Net jeigu susitarimas dėl antros tarptautinės finansinės pagalbos Graikijai bus pasiektas, jis valstybės padėties kardinaliai nepakeis. Analitikai sako, kad graikams jau reikės ne 130, o mažiausiai 145 mlrd. eurų. Toliau besitęsiantis socialinės ir ekonominės situacijos blogėjimas gali priversti peržiūrėti ir šiuos skaičius.

       Dar neseniai, 2010 metais, Graikija teikė humanitarinę pagalbą Ugandai, šiandien pagalbos jau reikia graikams, tai šiomis dienomis pastebėjo vienos labdaros organizacijos Atėnuose vadovas. Viskas priėjo iki to, kad Graikijos švietimo ministerija priėmė sprendimą mokiniams ir šeimoms, kurie ypač nukentėjo nuo krizės, dalinti nemokamus talonus maitinimui. Jau šią savaitę 18 mokyklų, esančių darbininkų klasės rajonuose Atėnuose, dalija talonus pienui, vaisiams ir sausainiams. Sprendimas buvo priiimtas po to, kai vietiniuose laikraščiuose pasirodės daug pranešimų apie mokinius, kurie dėl prastos mitybos vis dažniau praranda sąmonę tiesiog klasėje.

       Priimdama precedento neturinčias taupymo priemones, norėdama įtikti Europos biurokratijos viršūnėms, Papandrėjaus vyriausybė, o po to Papadimo, pasiekė tik recesijos pagilinimą, tačiau ne ekonomikos pasveikimą. 2011 metais Graikijos BVP sumažėjo 6%, šiais metais laukiamas kritimas dar 5%. Nuo krizės pradžios Graikijoje darbo neteko beveik 900 tūkst. žmonių. Šimtams tūkstančių pensininkų ir tarnautojų sumažinti pensijos ir atlyginimai. Net pagal oficialią statistiką, kas penktas Graikijos pilietis, t.y. 2,2 mln. žmonių, gyvena žemiau skurdo ribos.

                                                        „Trejeto“ ultimatumas

       Esant tokioms sąlygoms, pastarosiomis dienomis dėmesys buvo sutelktas į Graikijos vyriausybės derybas su taip vadinamu „trejetu“ („troika“) – Europos Komisija, ECB ir TVF - tarptautinių kreditorių atstovais. Buvo kalbama apie skyrimą Atėnams 130 mlrd. eurų dydžio finansinės pagalbos pagal antrą programą. Priešingu atveju jau kovo 20 d. valstybės laukia defoltas – tą dieną Atėnai privatiems kreditoriams turi sumokėti 14,4 mlrd. eurų, kurių Graikijos vyriausybė, aišku, kad neturi.

       Komentuodamas derybų eigą, konservatyvios Naujos Demokratijos partijos lyderis Antonis Samaras pareiškė, kad jie vyksta labai sunkiai. „Jie iš mūsų reikalauja didesnės recesijos, kurios valstybė neatlaikys“, - pasakė centro dešiniųjų lyderis.

       Bandydamos pasiekti susitarimą su „trejetu“, partijos, įeinančios į vyriausybės koaliciją, tarpusavyje susitarė dėl papildomo biudžeto sumažinimo (žinoma, socialinių išlaidų sąskaita) dar 1,5%, t.y. 3,3 mlrd. eurų, ir dėl 15 tūkst. darbo vietų sumažinimo valstybės sektoriuje. Tačiau „trejetas“ pareikalavo žymiai daugiau.

      Papildomi „trejeto“ reikalavimai yra tokie: 20% sumažinti minimalų darbo užmokestį privačiame sektoriuje, kuris šiandien yra 750 eurų, 35% sumažinti kaupiamosios pensijos dalį, o taip pat panaikinti 13 -ą atlyginimą, mokamą po pusę nuo vidutinio mėnesinio atlyginimo už atostogas ir Velykas, ir 14 – ą atlyginimą Kalėdoms, kurio dydis lygus vidutiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui.

       Be to, „trejetas“ šiems reikalavimas suteikė ultimatumo pobūdį, pareiškęs, kad graikai turi atsakyti į iškeltus reikalavimus vasario 6 d. iki 11:00 pagal Centrinį Europos laiką. Atėnų atsisakymo  patenkinti „trejeto“ reikalavimus atveju, tolesnės derybos nutraukiamos ir Graikija toliau tęsia savarankišką plaukimą per defolto bangas.

       Jeigu anksčiau Berlynas siekė, kad nauja finansinės pagalbos dalis Graikijai būtų teikiama įvedus valstybės „valdymą iš užsienio“ komisaro vardu, kurį paskiria Briuselis (o faktiškai Berlynas), tai dabar su Atėnais pasielgė dar labiau nepaisydami ceremonijų, pasiūlę sutikti su tuo, kad toliau augtų nedarbas ir skurdas.

       „Trejeto“ derybų Atėnuose lemiamu momentu Eurogrupės vadovas Žanas Klodas Junkeris interviu leidiniui „Der Spiegel“ pasakė, kad, jeigu Graikija neįvykdys „reikalingų reformų“, tai nereikia tikėtis „solidarumo priemonių“ iš kitų. „Jeigu mes matysime, kad Graikijoje viskas blogai, tada Atėnams nebus jokios naujos programos, o tai reikš, kad kovo mėnesį šaliai bus paskelbtas bankrotas“, - pasakė Eurogrupės pirmininkas. Ir tai pasakė tas, kurio tėvynė Liuksemburgas, valstybė, kurios pajamų kiekvieno franko 86,5 santimai pavogti iš kitų valstybių, tame tarpe ir Graikijos.

       Kadangi pirmadienį, vasario 6 d. Graikijos vyriausybė neskubėjo atsakyti į ultimatumą, į reikalą įsikišo ES ekonomikos ir pinigų reikalųkomisaras Oli Renas(Olli Rehn). Komisaras pareiškė, kad susitarimo dėl taupymo priemonių Graikijoje sugriežtinimo terminas pasibaigė. „Sprendimas turi būti priimtas, dabar kamuolys yra graikų pusėje“.

       Po to atėjo eilė pasisakyti „Europos viršininkei“ Angelai Merkel ir jos „pirmam pavaduotojui“ Nikolia Sarkozy. Paryžius ir Berlynas pasisako už tai, kad Graikija liktų euro zonoje, tačiau įvykdytų įsipareigojimus tarptautinių kreditorių „trejetui“ – ES, Europos centriniam bankui (ECB) ir Tarptautiniam valiutos fondui (TVF). Be to antro finansinės pagalbos paketo, kurio dydis 130 mlrd. eurų, graikai negaus. „Mes norime, kad Graikija liktų euro zonoje... – pabrėžė Merkel. – Tačiau aš kartoju – negali būti naujos pagalbos Graikijai programos, jeigu nebus pasiektas susitarimas su „trejetu“... Mes neatsitrauksime nuo šios pozicijos“. Savo ruožtu Sarkozy pažymėjo, kad „Graikija prisiėmė įsipareigojimus ir privalo tinkamai įvykdyti“, kad valstybė „neturi pasirinkimo“.

       Bet kokiu atveju, ultimatumo veikimo terminas pratęstas. Ar tai dėl to, kad dar kartą pabandyti palaužti Atėnus, ar tai dėl to, kad graikai pagalvotų – pagalvotų ir išeitų iš euro zonos savo iniciatyva. Ne veltui vasario 6 d. įtakingos Graikijos Komunistų partijos generalinė sekretorė Aleka Paparyga pareiškė: „ES – tai vilkų sąjunga. Nepaisant to, kad ES valstybės narės bendradarbiauja kapitalistinės sistemos palaikymo klausimuose, tuo pačiu jos yra žiaurios konkurentės ir rungtyniauja, kas daugiau turės naudos iš krizės ir atsigavimo“.

       Turiu pasakyti, kad visa tai – nebloga pamoka kai kurioms slavų valstybėms, kurios veržiasi į ES su tokiu skubėjimu taip, kaip kažkada Martinas Borulia norėjo patekti į dvarininkus.

       Tuo tarpu „trejete“ veidmainiškai teigia, kad išlaidų darbo užmokesčiui sumažinimas padidins Graikijos ekonomikos konkurencingumą. Graikijos profsąjungos, pagrindinių politinių partijų atstovai ir netgi daugelis darbdavių mano priešingai: vartojimo išlaidos vėl sumažės, o jau penktus metus trunkanti recesija tik sustiprės. Jeigu iki pastarojo meto įvykių kai kurie ekonomistai manė, kad nuo 2013 metų Graikijos ekonomika pradės pamažu atsigauti, tai įvykdžius „trejeto“ ultimatumą ši perspektyva tampa ne mažesne fantazija nei, tarkime, Ukrainos priėmimas į Europos Sąjungą. Ypač įvertinus tai, kad Atėnai kol kas nesusitarė ir su privačiais kreditoriais dėl skolos restruktūrizavimo.

       Tokiomis sąlygomis du stambiausi Graikijos profsąjungų susivienijimai pakvietė tautiečius vasario 7 d. surengti visuotinį 24 valandų protesto streiką prieš vyriausybės naujų griežto taupymo priemonių paketo priėmimą. Stambiausios Graikijos profsąjungos GSEE pirmininkas Janis Panagopulos pasakė, kad šių priemonių tikslas – „engti darbininkus ir siaurinti jų teises, mažinti atlyginimus 20-30% viršijant tai, kas jau buvo sumažinta“.

                                                         „Valstybė paskelbs defoltą“

       „Graikija giliai įklimpo į problemas, - agentūra „Bloomberg“ cituoja Holgerą Šmidingą, „Berenberg Bank“ Londone ekonomistą. – Valstybėje įgyvendinama biudžeto programa žlunga. Pernelyg didelis taupymas, reformų trūkumas, administracinis nekompetentingumas ir politinė aklavietė – vis tai stumia Graikijos ekonomiką į akivaizdžią mirties spiralę. Daugelis priimamų priemonių neveiks“.

       Tame fone VFR toliau formuoja visuomenės nuomonę – Graikijos išėjimo iš euro zonos atvejui. Ypač uolūs vokiečių politikai. Štai pavyzdys, ką laikraščio „Rheinische Post“ puslapiuose pareiškė Krikščionių - socialinės sąjungos (CSU) generalinis sekretorius Aleksandras Dobrindtas: „Jeigu Graikijai trūksta reikalingo ryžtingumo įvykdyti neišvengiamą valstybės sanavimą, tai jai vertėtų rimtai susimąstyti, ar neverta pradėti naujo gyvenimo už euro zonos ribų“.

        CDU/CSU frakcijos Bundestage pirminininkas Folkeris Kauderis, artimiausias Angelos Merkel bendražygis, pokalbyje su interneto leidiniu „Spiegelonline“ tiesmukai leido suprasti: „Mes negalime be galo duoti pinigų, jeigu niekas nesikeičia“. Vokietijos finansų ministras Volfgangas Šoiblė šiomis dienomis pareiškė, kad Europos valstybės negali „be galo mokėti“ už Graikijos skolas.

       Dabar daug kalbama apie tai, kad graikai, atseit, patys kalti dėl savo pomėgio švęsti, nepakankamo darbštumo ir pan. Graikai iš tiesų kalti, tačiau tik dėl vieno – dėl to, kad vieną kartą priėmė sprendimą stoti į Europos Sąjungą, nesuvokdami to, kad valstybei, kuri turi santykinai silpną gamybinių jėgų išsivystyno lygį, tokiame susivienijime ne vieta. Kad jie, graikai, - tik rinka tos pačios Vokietijos produkcijos realizavimui, ir nieko daugiau.

       Apskritai, tai nėra atsitiktinumas, kad esant krizei, žlunga Pietų Europos ekonomikos, pagrindiniai smulkaus ir vidutinio verslo modeliai. Laimėtojomis liko valstybės, turinčios stambią aukštų technologijų pramonę. Pirmiausia, ta pati Vokietija.

       Ekonomikos Nobelio premijos laureatas Polas Krugmanas įsitikinęs, kad Graikija paskelbs defoltą ir, tikriausiai, išeis iš euro zonos. „Graikija, iš esmės, yra beviltiškoje situacijoje, - mano jis. – Valstybė paskelbs defoltą. Faktiškai ji jau yra toje būsenoje. Klausimas tik tas, ar valstybė išeis iš euro zonos, ir šiuo metu aš manau, kad tai greičiau įvyks nei ne“.

       Kas toliau? Neatmestina, kad Graikijoje prasidės skurdo sukelta socialinė revoliucija, kuri po to gali sudeginti visą Europą.

                                                Revoliucija prasideda?

       Iš esmės revoliucija jau prasideda. Numatydama visuotinį streiką vasario 7 d., Aleka Paparyga kreipėsi į Graikijos tautą: „Nuo šios dienos šiuolaikinės politikos alternatyviu pasiūlymu gali būti darbininkų ir tautos valdžia... Nesant tautos valdžios negalima nei nutraukti uždaro krizės rato, nei išeiti iš ES, vienašališkai nurašius skolą“.

       O streikas vystėsi savo ruožtu. Jis paralyžavo valstybės įstaigas, mokyklas, universitetus ir ligonines. Visuomeninis transportas Atėnuose sutrumpino darbą, visoje šalyje nutrūko traukinių ir keltų darbas. Įvyko mitingai ir protesto eitynės. Atėnuose greta parlamento pastato grupė jaunų žmonių apmėtė policininkus akmenimis, atsakydami į tai šie panaudojo ašarines dujas. Atskirus mitingus surengė stambiausios valstybinio ir privataus sektoriaus profsąjungos ADEDY ir GSEE, komunistai ir kitų kairiųjų partijų atstovai. Didžiausias eitines surinko komunistai su šūkiais: „Šalin nusikalstamą vyriausybę kartu su „trejetu“ ir „Skolą tegul moka plutokratai“.

       Vasario 7 d. vidurdienį tapo aišku, kad Graikijos politikai gali priimti „trejeto“ sąlygas dėl tolesnio išlaidų sumažinimo mainais į kreditus, o tai žada naujus socialinius sukrėtimus. Bet kuriuo atveju vyksta visuomenės radikalėjimas. Iš vienos pusės, pastebimas konservatyvių nuotaikų (bažnyčia, kariškiai) augimas, iš kitos – įtaką didina kairiosios jėgos, nuo komunistų iki anarchistų ir prisimenančių apie trockistų „permanentinę revoliuciją“. Ir tie ir kiti lengvo gyvenimo Graikijai ir Europai nežada.

       Kodėl Europai? Prisiminkime, kad Graikija nuo senovės Helados laikų ne kartą purtė Europą. 1820 metais ji kariavo su Turkija už nepriklausomybę. Kitame šimtmetyje įkūnytas Graikijoje konstitucinės demokratijos ir nacionalizmo derinys paplito po visą Europą. To kolminacija buvo trijų imperijų žlugimas – Osmanų, Habsburgų ir Rusijos. 1920 pradžioje Graikijos ir Turkijos lyderiai nusprendė apsikeisti savo konfesinėmis mažumomis, perkraustę apie du milijonus krikščionių ir musulmonų. Graikijos ir Turkijos gyventojų mainai tapo modeliu, pagal kurį nacistai ir kiti perkraustinėjo tautas Rytų Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Indijoje.

       Graikija atsidūrė pasipriešinimo nacistams avangarde. 1940 – 41 metų žiemą ji tapo pirma valstybe, kuri apsigynė nuo „ašies“ valstybių puolimo, taip pažeminusi Musolinį. O po kelių mėnesių daugelis buvo sužavėti jauno Manolio Glezo žygdarbiu, kuris naktį užlipo ant Akropolio ir nuplėšė vokiečių vėliavą su svastika.

        Vos po kelerių metų po Hitlerio sutriuškinimo Graikija vėl atsidūrė istorijos centre, tapusi šaltojo karo priekiniu kraštu. 1947 metais, pilietinio karo Graikijoje įkarštyje, JAV Kongresas palaikė „Trumeno doktriną“ ir lėšų skyrimą „Maršalo planui“. Kai pradėjo tekėti doleriai, amerikiečių patarėjai sėdėjo Atėnuose, kalbėdami Graikijos vadovybei, ką reikia daryti, o Graikijos kalvos buvo laistomos amerikietišku napalmu, slopinant komunistų pasipriešinimą.

       Kuo viskas pasibaigs šį kartą? Nejaugi iš tiesų, užsidegęs Graikijos laužas, gali sudeginti visą Europą!?

Vladimir‘as Nesterov‘as, 2012-02-08

Šaltinis: Fondsk