Homo sovieticus
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Įžanga Pasirodžius filosofo A. Juozaičio straipsniui „Kas yra Lietuvos išdavikai“ apsidžiaugiau. Pagaliau bus pradėta...
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) didelius sukrėtimus pajutusiai Lietuvos socialinio draudimo sistemai gerinti siūlo jau praktikoje nepasiteisinusį, praeito...
Kai aš išgirstu apie vis naujas iniciatyvas, esą apsaugančias mūsų vaikus nuo sunkumų ir nusivylimų, o tiksliau - nuo juos supančio pasaulio,...
Bylos tyrimas ir teismo procesas vyko ketverius metus. Per tą laiką viena iš įtariamųjų mirė. Daugelis įtariamųjų prarado darbą, turtą, kurį...
Kai kas gali paklausti: o prie ko čia demokratija? Juk daugelis demokratiją įsivaizduoja, kaip laisvę daryti, ką nori. Nors iš tiesų demokratija reiškia...
Pastaruoju metu dažnai girdime apie Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo keitimo siūlymus, dėl kurių...
Svetainė mėgsta Opera.
Ofšorų požymiai ir rūšys Šiuolaikinio pasaulio ekonomikos mechanizmo svarbiausias elementas yra ofšorai. Ofšorai – tai valstybės ir teritorijos, kurios turi šiuos požymius: - garantuoja fizinių ir juridinių asmenų, užregistruotų šiose valstybėse ir teritorijose („slaptumo jurisdikcijoje“) finansinių, komercinių ir kitų operacijų konfidencialumą; - kitų valstybių fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia palankų mokesčių režimą, taikant mažus mokesčius arba net nulinį mokesčių tarifą („mokesčių rojus“). Universalaus, vieno ofšorų sąrašo nėra. Kiekviena valstybė, kiekviena tarptautinė organizacija, kartais vienos valstybės kiekviena žinyba sudaro savo ofšorų sąrašus. Šiandien ofšorai skaičiuojami dešimtimis: iki 30% pasaulio valstybių turi vienus ar kitus ofšorų požymius. Kai kurios valstybės nėra įtrauktos į ofšorų sąrašus, nors jų juridikcijoje gali būti teritorijos (zonos), turinčios akivaizdžius ofšorų požymius. Pirmieji „mokesčių rojai“ atsirado JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Dabar vien tik Didžiosios Britanijos jurisdikcijoje yra 12 ofšorų. JAV yra „vidaus“ ofšorai (Delavero, Vajomingo) ir salų ofšorai. Europos Sąjungos zonoje yra ne mažiau kaip 10 jurisdikcijų su ofšorų požymiais: Olandija, Monakas, Malta, Andora, Liuksemburgas, Lichtenšteinas, Kipras, Airija... Galima skirti tris ofšorų grupes. 1. Anglosaksų „branduolys“ (Karibų baseino salos, Normandijos salos, Airija). 2. Beniliukso šalys (Olandija, Liuksemburgas, kartu ir Šveicarija). 3. Visi likusieji ofšorai – periferija, įskaitant Kiprą. Šiandien pasaulio ekonomikoje stebimas sudėtingų finansinių tinklų kūrimas. Kai kurias ekonomiškai išsivysčiusias šalis, kaip Olandiją ir Didžiąją Britaniją, specialioje literatūroje vadina sparing – ofšorinėmis jurisdikcijomis. Ten registruojasi kompanijos, kurios savo ruožtu dirba sąryšyje su klasikiniais ofšorais. Tokias kompanijas respektabiliose Vakarų valstybėse kartais dar vadina kompanijomis tarpininkėmis. Pavyzdžiui, Olandija savo ofšorus turi Karibuose: Aruboje, Kiurasao, San Martene. 2006 m. Oandijoje buvo apie 20 tūkst. taip vadinamų pašto kompanijų, kurios valstybėje nepasižymi kokiu nors reikšmingu komerciniu dalyvavimu. 43% iš jų beneficiarijais buvo firmos iš tradicinių „mokesčių rojų“ – Olandijos Antilų salų, Didžiosios Britanijos salų, Kaimanų salų, Kipro, Šveicarijos. Be to, valstybėje buvo 12,5 tūkst. specialių finansų kompanijų („Special Financial Institutions“ - SFI), per kurias, pagal Olandijos Centrinio banko duomenis, 2002 m. praėjo 3600 mlrd. eurų, tai 8 kartus viršijo valstybės BVP. 21 amžiaus 1 – o dešimtmečio viduryje valstybėje taip pat buvo 42 tūkst. finansų holdingų, iš kurių 5,8 tūkst. buvo valdomi trasto kompanijų. Nepaisant to, beveik visi oficialūs tarptautiniai ir nacionaliniai institutai Olandijos nelaiko ofšoru (1). Ofšorai – pagrindiniai mazgai, per kuriuos praeina pasaulio ekonomikos finansiniai ir investiciniai srautai. Kasmetinis kapitalo eksportas iš Olandijos, Liuksemburgo ir Airijos -10-12 trln. dolerių, tai viršija kapitalo eksportą iš JAV. O portfelinės investicijos iš Karibų jūros ir Normandijos salų lygios 1/5 portfelinių investicijų, išvežamų iš JAV (2). Ofšorai taip pat yra centrais, iš kurių vyksta daugelio pasaulio valstybių įmonių ir kompanijų valdymas. Neretai ofšorus vadina pasaulio ekonomikos „juodomis skylėmis“. „Skylėmis“ todėl, kad į ofšorų centrus išteka didžiulės finansinės lėšos, kurios reikalingos valstybių, iš kurių šios lėšos išeina, vystymuisi. „Juodomis“ todėl, kad jie visiškai neskaidrūs, nėra jokios informacijos apie ofšorinių kompanijų ir jų beneficiarų operacijas ir finansinę bei turto padėtį... „Tax Justice Network“ ataskaita: pasaulio ofšorinės ekonomikos paveikslas Pagal paskutinę tarptautinės tyrimų organizacijos „Tax Justice Network“ (TJN), kuri užsiima nepriklausomais tyrimais mokesčių mokėjimo vengimo srityje, ataskaitą, ofšorinės jurisdikcijos bankų sąskaitose yra nuo 21 iki 32 trilijonų dolerių. Ir tai nevertinant tokio nefinansinio turto, kaip jachtų, vilų, rūmų, pilių, daugybės prabangos daiktų ir meno kūrinių. Šios sumos prilygsta mažiausiai viso pasaulio turto dešimtadaliui, kurį Šveicarijos bankas „Credit Suisse“ įvertino 231 trln. dolerių (2011 metų viduryje). Net mažiausias įvertinimas - 21 trln. dolerių – ekvivalentiškas JAV ir Japonijos bendram vidaus produktui (BVP). Sprendžiant iš visko, į piniginių lėšų ofšoruose vertinimą įtraukiamos tik ateinančių kapitalų į bankų sąskaitas sumos, bet neįvertinamos pajamos, kurias gauna ofšorinių sąskaitų savininkai, palūkanų normų arba kitų pajamų pavidalu. Taip pat reikia pažymėti, kad įvertinimai, kurie atlikti TJN ataskaitoje, daug daugiau viršija visus ankstesnius bendrų ofšorinių lėšų, kurios priklauso įvairioms organizacijoms (nė viena iš jų neviršijo 10 trilijonų dolerių), įvertinimus. TJN ataskaitoje nėra ir aktyvų, kuriuos visame pasaulyje kontroliuoja ofšorinės kompanijos (pirmiausia, ekonomikos realaus sektoriaus aktyvai), bendros kainos įvertinimo. Gali būti, kad tokių aktyvų dydis ne mažesnis negu piniginių lėšų bendras dydis ofšorinėse bankų skąskaitose (3). „Tax Justice Network“ – organizacija, kuri kai kurių analitikų nuomone išpažįsta socialistinius įsitikinimus ir turi aršaus ofšorinių zonų priešininko reputaciją. TJN tyrimo vadovas, buvęs konsultavimo firmos „McKinsey“ pagrindiniu ekonomistu, Džeimsas Henris. Pažymėtina, kad TJN ataskaitos duomenys yra dvejų metų senumo, bet paskelbta ji buvo tik 2012 metų liepą (4). Tarptautiniai finansų analitikai mano, kad ataskaitos uždavinys – visuomenės nuomonės parengimas eiliniam pasaulio bankininkų „spaudimui“, panašiam į spaudimą, kuris buvo surengtas JAV ir Didžiosios Britanijos tarnybų Šveicarijos bankų atžvilgiu 2011 metais. Kai kurie ekspertai mano, kas TJN nėra tiek nepriklausoma organizacija, kaip tai atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie atkreipia dėmesį į TJN diferencijuotą požiūrį į įvairias ofšorines jurisdikcijas. Neliko nepastebėta ta aplinkybė, kad TJN kartu su JAV, Didžiosios Britanijos ir kai kurių kitų Vakarų valstybių valdžiomis paskutiniais metais ypač aršiai puolė Šveicariją ir Kaimanų salas. Pradine informacija skaičiavimams buvo, pirmiausia, Tarptautinių atsiskaitymų banko (Ciurichas), Tarptautinio valiutos fondo, nacionalinių centrinių bankų ir iždo atviri oficialūs duomenys. Kaip papildomi šaltiniai buvo naudojami pagrindinių audito firmų tyrimai. Pagrindiniai ofšorai TJN sąrašuose Dar prieš nurodytos ataskaitos paskelbimą „Tax Justice Network“ pranešė, kad pagrindiniu pasaulio mokesčių prieglobsčiu išlieka Šveicarija, kuri nenoriai, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis, atskleidžia duomenis ir traukia atsakomybėn mokesčius mokėti vengiančius. Po Šveicarijos finansinio neskaidrumo reitinge, sudarytame TJN, eina Kaimanų salos, Liuksemburgas, Honkongas ir JAV. Toliau eina Džersio sala, Japonija, Vokietija ir Bachreinas. TJN reitingas keičia susiklosčiusį įsivaizdavimą apie ofšorus, kaip valstybes ir teritorijas, esančias už „civilizacijos pasaulio“ („auksinio milijardo“) ribų. Į ofšorų sąrašą pateko beveik visos pagrindinės ekonomiškai išsivysčiusios valstybės: JAV, Vokietija, Japonija, Šveicarija, Didžioji Britanija (paskutinė faktiškai kontroliuoja Džersio salą, kuri tik formaliai yra ne Didžiosios Britanijos jurisdikcijoje). Tarp ofšorų, esančių pasaulio kapitalistinio ūkio periferijoje, išsiskiria Kaimanų salos, Trinidadas ir Tobagas, kitos Karibų baseino salų valstybės. Šios valstybės nepastebimai perėjo į laisvų valstybių kategoriją, nepriklausančių nuo pasaulio politikos. Paimkime, pavyzdžiui, Trinidadą ir Tobagą. Jokios čia „demokratijos“ niekada ir nebuvo. Šioje salos respublikoje iki šiol nepanaikinta mirties bausmė ir visur taikomos fizinės bausmės. Čia stabiliai aukšti korupcijos rodikliai teismų sferoje, veikia „civilizacijos pasaulyje“ taip propaguojamų homoseksualių santykių draudimas, moterys neturi kai kurių pilietinių teisių. Tačiau tokios „nedemokratinės“ smulkmenos nebuvo klūtimi tam, kad JAV salas paskelbtų „laisvomis“. Vyriausybė leido dirbti užsienio kompanijoms savo teritorijoje, dėl to į esamą mokesčių kodeksą įnešė kai kuriuos pakeitimus. Salų valdžia gauna nedidelį kyšį už savo „svetingumą“; taigi, pasiektas reikalingas interesų balansas. Ofšorų klientai ir pasaulio bankų „paslaugos“ TJN ataskaitoje nurodytos piniginės sumos priklauso maždaug 10 milijonui fizinių asmenų, kurie turi ofšorines sąskaitas tiesiogiai arba per juridinius asmenis. Vidutiniškai gaunama nuo 2 iki 3 mln. dolerių skaičiuojant vienam žmogui. 47% lėšų priklausė tiesiogiai fiziniams asmenims, 53% - juridiniams asmenims. Pagal TJN vertinimus, beveik pusė iš 21 trln. dolerių (tiksliau: 9,8 trln. dolerių), priklauso 92 tūkstančiams turtingiausių žmonių (t.y. apie 1 procentas visų fizinių asmenų, turinčių lėšų ofšoruose). Toje turtingiausių žmonių grupėje vienam žmogui vidutiniškai tenka daugiau kaip 100 mln. dolerių lėšų, esančių ofšorinių bankų sąskaitose. Patalpinti lėšas ofšorinėje jurisdukcijoje fiziniams asmenims padeda ir tarpininkavimo paslaugas teikia bankai, kiti finansų tarpininkai ir konsultantai. Kaip pastebi Džeimsas Henris, šešėlinius pinigus perkėlinėti po visą pasaulį finansų elitui padeda oficialios struktūros, „darbščių profesionalių padėjėjų iš privačios bankinio aptarnavimo, juridinių, buhalterinių ir investicinių paslaugų sferos spiečius“. Tokio pobūdžio „delikačių“ paslaugų teikimui daugelis stambių bankų dar praėjusio amžiaus pabaigoje sukūrė padalinius, kurie gavo pavadinimą private banking. Stambiausiais bankais private banking paslaugų sferoje įvardijami Šveicarijos UBS, „Credit Suisse“ ir Amerikos „Goldman Sachs“. Tikriausiai šiandien negalima surasti nė vieno transnacionalinio banko, kuris nedirbtų su ofšorų klientais arba savo klientams nesuteiktų ofšorinių paslaugų. Pagal kai kuriuos vertinimus, ofšorams tenka 14–17% tarpvalstybinių finansinių aktyvų ir pasaulio bankų įsipareigojimų (5). TJN išskiria penkiasdešimt pagrindinių pasaulio bankų, kurie užsiima ofšoriniu verslu. Dalyvaujant top-50, TJN vertinimais, ofšoruose padėta apie 12 trln. dolerių, t.y. maždaug pusė visų ofšorų piniginių lėšų. 2005 metais šis rodiklis buvo 5,4 trln. dolerių; taigi, per penkerius metus jis padidėjo daugiau negu du kartus. Pirmas dvi eilutes top–50 sąraše(2010 m.) užėmė Šveicarijos bankai UBS ir „Credit Suisse“. Tolesnės trys vietos priklausė tokiems pasaulyje žinomiems Europos bankams, kaip HSBC, „Deutsche Bank“, „BNP Paribas“. Toliau eina Volstrito bankai: „JPMorgan Chase“, „Bank of America“, „Morgan Stanley“, „Wells Fargo“ ir „Goldman Sachs“. Bankams, įeinantiems į top-10, teko maždaug 6 trln. dolerių, įdėtų ofšorinėse sąskaitose (t.y. 50% nuo bendros top-50 sumos). Iš kur ateina lėšos į ofšorus? Reikšmingas dalies didelių piniginių lėšų perkėlimas į ofšorus vyksta iš pasaulio finansų centrų – Niujorko, Londono, Ciuricho, Honkongo, Tokijo. Ypač aktyviai ofšorais naudojasi anglosaksų ekonomikos modelio valstybės, t.y. JAV ir Didžioji Britanija. Iš 100 Didžiosios Britanijos kompanijų, turinčių didžiausią kapitalizaciją, kurios įtrauktos į Londono akcijų biržos listingą, tik 2 nenaudoja ofšorų paslaugų. Likusios turi daugiau kaip 8000 dukterinių įstaigų ofšorų jurisdikcijose visame pasaulyje. Gernsio, Džersio teritorijos ir Meno sala jau keletą amžių yra Didžiosios Britanijos ofšorinėmis zonomis. Amerikos TNK yra aktyviausios (po Anglijos įmonių) ofšorų paslaugų naudotojomis. Iš šimto Amerikos stambiausių korporacijų, kurių akcijomis prekiaujama biržoje, 83 korporacijos turi dukterines kompanijas ofšorinėse zonose. Lėšos į ofšorus taip pat teka iš valstybių, kurios dideliais kiekiais eksportuoja žaliavas ir gatavus gaminius. Pirmiausia iš naftos gavybos valstybių. Pagal TJN tyrimą, per 1970-2010 m. buvo išvežta (mlrd. dolerių): iš Kuveito - 496; iš Saudo Arabijos - 308; iš Nigerijos - 306. Pagal ofšorinius rezultatus viena iš pasaulio lyderių yra Rusija: per 1990-2010 m. iš šalies į ofšorus buvo išvežta 798 mlrd. dolerių (vidutiniškai per metus gaunama beveik po 40 mlrd. dolerių). TJN vertinimai beveik sutampa su Rusijos Federacijos Centrinio banko oficialiais duomenimis. 2010 metais grynas privataus kapitalo ištekėjimas iš Rusijos buvo 34,4 mlrd. dolerių, 2011 m. - 80,5 mlrd. dolerių, o 2012 metais, pagal prognozes, jis gali viršyti 100 mlrd. dolerių. Jau minėtas TJN tyrimo vadovas Džeimsas Henris mano, kad didelė dalis lėšų iš Rusijos buvo išvežtos esant valstybės turto privatizacijos bangai. Pagal į ofšorus išsiųstų aktyvų sumą Rusiją pralenkė tik Kinija - 1,2 trln. dolerių. Tiesa, Kinijos duomenys pateikiami už 40 metų, nuo 1970 metų, o Rusijos – tik už paskutinius 20 metų. Taigi pagal privataus kapitalo išbėgimo į ofšorus vidutinius metinius rodiklius Rusija yra neginčytina lydere tarp valstybių, kurios yra už „auksinio milijardo“ gyvenimo zonos. Po Rusijos seka (1970-2010 m. laikotarpis, mlrd. dolerių): Korėja - 779; Brazilija – 520; Kuveitas – 496. Minimalaus suminių lėšų ofšorų bankų sąskaitose vertinimo atžvilgiu, lėšos, atėjusios iš Rusijos, sudaro 4%. --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- (3) Yra atskiri ofšorinių struktūrų finansinių ir nefinansinių aktyvų vertinimai, kuriuos atliko kitos organizacijos. Pavyzdžiui, pagal „Boston Consulting Group“ (BCG) duomenis, ofšorų bankai praėjusio dešimtmečio pabaigoje valdė 7 trln. dolerių dydžio kapitalą, o pagal Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (TEBIPO) vertinimus, -11,5 trln. dolerių. (Elena Snežko „Kova su ofšorais aktyvi išsivysčiusiose valstybėse, bet naudinga besivystančioms šalims“). (4) The Price of Offshore Revisited, Tax Justice Network, July 2012. --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Problemos, kurias pagimdo pasaulio ekonomikos ofšorizavimas Pagal TJN ataskaitos vertinimus, nuo 1970 iki 2010 metų iš besivystančių ekonomikų (iš viso 139 valstybės) išėjo nuo 7,3 iki 9,3 trln. dolerių (skaičiuojant metams vidutiniškai gaunama apie 200 mlrd. dolerių). Įvertinus palūkanas ir kitų rūšių pajamas šių kapitalų dydis jau žymiai viršijo 15 trilijonų dolerių (pagal konservatyviškiausią vertinimą). Jeigu šie pinigai nebūtų perkelti į ofšorus, vargingos valstybės jau būtų galėjusios sumokėti užsienio skolas ir labai paspartinti savo vystymąsi. Jeigu paimtumėme neįvertintą visų besivystančių šalių ofšorinį kapitalą, kurios pagal tradicinius skaičiavimus 2010 metų pabaigoje turėjo bendrą 4,1 trln. dolerių užsienio skolą, tai pasirodys, kad jų skola yra maždaug minus 11 trln. dolerių, tai yra iš esmės šios valstybės iš tikrųjų yra kreditorėmis, o ne skolininkėmis. Kitaip tariant, neturtingų besivystančių šalių gyventojai (85% pasaulio gyventojų) galėtų gyventi kitaip, jeigu pinigai liktų jų ekonomikų viduje. Bet, kaip pažymima ataskaitoje, išvežtas turtas priklauso nedidelei turtingų žmonių grupei, kai tuo tarpu valstybės skolos gula ant visų piliečių pečių. Ekspertai rašo, kad jeigu paslėpta 21-32 trln. dolerių suma duotų kuklias 3% metines pajamas ir šios pajamos būtų apmokestintos 30% mokesčiu, tai ofšorų turtas duotų 190-280 mlrd. dolerių pelną jau pirmais metais. Tai maždaug du kartus daugiau negu ekonomiškai išsivysčiusios valstybės (TEBIPO (angl. OECD) narės) skiria šalių, esančių už „auksinio milijardo“ gyvenimo zonos, materialinei paramai ir vystymui. Negaunamos pajamos iš mokesčių yra didžiulės, jos „pakankamos norint žymiai pagerinti daugelio šalių finansinę padėtį, ypač besivystančių“, pastebi Džeimsas Henris. Tačiau, pasak tyrimo vadovo, šioje naujienoje yra ir teigiamas aspektas: pasaulis rado „juodą skylę“, į kurią išteka finansai, ir įvertino šio ofšoruose paslėpto „lobio“ dydžius. Ofšorinio pobūdžio pasaulio ekonomikoje sustiprėjimas sukuria rimtas ekonomikos ir socialines problemas ir, mažiausiai tris pagrindines galima iškart įvardinti: 1. Maži mokesčiai ofšorinėse zonose kenkia valstybių, kurių rezidentai naudojasi ofšorų paslaugomis, fiskalinei bazei. Pagal pačius konservatyviausius vertinimus, kiekvienais metais visų pasaulio valstybių biudžetai praranda ne mažiau kaip 3 trilijonus dolerių, kurie nuslepiami ofšoruose. 2. Anoniminių operacijų vykdymas – sąlyga nelegalaus pelno plovimui ir pasaulio terorizmo finansavimui per ofšorus. Ofšorai sudaro palankias sąlygas organizuotų ekonominių nusikaltimų, ypač tarpvalstybinių, augimui. 3. Dėl silpno finansinių operacijų reguliavimo ofšoruose padidėja nekontroliuojamų, taip vadinamų karštų pinigų, srautų rizika, tai destabilizuoja pasaulio finansų sistemą. Barako Obamos administracija: „kryžiaus žygis“ prieš ofšorus Nuo tam tikro meto (nuo mūsų amžiaus nulinių metų) pasaulyje prasidėjo kova su ofšorais, kai JAV ir Europos valstybės staiga aptiko, kad praranda reikšmingas mokesčių sumas. Pagal oficialius vertinimus, JAV iždas kasmet netekdavo mažiausiai 100 mlrd. dolerių dėl to, kad Amerikos mokesčių mokėtojai naudoja ofšorines schemas. Ypač daug energijos kovai su ofšorais skyrė Barako Obamos administracija. Dar prieš finansų krizės kilimą, JAV prasidėjo įstatymo projekto „Dėl kelio užkirtimo piktnaudžiavimams mokesčių rojais“ rengimas (1); Obama pratęsė įstatymo stūmimą JAV Kongrese. Reikšmingiausiomis įstatyme buvo šios nuostatos: 1) griežtesnių reikalavimų JAV mokesčių mokėtojams, naudojantiems ofšorų jurisdikcijas, nustatymas; 2) JAV Iždui įgaliojimų suteikimas vykdyti specialias priemones prieš užsienio jurisdikcijas ir finansų institutus, kurie kliudo mokesčių surinkimui; 3) ofšorinių trastų, kurie naudojami nekilnojamo turto, meno dirbinių ir juvelyrinių papuošalų JAV asmenims įgijimui, apmokestinimas, ir asmenų, faktiškai gaunančių ofšorinių trastų aktyvus, pripažinimas beneficiarijais; 4) baudos padidinimas asmenims, kurie naudojasi mokesčių slėptuvėmis, iki 150 % nuo jų iš tokios veiklos gautų pajamų. Staigus valstybės skolos ir federalinio biudžeto deficitų augimas JAV po to, kai valstybė įėjo į finansų krizę, JAV valdžią privertė padaryti garsų pareiškimą apie savo planus „išsiaiškinti“ su atskirais ofšorais. Ypač energingus pareiškimus šiuo klausimu darė Barakas Obama. Jo taikinyje atsidūrė Kaimanų salos – JAV kapitalo mėgstamiausia vieta. Dukterines firmas ten turi tokie JAV ir pasaulio verslo gigantai, kaip „Coca-Cola“, „Procter & Gamble“, „General Motors“, „Intel“, „FedEx“, „Sprint“ ir kt. Finansų pasaulyje paplitęs pajuokavimas: žinomiausiu pasaulyje finansų pastatu yra ne Niujorko ar Londono akcijų biržos, o Aglend Hausas, kuklus penkių aukštų biuro pastatas Didžiajame Kaimane, daugelio tūkstančių salose registruotų kompanijų juridinis adresas. „Kaimanų salose yra pastatas, kuriame įsikūrę 12 tūkst. JAV korporacijų, - 2008 metų sausio 5 d. Mančesteryje, Naujojo Hampšyro valstijoje, pareiškė Barakas Obama. – Tai arba erdviausias pastatas pasaulyje, arba didžiausias sukčiavimas pasaulyje. Ir mes išsiaiškinsime, kas tai yra“. Tačiau, nepaisant tuometinio kandidato į JAV prezidentus ryžtingumo, kuris, beje, atėjus jam į valdžią nesusvyravo, dėl Agland Hauso įtakingiausias planetoje žmogus taip ir nesugebėjo išsiaiškinti (2). Rimčiausiu praktiniu žingsniu kovoje su ofšorais galima įvardinti 2011 metų gegužės mėnesį JAV priimtą Aktą dėl mokesčių disciplinos, kuris susijęs su užsienio sąskaitų naudojimu. 2012 metų vasario mėnesį su Prancūzija, Italija, Vokietija, Didžiąja Britanija ir Ispanija buvo sudarytos Sutartys dėl šio teisės akto bendro įgyvendinimo. Pagal šią sutartį nacionalinės mokesčių tarnybos turi teisę tarpusavyje keistis informacija ir pateikti ataskaitas. Bet labiausiai iš šio įstatymo laimi Jungtinės Valstijos. Šis aktas numato, kad kitų valstybių bankai ir finansų institutai turi tapti savanoriškais JAV mokesčių tarnybos agentais. Jie turi pranešti apie įtartinas (JAV mokesčių interesų požiūriu) sąskaitas ir fizinių ir juridinių asmenų, turinčių amerikietišką kilmę, operacijas. Jei kitų valstybių bankai ir finansų institutai bus pastebėti, kaip nenorintys „bendradarbiauti“ su JAV mokesčių tarnyba, tai tokių institutų atžvilgiu JAV gali taikyti atitinkamas sankcijas. Nesunku pastebėti, kad po kovos su ofšorais ir mokesčių piktnaudžiavimais priedanga JAV valdžios institucijos nori į savo tiesioginę (administracinę) finansų kontrolę įtraukti kitas valstybes. Kova su ofšorais ir naujomis finansų schemomis Dabar dėl turto savininko depersonalizacijos reikia naudoti ne vieną ofšorą, o ofšorų grandinę, tarp kurių būtinai yra teritorija, kurioje registruoja kompanijas su nominaliais direktoriais ir savininkais, o realūs savininkai nefigūruoja nė viename dokumente. Juos pradėjo vadinti beneficiarijais (realiais naudos gavėjais). Tokią schemą naudoja, pavyzdžiui, korumpuoti valdininkai, organizuotų nusikalstamų grupuočių lyderiai. Šiandien įvairiuose oficialiuose dokumentuose (pavyzdžiui, oficialiuose tinklalapiuose) figūruoja nominalių akcijų turėtojų pavadinimai, tarp kurių yra stambiausi pasaulio bankai, teikiantys private banking paslaugas. Tačiau nominalūs turėtojai neatskleidžia, kas yra tikrieji akcijų turėtojai, - tokią informaciją galima gauti tik pagal teismo paklausimą. Tai yra patogi forma paslėpti savo nuosavybę asmenims, nenorintiems „viešintis“. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Paimkime Rusijos akcines bendroves. 97% AB „Lukoil“ akcijų turėtojų yra nominalūs. Trys ketvirčius akcijų nominaliai laiko Olandijos „ING Bank“ („Eurazija“), likusios yra pas Rusijos nominalius laikytojus. Fiziniams asmenims oficialiai priklauso 3% akcijų, nors manoma, kad stambiausias „Lukoil“ akcijų paketas priklauso jo menedžeriams – Vagitui Alekperovui (21%) ir Leonidui Fedunui (9%). Tačiau šios informacijos patikrinti neįmanoma. Pagal nesenus pranešimus, 27% valstybinio „Gazprom“ akcijų taip pat turi nominalūs turėtojai. Daugiau kaip 50% KMK „Norilskij nikel“ akcijų turi užsienio nominalūs turėtojai arba yra ofšoruose. „Rusal“ nominaliems akcininkams priklauso 25% akcijų, o visa kompanija kontroliuojama iš ofšoro (3). Pasaulio stambiausi bankai, juridinės firmos ir net atskiri fiziniai asmenys faktiškai ėmėsi funkcijos nuslėpti galutinius akcininkus ir beneficiarijus, kurią anksčiau vykdė ofšorinės jurisdikcijos. Todėl Vakarų valstybių akcijų prieš ofšorus, kaip „infomaciniu požiūriu neskaidrias zonas“, rezultatai pasirodė esantys labai menki. Kova su ofšorais, kaip finansinių grupių pasaulio įtakų sferų perdalijimo priemonė Prisdengiant atskirų Vakarų valstybių valdžios institucijų kova su ofšorais, Vakarų bankai vykdo savo įtakų sferų perdalijimą. Ryškiausias paskutinio laikmečio pavyzdys – JAV ir Didžiosios Britanijos valdžios institucijų spaudimas Šveicarijai. Prisidengiant kova su ofšorais vyksta trečio pagal reikšmingumą tarptautinio finansų centro naikinimas. 2011 m. Bernas buvo priverstas sudaryti sutartis su Jungtinėmis Valstijomis, Didžiąja Britanija ir Prancūzija, kuriomis siekiama visapusiškai padėti šių trijų valstybių valdžioms sužinoti informaciją apie jų piliečių, kurie yra Šveicarijos bankų klientais, mokesčių nemokėjimą. Dėl to prasidėjo masinis kapitalų išėjimas iš Šveicarijos. Kur? Į tėvonijas, kurias kontroliuoja amerikiečių ir britų bankai. Pirmiausia, į Bahamų salas ir Didžiosios Britanijos Mergelių salas, kurios priklauso tos pačios Didžiosios Britanijos jurisdikcijai (šios teritorijos formaliai nepriklausomos, o realiai yra „Didžiosios Britanijos užjūrio teritorijomis“, kurioms vadovauja monarchas – Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, kuri į šias žemes skiria gubernatorius). Dalis kapitalų persikėlė į patikimus bankus, veikiančius JAV ir Didžiosios Britanijos teritorijoje. Tačiau tai dar ne viskas. Šveicarijos bankams teko pakrapštyti kišenę. 2011 m. rugpjūčio mėnesį Šveicarija oficialiai Didžiajai Britanijai sumokėjo daugiau kaip 600 milijonų dolerių jos piliečių nuslėptų mokesčių, kurie savo kapitalus laikė Šveicarijos bankų depozituose. Nuo 2012 m. sausio JAV Teisingumo departamentas vykdo tyrimą 11 Šveicarijos bankų atžvilgiu, įskaitant „Wegelin“, „Credit Suisse“ ir „Julius Baer“, dėl jų padėjimo „JAV piliečiams nemokėti mokesčių“. Jau 2012 m. pradžioje vienas iš seniausių Šveicarijos bankų „Wegelin” savo verslą pardavė dėl prasidėjusio tyrimo. Neatmestina, kad Šveicarijos bankams teks įnešti nemažas sumas į JAV iždą, kaip kompensaciją už jų JAV klientų nesumokėtus mokesčius. Kova su ofšorais: bausti negalima pasigailėti Paskutinės finansų krizės metu prie kovos su ofšorais prisijungė visos pagrindinės Vakarų valstybės ir daugelis žinomų politikų. Net Romos Popiežius Benediktas XVI pareiškė, kad „iš finansinių ofšorų atima savo palaiminimą“. Popiežiaus „Teisingumo ir laisvės tarybos“ oficialiame dokumente, paskelbtame pagal Tarptautinės konferencijos dėl vystymosi finansavimo Dohoje (2008 m. lapkričio 29 d.- gruodžio 2 d.) rezultatus, pažymima, kad ofšorinės rinkos susijusios su nelegaliais pelnais. Ofšorai vykdė neprotingą finansų politiką, kuri galiausiai atvedė prie dabartinės finansų krizės. Suteikdami galimybes paslėpti mokesčius, jie išprovokavo didžiulius kapitalų ištekėjimus, padarė didžiulę žalą neturtingoms valstybėms ir todėl privalo būti uždaryti (4). Tačiau pasibaigus finansų krizės pirmai fazei Vakarų antiofšorinis užsidegimas pradėjo slugti. Atskirų Vakarų valstybių reali politika ofšorų atžvilgiu yra labai prieštaringa. Iš vienos pusės, jos skatina išsaugojimą (ir net plėtimą) tų ofšorinių teritorijų, kurios užtikrina kapitalo pritekėjimą iš viso pasaulio į jų valstybių bankų sąskaitas. Iš kitos pusės, jos bando užkirsti kelią kapitalo ištekėjimui į ofšorus iš jų teritorijų, tai diktuoja fiskalinio pobūdžio sumetimai. B.Obamos administracijos praktiniai žingsniai kovoje su Karibų baseino ofšorais, apie kuriuos sakėme aukščiau, kol kas davė labai nereikšmingą efektą. Taip pat su savo ofšorais žadėjo „išsiaiškinti“ Europos valstybės (su Šveicarija, Liuksemburgu) ir Kinija (su Honkongu). Po 2008 metų krizės pradžios G20 lyderiai, svarstydami kovos su krize priemones, ne kartą žadėjo uždaryti mokesčių rojus. 2010 m. padaryti pakeitimai TEBIPO konvencijoje dėl mokesčių, kurie sugriežtino nuostatas dėl informacijos atskleidimo. Nuo 2010 m. pasirašyta daugiau kaip 600 sutarčių dėl pasikeitimo informacija, kurios be visa kito labai apriboja bankų paslaptį. Tačiau pasiekimai buvo labai kuklūs. Dėmesio verta Vokietijos valdžios institucijų praktikuojama kovos priemonė kovojant su kapitalų slėpimu Europos ofšorinėse zonose – federalinių ir žemės vyriausybių įsigijimas nelegalių diskų su informacija apie sąskaitas atitinkamuose bankuose. Ši priemonė pasirodė esanti labai veiksminga, nors ir daugelio valstybių veikėjų ir politikų Europoje kritikuojama, kaip „ne visai etiškai švari“. Tačiau šiandien Vokietijos valdžios institucijoms, kai Europoje prasidėjo skolos krizė ir Vokietijos ekonomika išgyvena dideles perkrovas, jau nerūpi „etinis švarumas“. Tikriausiai antiofšoriniai teisės aktai yra reikalinga, bet nepakankama kovos su ofšorais sąlyga. Italija šioje srityje turi gerus įstatymus, bet pagal „šešėlinės“ ekonomikos dalį bendrame vidaus produkte (BVP), o taip pat pagal nelegalaus kapitalo išvežimo dydį tarp Vakarų Europos valstybių lieka lydere. Tuo pačiu metu Šiaurės Europos valstybių teritorijoje, kurioje mokesčių tarifas pakankamai aukštas, „juodų“ ir „pilkų“ ofšorinių schemų naudojimas yra minimalus. Norvegijoje mokestis už pelną iš naftos ir dujų gavybos siekia 80%, bet užsienio naftos kompanijos vis tiek domisi šia valstybe dėl to, kad joje praktiškai visai nėra korupcijos, dėl efektyvios valstybės paramos stambiems projektams ir aiškių, nesikeičiančių ir skaidrių sąlygų. Apskritai kova prieš ofšorus nukreipta ne į tai, kad sunaikinti ofšorų institutą, o į tai, kad ją panaudoti atskirų dalyvių pozicijų sustiprinimui konkurencinėje kovoje. Viename iš paskutinių ofšorų tyrimų pažymima: „Karas su ofšorais – labai keistas karas. Jį vesti, tai yra tas pats, kaip kovoti su savo dešine ranka. Juk ofšorai yra vienas iš pagrindinių pasaulio finansų akmenų. Išimk juos – ir sugrius visa konstrukcija... Kodėl karas su ofšorais netapo totaliu? Kam Londonui tiek ofšorų? Kodėl JAV pašonėje gyvenimu džiaugiasi Karibai? Todėl, kad ofšorai puikus būdas rinkti svetimus pinigus. Šalin savus, išvežančius kapitalus, bet svetimi užeikite, džiaugsimės jumis. Ofšorai surenka viso pasaulio pinigus, todėl niekas neatmeta ofšorų teisės egzistuoti (5). --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
(1) Bill S. 681 ‘Stop Tax Haven Abuse Act’. Šaltinis: Fondsk
Susiję: Latvija pateks į Europos pagrindinių ofšorų klubą
|
Komentarai
Skelbti naują komentarą