Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?
Kapitalizmas, nes galima praturtėti kitų sąskaita
21%
Socializmas, nes tai teisingesnė ir humaniškesnė santvarka, kuri grindžiama krikščioniškais mokymais
26%
Norėčiau gyventi komunizme
53%
Iš viso balsų: 19

Dienos informacija (day.lt)


Slovakijos „sūpuoklės“ – atskiras bendro demokratijos „lochatrono“ atvejis

http://www.newsobserver.com       Nepraėjo ir du metai nuo to, kai Ukrainos kaimynėje, nedidelėje slavų valstybėje Slovakijoje vėl įvyko parlamentiniai rinkimai, šį kartą pirmalaikiai, kuriuose kairieji įtikinamai nugalėjo dešiniuosius. Ankstesniuose, eiliniuose rinkimuose viskas buvo atvirkščiai – dešinieji laimėjo prieš kairiuosius, nors ir ne taip įtikinamai. Tokios slovakų „sūpuoklės“, yra vietinis, atskiras bendro Vakarų demokratijos „lochatrono“ atvejis. Dauguma Vakarų demokratijų pasižymi tuo, kad jose su pavydėtinu pastovumu kairiuosius pakeičia dešinieji, respublikonus – demokratai, leiboristus – konservatoriai, krikščionis demokratus ir krikščionis socialistus, kažkodėl Vokietijoje laikomus dešiniaisiais, - socialdemokratai, kurie yra kairieji. O paskutiniu metu priimta, kad vienas kitą keistų net ne kairieji ir dešinieji, o kairės centristai ir dešinės centristai, nors surasti skirtumą tarp jų sunku net mikrobiologui, turinčiam ultra modernų mikroskopą. Dėl vienų pakeitimo kitais niekas ypatingai ir nepasikeičia, ir tas beprasmis sukimasis ratu primena anekdotą: mes ne dešinieji ir ne kairieji, todėl, kad mes veltiniai!

        Autorius nepasisako už amžiną kokio nors Turkmenbašo, Bulbašo, Elbaso, Putino-forever valdymą ir kitą klinikinę patologiją, kurią iš sosto išneša arba kojomis į priekį, arba ant šakių. Amžius autoriui leidžia gerai prisiminti „brangaus Leonido Iljičiaus“ ir kitų „Kremliaus senolių“ valdymą, ir beje, prie Brežnevo kai kuriuose gyvybiškai svarbiuose klausimuose demokratijos ir žmogaus teisių buvo daugiau negu dabar Europoje, nekalbant apie posovietines šalis. Na, 8-9 –ame dešimtmečiuose, kokie stagnaciniai, prasigėrę, pasenę ir kitokie jie bebuvo, paprasčiausiai taip, be ypatingų priežasčių, išmesti darbininką iš darbo, atimti būstą, o tuo labiau atleistam nesumokėti už darbą, nebuvo galima! Bet mes nukrypome...

       Taigi, autorius supranta, kad valdžios keitimasis – tai teisinga, tai demokratiška, tai civilizuota. Tačiau dabartinėje formoje, tai dar ir „lochatronas“ (paaiškinimas: įvairūs žaidimai, rengiami „lochams“ – patikliems žmonėms, lengvatikiams), vieno pakeitimas į analogišką, iš esmės, tai demokratinės civilizacijos aklavietė, jos degradacija, o taip pat garo nuleidimas, pasirinkimo, kurio iš tiesų nėra, imitacija. Koks skirtumas tarp sąlyginai dešiniosios krikščionių demokratės Merkel ir sąlyginai kairiojo socialdemokrato Šrioderio? Akivaizdu, jog pastarasis parsidavė „Gazprom“, o pirmoji prieš tą griežtai pasisakė, tačiau su Putinu sutaria ne blogiau negu Šrioderis, o „Gazprom“ ir „Е.On-Ruhrgas“ su abejais savo klausimus sprendė, esant abiem pusėms patenkintoms. Realiai pasaulyje, įskaitant ir taip vadinamą išsivysčiusį ir demokratinį, valdo stambus kapitalas, visas sultis išsiurbiantis ne tik iš periferijos, tačiau taip pat iš pasaulio sistemos branduolio. Kol finansinio bumo, sukurto ant išpučiamų „muilo burbulų“, metu dauguma išsivysčiusio pasaulio gyventojų neblogai gyveno, gyventojai apie tai labai nesusimąstydavo ir išdidžiai pūtėsi savo demokratija prieš tuos, kurie demokratams, jų supratimu, nebuvo priskiriami, įskaitant mus. Tačiau atėjus krizei, socialiniai ir ekonominiai prieštaravimai paaštrėjo, gyventojai praregėjo ir dabar reikalauja atsakomybės pareikalauti iš korporacijų ir finansininkų, išreiškia nepasitenkinimą kapitalizmu ir demokratija, kuri išsigimsta į plutokratiją, užima Volstrytą,  „Madison Square Garden“ ir kitus nekilnojamo turto objektus, vaikiškai mitinguoja „už viską, kas geriausia ir prieš visą blogį“. Galiausiai visas tas protestų judėjimas nieko neduos, kadangi problema net ne korporacijose ir kapitalizme, kurie yra pasekmė, o masinės psichikos gelmėse, kuri daugelį amžių civilizaciją kūrė tame prekių ir pinigų pavidale, kokią mes ją suvokiame, o kitų modelių žmonija iš esmės neįsivaizduoja. Tiesą sakant, akivaizdu, kad yra prekių ir pinigų civilizacijos aklavietė, beje, ne tiek ekonomine, kiek mentaline ir egzistencine prasme, o šiuolaikinis kapitalizmas – tai tik viena iš prekių ir pinigų modelio formų, suabsoliutinta, pereinanti į masinį civilizacijos idiotizmą.

      Tačiau toliau į šias sudėtingas materijas nesigilinsime, o pažymėsime, kad visi tie demokratiniai valdžios pakeitimai kairiųjų dešiniaisiais ir atvirkščiai, dabartinėmis sąlygomis yra garo nuleidimas, judėjimo išėjimui iš aklavietės imitacija, pardon už vulgarų palyginimą, kojinių pakeitimą nuo kairės kojos ant dešinės ir atgal.

       Visa tai neseniai pademonstravo etniškai mums artimi kaimynai – slovakai.

  

                                                                                * * *

       Taip jau atsitiko, kad 2010 metų liepos pradžioje teko važiuoti per visą Slovakiją, nuo Ukrainos sienos per Košičę, Prešovą, Papradą, Liptovo Mikulašą, Banską Bystricą, Nitrą į Bratislavą ir toliau į Vieną. Slovakiją verta pravažiuoti iš jos rytų į vakarus, sukiojant galvą į šonus – įvairiose pusėse vaizdingi Aukštieji ir Žemieji Tatrai, sniegas liepos mėnesį Aukštųjų Tatrų viršūnėse, kalnų miškai, pievos ir upės, tarpekliai, uolos su pilių griuvėsiais. Trumpai tariant, gėrintis toje šalyje kruopščiai išsaugota gamta ir istoriniais paminklais, apie įgrisusią politiką ir socialinę tuštybę galvoti nesinorėjo, tačiau teko...

       Slovakijoje buvo eilinių parlamento rinkimų išvakarės. Visa šalis, kaip ir pas mus, buvo nukabinėta dideliais stendais su partijų ir jų kandidatų rinkimų reklama, kadangi Slovakijoje rinkimų sistema proporcinė. Žmogui, kuris gerai žino ukrainiečių kalbą, slovakų kalba lengviau suprantama negu lenkų, o todėl agitacijos turinį buvo galima suprasti. Visi kandidatai žadėjo pakelti gyvenimo lygį, ryžtingai kovoti prieš korupciją, užtikrinti užimtumą ir socialines garantijas, ir taip toliau. Šūkiai buvo vienodi, nepaisant partinės ir ideologinės orientacijos, ir skirstymo į dešiniuosius ir kairiuosius. Agitaciniuose plakatuose tarp nuotraukų išsiskyrė politiniais dešiniaisiais laikomos Slovakijos krikščionių-demokratų sąjungos lyderė Iveta Radičova – slaviškos išvaizdos simpatiška blondinė, kuri žadėjo panašiai tą patį, ką ir kiti. Būtent jos partija gavo didžiausią balsų procentą ir suformavo valdančiąją koaliciją. Pati Iveta Radičova tapo ministre pirmininke, tame poste pakeitusi socialdemokratų lyderį Robertą Ficą.

       Praėjo šiek tiek daugiau nei metai, 2011 metų spalio mėnesį centro dešinės koalicija iširo dėl to, kad iš jos išėjo tokia partija – „Laisvė ir teisingumas“, nes nesutiko su Europos Sąjungos stabilizacijos fondo didinimu, ko primygtinai reikalavo Radičova. Taigi, nepaisant to, kad apskritai, Slovakijos dešinieji palaiko Europos integraciją, Slovakijoje tarp dešiniųjų yra euroskeptikų, kurie priešiški Europos Sąjungos stabilizavimo priemonėms, nenori mokėti, pavyzdžiui, Graikijos gelbėjimui, tai visiškai pateisinama. Reikia pastebėti, kad po Slovėnijos, Slovakija yra antra iš buvusių socialistinių šalių, kuri įstojo į euro zoną. Trečia neseniai tapo Estija. Slovakija į euro zoną įėjo esant krizės įkarsčiui – nuo 2009 metų sausio 1d., tačiau klausimas buvo nuspręstas gerokai prieš krizę. Ypatingo džiaugsmo eilinių slovakų veiduose dėl įstojimo į bendros valiutos zoną nebuvo, kadangi pajamos liko tos pačios, tačiau perskaičiuotos į eurus, o kainos smarkiai pakilo iki Prancūzijos ir Vokietijos lygio. Tačiau autorius rado ir teigiamą momentą: vienoje knygų parduotuvėlėje, Košicuose, pavyko nusipirkti įdomų kelionių vadovą rusų kalba po Liptovo krašto urvus su puikiomis nuotraukomis ir niekada neteko pirkti už tokią mažą kainą, už 1 eurą – tai buvo knyga iš senų atsargų, kainą perskaičiavo iš Slovakijos kronų į eurus, o pakelti iki „Europos integracijos laikų“ lygio, tikriausiai, pamiršo.

      Tačiau sugrįžkime prie rinkimų. Reikia pastebėti, kad Slovakijoje laikosi nemirtingų Ostapo Benderio priesakų, o todėl gerbia Baudžiamąjį kodeksą ir net Konstituciją. Koalicijai iškilus problemoms parlamente ir vyriausybėje, skirtingai nuo Ukrainos, čia į konstitucinį teismą neneša įvairių „nesąmonių“ apie tai, kad, atseit, konstitucija buvo prieštaraujanti konstitucijai, o paprasčiausiai vykdo pirmalaikius parlamento rinkimus, kad jų pagrindu galėtų formuoti vyriausybės kabinetą. Taigi, po valdančios koalicijos iširimo ir nepasitikėjimo vyriausybei pareiškimo, 2011 m. spalio mėnesį buvo paskelbti pirmalaikiai rinkimai, kurie neseniai ir įvyko.

       Nepaisant to, kad valdančioji koalicija iširo, centro–dešinė, vadovaujama Ivetos Radičovos turėjo neblogas galimybes likti valdžioje ir vadovauti naujai vyriausybei, tačiau galiausiai dešinieji pralaimėjo, o Radičovos krikščionys demokratai gavo tik 4 vietas, surinkę mažiau kaip 6% balsų ir gavę 11 mandatų. Įvardija dvi dešiniųjų pralaimėjimo priežastis.

       Pirmiausia, tai korupcijos skandalas, kuris tapo žinomu toli už Slovakijos ribų. 2011 m. gruodžio mėnesį į žiniasklaidą buvo nutekinta dosjė „Gorilla“, atseit, parengta specialiųjų tarnybų. Joje buvo duomenys apie tai, kad 1998-2006 m. vietos oligarchija iš finansinės grupės „Penta“ papirkinėjo politikus, susijusius su tuometiniu Mikulašo Dzurindos dešiniųjų kabinetu. Situacija priminė Ukrainos skandalą su „Majoro Melničenkos juostomis“. Iš pradžių, bandomasis akmuo – politikų pokalbių su stambiais verslininkais pasiklausymo fragmentas. Tačiau Slovakija – ne Ukraina, kur prokurorai ir teismai daugiau kaip 10 metų pasakoja pasakas, kad įrašai Kučmos kabinete padaryti nesilaikant procesinių normų, o todėl niekas dėl nieko nekaltas. Slovakijoje pakako vietos URM vadovo garantavimo, jog įrašai autentiški, kad dešiniųjų politinis likimas būtų nulemtas. Žiniasklaidoje prasidėjo daugiaserijinio korupcinio serialo publikavimas. Plačiajai visuomenei tapo žinomais daugelis faktų, kurie aiškiai liudijo apie artimus vietos oligarchijos ir valdančiosios dešiniųjų viršūnėlės ryšius. Pažymėsime, kad Slovakijoje, kaip ir visur, oligarchija taip pat yra, tačiau, palyginus su mūsų mafija, jos kolegos slovakai yra, kaip „vaikų darželio pasivaikščiojimas,esant geram orui“. Paprasti slovakai sužinojo skandalingas smulkmenas, kaip specialiai išnuomotose butuose oligarchijos ir valdžios atstovai pravesdavo „sueigas“, kuriose buvo sprendžiami valdančiųjų finansinės paramos klausimai mainais į naudingas sutartis. Vienas vietos žurnalistas greitai (nuo gruodžio mėnesio laiko praėjo visai nedaug!) apie tai parašė knygą. Skirtingai nuo Ukrainos kolegos – knygos “Donecko mafija” autoriaus, žurnalisto nepasodino už grotų ir net nesudaužė jam galvos tamsiuose Senos Bratislavos užkampiuose (taigi, Europa!), tačiau knygos publikavimą Slovakijoje uždraudė, ir tai rodo, kad demokratijos srityje pas brolius slovakus, kaip sakė Brežnevo laikais, yra “tam tikrų trūkumų”. Tačiau padėjo buvusieji tėvynainiai, kaimynai ir paprasčiausiai broliai slavai – čekai, su malonumu išleidę knygą apie slovakų korupciją. Galima manyti, kad kitą kartą, kai korupcijos skandalas kils Čekijoje, slovakai padės čekų draugams, išleisdami analogišką knygą.

       Natūralu, kad opozicija visomis jėgomis pasinaudojo tokia sėkminga galimybe. Buvusi opozicija, socialdemokratų asmenyje, ir asmeniškai partijos lyderis Robertas Ficas vadovavo galingiems mitingams, kuriuose slovakai visuose nedidelės valstybės kraštuose (iš viso apie 5,5 mln. gyventojų, o plotas 49 tūkst. kv.m, o tai apie 15 kartų mažiau nei Ukrainos) protestavo prieš jiems skirtą marionečių vaidmenį tamsiuose oligarchijos ir politinio elito žaidimuose, reikalavo patraukti į teismą ir išvyti iš visuomenės gyvenimo korumpuotus politikus. Nepaisant to, kad apskritai, slovakų mentalitetas yra ramus, mitingai buvo gana audringi, ir tai kalba apie tai, kad visa ta „demokratija“ žmonėms jau nusibodo „iki negaliu“. Ypač galingas susirinkimas vyko rinkimų išvakarėse, penktadienį, kovo 9 d. sostinėje – Bratislavoje, kur įvyko kovos su policija, panaudojant butelius su padegamuoju skysčiu, ašarines dujas, vandens patrankas ir kitus būtinus gatvės socialinės ir klasių kovos atributus. Tuos, kurie nors kažkiek žino apie tą ramią valstybę ir žmones, tokios aistros labai nustebino.

       Rezultatas buvo lauktas. Pagrindinė jėga – partija Smer - Social Demokracia (Kelias – Socialdemokratija), vadovaujama Roberto Fico, surinko 44.42% balsų, o po neperžengusių barjero procentų perskirstymo, partija gavo 83 mandatus 150 vietų parlamente. Be laimėtojų socialdemokratų ir Ivetos Radičovos „Slovakijos krikščionių ir demokratų sąjungos – Demokratų partijos“, gavusios, pasikartosime, 11 mandatų, į pralamentą pateko centro Krikščionių- demokratų judėjimas, kuriam atiteko 16 mandatų (nors, kuo šie krikščionys demokratai skiriasi nuo ankstesnių, o svarbiausia, kas apskritai yra „krikščioniška demokratija“, suprasti sunku), liberalų partija „Laisvė“ ir solidarumas“ gavo 11 vietų, Vengrų nacionalinės mažumos partija  - 13 mandatų, o taip pat 16 vietų paėmė vietos „juokdarių“ partija, turinti spalvingą pavadinimą „Paprasti žmonės ir nepriklausomos asmenybės“.

       Taigi, socialdemokratai visiškai išnaudojo korupcijos skandalą, kad ant jo ne tik pergalingai įvažiuotų į parlamentą, tačiau ir jame suformuotų savo daugumą, neieškant koalicijos partnerių, o tai smarkiai padidina naujos – senos valdžios tvirtumą. Tačiau problema ta, kad 2010 m. Fico socialdemokratai neteko valdžios pirmiausia dėl kaltinimų korupcija – tada žiniasklaidoje buvo labai daug informacijos apie valdančiųjų socialdemokratų ryšius su stambiomis korporacijomis, kurios be privalomų konkurencijos procedūrų iš valstybės gaudavo naudingus užsakymus ir sutartis. Ir taip, ratas keletą kartų užsidarė: pagrįstai apkaltinta korupcija dešiniųjų vyriausybė, vadovaujama Mikulašo Dzurindos, 2006 m. neteko valdžios, ją pakeisti atėjo „atseit kairieji“ Roberto Fico socialdemokratai, kurie 2010 m. neteko valdžios dėl kaltinimo ta pačia korupcija, juos pakeitė Radičovos dešiniųjų vyriausybė, kuri po koalicijos iširimo ir kaltinimo dėl korupcijos atiduoda valdžią vis tiems patiems „sąlyginai kairiesiems“ Fico socialdemokratams, kurie pagal vietos stebėtojų liudijimus, visus įtikinėja savo ketinimų švarumu... Jeigu ši „demokratija“ nėra „lochatronas“, tai kas tada tai yra?!

       Be korupcijos motyvų, yra ir kitos greito ir žymaus dešiniųjų pralaimėjimo rinkimuose priežastys. Šias priežastis nurodo vietos ekspertai, kurie remiasi ne gatvės romantiniu, o daugiau analitiniu stiliumi. Esmė ta, kad Europoje užsiliepsnojančios krizės fone dešiniosios partijos pademonstravo nesugebėjimą spręsti vidaus socialines ir ekonomines problemas, o taip pat sureguliuoti santykius su Europos Sąjunga tokiu būdu, kad maža ir neturtinga Slovakija nebūtų įtraukta į bendras Europos problemas. Kaip to rezultatas, elektoratas, tradiciškai palaikantis dešiniuosius, nusigręžė nuo savo išrinktų atstovų. Tuo pačiu metu, atvirkščiai, kairieji sugebėjo mobilizuoti savo elektoratą pažadais įgyvendinti stiprią socialinę politiką. Be to, šį kartą buvo didžiausias elektorato skaičius per paskutinius 10 metų - 59%, Europai tai yra labai aukštas rodiklis.

       Laimėjusių socialdemokratų lyderis R.Ficas demonstratyviai jau pareiškė kuklią viltį, kad būtent jam Slovakijos prezidentas Ivanas Gašparovičius paves formuoti ministrų kabinetą. Šias „nedrąsias viltis“ galima vertinti, kaip maivimąsi prieš publiką. Pirmiausia, pagal visus įstatymus ir kanonus daugiau nėra kam pavesti, kadangi socialdemokratai turi daugumą. Antra, pats Gašparovičius yra iškeltas socialdemokratų, kurie rėmė jo kandidatūrą ankstesniuose prezidento rinkimuose, ir dabar jis tikisi jų paramos kituose rinkimuose.

       Be to, Gašparovičius pareiškė, kad įvykę rinkimai buvo patys svarbiausi nuo 1990 metų, tačiau vietos ekspertai į tai žiūri skeptiškai, kadangi valstybėje niekas radikaliai nesikeičia, ir čia jie visiškai teisūs, nes įvyko, pasikartosime, dar vienas „lochatrono pasisukimas“, pasikeičiant dešiniesiams su kairiaisiais, tai, kaip matome, Slovakijoje vyksta pavydėtinai reguliariai. Vieninteliu išskirtinumu gali būti tik vienos partijos dauguma, esant „savam“ prezidentui, o tai leis jai su niekuo nesidalyti valdžia.

       Reikia pastebėti, kad į Europos Sąjungą ir euro zoną Slovakija atėjo pirmiausia „užkietėjusio piktnaudžiautojo korupcija“ Mikulašo Dzurindos pastangomis. Dėmesį atkreipia ne tik to personažo, kuris Ukrainoje mažai žinomas, kaip ir kiti Slovakijos politikai, ambivalentiškumas, o pirmiausia tas faktas, kad korupcijos klestėjimas Slovakijoje visai nesukliudė Europos Sąjungai, kuri garsėja moralės mokymais apie tam tikrus „Europos principus“, priimti šią valstybę. Beje, žinant pavyzdį, kaip „Gazprom“ nuperka Europos politikus, jau seniai akivaizdu, kad tos vertybės yra toks pat „lochatronas“, kaip ir nuolatinė kairiųjų į dešiniuosius kaita.

       Savo ruožtu, socialdemokratai ir jų lyderis turi dvigubą savybę. Iš vienos pusės, jie, atrodo, visada pasisakė už Europos integraciją. O iš kitos pusės, Europos integracija prieš penkerius metus „vartojimo“ ir finansinių „burbulų“ siautimo laikais, ir dabar – tai, kaip sakoma Odesoje, du dideli skirtumai, kadangi dabar tenka kęsti Europos integracijos „visus sunkumus ir nepriteklius“, tai nepatinka daugeliui slovakų, o būdami opozicijoje, socialdemokratai pasisakė iš euroskeptikų pozicijų, kritikavo Radičovos kabineto pasirašytą dokumentų paketą dėl euro zonos stabilizacijos, o taip pat rinkėjams žadėjo padidinti socialines programas, kurios prieštarauja dabartinėms Europos griežto fiskalinio taupymo nuostatoms.

       Tačiau įvyko rinkimai ir Ficas, būdamas be penkių minučių premjeru, jau pareiškia, kad laikysis tų rėmų, kurie dabar nustatyti ES ir euro zonoje, pirmiausia valstybės skolos ir biudžeto deficito klausimais, todėl dėl žadėto socialinių programų finansavimo iškils didžiuliai sunkumai.

       Kai kurie analitikai Slovakijoje prognozuoja galimybę to, kad, atėję į valdžią, socialdemokratai gali eiti buvusio premjero Vladimiro Mečiaro keliu, ribodami žodžio ir spaudos laisvę. Čia situacija yra dvejopa: iš vienos pusės, Europos Sąjunga vargu ar tai leis, bet iš kitos pusės, ta pati Europos Sąjunga kol kas nieko negali priešpastatyti Vengrijos dešiniosios vyriausybės, kuriai vadovauja premjeras Viktoras Orbanas, analogiškiems veiksmams.

       Galiausiai Slovakijos socialdemokratai ir jų lyderis Robertas Ficas turi dar vieną, labai keistą buvusioms socialistinėms šalims bruožą – prorusiškas simpatijas ir net simpatijas Putinui. Beje, tai tas pats Ficas, kuris 2009 metų pradžioje, Ukrainos ir Rusijos dujų krizės įkarštyje buvo atvykęs pas buvusią premjerę Juliją Timošenko, atkakliai reikalaudamas „duoti dujų“ tuo metu, kai Europa, jei ir nestojo Ukrainos pusėn, tai nors labai nepritarė Putino „Gazprom“ išsišokimams, pasireiškusiems dujų ventilio uždarymu. Nepavykus rasti supratimo iš Julijos, Fizas įsižeidė ir išvyko tiesiai į Maskvą, kur rado supratimą, ir būdamas už tai dėkingas, dujų konflikte atvirai užėmė prorusišką poziciją.

       Ricas, kaip garbingas svečias, 2011 m. rugsėjo mėn. dalyvavo „Vieningos Rusijos“ suvažiavime, kai Medvedevas ir Putinas paskelbė apie ketinimą pasikeisti vaidmenimis. Be to, Ficas ne kartą sakė, jog šiuolaikinis Rusijos vystymasis, vadovaujant Putinui, jam sukelia teigiamas emocijas. 

        Šioje vietoje reikia atkreipti dėmesį į daugelio Europos kairiųjų, kurie save laiko socialistais, būdingą ypatybę – jie iki šiol rusofilai, esant sąlygoms, kai Tarybų Sąjunga pradingo seniai ir negrįžtamai, o socializmo ir komunizmo idealai diskredituoti ir sumaišyti su purvu, pirmiausia pačių „socialistų ir komunistų“. Pagal Markso ir Engelso sąvokas, akivaizdu, jog dabartinė Rusijos valstybė yra „stambaus kapitalo reikalų komitetas“, o pagal pasaulio proletariato vado, draugo Lenino terminus – tai grobuoniškovalstybiniomonopoliniokapitalizmokaringojoimperializmostadijoje apoteozė. Tam tikra prasme, neseniai buvusi, iki krizės socialinė Europa daug artimesnė socializmui, bent jau primityviu vartotojišku supratimu negu Rusija, nežiūrint jos „šlovingos“ žlugusios praeities. Ta, iš pirmo žvilgsnio nereikšminga detalė, yra labai būdinga.

 

                                                                                * * *

       Apibendrinant, dar kartą pažymėsime, kad demokratinės „sūpuoklės“ mažoje kaimyninėje Slovakijoje yra ryški iliustracija to, kad demokratinis kairiųjų ir dešiniųjų sukimasis ratu yra „lochatrono“ sukimas, garo nuleidimas, pasirinkimo iliuzijos sukūrimas, o tuo tarpu demokratijos ir apskritai civilizacijos dabartinis supratimas vis labiau įeina į aklavietę. Beje, jeigu kas nors galvoja, jog panacėja nuo to bus kokia nors Lukašenkos, Putino arba Azijos sultonų stiliaus diktatūra, tai visai ne – tai dar viena žmonijos degradacijos forma. Norint įveikti progresuojančią degradaciją reikalinga nauja, iki šiol masinei sąmonei nežinoma forma, tačiau tai jau kito pokalbio tema...

Aleksandr‘as Karpec‘as, 2012-03-20

Šaltinis: Hvylya

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas