Lavrentijaus Pavlovičiaus Berijos asmenybę šiandien daugelis priima nevienareikšmiai ir net neigiamai. Bet šis neigiamas požiūris – tai tik didžiulio purvo ir melo, kuris ant šio valstybės veikėjo buvo išpiltas, pateikiant Chruščiovui ir jo komandai, rezultatas.

        Bet kokiu žmogumi iš tikrųjų buvo Chruščiovo pasekėjų 1953 metais be teismo ir tyrimo nužudytas TSRS Vidaus reikalų ministras L.P.Berija, ir koks jo tikras požiūris buvo į šalies ateitį, socializmą, žmonių gerovę ir tarptautinę padėtį?

       Norėdami tai suprasti, paimsime jo oficialias kalbas (kurių jo kritikai, panašu, kad neskaitė arba paprasčiausiai nenori skaityti), o taip pat jo paskutinius užrašus, parašytus pokariniu laikotarpiu. Šie užrašai turėjo išimtinai asmeninį pobūdį ir buvo parašyti pranešimo VKP (b)  XIX suvažiavimui 1952 metų spalio mėnesį parengimui. Jie nebuvo skirti platinimui ir publikavimui, ir vargu ar Lavrentijui Pavlovičiui reikėjo šiuose užrašuose veidmainiauti, slepiant savo tikrąsias mintis ir požiūrį. Tikriausiai, praėjus tam tikram laikui, jis paprasčiausiai būtų juos sunaikinęs, kaip nereikalingus, bet nesuspėjo: 1953 metų birželio mėnesį jis buvo nužudytas...

         Taigi, ką vis dėlto Berija rašė savo paskutiniuose užrašuose?

         O rašė jis štai ką:
       „Draugas Stalinas kelia didelį uždavinį, pasiekti 5 valandų darbo dieną. Jeigu mes tai pasieksime, tai bus didžiulis perversmas. Devintą pradėjai darbą, 2 valandą jau pabaiga, be pertraukos. Papietavai, ir laisvas laikas. Mes vien tuo kapitalizmą aplenksime, jie taip negali, jiems pelną duok, o jiems darbininkai – o kaip rusai gali 5 valandas ir gerai gyvena. Ne, duok mums taip pat socializmą ir Tarybų Valdžią, mes taip pat norime gyventi kaip žmonės. Štai tai ir bus taikus komunizmo atėjimas“.

       „Komunizmas galimas, jeigu gyvenime augs komunistų skaičius ne dėl baimės, ne už premiją, o už sąžinę, tokių, kuriems įdomu dirbti ir gyventi, kurie moka ir dirbti, ir ilsėtis, bet ne taip, šokiuose, o su dvasia, kad siektų lavintis“.
       „Sportas, tai privaloma visiems, jeigu darbo diena bus 5 valandos, viskam užteks, mokytis reikės visą gyvenimą. Praėjo 10 metų, vėl porą mėnesių sėsk už suolo, prisimink istoriją, geografiją. O jeigu žinai, laikyk egzaminą ir poilsiauk tuos du mėnesius. Mums nemokšos nereikalingi, mums reikalingi visi komunistai, o koks tu komunistas, jeigu nieko nežinai ir esant keturiasdešimt metų už širdies griebiesi. Tai mes laiko neturėjome, o tu turi, tobulėk, brangusis, tau Tarybų Valdžia davė, naudokis ir pats ją stiprink“.

       „Ir taip visame pasaulyje“ [Iš L.P.Berijos užrašų].
        Kaip jums, gerbiami skaitytojai: 5 valandų darbo diena? Dabar ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje žmonės dažnai dirba daugiau negu 8 valandas, nes ne kiekvienas iš darbo išeina 6 valandą vakaro. Tęsiasi ir didelis pensinio amžiaus puolimas, kurį nori nukelti vis toliau ir toliau, ypač Europoje, kuria daugelis taip žavisi. Skaitytojams priminsiu, kad Berija čia nurodo Staliną: tai būtent „kraugerys diktatorius“ ir „tironas“ Stalinas iškėlė tokį uždavinį. Ir jeigu iškėlė, tai tikriausiai manė, kad jis visiškai realus ir įvykdomas. Vargu ar kas gali papriekaištauti Stalinui, kas jis buvo svajotoju. Nei esant Chruščiovui, nei vėlesniems mūsų šalies vadovams šis uždavinys nebuvo įgyvendintas, ir apie jį praktiškai niekas nieko negirdėjo. O koks būtų suteiktas postūmis švietimo ir sporto vystymui, jeigu tas uždavinys būtų įgyvendintas. Ir kiek valstybių ir žmonių būtų prisijungę prie socializmo stovyklos. Galbūt tada mes nepalyginamai daugiau būtume išplėtę savo įtaką ir įveikę anglosaksų civilizaciją, o Gorbačiovo atėjimas į valdžią būtų neįmanomas.

       „Kultūra mes juos jau dabar aplenkėme, mūsų žmonės per trisdešimt Tarybų Valdžios metų labai išsilavino, atvirkščiai, jie tuo nesirūpina, o mums kuo išsilavinimas aukštesnis, tuo geriau. Pagal kultūrą mes priekyje, o pagal gyvenimo lygį imperialistinis blokas aukščiau. Tai suprantama, ypač Amerika iš karo pasipelnė, Europoje didelių sugriovimų nebuvo, o jie jau kiek amžių plėtoja ekonomiką, be to, kolonijinių ir priklausomų valstybių sąskaita, kuri yra didelė parama. O mums materialinį lygį reikia pakelti diegiant sąmoningą požiūrį į darbą ir mokslą. Dabar mes tą reikalą stumiame labai smarkiai, reikia plėtoti, ir tada komunizmą galima pastatyti ne kalbose, o gyvenime“.

       „Sakiau draugui Stalinui, Čerčilis [taip tekste] rašo, o mums ką negalima? Draugas Stalinas pagalvojo, sako: „Už Čerčilio jo šeimininkai ir jo honoraras stovi. Jam galima pliurpti, o mums negalima. Mums arba tiesą reikia sakyti, arba tylėti. Už mus darbai pasakys, už mūsų didelė valstybė, liaudis, partija. Mums kiekvieną žodį, sakomą žmonėms, reikia apgalvoti“.

       Kaip matome, Stalinas tiesiai nurodė į tai, kad už Čerčilio stovi tam tikri šeimininkai, o dar ir moka jam, Čerčiliui, honorarą.
       ”Paskui pagalvojo, pasakė: „Bet tu, Lavrentijau, rašyk, galbūt ir mūsų laikas ateis, kada mūsų žodis taps tik mūsų, o didelė valstybė be mūsų galės apseiti. Mes juk dirbame ne tam, kad paskui mus genijais pavadintų, o dėl tol, kad visa Rusija visiems genijams taptų gimtuoju namu. Tikras genijus visada bus už socializmą, taip visada buvo, ir prieš tūkstantį metų“ [Iš L.P.Berijos užrašų].

      „Kaip ne kartą draugas Stalinas nurodė, produkcijos savikainos sumažinimas yra pramonės darbo kokybės rodiklis, vienas iš svarbiausių kaupimo šaltinių liaudies ūkyje. Kartu jis yra būtina kainų mažinimo sąlyga, vadinasi, dirbančiųjų materialinės gerovės augimo...“

       „Sovietų Vyriausybė vykdo sistemingą plataus vartojimo prekių kainų mažinimo politiką. Šių metų [1951 m.] kovo mėnesį buvo įvykdytas naujas, ketvirtas per paskutinius metus, maisto produktų ir pramonės prekių valstybės mažmeninių kainų sumažinimas, tai užtikrino darbininkų ir tarnautojų tolesnį realaus darbo užmokesčio augimą ir valstiečių išlaidų sumažėjimą atpigusių pramonės produktų pirkimui“.
 
     Mieli skaitytojai, ar seniai jūs buvote liudininkais plataus vartojimo prekių kainų sumažėjimo, o tuo labiau sistemingo mažėjimo? Mes vėl įsitikiname tuo, kad draugas Stalinas, keldamas 5 valandų darbo dienos ir darbuotojų materialinės gerovės augimo uždavinį, rėmėsi visiškai realiais skaičiavimais. Tame tarpe tai padaryti buvo planuojama dėl produkcijos savikainos sumažinimo.

      „Tuo metu, kai kapitalizmo stovykloje imperialistiniai žmogėdros užsiėmę išradimu įvairių „mokslinių“ priemonių geriausios žmonijos dalies sunaikinimui ir gimstamumo sumažinimui, pas mus, kaip draugas Stalinas pasakė, pačiu vertingiausiu kapitalu yra žmonės, o žmonių gerovė ir laimė yra pagrindinis valstybės rūpestis“ [Iš L.P.Berijos pranešimo Maskvos Tarybos iškilmingame posėdyje 1951 metų lapkričio 6 d.].
        Praėjo 60 metų nuo šio pranešimo, o situacija nė kiek nepasikeitė. Imperialistiniai žmogėdros iki šiol užsiėmę „mokslinių“ priemonių gimstamumui mažinti ir žmonėms naikinti kūrimu ir diegimu. Ir ar kas gali kaltinti tų laikų sovietų vadovybę, kad ji nesirūpino žmonių laime ir gerove? Ką ten kalbėti. Palyginus nors namus, kurie buvo statomi tada ir negyvas dėžutes, kurios statomos dabar, tuometinius natūralius maisto produktus ir šiandieninius surogatus, ir chemines medžiagas, sveiką politinį bei socialinį valstybės vystymąsi ir šiandieninį planingą gyventojų naikinimą dėl asocialios politikos, ir įstatymų.
        „Tautos daug aukojosi ir prarado, kad sunaikintų agresyvų fašistinį bloką, tikėdamosi, kad po pergalės joms bus užtikrintos taikaus vystymosi sąlygos. Dar Antrojo pasaulinio karo įkarštyje draugas Stalinas perspėjo, kad nepakanka laimėti karo, reikia dar garantuoti tvirtą ir ilgalaikę taiką tarp tautų. Nespėjo atšalti milijonų aukų kraujas kovų laukuose, kaip amerikiečių ir anglų imperialistai pradėjo mąstyti apie naują karą...“ [Iš L.P.Berijos pranešimo Maskvos Tarybos iškilmingame posėdyje 1951 metų lapkričio 6 d.]

       Mes gerai žinome apie Britanijos ir JAV Sovietų Sąjungos užpuolimo planą, kurio pavadinimas „Sunkiai įmanomas“, o taip pat daugelį kitų pokarinių mūsų šalies užpuolimo ir branduolinių bombardavimų planų. Kaip galite patys įsitikinti, Berija puikiai žinojo apie tokius planus ir teisingai vertino politinę situaciją.
        „JAV stengiasi į karo instrumentą paversti Jungtinių Tautų organizaciją. Spaudžiama JAV, ji savo vėliavą suteikė JAV agresijos pridengimui Korėjoje, o po to, pažeidžiant amžinas tautų teises, agresoriumi paskelbė Kinijos Liaudies Respubliką. Sąžiningi žmonės visame pasaulyje negali nesutikti su draugo Stalino žodžių teisingumu, kad „iš esmės JT dabar yra ne tiek pasaulio organizacija, kiek organizacija amerikiečiams, veikianti pagal amerikiečių agresorių poreikį“.

          Sukrečiančiai teisingas pasisakymas, aktualus ir dabartiniu metu.
        „Neseniai Viskonsino valstijos senatorius Česteris Dempsis laikraštyje „Capital Times“ rašė: „Mes būdavo stebėdavomės vokiečių, esančių Hitleio ir Gebelso propagandos įtakoje, keliaklupsčiavimu. Dabar mes patekome į dar blogesnę padėtį nei kažkada buvo vokiečiai. Pas mus egzistuoja pilna minčių kontrolė, mes esame kariškių ir jų šmeižikiškos klikos rankose“.

       Tai yra visiškai aktualūs pasisakymai, lyg būtų pasakyti šiandien. Galima papildyti ir dar vienu pareiškimu, kurį paminėjo Berijos užrašų knygos sudarytojas S.Kremliovas: „7 –ojo dešimtmečio pradžioje Niujorko meras Vagneris oficialiai pripažino, kad Niujorko lūšnynų rajonuose, kuriuose gyveno virš dviejų milijonų žmonių, gyvenimo sąlygos „blogesnės negu bet kur kitur žemės rutulyje, išskyrus Honkongą“. Ką į tai gali pasakyti „demokratijos citadelės“ – JAV gerbėjai?

    „JAV valstybės veikėjai taip įsitraukė, kad policinius metodus pradėjo pernešti į tarptautinius forumus. Hitlerio politiniai veikėjai galėtų pavydėti amerikiečių diplomatų, vadovaujamų Trumeno San Francisko konferencijoje, sukčiavimo metodų“.

       Apie politinius forumus viskas visiškai teisinga ir vėl stulbinančiai aktualu.
      „Jungtinėse Amerikos Valstijose vis labiau kapitalistinės monopolijos prarija valstybinį aparatą. Jeigu anksčiau faktiški valstybės šeimininkai – finansų ir pramonės magnatai – patys likdavo šešėlyje, savo politiniams tarnautojams suteikdami ginti jų interesus politikos srityje, tai dabar jie tiesiog į rankas perima Jungtinių Valstijų administracinį – politinį ir diplomatinį aparatą. Žinoma, kad svarbiausius valstybės reikalus vykdo verslininkas iš Morgano grupės Čarlzas Vilsonas, be jokių ceremonijų į svarbiausius valstybės aparato svertus sustatantis žmones iš didžiausių milijardierių – Morgano, Rokfelerio, Melono, Diupono ir kitų, kurie glaudžiai tarpusavyje susiję ne tik ekonominiais, bet ir giminystės ryšiais, susivienijimų. Šalies ekonomiką jie begėdiškai naudoja milijardierių interesams“.

       Kaip mes vėl įsitikiname, Lavrentijus Pavlovičius puikiai išmanė tikrąją reikalų padėtį ir net žinojo konkrečius vardus. Kas nors kada nors girdėjo ką nors panašaus iš Chruščiovo ir vėlesnių sovietinių lyderių? O juk tai buvo pasakyta oficialioje kalboje, Maskvos Tarybos posėdyje.
 
       „Ir štai tokio plutokratijos ir policijos siautėjimo šalyje metu prezidentas Trumenas drįsta begėdiškai ilgai ir išpūstai kalbėti apie „demokratijos nebūvimą“ Sovietų Sąjungoje, toje pačioje Sovietų Sąjungoje, kur, kaip žinoma, jau seniai nuversti policija ir plutokratija, ir kur visa valdžia priklauso demosui, liaudžiai“.

       Ar pasisakymas neaktualus šiandien? Tik vietoj žodžių junginio „Sovietų Sąjunga“ dabar galima įdėti pavadinimą visų pasaulio šalių, kurias JAV šmeižia, kad nėra demokratijos.

       „JAV ir Anglijos valdantieji sluoksniai bando apgauti pasaulio visuomenės nuomonę kalbomis apie tai, kad atseit jie priversti ginkluotis dėl karinio užpuolimo iš Sovietų Sąjungos pusės“.

       Jie tai daro ir dabar, aplink Rusiją išdėstydami priešraketinės gynybos sistemas apsaugai nuo Irano ir Šiaurės Korėjos raketų.
 
       „Melagingos kalbos apie Sovietų Sąjungos grėsmę, apie sovietinių taikių pasiūlymų nenuoširdumą, nėra naujos. Pasinaudojant šių kalbų triukšmu, po Pirmojo pasaulinio karo Europos ir Amerikos imperialistai ginklavo fašistinę Vokietiją... Tačiau veltui gerbiami diplomatai iš JAV ir Anglijos bloko galvoja, kad tautų atmintis trumpa, kad jas taip lengva suklaidinti melu“.

       TSRS oficialus asmuo atvirai, viešame posėdyje pasako apie tai, kas apginklavo fašistinę Vokietiją. Berijai buvo žinomi ne tik realūs faktai, bet jis dar ir nebijojo viešai apie juos kalbėti. Kaip mes galime įsitikinti, ši informacija buvo atvira tuometiniam politiniam elitui ir visai visuomenei, bet paskui apie tai kažkodėl nustojo kalbėti. Berija suvokė 20 amžiaus pirmos pusės pagrindinių istorinių įvykių pačią esmę.

       „Karo pasirengimui vadovauja JAV imperialistai, nors Jungtinių Valstijų veikėjai nenustoja kalbėti apie savo, atseit, taikius ketinimus. Jie, atseit, neprieštarauja „išsaugoti“ taiką, bet esant sąlygoms, kurias diktuos Jungtinės Valstijos. O kokios tos „sąlygos“? Pasaulio tautos turi atsiklaupti ant kelių prieš Amerikos kapitalą, atsisakyti savo nacionalinės nepriklausomybės, priimti tą valdymo formą, kurią įpirš amerikiečių „patarėjai“, įvesti pas save „amerikietišką gyvenimo būdą“, vystyti tik tas ūkio šakas ir tokiomis apimtimis, kokios tinka ir naudingos amerikiečių monopolistams...“
 
       Ir vėl tikslus pasisakymas apie didžiausias taikos šalininkes JAV, kurį visiškai galima paviešinti ir šiandieniniame laikraštyje, ir jeigu nepaminėti, kad šie žodžiai yra Berijos, tai juos gali priimti, kaip šiuolaikinio politologo žodžius. Kalbant apie ūkio šakas, naudingas JAV monopolistams, tai prisiminkime Margaret Tetčer pasakymą apie 10-15 milijonų rusų ir apie tai, kad pasaulio korporacijų savininkams nereikia „nerentabilių“ gyventojų.

       „... Šie ponai visur ir visiems kalba apie taiką ir tuo pačiu metu rengia naują karą, atvirai žvangina ginklais ir pagyrūniškai mėtosi kažkokiais „fantastiškais artilerijos šaudmenimis“. Tegul jie negalvoja ką nors tuo išgąsdinti. Kalbant apie sovietinę liaudį, tai tik žmonės, kurie galutinai praradę sugebėjimą blaiviai vertinti istorinius įvykius, gali galvoti, kad sovietinę liaudį galima išsgąsdinti grasinimais. Jeigu iki šiol kiekvienas karinis imperialistinių valstybių mūsų šalies užpuolimas neišvengiamai baigdavosi gėdingais pralaimėjimais, tai dabar mūsų valstybė dar stipresnė ir galingesnė, mūsų žmonės dar vieningesni ir tiki savo jėgomis“ [Iš L.P.Berijos pranešimo Maskvos Tarybos iškilmingame posėdyje 1951 metų lapkričio 6 d.].
 
       Mes su jumis aiškiai matome, kad JAV dar iki „žvaigždžių karų“ eros savo kaimynus bandė gąsdinti „fantastiniais artilerijos šaudmenimis“. Jos ir toliau tai daro, ir šiandien, platindamos informaciją apie lazerinį ginklą, žaibo ginklą, klimato ginklą ir panašiai, siekdamos išgąsdinti kitų valstybių tautas ir sunaikinti jų tikėjimą savimi, ir savo mokslo laimėjimais. Tačiau mūsų mokslininkai turi dirbt, siekdami sukurti tobulą ginklą, kuris sugebės atremti visas imperialistų atakas ir apskritai jų norą daryti poveikį mūsų valstybei. Tegul jie būna tylesni už vandenį, žemesni už žolę.
 
       „Sovietinės liaudies pergalė visam pasauliui parodė, kad mūsų socialistinės valstybės jėga ir galia nesunaikinamos“.

      „Tokia yra viena iš svarbiausių Didžiojo Tėvynės karo pamokų. Tiesa, istorijos pamokos ne visiems buvo naudingos ateityje. Amerikos imperialistai, įsipenėję iš dviejų pasaulinių karų, apgirtę nuo beprotiškos idėjos įvesti savo pasaulinį viešpatavimą, vėl tautas stūmia į pasaulinio karo bedugnę“.

       Dar vienas aktualus ir iki šių dienų pasisakymas.

      „Šiandieniniai Jungtinių Amerikos Valstijų bosai morganai, rokfeleriai, melonai, diuponai ir kiti, - kurių rankose yra JAV valstybės ir karinės mašinos svertai, energingai kuria naujas pasaulio monopolijas, kaip Europos anglių ir plieno susivienijimas, Pasaulio naftos kartelis tam, kad greičiau į savo rankas paimtų kitų valstybių ekonomiką ir pavergtų ją savo interesams. Jie savo bendrą viešpatavimą nori nustatyti visose pasaulio dalyse, kad grobimo ir kitų šalių tautų pavergimo keliu užtikrintų sau didžiulių pelnų gavimą. Dėl to jiems reikalingas karas. Siekdamas pasirengti karui stambus JAV kapitalas kartu su JAV kariškiais perima visas fašistinio režimo funkcijas, norėdamas savo šalyje nuslopinti žmonių siekimą išsaugoti taiką ir bet kokią opoziciją savo avantiūrinėje politikoje. Stumdami valstybę į karo kelią, jie taip pat tikisi, kad ginklavimosi varžybos ir karinė situacija leis išvengti ekonominės krizės. Bet ta krizė neišvengiamai juda link Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikos, ir jokiomis finansų verteivų gudrybėmis ir avantiūromis nepavyks jos išvengti. Spartindami ginklavimosi varžybas, savo visą ekonomiką pritaikę pasirengimo karui tikslams, jie taikos bijo labiau negu karo, nors nėra jokios abejonės, kad, sukeldami karą, jie tik pagreitins savo žlugimą ir mirtį“.

       Kaip vis dėlto Lavrentijus Berija gerai suprato politinę padėtį ir tikrus JAV kapitalistų ketinimus! Šie žodžiai teisingi ir praėjus 60 metų.
     „Visame pasaulyje išdėstę karinių bazių tinklą, dėdami pastangas visokių rūšių agresyvių karinių blokų sudarymui, jie karštligiškai rengia karą prieš TSRS ir kitas taikias valstybes. Jie nepertraukiamai į mūsų šalį siunčia šnipus ir diversantus, parenkamus visame pasaulyje iš žmonijos niekšų. Sovietinių žmonių budrumas yra aštriausias ginklas kovoje prieš priešiškus šnipus, ir nėra abejonių, kad, didindama ir išlavindama savo budrumą, sovietinė liaudis sugebės nukenksminti imperialistinių karo kurstytojų agentūrą, nesvarbu kiek ją siųstų ir kaip nemaskuotų“ [Iš L.P.Berijos kalbos 1952 metų spalio 7 d. VKP(b)-TSKPXIX suvažiavime].
        Žodžiai apie karinių bazių išdėstymą visame pasaulyje, o taip pat siuntimas į mūsų šalį šnipų ir diversantų – tai aktualu ir šiandien. Reikia apie tai prisiminti. Apie tai tame pačiame suvažiavime kalbėjo ir Poskriobyševas savo pasisakyme: „O priešų pas mus yra, kapitalistinis apsupimas toliau egzistuoja. Neatsitiktinai suįžūlėję JAV imperialistai asignuoja didžiules sumas ardomajai veiklai TSRS ir liaudies demokratijos šalyse. Apie tai mes neturime pamiršti...“– tai mėgėjams pakalbėti : „kam mes reikalingi? Kokie priešai, ką jūs?“ O štai ir keletas pasisakymų apie žemės ūkio, pramonės ir mokslo pasiekimus.

       „... Visose sovietų respublikose mes dabar turime stambų, aukšto našumo socialistinį žemės ūkį, kuriame plačiai taikomi naujausi agronomijos mokslo pasiekimai, ir aprūpintą šiuolaikine technika geriau negu bet kurioje kitoje šalyje“.

       „Tai galima matyti kiekvienoje Sovietų Sąjungos respublikoje. Bet aš vėl apsistosiu ties Rytų sovietinėmis respublikomis, kur, kaip žinoma, iki Sovietų valdžios žemės ūkis buvo labiausiai atsilikęs, kur nebuvo, ir niekada, kokių nors žemės ūkio mašinų, nors ir paprasčiausių“.

       „Dabartiniu metu Uzbekijos, Kazachijos, Kirchizijos, Turkmėnijos ir Tadžikijos TSR kolūkių ir tarybinių ūkių laukuose dirba 121 tūkstantis traktorių, 15 – galingi, 23 tūkstančiai kombainų, 102 mašinos medvilnės sėjimui, apdirbimui ir nuėmimui, ir šimtai tūkstančių kitų žemės ūkio mašinų ir įrankių. Pagal žemės ūkio techninį aprūpinimą Rytų sovietinės respublikos stovi žymiai aukščiau nei išsivysčiusios Europos kapitalistinės šalys“.
 
      „Azerbaidžiano TSR vienas gydytojas tenka 490 žmonių. Sovietų Azerbaidžiano gyventojai medicinos pagalba aprūpinti aštuonis su puse kartų geriau negu Turkijos gyventojai [ir visa tai nežiūrint karo], ir 23 kartus geriau negu Irano gyventojai. Kalbant apie Gruzijos TSR, kurioje vienas gydytojas tenka 373 žmonėms, ir Armėnijos TSR, kur vienas gydytojas tenka 483 žmonėms, tai šių respublikų gyventojai gydytojų pagalba aprūpinti žymiai didesniu laipsniu nei bet kurios kitos pasaulio šalies gyventojai. Bet reikalas ne tik tame, kad sovietinių respublikų gyventojai aprūpinti didesniu gydytojų skaičiumi. Paveikslo pilnumui omenyje reikia turėti, kad Sovietų Sąjungoje visos medicinos paslaugos gyventojams teikiamos nemokamai, o geriausiomis sanatorijomis ir poilsio namais kasmet naudojasi milijonai dirbančiųjų, kai tuo tarpu buržuazinėse valstybėse gydymo pagalba daugiausiai teikiama už mokestį, be to, labai didelį, ir todėl ji neprieinama plačiosioms dirbančiųjų masėms, o naudojimasis kurortais ir sanatorijomis ten išimtinai yra parazitų, išnaudotojų privilegija“.

       Na, argi tai netiesa?
 
       „Jėga, cementuojančia mūsų šalies tautų draugystę, yra rusų liaudis, rusų nacija, kaip įžymiausia iš visų tautų, įeinančių į Sovietų Sąjungos sudėtį“.

       Kaip ir Stalinas, Berija pabrėžė svarbų rusų tautos vaidmenį – bet nenutylint ir kitų TSRS tautų privalumų.
       „Rusijos darbininkų klasė, vadovaujama Lenino – Stalino partijos 1917 metų spalio mėnesį atliko didžiausią istorinį žygdarbį – vienoje šeštoje žemės rutulio dalyje įveikė pasaulio imperializmo frontą, sunaikino buržuazinę valdžią ir nutraukė nacionalinės, ir kolonijinės priespaudos grandines. Nėra jokių abejonių, kad be Rusijos darbininkų klasės pagalbos mūsų šalies tautos nebūtų galėjusios apginti save nuo baltagvardiečių ir interventų, ir pastatyti socializmą. Kalbant apie tautas, kurios praeityje nepraėjo kapitalistinio vystymosi, tai be ilgos ir sistemingos Rusijos darbininkų klasės pagalbos jos nebūtų galėjusios įvykdyti perėjimą iš iki kapitalistinės ūkio formos į socializmą“.

       „Kaip draugas Stalinas sakė, Didžiojo Tėvynės karo metais ypatinga jėga pasireiškė rusų tautai būdingas aiškus protas, tvirtas charakteris ir kantrybė. Rusų tauta savo heroiškumu, drąsa ir didvyriškumu šiame kare užsitarnavo bendrą pripažinimą tarp visų mūsų šalies tautų, kaip vadovaujanti Sovietų Sąjungos jėga“.
        „Sekdami rusų tautos pavyzdžiu, kartu su ja, petys į petį pasiaukojančiai su priešu kovėsi visos mūsų šalies tautos, kartu su rusų tauta jos buvo mūsų pergalės prieš hitlerinę Vokietiją ir imperialistinę Japoniją kūrėjomis. Mūsų šalies tautos visam pasauliui parodė, kokią galingą ir nesunaikinamą jėgą turi sovietinė socialistinė daugianacionalinė valstybė, įkurta ant Stalino tautų draugystės“.
 
       „Mūsų šalies tautų draugystės pagrindas yra jų gyvybinių interesų bendrumas. Sovietų Sąjungos tautas jungia jų siekimas ir ryžtas apginti nuo visų ir nuo bet kokių priešų savo laisvę, jungia bendra kova už komunistinės visuomenės sukūrimą. Mūsų šalies tautos gerai žino, kad suvienytos nesugriaunamos Stalino draugystės vienoje Sovietų valstybėje – respublikų Sąjungoje – jos nenugalimos ir gali sėkmingai kurti komunizmą ir ginti savo laimėjimus nuo bet kokios grėsmės“.

       Visa tai nebūdinga aglosaksų civilizacijai ir nesuprantama, svetima jai.
        „Santykių tarp nacijų ir valstybių, esančių imperializmo stovykloje, būdinga ypatybe yra Amerikos kapitalo godus siekimas viešpatauti pasaulyje. Amerikos imperializmas, visose pasaulio dalyse išmetęs savo tinklus, kaip nepasotinamas voras, siurbia daugelio tautų ir valstybių gyvybines sultis, nesibodėdamas jokių priemonių jų pavergimui. Labiausiai paplitęs metodas yra pavergimas prisidengiant taip vadinama Amerikos „pagalba“. Be to, šalis, gavusi Amerikos „pagalbą“, per trumpą laiką netenka savo suverenių teisių ir nepriklausomybės, ir sumažinama iki vasalo padėties. Daugiausia, ko tokia šalis gali tikėtis, - tai nelygiateisės partnerės padėties“.
        Viskas tas pat vyksta ir dabar. Tame skaičiuje ir Sovietų Sąjungos respublikose, kurios save ir savo tautą parduodamos už Amerikos kreditus, leidžia ilgam ir giliai save pavergti, palikdamos tautai išsrėbti savo klaidas per kelias kartas.  

       „JAV imperialistiniai bosai jų pavergtas šalis paverčia į agresyvaus karo placdarmus, o tų šalių jaunimą pasmerkia patrankų mėsos vaidmeniui. Taip, laiptelis po laiptelio, šalys, patekusios į JAV priklausomybę, patenka į karo pražūtingą kelią“.

       Ir vėl mes įsitikiname, kad Lavrentijus Berija puikiai išmanė tarptautinės politikos klausimus. Būtent pavergtų šalių pavertimą į placdarmą karui ir šių šalių jaunimo panaudojimą, kaip patrankų mėsą, mes ir stebime visame pasaulyje – ypač Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, mes tai stebėjome ir Gruzijos atveju, ir viskas eina link to, kad mes tai stebėtume ir Vidurio Azijoje.

       „Istorija rodo, kad per sovietų valdžios 35 metus mūsų šalis pasiekė tokią pramonės pažangą, kurią pasiekti kapitalistinėms valstybėms būtų prireikę šimtmečių. Jeigu TSRS per sovietų valdžios metus savo pramonės gamybą padidino 39 kartus, tai Anglijai, norint pramonės gamybą padidinti tiek pat kartų reikėtų 162 metų (nuo 1790 iki 1951 metų), o Prancūzija per paskutinius 90 metų savo pramonės gamybą padidino vos tik 5,5 kartus. Kalbant apie Jungtines Amerikos Valstijas, tai per paskutinius 35 metus jos pramonės produkcijos gamybą padidino tik 2,6 kartus“ [Iš L.P.Berijos kalbos 1952 metų spalio 7 d. VKP (B) – TSKP suvažiavime].

        Skiriama Europos mėgėjams ir gerbėjams... Reikėtų pridėti čia tuos ir dar didesnius rodiklius, dar 5 valandų darbo dieną ir dar spartų švietimo augimą. Ir kapitalistinės Europos šiandien galbūt ir nebūtų, nes tauta iškart būtų protingai įvertinusi visas kapitalizmo ydas.
      „... Kokių veiksmų dabar mums reikia pagrindinėse kapitalistinėse valstybėse? Amerika pasipelnė iš karo, ten masės revoliucijos nesukels. Europoje gyvena blogiau, bet ten gerai padeda Amerika ir savi kapitalistai supranta, kad jeigu žmonėms neduos gero gyvenimo, komunistai gali paimti viršų. Todėl Europoje revoliucijos taip pat nereikia tikėtis. Vokietijoje tai neišėjo net iškart po imperialistinio karo, kai sąjungininkai vokiečius plėšė, kaip liepą. O dabar sąjungininkai vokiečius maitina, padeda atstatyti ekonomiką, tai kokia revoliucija gali būti VFR?“

       „... Kolonijos neturi kur dingti, ten nelaisvė, taip paprastai neiššoksi. O Europos liaudies demokratijos valstybių viduje visada yra jėgos, kurios tempia į Maršalo planą [taip tekste], ten riebiau. Ir kalba, jeigu mes su rusais, tai tegul jie mums padeda, jeigu neleidžia imti pagalbos iš Amerikos. Kaip sakoma, švelnus teliukas dvi karves žinda“.
        „Mums reikės priminti, kad imperialistinis blokas lygiu partneriu nebus, kad Amerika net Anglijos dabar nelaiko sau lygia ir užgrobia jos rinkas. Ir reikia priminti, kad jeigu tu Amerikai paklusi, tai tokios tautos visada gali tapti patrankų mėsa prieš Sovietų Sąjungą“.

       „Kolonijinių ir priklausomų šalių padėtį reikia atidžiai išstudijuoti, ir sukurti naujus Mokslų akademijos institutus ir suaktyvinti politinę žvalgybą. Mes iki karo mūsų žvalgybą iš Kominterno žvalgybos padarėme Sovietų Sąjungos žvalgyba. O dabar į žvalgybą reikia aktyviau įtraukti žmones iš kolonijinių šalių ir juos rengti darbui ten ne grynai žvalgybai, o mums reikalingam politiniam darbui tose šalyse. Mes juos parengsime, ir tegul dirba mūsų vadovaujami ne dėl informacijos rinkimo mums, šiuo atveju tai yra antraeilis dalykas. Tegul dirba savo tautoms, mums tai taip pat reikalinga ir naudinga“.
      Lavrentijus Pavlovičius turėjo savo, gana detaliai sukurtą programą ir konkretų veiksmų planą, tai matoma iš to laikotarpio jo oficialių kalbų. Žiūrėk, ir situacija pasaulyje būtų kita ir jėgų balansas kitas, ir galbūt nebūtų būvę jokių chruščiovų, gorbačiovų ir „perestroikos“. 
       „Priešingu atveju Amerika iš mūsų perims, jie turtingi ir gali veikti doleriu. O mes turime veikti idėja ir žmones kviesti į teisingą gyvenimą. Jeigu žmonėms viską teisingai paaiškinsi, jie ir Afrikoje viską kaip reikia supras ir eis paskui mus. Mums tai ir ekonomiškai tiks, nes mes galima jiems tiekti mašinas, o iš jų gauti žaliavas ir maisto produktus. Amerikoje visi valgo bananus, o kodėl TSRS mes jų negalime valgyti. Mes ir užmokėsime sąžiningai. Šiandien mes jau turime galvoti pasauliniu mastu ir galvoti su teisingu spėjimu 10 metų į priekį, ne mažiau. Jeigu bus teisingai veikiama, mes sustiprėsime, o jie susilpnės. Štai tada likusios šalys tegul ir susimąsto, paskui ką eiti, paskui imperialistinį bloką ar socialistinį“.

      Čia Berija aiškiai kalba apie tai, kad Amerika spausdinimo mašina  gali laisvai spausdinti savo dolerius ir nurodo į vieną skiriamąjį rusų civilizacijos požymį – teisingumą.
       „Mums teroras ir represijos buvo ir bus būtina priemone. Šiandien jie vėl rengia individualų terorą, visą organizaciją sukūrė, kad draugą Staliną nužudytų, tik tas uždavinys pridengtas, atseit, reikia surasti galimybę pakeisti Stalino politiką. Šią bylą reikės plačiai atverti 1953 m., medžiaga jau yra, ir ją paviešinsime. Tegul žino, kas kraują lieja“ [Iš l.Berijos užrašų].

       Berijos užrašų knygos sudarytojo Sergejaus Kremliovo paaiškinimas ir komentaras: 1951 metais prezidentas Trumenas įsteigė naują valstybės instituciją – tokią Psichologinės strategijos tarybą (Psychological Strategy Board, PSB). Į ją įėjo JAV Gynybos sekretoriaus pavaduotojas ir CŽV direktorius.

       Be to, PST sudėtyje buvo grupė „Stalinas“ (kodinis pavadinimas PSBD-40), kuriai vadovavo PST vykdomasis direktorius Dž.Morganas. Grupė nagrinėjo Stalino nušalinimo nuo valdžios galimybes pagal grupės sukurtą planą “Planfor Stalin‘s  passing from power”. Be to, buvo planuojama Stalino paskelbimo bepročiu kampanija, neatmetant sovietinių diplomatų nužudymų, net TSRS užsienio reikalų ministro Andrejaus Januarjevičiaus Vyšinskio užpuolimo (smulkiau žiūr. žurnale „Istorijos klausimai“, Nr.61, 2006 m., psl. 41, 44). 
        Akivaizdu, kad frazė „Stalino nušalinimas nuo valdžios“ iš tikrųjų reiškė Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės tarnybų planuojamą Stalino nužudymą.

       Tokia štai „demokratija“.

       Kaip matome, TSRS vadovybė žinojo apie amerikiečių Stalino nužudymo planus ir rengėsi juos paviešinti. Bet nei Stalinas, nei Berija nemanė, kad nusikaltimas jau parengtas, ir kad jį įvykdys žmonės iš pažiūros patikimiausios Stalino aplinkos, tai jau beveik neabejotina, Chruščiovo sankcijos.

      Skaitytojai savarankiškai gali susižpažinti ir su kitais L.P.Berijos užrašais ir kalbų tekstais knygoje, iš kurios ir paimtos aukščiau pateiktos citatos: Berija L.P. „Pagyventi dar 20 metų!“ Paskutiniai Berijos užrašai/ Lavrentijus Berija. – M.: Jauza-press, 2012. – 224 psl. S.Kremliovo pastabos ir komentarai.

     Norintys smulkiau sužinoti apie Stalino ir Berijos nužudymą, įvykdytą Chruščiovo komandos, gali perskaityti, pavydžiui, Jurijaus Muchino knygą „Stalino žudikai“ (Muchinas J. „Stalino žudikai. XXamžiauspagrindinė paslaptis.- M.: Jauza –press, 2007.- 672 psl.- (Ruskaja Pravda)).
 
Šaltinis: ipolk.ru/blog

2012-11-18