?”

       Ahmadas Džibrilis: „Aš niekada nebuvau Europoje. Aš gyvenime nemačiau Bonos. Aš galiu ten nuvykti, tik jeigu man leis nusipirkti turistinę kelionę?“

       Džuvalis Avivas: „Na, aš apie tai negaliu nieko pasakyti. Tai jo žodžiai prieš stebėjimo, kurį atliko grupė profesionalų, liudijimus. Jie turi tonas įrodymų to, kad jis ten buvo. Aš manau, kad jeigu jūs pakalbėsite su Vokietijos vyriausybe, ten jums atsakys, kad Džibrilis tuo metu buvo Bonoje“.

       Žurnalistas: „Mes kalbėjome su vokiečių valdžios institucijomis ir jos tvirtina, kad neegzistuoja jokių įrodymų, kad Džibrilis buvo Bonoje 1988 metų gruodžio mėnesį“.

       Džuvalis Avivas: „Tokiu atveju jiems turi būti gėda. Labai gėda, jeigu jie nežinojo, kad Džibrilis buvo Bonoje“.

       Galbūt Džuvalis Avivas dabar negali pateikti jokių įrodymų, tačiau daugelį metų jo teorija traukė daugelio dėmesį. Tikriausiai todėl, kad ji tam tikra prasme panaši į kitą neįprastą sąmokslo teoriją, kuri buvo tiesa.

       Likus trejiems metams iki teroristinio akto virš Lokerbio, papulkininkis Oliveris Nortas vykdė labai slaptą raketų pardavimo Iranui operaciją. Reigano administracija tikėjosi taip išlaisvinti amerikiečių įkaitus, kuriuos sulaikė proiranietiškos grupės Beirute – taip vadinamas sandėris „ginklai mainais už įkaitus“.

       Papulkininkis Oliveris Nortas: „Visos sąmokslo teorijos turi tiesos grūdą. Jos sujungia skirtingus faktus, supina juos kartu į bendrą paveikslą. Realybėje visada yra pagrįsti faktai, juos sujungti – tai sąmokslo teorijos uždavinys“.

       Tačiau, jeigu amerikiečių vyriausybė anksčiau dalyvavo neteisėtose, slaptose ginklų pardavimo operacijose, siekdama įtakoti Artimųjų Rytų teroristus – kodėl tai negali pasikartoti?

       Oliveris Nortas: „Aš puikiai suprantu, kodėl kai kurie nori pateikti aplinkybes, pagal kurias JAV vyriausybė įtraukta į tokią baisią tragediją. Tokio pobūdžio teorijos atsiranda pastoviai. Oklahoma City, rugsėjo 11 –oji, Lokerbis. Yra žmonės, kurie nori JAV vyriausybę pastatyti į tų įvykių patį centrą. Atvirai kalbant, aš nesimpatizuoju tokioms teorijoms, kadangi manau, kad, jeigu tokiuose reikaluose dalyvavo daugiau nei vienas žmogus, informacija būtų nutekėjusi“.

       Avivo sąmokslo teorijos patvirtinimui reikėjo, kad daugelis CŽV, FTB, vokiečių policijos ir specialiųjų tarnybų darbuotojų dalyvautų didžiausiame informacijos nuslėpime ir apie tai tylėtų 20 metų. Tačiau, FTB nuomone, yra kitas pagrindas, leidžiantis atmesti Džuvalio Avivo pareiškimą.

       Dikas Markizas, FTB Scotbom grupės vadovas 1988-1992 metais: “Aviakompanija Pan Am kovojo už savo išgyvenimą. Jie buvo prie bankroto ribos. Jeigu juos šiuo atveju būtų pripažinę kaltais arba leidusiais įvykti aplaidumui, jie iškart būtų išskridę iš verslo. Avivas davė jiems tai, ką jie norėjo išgirsti. Vienas iš kompanijos teisininkų man pasakė, kad jiems pigiau pasamdyti advokatus, siekiant kovoti prieš išmokas pagal ieškinius dėl žalos atlyginimo, negu sumokėti kompensacijas, kadangi ieškinių prieš Pan Am procentas buvo didesnis, negu visos išlaidos teisininkams“.

       Džuvalis Avivas: „Aš naktimis miegu labai gerai. Mano sąžinė švari, kadangi žinau, kokius įkalčius turėjau. Aš žinau, kad jie visi buvo teisingi tada, ir tokiais yra šiandien. Jie buvo patvirtinti liudijimais, kurių šiandien, deja, daugiau nebeegzistuoja. Kažkas labai gerai pasistengė“.

       Neturėdami jokių rimtų įkalčių prieš Ahmadą Džibrilį, britų tyrėjai, tiriantys masinę žmogžudystę, priėjo aklavietę, Tie, kurie abejoja oficialia ataskaita, išsako prielaidas, kad dėmesys karo Persijos įlankos metu cinišku būdu buvo nukreiptas nuo Džibrilio, kadangi JAV norėjo, kad Sirija taptų jų sąjungininke prieš Sadamą Huseiną. Faktas lieka faktu – nuo 1989 metų rugpjūčio mėnesio, likus 12 mėnesių iki įsiveržimo į Kuveitą, policija ir FTB sukūrė kitą tyrimo versiją.

       Pirmas atradimas atėjo iš Vokietijos.

       Į Frankfurto oro uostą buvo sutelktas pagrindinis tyrimo dėmesys. Būtent iš čia daugelis keleivių pradėjo savo kelią į fatališką reisą. Jie išskrido į Londoną ir persėdo į  Boeing 747, skridusį į Ameriką.

       Kas įdomiausia, po lėktuvo katastrofos vokiečių policija iki galo netyrė visų užrašų apie bagažą oro uoste. Bet Bogomira Erac, bagažo skyriaus kompiuterių programuotoja buvo daug atidesnė. Jos užrašai atseka bagažo judėjimą.

        Bogomira Erac: „Kaip taisyklė, mes sunaikiname visus antspaudus, ir aš jau rengiausi tai padaryti, kai man pateko antspaudas jungiamojo reiso į Pan Am 103 reisą. Aš pasilikau jį ir vėliau nusprendžiau, kad išsaugosiu žuvusių žmonių atminimui”.

       Bogomiros nuostabai, niekas neatėjo šios informacijos apie bagažą iš šio reiso. Ji suprato, kad tai gali būti svarbu ir kreipėsi į savo viršininką.

       Bogomira Erac: “Jis pasakė, kad ši informacija daugiau neegzistuoja. Tada aš jam parodžiau išsaugotą informaciją. Jis buvo labai nustebęs”.

       Informacija parodė, kad tragedijos dieną vienas bagažas buvo perneštas į jungiamąjį skrydį su  Pan Am103. Patikrinimas parodė, kad su šiuo bagažu nebuvo susijęs nei vienas keleivis. Bagažas keliavo vienas.

       Dikas Markizas: “Tai buvo svarbiausias tyrimo momentas, kuris leido bagažą iš Maltos susieti su Frankfurtu, Londonu ir, akivaizdu, Lokerbiu”.

       Egzistavo dar vienas ryšys su Malta. Tai drabužių liekanos iš katastrofos vietos. Policija padarė išvadą, kad jie buvo lagamine su bomba. Viename fragmente buvo etiketė, kurioje užrašas “made in Malta“.

       Kokiu būdu Malta galėjo būti susijusi su teroristiniu aktu virš Lokerbio?

       Libija yra netoli nuo tos salos Viduržemio jūroje. Pulkininko Kadafio režimas, prieš kurį buvo įvestos sankcijos, naudojo Maltą, kaip juodą išėjimą į Europą. Kadafis seniai palaikė teroristus Europoje ir Artimuosiuose Rytuose.

       Likus dvejiems metams iki Lokerbio, prezidentas Reiganas įsakė bombarduoti Libiją atsakant į teroristinį aktą, dėl kurio žuvo du amerikiečių kariškiai. Kadafis nenukentėjo, tačiau tarp žuvusių buvo jo įvaikinta 4 metų duktė. Kaip ir Iranas, Kadafis turėjo motyvą Amerikai smogti atsakomąjį smūgį, kol prezidentas Reiganas buvo savo poste. Tyrėjai sukūrė bylą prieš du libiečius, susijusią su Malta.

       Abdelbasetas al-Megrahis buvo aviakompanijos Libyan Arab Airlinessaugumo tarnybos vadovas ir, kaip manoma, Libijos žvalgybos bendradarbis. Halifas Faheima buvo Libyan Arab Airlines vadybininkas Maltos Lukos oro uoste.

       Policija ir FTB mano, kad planas buvo įvykdytas tokiu būdu. Al-Megrahis gruodžio pradžioje atvyko į Maltą ir nuėjo į tą parduotuvę, kuri yra visai netoli nuo Libijos liaudies biuro. Jis nusipirko drabužių, kurie po to buvo įdėti į vario rudumo spalvos lagaminą  Samsung kartu su bomba, paslėpta kasečių grotuve Toshiba. Likus dienai iki teroristinio akto al-Megrahis sugrįžo į Maltą su padirbtu pasu. Kitą rytą, 1988 metų gruodžio 21 d. jis nuvyko į Maltos oro uostą Luką. Ten jis atidavė lagaminą į Malta – Frankfurtas reisą. Po to al- Megrahis grįžo į Tripolį. Frankfurte lagaminas buvo perkeltas į Londono reisą Pan Am103.

       Dikas Markizas: „Prieš pastatant namą, reikia pastatyti sienas. Ir mes pradėjome rinkti Libijos blokus šioms sienoms“.

 

Tęsinys

Olga Kaetziro, 2011-09-25

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas