Sirija, pasaulinis džihadas ir naftos kalifatas

http://www.4thmedia.org       Rugpjūčio pradžioje Vašingtonas oficialiai pranešė, kad Sirijos ekstremistų rėmimui skiria penkiolika milijonų dolerių, o prezidentas Obama pasirašė direktyvą, kuri CŽV ir kitoms JAV žinyboms leidžia padėti ginkluotoms antivyriausybinėms grupuotėms Sirijoje. Keletą dienų prieš tai Rusijos URM S.Lavrovas sakė, kad Vakarų atsisakymas pasmerkti liepos 18 d. kruviną teroristinį aktą Damaske „nesuprantamas Rusijai“, nes „paskutiniai Vakarų partnerių pasisakymai“ yra akivaizdus tarptautinio terorizmo pateisinimas...

       Iš vienos pusės, S.Lavrovo pareiškimą patvirtina Vakarų Europos ir Izraelio žiniasklaida, atvirai rašanti, kad prieš Bašaro Asado režimą Sirijoje kovoja „internacionalinis džihadas“. Iš kitos pusės, kai kurie terorizmo ekspertai ironizuoja, kad sąvoka „tarptautinis terorizmas“ šiandien skamba ne konkrečiau ir suprantamiau, kaip kadaise frazė „proletariato internacionalizmas“. Ir ironija čia tinka tik iš dalies.

        Ir ne tik todėl, kad teroristiniai aktai Sirijoje pareikalavo ir toliau reikalauja daugybės žmonių gyvybių. Fundamentalistinių ir ekstremistinių jėgų konsolidacija islamo pasaulyje gali supurtyti pasaulio tvarkos pagrindus ne mažiau negu savo laiku 1917 metų revoliucija Rusijoje.

       Psichologiškai prislėgtas asmuo, negalintis patenkinti savo poreikių, atskirtas nuo visuomenės (šiuo atveju nuo pasaulinės), tačiau apdovanotas pasionariškumu, dažnai prieš būties nepilnumą pirmenybę teikia jo sunaikinimui. Dabartiniu metu islamo pasaulis tiesiogine prasme perpildytas tokio pobūdžio pasionarijais – teoristais kovotojais, mirtininkais – šachidais.

       Saudo Arabijos karalius Fahdas dar 9-ojo dešimtmečio viduryje pasakė: „Šventas džihadas – tai sienų nežinanti revoliucija, taip pat, kaip ir komunizmas“. Šiandien tik stebina geografinis teritorijos apėmimas, kurioje aktyviai veikia struktūros, vykdančios šią „sienų nežinančią revoliuciją“: „Artimieji ir Vidurio Rytai, Kaukazas, Vidurinė, Centrinė ir Pietų, ir Pietryčių Azija, Europa (Balkanai), Šiaurės Afrika, Tolimieji Rytai, Indonezija. Paskutiniai 1,5 metai pažymėti perversmais ir atviraus teroristinio aktyvumo protrūkiais Libijoje, Egipte, Jemene, Sirijoje...

       Praktiškai visose musulmonų valstybėse, įskaitant kariaujančius Iraką ir Afganistaną, šis aktyvumas tiesiogiai susijęs su nafta ir vamzdynais. Pavyzdžiui, Irake vienas iš svarbiausių vamzdynų Kirkukas – Džeichanas (kuriuo nafta tiekiama iš šiaurėje esančių telkinių į Turkiją) nuo „sutaikinimo“ pradžios tapo tradiciniu nenutrūkstamų teroristinių atakų tikslu. Kovotojai gerai žino vamzdynų kelius, ir jie išnaudoja bet kokią galimybę jų sugadinimui. Analogiški įvykiai vyksta Kaukaze ir net Saudo Arabijoje. Ne išimtis ir Sirija, kurioje iškart po antivyriausybinių akcijų pradžios naftotiekiai tapo pastovių diversijų objektais.

       Pažymėtina, kad antivyriausybinių akcijų transformavimasis į kovinius veiksmus sutapo su šių metų vasario – kovo mėnesiais Damaske vykusiomis Sirijos, Irano ir Irako energetikos ir naftos pramonės ministrų derybomis. Jose buvo patvirtinti Irano ir Irako naftos, ir dujų per Siriją, ir jos Viduržemio jūros uostus eksporto išplėtimo projektai. Buvo planuojama panaudoti tranzitinius vamzdynus, numatyta pastatyti naują dujotiekį Iranas-Irakas-Sirija-Graikija ir padidinti Irako naftos transportavimo apimtis trumpiausiu keliu į Europą – Irako-Sirijos arterija Kirkukas- Banijas (Sirijos uostas), kuri ir taip užtikrina daugiau kaip 15% naftos eksporto į Europos Sąjungos valstybes. Šių planų realizavimas turėjo padėti Graikijos ekonomikai, atitinkamai ir visai ES, ir padidinti ir be to svarbų Sirijos vaidmenį Europos naftos ir dujų rinkoje. Tačiau vietoj to Sirijos valdžiai teko susidurti su teroristų ir JAV specialiųjų tarnybų suaktyvėjimu.  

* * *

       Pradžia tam, kas po to pavirto į „šventojo džihado“ gaisrą, buvo padaryta 1973 metais, kai iškart po arabų ir Izraelio konflikto, Vašingtonas palaikė arba greičiau organizavo staigų naftos kainos padidinimą (dešimt kartų). Tuo metu visos amerikiečių pastangos buvo sutelktos TSRS ekonomikos sužlugdymui ir ekonominių konkurenčių – Europos ir Japonijos, kurios savo naftos neturi, spaudimui. Apskritai, tikslas buvo pasiektas, bet „šalutiniu efektu“ tapo staigus islamo fundamentalizmo įtakos sustiprėjimas ir terorizmo spartus augimas 8 –ojo dešimtmečio pabaigoje.

       Tuo pat metu 1973 metų arabų ir Izraelio karas, kaip „šešių dienų“ karas, pagimdęs palestiniečių terorizmą, „pabudino“ Rijadą. Naujas Egipto karinis pralaimėjimas arabų pasauliui parodė Kairo visos revoliucinės („antiimperialistinės“) strategijos žlugimą, kuris buvo labiau orientuotas į Maskvą. Pasaulinio džihado (iš arabų. – pastangos, visų jėgų ir galimybių atidavimas dėl islamo platinimo ir pergalės, šiuo atveju reiškia „šventąjį“ karą prieš ne musulmonus svetimoje teritorijoje) taikinyje atsidūrė Saudo Arabija, kuri, organizavusi naftos blokadą, ne tik išprovokavo pasaulio ekonominę krizę, bet ir tapo JAV „strateginiu partneriu“ regione.

       Vakarai, kuriuose suveikė tam tikri nematomi mechanizmai ir svertai, pasidavė praktiškai be kovos, ir būtent nuo to momento prasidėjo Įlankos valstybių neįtikėtinas turtų augimas. Lygiagrečiai jam augo ir islamo fundamentalizmo įtaka – „vadovaujantis ir nukreipiantis“ vaidmuo arabų pasaulyje iš Kairo perėjo į Rijadą. Vietos šeichų mandagumo atsakas Vašingtonui, be kita ko, buvo prisidėjimas prie naftos kainų smarkaus kritimo 9– ame dešimtmetyje, kuris TSRS likime suvaidino lemiamą vaidmenį.

       Džihado „krikštatėviu“ Vakaruose laikomas nuo senatvinės silpnaprotystės miręs aktorius, sėkmingai suvaidinęs JAV prezidento vaidmenį – Ronaldas Reiganas. Iš tikrųjų juo yra tuometinis CŽV direktorius, po to viceprezidentas ir pagaliau JAV 41-as prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis, ir šiandien vaidinantis svarbų vaidmenį JAV ir pasaulio elite. Kai sovietų kariai įėjo į Afganistaną, amerikiečiai vahabitų Saudo Arabijos karalystei pasiūlė galutinai įforminti strateginę sąjungą. Tuo metu Rijadas jau buvo išmokęs reguliuoti pasaulio naftos kainą ir kiekvienas karalystės pilietis gavo galimybę gyventi „pagal poreikius“.

       Pirma „islamo revoliucijos“ eksporto auka tapo Afganistanas. Už Saudo Arabijos pinigus ir esant ajatolų paramai, čia suplūdo islamistų savanorių masės. Ne tik arabai. Čia jie laimėjo savo pirmą pergalę prieš pirmą „blogio imperiją“ ir tai tapo pagrindu taip vadinamam „pasauliniam džihado frontui“, kuris buvo sukurtas 1998 metų vasario mėnesį Osamo bin Ladeno „Pasaulinio islamo kovos fronto prieš žydus ir kryžiuočius“, kuris jungė praktiškai visas pasaulio islamo teroristines organizacijas. Šis „Islaminternas“ jau XXI amžiaus 1-ame dešimtmetyje turėjo virš 50 filialų daugiau kaip 20 pasaulio valstybių. Pagrindinis karinių padalinių rezervas – daugiatūkstantinis jaunų modžahedų kontingentas – karinių konfliktų Afganistane, Tadžikistane, Bosnijoje, Čečėnijoje, Albanijoje, Kašmire dalyviai. Dabartiniu metu didelė šių asmenų dalis yra Afganistane, Irake, Sirijoje, Libijoje ir Pakistane. Tarp jų: alžyriečiai, egiptiečiai, albanai, jordaniečiai, libiai ir kitų tautybių kovotojai. Šio „interfronto“ šūkiu gali būti kvietimas „visų šalių teroristai, vienykitės!“.

       Lygiagrečiai ir kartu su Afganistanu kitos pasaulinio džihado versijos poligonu buvo padarytas Iranas, kuriame taip vadinama „balta“ arba „vasario“ šacho revoliucija greitai pavirto į „raudonąją“ revoliuciją, kuri pasibaigė tais pačiais 1979 metais, esant Londono paramai, pergalingu ajatolos Homeinio atvykimu iš Paryžiaus. Nuverčiant šacho režimą, „tarano“ vaidmuo buvo skirtas Irano kairiesiems radikalams iš „Mojahedin-e Hulk" ir „Fedayeen-e Hulk" organizacijų. Po to, kai jie suvaidino savo vaidmenį, per besitęsiantį pilietinį karą jų struktūros buvo arba sunaikintos, arba emigravo į Iraką.

       Mūsų dienomis, stebint spartų naftos kainos augimą ir smarkų islamistų suaktyvėjimą, nenoromis į galvą ateina mintys, kad istorija kartojasi, be to, pasauliniu mastu. Ne veltui, modžahedų nuomone, karas Irake – tai ne vienos valstybės išlaisvinimas, o „visų musulmonų žemių, musulmonų ir paties islamo“.

       Šiandien islamistų globalistų – ir vahabistų, ir kvazi –šiitų - pagrindinis uždavinys yra placdarmo pasaulinio džhado plėtimui sukūrimas. O štai strategijos skirtingos – vieniems tai nacionalistinių režimų musulmoniškose valstybėse sugriovimas, kitiems – provakarietiškų... Vakarų lėlininkų uždavinys yra panaudoti ir tų, ir kitų islamistų revoliucionierių energiją savo naudai – kelyje į pasaulinę super valstybę.

       Vakarų specialiųjų tarnybų palaikomi ir puoselėjami profesionalūs revoliucionieriai islamistai save vadina modžahedais. Sau jie kelia tikslą - visame pasaulyje platinti „islamo revoliuciją“ ir net savo kreipimusis baigia šūkiu „Tegyvuoja pasaulinė islamo revoliucija!“. Prie šios krypties ištakų stovi „Brolių musulmonų“ asociacija, britų specialiųjų tarnybų sukurta 1928 metais. Tikslai, kuriuos turėjo Londonas, kurdamas šią slaptą politinę organizaciją, apėmė: judėjimų už nacionalinę nepriklausomybę arabų pasaulyje suskaldymas, konfrontacija su tikrai nacionalinėmis musulmonų pasaulio jėgomis, parama kolonijinei britų politikai. 

       Šaltojo karo laikotarpiu estafetę iš anglų perėmė JAV. CŽV ir Saudo Arabijos karalius Feisalas pradėjo finansuoti „Brolių musulmonų“ struktūras nuo 1956 metų. Šiek tiek vėliau, 8–ame dešimtmetyje, britų žvalgybos agentas Bernardas Ljuisas JAV prezidento D.Karterio administracijai pasiūlė TSRS destabilizavimo planą – išprovokuoti islamo nepasitenkinimą Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje. Ši idėja buvo amerikiečių strategų, kurie pabandė islamo pasaulyje subrendusio socialinio sprogimo energiją nukreipti prieš Rusiją/TSRS (iš pradžių Afganistane, po to Kaukaze, dabar ir Pavolgyje), entuziastingai priimta.

       Pirmame etape, 9 -ojo dešimtmečio pradžioje, dauguma iš 30.000 Afganistano dušmanų – modžahedų priklausė „Broliams musulmonams“. Juos verbavo daugelyje islamo valstybių, o taip pat JAV ir Anglijoje. Kokie šie „kovotojai už pasaulinę islamo pergalę“ buvo „tikri tikintieji“, liudija tai, kad per Afganistano karą jie sunaikino daugiau kaip 5 tūkst. mulų vien tik už lojalumą Kabulo valdžiai.

       „Brolių musulmonų“ organizacinė struktūra yaptinga. Vietose, „apačioje“, pas juos veikia „penketai“ arba „trejetai“ (pas vahabitus trys „penketai“ paprastai sudaro džamatą). Kiekviena grupė besąlygiškai paklusta šeichui, kurį paskiria asociacijos aukščiausias dvasinis autoritetas. Tas savo ruožtu paklusta „ryšininkui“, kuris turi kontaktų su vadovais. Aukščiau stovinčių nurodymus privaloma vykdyti. Nepaklusniems - mirtis. „Brolių“ surinkimas esant pavojui, kaip ir svarbios informacijos arba veikimo direktyvos pranešimui, yra šeichų prerogatyva (pas vahabitus – emyrų). Susirinkimo vieta yra mečetė, kai kada konspiracinės vietos. Pavyzdžiui, kavinėse arba turgaus parduotuvės, kruopsčiai paslėptos nuo smalsių akių. Didžioji dalis „Brolių musulmonų“ (kaip ir kitų islamistų asociacijų ir struktūrų) vadovaujančių centrų yra Miunchene, Hamburge, Paryžiuje, Londone ir kitose Europos sostinėse. CŽV, MI-6, Prancūzijos specialiosios tarnybos, „Mossad“ turi savo skyrius darbui su „broliais“. Vokietijoje, JAV, Anglijoje ir Prancūzijoje islamo propagandistams padedama leidžiant literatūrą.

       Pasak žiniasklaidos informacijos, šiuolaikiniai revoliucingai nusiteikę islamistai (kurių vadovu dar neseniai, kaip taisyklė, „paskirdavo“ bin Ladeną) turi didžiulį planą sukurti „Vieningą islamo valstybę“. Pavyzdžiui, dar 2011 metų gruodžio mėnesį „Brolių musulmonų“ Sirijos sparno spaudos sekretorius Zuhairas Salimas interviu Irako kurdų leidiniui „Kurdwatch“ pareiškė, kad „Broliai musulmonai suinteresuoti visiems musulmonams sukurti vieningą valstybę: „Velniop Siriją ir sirų tautybę!.. Sirija – tai laikinas fenomenas, laikinas reiškinys. Mūsų tikslas – tai vieningos valstybės visai islamo umai sukūrimas!“ Į ją turi įeiti apie penkiadešimt Azijos, Afrikos ir Europos (tame skaičiuje, Albanija, Bosnija, Azerbaidžianas, dalis Kinijos, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikistanas, Izraelis ir t. t.) valstybių. Po to, naujos valstybės sienos išsiplės dėl Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos, Grenlandijos. 2100 metais Žemės planeta turi tapti... vieninga islamo valstybe. Tai idealiu atveju. Praktiškesnis teroristinio „internacionalo“ tikslas – sukurti nestabilumo juostą nuo Kinijos Sin –Dziano ir Afganistano iki Juodosios ir Kaspijos jūrų, paimti į savo kontrolę šio regiono išteklius ir komunikacijas.

       Islamistų požiūriu, šiandien su teroristiniu aktyvumu ir nacionalinės valstybės naikinimu tokiose šalyse, kaip Sirija, pasiekiami du pagrindiniai tikslai: „išjudinamas“ islamo pasaulis ir padaroma maksimali žala jo priešininkams.

       Nevienareikšmė sėkmė Artimuosiuose Rytuose (pirmiausia, Irake) ekstremistinėms jėgoms (kurios padedant amerikiečiams ne visai korektiškai susitapatina su „Al Qaeda“) parodė tokios revoliucinės taktikos, leidžiančios vienu šuviu nušauti du kiškius, efektyvumą. Pavyzdžiui, teroristiniai aktai Saudo Arabijoje arba Kinijos Urumčyje tuo pačiu metu suduoda smūgį ir režimui, ir ekonomikai. Smūgis į naftą perdirbančią valstybę, kaip Libija, – tai smūgis naftos kainoms. Tai „pasaulinio džihado“ šalininkai supranta neblogiau negu jų globėjai iš Vašingtono, Londono ir Niujorko. Džihado žmonių nuomone, jie kloja pamatus didžiulei islamo super valstybei, kuri dėl „domino efekto“ gali turėti daugiau kaip 80% visų pasaulio naftos – šiuolaikinės ekonomikos „juodojo kraujo“ -  atsargų kontrolę.

       Tų jėgų Vakaruose nuomone, kurios bando „pasaulinio džihado“ energiją nukreipti savo interesams, iš tiesų tą naftą kontroliuos ne islamistai.

Nikolaj‘us Mališevski‘s, 2012-08-08

Šaltinis: Fondsk

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas