Kieno vėliava išsiskleis virš Islandijos?

www.randburg.com       Pasaulio ekonomika vis labiau panašėja į TSRS ūkio struktūrą, nors kol kas neaišku, kur joje yra Valstybinis plano komitetas(Gosplan‘as). Galbūt jo vaidmenį atlieka „Didžiojo aštuoneto“ viršūnių susitikimai ir jo pakomitečiai, o pagrindinio mokslinių tyrimų instituto vaidmenį – Romos klubas. Sovietinis įvaizdis pasaulio ekonomikai giminingas dar ir dėl vienos savybės – kategoriškas priešiškumas bet kuriam nepritarimui „generalinei linijai“. Toks modelis labai jautriu padaro pasaulinio „Gosplan‘o“ ekonominių sankcijų taikymą „atstumtosioms valstybėms“, ar tai būtų Iranas su Baltarusija ar 300 tūkst. islandų, kurie referendume nusprendė, kad už bankų aferas jie neatsakingi ir jų skolų nedengs... Pagal „atstumtųjų“ išmetimo iš pasaulinio darbo pasidalinimo teoriją, jos turi būti atvestos prie „atgailavimo“, arba prie „revoliucinio“ valdžios pakeitimo, kurį įvykdo patys valstybės gyventojai, nepatenkinti tiekimo sutrikimais ir gamybos sustojimu. Tačiau praktikoje ši priemonė ne visada suveikia, kaip rodo Irano ir Baltarusijos pavyzdžiai.

Jos pritaikymo grėsmė buvo efektyvi tik Islandijos atžvilgiu, nors iki salos ekonominės blokados nebuvo prieita. O ją įvesti reikalavo Didžioji Britanija ir Olandija: juk joms Islandijos bankai skolingi 3,4 mlrd. dolerių. Šantažuojant Islandiją jos bankų skolomis, 2009 metų vasarą šią valstybę įkalbėjo pateikti prašymą dėl stojimo į ES. Mainais „pamiršo“ apie skolas, kurios viršija šios „stebuklų salos“ BVP. Dar daugiau, dabar Islandiją jau reklamuoja, kaip postkrizinį „ekonomikos stebuklą“, o Nobelio ekonomikos premijos laureatas Polas Krugmanas ją pateikia, kaip greito ir lengvo išėjimo iš krizės be „diržų veržimosi“ pavyzdį. Krugmano išvada: norint greitai pakilti, reikia stipriai nukristi. Ši išvada panaši į „šoko terapijos“ receptus, kurią jis priešpastato „diržų veržimo“ metodui.

       „Stebuklo“ priežastį Krugmanas mato smarkiame Islandijos kronos devalvavime nuo 2008 metų. Iki krizės buvo manoma, kad Islandijos kronos kursas akivaizdžiai pervertintas (pagal „Big Mac indeksą" 2,16 kartų). Per paskutinius metus kursas krito nuo 79 iki 126 kronų už dolerį, „Big Mac indekse" pasiekęs 1:1,01 santykį dolerio naudai. Tačiau ties tikrąja „Islandijos stebuklo“ priežastimi Krugmanas atskirai nesustoja, kadangi ji nelabai ir susijusi su kronos kritimu.

                                                           Tai aliuminis

        Nuo1998 iki 2007 metų Islandija kasmet iš importuotų boksitų pagamindavo 220 tūkst. tonų aliuminio. Ir net kriziniais 2008metais – taip pat iki 100 tūkst. tonų ferosilicio ir diatotomito. Jų gavimas, kaip ir aliuminio, reikalauja didelių elektros energijos sąnaudų, ir beveik visa ta produkcija eksportuojama. Gamyba priklauso transnacionalinėms korporacijoms (TNK) – „Alcoa“,„Rio Tinto“, „Alcan“ ir „Century Aluminum“. Pirmos kompanijos bazinis kapitalas yra JAV kilmės, antras – Australijos – Didžiosios Britanijos – Kanados, kitų dviejų – Japonijos – Norvegijos – Šveicarijos. 2008 metais šios TNK, pasinaudodamos bankų griūtimi Islandijoje ir pasaulio krize, pareiškė, kad atideda beveik parengtų naujų aliuminio gamybos pajėgumų Islandijoje paleidimą, tai buvo akivaizdus spaudimas valstybės vyriausybei.

       Spaudimas turėjo įtakos – Islandija visiškai atsisakė nuo tradicinio jai valstybinio ekonomikos reguliavimo, devalvavo kroną, paleidusi „šliaužiančią“ infliaciją, be to, pareiškė apie norą įstoti į Europos Sąjungą ir pasirengimą pereiti prie euro. Kartu peržiūrėjo aplinkos apsaugos teisės aktus. TNK paleido visus naujus objektus ir 2010 metais Islandijoje pagamino 780 tūkst. tonų aliuminio – 3 kartus daugiau negu prieš 2008 metų „krizę“. Ir tai nepaisant bendro aliuminio paklausos sumažėjimo pasaulyje 2010 metais.

       Reali „Islandijos stebuklo“ priežastis – korporacijų susidomėjimas atsinaujinančia, o todėl beveik nemokama salos gamtine elektros energija, kuri taip svarbi aliuminio gamybai. Tai ne tik hidroenergetika. Technologijos jau leidžia naudoti ir geoterminę geizerių energiją, ir Islandija turi perspektyvas tapti ne tik pasauline elektrolizine vonia Afrikos boksitų perdirbimui į aliuminį, bet ir Europos Sąjungos „katiline“ – kūriamas elektros energijos perdavimo į Europą kabeliu, kuris klojamas vandenyno dugne, projektas. O tikroji „Islandijos stebuklo“ kaina – salos atidavimas transnacionalinėms korporacijoms.

        Dėl šios priežasties atidedamas ir Islandijos priėmimas į ES. Kaip pažymima Europos Komisijos ES plėtrai ataskaitoje, kuri paskelbta šių metų spalyje, Islandijos priėmimas į Sąjungą galimas tik po 6-8 metų. Priežastis ne sename Islandijos su ES konflikte dėl žuvies gaudymo tvarkos, o ES griežtuose aplinkos apsaugos įstatymuose, kurie kausto TNK veikimo laisvę saloje, kuri kol kas neužteršta pramonės teršalais. Todėl Briuselis TNK suteikia laiko ir laisvę „įsikurti“ saloje, tikėdamasi vėliau paprasčiausiai pakabinti savo vėliavą jau parengtame Europos „objekte“.

       Tačiau šie apskaičiavimai gali ir neišsipildyti. Todėl, kad Islandija yra geras valstybės įtraukimo į pasaulinį darbo pasidalinimą pagal TNK sąlygas pavyzdys, kurį pamatyti įdomu ir esant kitoms tendencijoms.

                                                    Autarkija amžina!

       Barako Obamos ir Mito Romnio televizijos debatuose, prieš JAV prezidento rinkimus, abu dalyviai patenkinti konstatavo, kad dėl naujų naftos telkinių Teksase ir Šiaurės Dakotoje atradimo, o taip pat skalūninių dujų ir naftos išgavimo naftos produktų išvežimas iš JAV 2011 metais pirmą kartą nuo 1949 metų viršijo įvežimą. Ir Obama, ir Romnis palaikė populiarioje JAV žiniasklaidoje esančią nuomonę, kad Jungtinėms Valstijoms laikas atsikratyti naftos priklausomybės nuo nepatikimų arabų ir „blogo vaikino“ Hugo Čaveso ir mažus naftos kiekius pirkti tik iš draugų – Kanados ir Meksikos. Jeigu Romnis skeptiškai kalbėjo apie skalūnų perdirbimą, tai Obama jį palaikė, piešdamas JAV įvaizdį, kaip pasaulinės dujų tiekėjos. Tai ne tik politinė Obamos reklama, tai realijos:  šių metų vasarą net Ukraina nagrinėjo suskystintų dujų pirkimo iš Luizanos valstijų klausimą, o JAV bendras dujų eksportas jau šiek tiek sumažino dujų kainą Europoje.

       JAV nėra vienišos su savo siekiu įgyti nepriklausomybę nuo iš užsienio tiekiamų pagrindinių išteklių – angliavandenilių, maisto produktų, metalo. Todėl, kad autarkija, tai yra ekonominis režimas, numatantis valstybės savarankišką apsirūpinimą tuo atveju, kai nėra prekybos su kitomis valstybėmis, negali nebūti nacionalinių vyriausybių dėmesio centre esant bet kurioms globalizacijos formoms ir lygiams. 

    Todėl savarankiško apsirūpinimo (pirmiausia, maisto produktais) autarkijos programos įgyvendinamos daugelyje pasaulio šalių. Didžiausią sėkmę pasiekė Pakistanas – jis tapo ryžių eksportuotoju. Turkija kasmet didina grūdų sėjimo plotus ir, 2011 metais surinkusi 21 milijoną tonų, labai arti priartėjo prie savarankiško apsirūpinimo maisto produktais tikslo. Pasiekti jį 2012 metais, padidinus kviečių plotus dar 6%, neleido, atrodo, tik nepalankios meteorologinės sąlygos.

       Europoje taip pat naujas posūkis. Šių metų spalyje Europos Komisija Europos Parlamente pristatė ir patvirtino programą „Augimo misija: Europa naujos industrinės revoliucijos priekyje“.Jos tikslas yra iki 2020 metų padidinti pramonės dalį ES užimtumo struktūroje nuo dabartinių 16% iki 20% (tik Vokietijoje ir Prancūzijoje ji sudaro 30% ir 27%). Svarstant nuskambėjo raginimas: „Mes savo vaikams turime palikti ne tik švarią aplinką, bet ir pramonę“. Programą palaikė profsąjungos, nurodžiusios, kad ji pakeis „diržų veržimą“, o kad eurobiurokratai iš Briuselio nepersigalvotų, lapkričio 4 d. paskelbė „Veikimo diena“.

       Taigi, akivaizdžios dvi tendencijos: TNK kuria vieningą ekonominę sistemą, pagrįstą pasauliniu darbo pasidalinimu, o nacionalinės biurokratijos (net JAV ir Europoje) savo teritorijose suka į autarkiją. Tendencijų kova gali sukurti naujas politines formas. Todėl klausimas „Kieno vėliava išsiskleis virš Islandijos?“ visai ne retorinis: nuo visų nutolusi, mažai apgyvendinta Islandija gali tapti sala, valdoma ne nacionalinės vyriausybės ir net ne Europos Sąjungos, o aliumininių TNK „mandato teritorija“.

Andrej‘us Ganža, Sergej‘us Klimovski‘s, 2012-12-07

Šaltinis: Fondsk

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.