Rinkimų sistema JAV arba „Freedom House“ savo repertuare

http://downwithtyranny.blogspot.com       Kuo geras mokytojas skiriasi nuo blogo? Bent tuo, kad pirmasis sugeba pats išspręsti uždaviniį, kurį pateikia mokiniams. Todėl autorių visada glumina tai, kad amerikiečiai, visame pasaulyje „diegdami demokratiją“, patys vengia įprasto tokiu atveju pedagoginio metodo „daryk, kaip aš“. Jie nurodo, kas teisinga, o kas neteisinga kitų valstybių rinkimų sistemose, kas demokratiška, o kas nedemokratiška ir net – ką rinkti, o ko, Vašingtono nuomone, neverta. Nors atrodytų, kad turėtų būti paprasta ateiti ir pasakyti: „Vaikinai! Pas mus viskas puikiai veikia! Darykite, kaip mes, ir būsite laimingi!“ Ne, nesako. Ir kyla klausimas: kodėl?

        O tikriausiai todėl, kad rinkimų sistema „demokratijos bastione“ taip neatitinka „žmonių valdžios“ koncepcijos, kad jeigu ją įvestų Ukrainoje arba, tarkime, Rusijoje, tai viskas baigtųsi dideliu triukšmu ir valdžios kaltinimu, kad ji pažeidžia pagrindinį, mūsų požiūriu, demokratijos principą – rinkimuose laimi tas kandidatas, kuris surinko rinkėjų balsų daugumą. Juokinga sakyti, tačiau būtent tas principas, kuris toks natūralus tautoms, kurias JAV „mokina gyventi“, pačiose Jungtinėse Valstijose laikomas nereikalingu.

        Užjūrio „mokytojai“ taip visiems įkalė į galvą mintį, kad demokratija JAV, tarytum Cezario žmona, negali būti įtariama, jog dauguma ukrainiečių, rusų ir kitų tautų, Vakarų nuomone, posovietinės erdvės „barbarų“ tautų itin ir nesidomi, kaip, pavyzdžiui, renka prezidentus Amerikoje? Todėl mūsų šalyse mažai kas žino, kad keturis kartus (!) Jungtinių Valstijų istorijoje šios valstybės prezidentas buvo išrinktas, nors negavo amerikiečių balsų daugumos (!).
       Pavyzdžiui, Džordžas Bušas jaunesnysis, kuris taip pat rusus mėgo mokyti demokratijos, tapo prezidentu, nors už jį balsavo puse milijono JAV piliečių mažiau nei už Albertą Gorą, jo pagrindinį konkurentą. Bušas gavo 50 460 110 (47,9%) balsų, o Goras - 51 003 926 (48,4%). Absurdas? Taip. Tačiau tai atitinka JAV teisę.
       Pagrindinės nuostatos, kurios susijusios su prezidento rinkimais, išdėstytos JAV Konstitucijos 2 straipsnyje, o prie jo pridedama dešimt pakeitimų. Juos suprasti nesunku. Blogiau tai, kad visa kita reguliuojama valstijų įstatymais, o ten įstatymų leidėjai kiekvienas aiškina savaip.
      Rinkimų organizavimo techninius klausimus reglamentuoja Jungtinių Valstijų Kodeksas (United States Code) ir jame net užsimenama apie tai, kad visuomenė kontroliuoja rinkimus, bet tik vienu aspektu: JAV vyriausiam archyvarui nustatyta visus metus saugoti rinkikų užpildytus ir pasirašytus sertifikatus ir suteikti visuomenei prieigą prie jų. Viskas! Jokios kitos rinkimų sąžiningumo ir skaidrumo kontrolės amerikiečiams ir tarptautinei bendruomenei JAV įstatymai nenumato. Ir tai nepaisant to, kad visų lygių rinkimų proceso organizacija valstijose, įskaitant rinkimų komisijų („tarybų“) formavimą, patikėta tik vietos valdininkams. Tuo pačiu metu valdininkai turi teisę iškelti savo kandidatūras į vienas ar kitas pareigas tuose pačiuose rinkimuose, kuriuos jie patys ir turi organizuoti. Jie turi teisę ir agituoti už savo partijų kandidatus.
       Galima tik įsivaizduoti, kaip kauktų Ukrainos arba Rusijos liberalai, jeigu ir pas mus rinkimų komisijos sąrašus pradėtų sudarinėti valdininkai, kurių pavardės yra rinkimų biuleteniuose, o partijų, tarptautinių organizacijų, kaip, pavyzdžiui, ESBO, stebėtojai rinkimų apylinkėse išvis nebūtų leidžiami. Tačiau mūsų amerikofilai kažkodėl nesigilina į JAV rinkimų sistemos „smulkmenas“, nors vaikšto po JAV ambasadas, kad vėliau mus galėtų mokyti „gyventi amerikietiškai“. Nors dėl padorumo, pasidomėtų pas JAV ambasadorius, kaip ten pas juos, „demokratijos bastione“, kokia yra rinkimų demokratinė kontrolė.
       Visiems žinoma, kad JAV prezidentas renkamas ne tiesioginiu balsavimu, o rinkikų kolegijos (Electoral College), arba kaip dar juos vadina „valstijų delegacijų“. Dabar ją sudaro 538 žmonės. Rinkikų skaičius iš kiekvienos valstijos ir Kolumbijos sostinės apylinkės priklauso nuo teritorijoje gyvenančių piliečių ir turi būti lygus šios valstijos kongresmenų skaičiui (senatorių ir Atstovų rūmų narių skaičiui).
       Atrodytų, kad tai nieko baisaus. Tačiau, kadangi kiekviena valstija sprendžia pati, kaip paskirstyti suteiktus jai balsus, tai amerikiečiams piktą pokštą krečia principas "laimėtojas pasiima viską", kai kandidatas, surinkęs daugumą, gauna visų tos valstijos rinkikų balsus. Tai gerai iliustruoja lentelės pavyzdys [1], pateiktas žemiau, kuriame mėlyna ir raudona spalvos simbolizuoja dvi pagrindines JAV partijas:

http://www.fondsk.ru
       

      Tokios sistemos absurdiškumas ypač pasireiškia tose valstijose, kur nei Demokratų, nei Respublikonų partijos neturi stabilios daugumos (taip vadinamos "svyruojančios valstijos").
        To rezultatas, kaip Džordžo Bušo jaunesniojo išrinkimo atveju, rinkikų kolegijos sudėtis pagal partines pažiūras gali neatitikti JAV gyventojų daugumos pasirinkimo, kuris būtų matomas tuo atveju, jeigu būtų balsuojama tiesiogiai.
       Be to, dalis valstijų neįpareigoja rinkikų kolegijos nario atiduoti savo balsą už tą kandidatą, pagal kurio sąrašą jis pateko į kolegiją. Kolegijos nario balsavimas už kitą kandidatą į prezidentus arba susilaikymas balsuojant, nors ir reti atvejai, tačiau buvo JAV istorijoje. O ir piliečių lygybės principas, esant tokiai sistemai, akivaizdžiai yra pažeidžiamas. Juk matematiškai skaičiuojant gyventojų skaičiaus ir jo atstovavimo Kongrese santykį, paaiškėja, kad mažos valstijos rinkėjo balsas dešimtis, o būna ir šimtus kartų „sveria‘ daugiau nei rinkėjo balsas iš valstijos, turinčios daug gyventojų. Kurgi čia demokratija, kurios pagrindinis principas – visų piliečių teisės lygios?
       Nepaisant to, kad JAV visuomenės nuomonės apklausos jau daugelį metų rodo, kad dauguma amerikiečių nori tiesioginių, visuotinių prezidento rinkimų, Kongresas nuolat sužlugdo visus bandymus pakeisti dviejų pakopų sistemą.
       Kai kas iš kongresmenų yra įsitikinę, kad visiems vieningo įstatymo nebūvimas stiprina federalizmą, t.y. valdžios decentralizaciją; kai kas įsitikinę, kad „rinkėjų balsų „svorio“ nelygybė rinkimų procese neleidžia dominuoti stambiems miestams; o kai kas mano, kad tokia sistema verčia kandidatus labiau įsiklausyti į įvairių mažumų nuomonę, kurios gali jiems suteikti lemiamą paramą „svyruojančiose valstijose“.
      Trumpai tariant, „demokratijos bastiono“ rinkimų sistema taip supainiota ir nedemokratiška ir pagal formą, ir pagal esmę, kad daugelis amerikiečių dėl to nenori dalyvauti rinkimuose. Jie teisingai mano, kad jų valios išreiškimas bus tik tusčias laiko gaišimas, kadangi JAV, pirmiausia, yra platus laukas taip vadinamų „administracinių išteklių“ panaudojimui, o antra, - jų balsas mažai ką reiškia, kadangi galiausiai laimėtoju tampa tas kandidatas, į kurį didelius pinigus nusprendžia investuoti stambus verslas (kaip tai yra žinoma!).
        Amerikos fondai, institutai ir centrai, diegiantys demokratiją visame pasaulyje, kažkodėl nekalba apie JAV egzistuojančias problemas. Juos domina „demokratija“ bet kurioje kitoje valstybėje, bet tik ne savo.
        2012 metų sausio viduryje, pati save pasiskyrusi „laisvės lygio“ pasaulyje vertintoja, atseit nevyriausybinė JAV kontorėlė „Freedom House“, pasirodė su dar viena juokinga ataskaita „Laisvė pasaulyje – 2012. Arabų sukilimai ir jų pasauliniai padariniai“ [2]. Kaip pas juos paprastai ir būna, ataskaita pateikiama su gražiomis lentelėmis ir grafikais, su nuorodomis, kiek balų „Freedom House“ nuomone pelnė viena ar kita valstybė. Ten yra ir paaiškinimai, kodėl praėjusiais metais Amerika „diegė laisvę“ Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, o jos, tos „laisvės“, Vašingtono vertinimu, vis mažiau ir mažiau. Tai pateikiama tarytum komivojažieriaus, važinėjančio po pasaulį, kad parduoti užsigulėjusias prekes, buhalterinėje ataskaitoje.
       Nuo griežtų užjūrio kontrolierių teko pylos visiems, netgi kai kuriems JAV sąjungininkams Europoje, tačiau saikingai. O apie pačias JAV ataskaitoje kalbama paviršutiniškai ir ne į temą. Pavyzdžiui: „Jungtinės Valstijos išgyveno gilią politinę poliarizaciją ir įstatymų leidybos „kamščius“... Įstatymų leidybos šaka ir Baltieji rūmai negalėjo susitarti dėl federalinio deficito iki priimtino lygio sumažinimo. Nespėjo Kongresas ir prezidentas sužlugdyti susitarimo dėl svarbiausių ekonominių klausimų, kaip kairieji kritikai... nepatenkinti turtų padalijimo disproporcija ir ryšiu tarp politikų ir stambiojo verslo susirinko, siekdami suorganizuoti judėjimą "Užimk Volstrytą". ... Vietinė valdžia pradėjo vaikyti protestuotojus, dažnai taikiomis policinėmis akcijomis, tačiau kai kuriais atvejais panaudodama lazdas, ašarines dujas ... ir suėmimai". O toliau ataskaitos tekste, lyg tarp kitko, paminėta: "Kai kurie stebėtojai pasakė kritines pastabas policijos adresu už tai, kad ši naudojo konfrontacinę taktiką ir karinio tipo įrangą".
       Ataskaitos autoriai apsiribojo tik tam tikrų "kritinių pastabų" paminėjimu JAV policijos atžvilgiu. O po to iškart perėjo prie demokratijos JAV "pasiekimų", iš kurių pagrindiniu jie laiko Barako Obamos priešrinkiminio pažado ištesėjimą leisti JAV armijoje tarnauti gėjams ir lesbietėms su sąlyga, kad jų neklausinės apie seksualinę orientaciją, o tie jos nedemonstruos. Teigiamą įvertinimą užsitarnavo Niujorko valstija, kuri prisijungė prie kitų valstijų, kuriose leidžiamos "santuokos" tarp homoseksualų.
       Kitų problemų laisvose JAV „Freedom House“ nemato. Pedofilų ir lesbiečių teisė nešioti karinę uniformą – tai, pasak ataskaitos autorių, svarbiausia demokratijai, o tai, kad prezidentą išrenka šalies gyventojų mažuma arba JAV piliečiai nėra lygūs rinkdami valstybės vadovą - tai "smulkmena", kuri neverta "laisvės gynėjų" kitose valstybėse dėmesio .
        Taip ir norisi pacituoti Evangeliją: „Gydytojau! Išgydyk save!"



------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------1. www.ru.wikipedia.org, статья «Коллегия выборщиков США»
2. Čia ir daugiau žiūr.. Freedom in the World 2012. The Arab Uprisings and Their Global Repercussions. http://www.freedomhouse.org/report/freedom-world/freedom-world-2012

 

Aleksandras Savčenkas, 2012-01-24

Šaltinis: Fondsk

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.