Pasaulinė krizė, kuri pasaulį kamuoja penkerius metus, aiškiai parodė pirmaujančių pasaulio šalių ekonominės politikos prioritetus. Paaiškėjo, kad kapitalizmo nei pagal Markso supratimą, nei pagal Adamo Smito įsivaizdavimą jau seniai nėra. Šį akivaizdų faktą pripažįsta praktiškai jau visi ekonomistai. Tačiau beveik niekas nekalba apie tai, kad globalizuotas pasaulis sukūrė unikalią kvazi socializmo sistemą bankininkams, oligarchams ir transnacionalinėms korporacijoms.

       Praktiškai visos kovos su ekonomine krize priemonės, kurias priima valstybių ir valstybių sąjungų vyriausybės, ir centriniai bankai, aiškiai demonstruoja vieną iš pagrindinių socializmo požymių – paternalizmo taikymą.

       Bankininkams, oligarchams ir transnacionalinėms kompanijoms socializmas jau atėjo. Jie naudojasi būtent socialistiniais privalumais – pasauline tarpusavio pagalbos kasa (TVF), tiesioginėmis valstybės dotacijomis, galimybe nemokėti mokesčių ir gyventi valstybės sąkaita, valstybės dengia korporacijų skolas, suteikia beprocentes ir dažnai neatlygintines paskolas tiek bankams, tiek ir transnacionalinėms korporacijoms. 

       Visa tai lyg ir daroma, turint tikslą jas išlaikyti plaukimo paviršiuje, išsaugoti užimtumą, tai yra tai, kuo būtent išsiskyrė socialistinės valstybės. Bet ir tai dar ne viskas. Kažkodėl niekur negalima surasti informacijos apie tai, kam išleidžiami pinigai, kurie kaip pagalba skiriami tiek valstybėms, tiek privačioms kompanijoms. Tik retkarčiais žiniasklaidoje atsiranda informacija apie skandalus, susijusius su tuo, kad suteiktos lėšos toms arba kitoms finansų struktūroms dėl rekapitalizacijos ir jų išgelbėjimo nuo bankroto išleidžiamos aukščiausio lygio menedžeriams. Apie tai, kur eina pinigai, kuriuos suteikia valstybė, apskritai visiška tyla. 

       Susidaro įspūdis, kad kalbėdami apie Graikijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos skolą, sąmoningai nė žodžio nepasako apie tai, koks šios skolos pobūdis. Be to, iš žiniasklaidos pranešimų atrodo, kad valstybės skolos, kurios atsirado šiose valstybėse, yra sudarytos vien tik iš socialinių išlaidų, kurias, atseit ir reikia sumažinti. O juk tai atviras melas.

       Kapitalistinių šalių valstybės skolų struktūroje socialinės išlaidos praktiškai nesudaro nieko, todėl, kad jos a priori nėra numatytos. Didelė dalis lėšų išleidžiama visai ne darbo užmokesčiui, pensijoms ir socialinėms išmokoms, bet apie tai žiniasklaida klausimo net nekelia. Ne tik tai, apie tai praktiškai nekalba ir profesionalūs ekonomistai, ir politikai. Tačiau galima išgirsti masę pareiškimų apie tai, kad reikia kelti pensinį amžių arba sumažinti valstybės išlaidas biurokratinio aparato išlaikymui, tarp šių išlaidų straipsnių dėdami lygybės ženklą.

       Kažkodėl niekas neatkreipė dėmesio į tą faktą, kad nei Graikijoje, nei Italijoje, nei Portugalijoje, nei Ispanijoje valstybė paskutinius dešimtmečius neužsiėmė pensijų programų dotavimu. Taip pat ir JAV nedotavo privačių pensijų fondų. Tai kokiu būdu galima sumažinti iš esmės neegzistuojančias išlaidas? Geriausiu atveju valstybė mokėjo pensijas buvusiems valdininkams, kurių bet kurioje valstybėje yra labai mažas skaičius palyginus su visais kitais pensininkais. Tai reiškia, kad pensijų mokėjimas valstybiniu lygmeniu neturi būti problema, susijusia su biudžeto viršijimu šiems tikslams.

       Bet problemos su pensijomis atsiranda dėl to, kad privatūs pensijų fondai jau seniai jų savininkams tapo ne tik labai pelningu verslu, bet ir praktiškai be kontrolės aukščiausio lygio menedžerių naudojami spekuliacinėms finansų operacijoms ir biržų žaidimams. Jeigu kas mano, kad pensijų fondai kredituoja realų ekonomikos sektorių ir yra „ilgų“ pinigų šaltinis, tai tokių žmonių naivų tikėjimą nereikia priimti, kaip realybę. Pensijų fondai jau seniai žaidžia derivatyvų rinkoje ir rizikuoja viskuo, ką jie turi, siekdami gauti pelną finansų rinkoje „iš oro“.

       Iki tol, kol nebus tiksliai nustatyta valstybės skolų struktūra (kas, kam, kada, už ką ir kodėl skolingas), o taip pat nebus surašytas aiškus planas, kam, kodėl, kokia tvarka, kiek ir iš kokio šaltinio atiduoti, visi bandymai pataisyti situaciją išimtinai ekonomikų užpildymu pinigais, sukels tik krizės eskalavimą, o taip pat realaus turto perskirstymą kreditorių naudai.   

       Kaip minėta straipsnio pradžioje, bankininkai ir transnacionalinės korporacijos socializmą sau jau pastatė ir jo privalumais naudojasi pilna apimtimi. Tačiau už tą banketą kažkas turi sumokėti ir užmokėti siūloma daug kentėjusiai viduriniajai klasei, tiek Europos, tiek ir JAV.

       Kodėl būtent jai? Atsakymas gludi tame, kad pinigai, kuriuos valstybės gavo, kaip kreditą, niekada ir niekieno nebus uždirbti. Jie išvis neegzistavo iki to momento, kol jų nepaskolino. Patikrinti tai paprasta – išduotų kreditų apimtys daug kartų viršija depozitų sumas, esančias bankų sąskaitose.

       Vadinasi, didžioji dalis – jeigu ne dauguma – skolos suma yra fiktyvi pinigų, kurie padaryti „iš oro“ (panaudojus spausdinimo mašiną), suma. Tai yra jie jokiu būdu nepriskiriami ekonomikai. Todėl jų ne tik nereikia mokėti, bet ir neturi nė mažiausios prasmės kalbėti apie tai, kad tai yra skolos arba laikyti tai skola, juk už jų nėra nei turto, nei darbo, nei net garsios pridėtinės vertės. Už jų apskritai nieko nėra, išskyrus elektroninius nulius ir vienetus.

       Panagrinėkime nepagrįstus pareiškimus apie tai, kad Graikijos skolos atsirado dėl išlaidų valstybės aparatui. Graikijoje gyvena šiek tiek daugiau negu 11 milijonų žmonių. Valdininkų skaičius šioje valstybėje, net jeigu ir yra 3% nuo visų gyventojų, kas mažai tikėtina, tai yra apie 300 tūkstančių žmonių. Skolos padengimui jai reikia 160 milijardų eurų. Jeigu perskaičiuoti į darbo užmokestį, tai matome, kad kiekvieną mėnesį vidutinis Graikijos valdininkas turėjo gauti 44,4 tūkstančius eurų. 2012 metų pirmame pusmetyje Graikijoje vidutinis darbo užmokestis 2000 eurų. Vargu, jog valdininkai gauna 20 kartų didesnį negu vidutinis darbo užmokestį. Tai reiškia, kad tokios skolos sukaupimui išimtinai tik darbo užmokesčio išlaidoms, Graikijai reikėtų maždaug 20 metų. Žinoma, kad šis skaičiavimas gana sąlyginis, tačiau jis parodo, kad Graikijos skolų jokiomis socialinėmis išmokomis ir išlaidomis valdininkų išlaikymui paaiškinti negalima (be to, mes situaciją nagrinėjome tuo atveju, jeigu Graikija išvis jokių mokesčių nerinktų, ir gyventų tik skolon).

       Jeigu prisiminsime, kam būtent buvo leidžiamos įvairių šalių valstybės lėšos visus penkerius krizės metus, pasirodys, kad praktiškai jos visos nueidavo į stambių privačių kompanijų, kurios priklausė „per daug didelės, kad bankrutuotų“ kategorijai, kišenes. O tai reiškia, kad būtent jų problemos ir mokėjimai joms iš valstybės biudžeto ir sukūrė tokių skolų susikaupimo situaciją. Šiuo atveju valstybės skoliniai įsipareigojimai jokio ryšio su socialine politika neturi.

       Noriu atkreipti dėmesį, kad krizė – tai puikus laikas norint uždirbti. Tai pirmiausia, susiję su finansų institutais, kurie iš esmės jokios visuomenei naudingos veiklos neatlieka. O uždirbti jie gali tik iš tų, kurie dirba ir ką nors gamina. Būtent todėl paramos teikimo stambiam verslui politikos tęsimas per valstybės biudžetus, į privačių korporacijų kišenes įliejant kredito išteklius, galimas tik dėl vienintelio šaltinio išnaudojimo, iš kurio galima paimti pinigus, norint kreditą sugrąžinti– darbininkų ir tarnautojų. Kadangi kalbame apie Europą, tai – Europos darbininkų ir tarnautojų.

       Reikia įvertinti tai, kad ta finansinė pagalba, kuri dabar Europos centrinio banko yra skirstoma, pagal savo esmę turi išskirtinai spausdinimo mašinos galimybes. Tai fiktyvūs, niekuo nepadengti pinigai. Siekiant paslėpti šį faktą ir išvengti staigaus infliacijos augimo, ir naudojamos pinigų išėmimo tiek iš dirbančių gyventojų, tiek ir pensininkų priemonės. Tai daroma darbo užmokesčio, pensijų mažinimo ir pensinio amžiaus didinimo būdu. Būtent tai yra panašių „socialinių“ inovacijų vienintele priežastimi.

       Jeigu dabar Europa nedidintų pensinio amžiaus, nemažintų pensijų ir darbo užmokesčio, tai ji jau skristų į hiperinfliacijos bedugnę. Todėl, kai dar vienas „ekonomistas“ pateikia ekonomikos „pasveikimo“ receptą, panaudojant socialinių išlaidų sumažinimą ekonomikos išgelbėjimui, jūs turite aiškai suprasti, kad jums sąmoningai ir akiplėšiškai meluoja. Todėl, kad jis iš tiesų pasisako už bankų ir korporacijų pelno išsaugojimą, o gal net ir padidinimą. Jūsų sąskaita.

Jurijus Gavrilečka, 2012-08-23

Šaltinis: Fondsk