Homo sovieticus
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Įžanga Pasirodžius filosofo A. Juozaičio straipsniui „Kas yra Lietuvos išdavikai“ apsidžiaugiau. Pagaliau bus pradėta...
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) didelius sukrėtimus pajutusiai Lietuvos socialinio draudimo sistemai gerinti siūlo jau praktikoje nepasiteisinusį, praeito...
Kai aš išgirstu apie vis naujas iniciatyvas, esą apsaugančias mūsų vaikus nuo sunkumų ir nusivylimų, o tiksliau - nuo juos supančio pasaulio,...
Bylos tyrimas ir teismo procesas vyko ketverius metus. Per tą laiką viena iš įtariamųjų mirė. Daugelis įtariamųjų prarado darbą, turtą, kurį...
Kai kas gali paklausti: o prie ko čia demokratija? Juk daugelis demokratiją įsivaizduoja, kaip laisvę daryti, ką nori. Nors iš tiesų demokratija reiškia...
Pastaruoju metu dažnai girdime apie Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo keitimo siūlymus, dėl kurių...
Svetainė mėgsta Opera.
Bazelio komitetas ir tarptautinės bankininkystės mafija Bazelio bankų priežiūros komitetas (toliau Komitetas) glaudžiai susijęs su tokia viršnacionaline struktūra, kaip Tarptautinių atsiskaitymų bankas Bazelyje(TAB), kurį dažnai vadina klubu, centrinių bankų būstine arba „Paskutinės instancijos centriniu banku“. Komitetas buvo sukurtas 1974 m. dešimties valstybių (G10) centrinių bankų vadovų, panaudojant TAB bazę, siekiant sukurti bendras tarptautines taisykles bankininkystės priežiūros srityje po to, kai buvo pažeista pusiausvyra tarptautinėse valiutų ir bankų rinkose, kurią sukėlė banko „Herstatt“ Vakarų Vokietijoje žlugimas. Komitetas formuluoja bendrus bankininkystės priežiūros standartus ir jų vykdymo rekomendacijas. Kalbant apie G10, tai yra grupė valstybių, kuri 1962 m. pasirašė bendrą susitarimą su TVF dėl paskolų suteikimo (Belgija, Didžioji Britanija, Vakarų Vokietija, Italija, Kanada, Olandija, Prancūzija, Švedija, JAV, Japonija). Šveicarija, nebūdama TVF nare, prie jų prisijungė 1964 m., bet grupės pavadinimas liko tas pats. Nuo pat pradžių į Bazelio komiteto sudėtį įėjo taip pat Liuksemburgo atstovai, o nuo 2001 m. – ir Ispanijos atstovai. Dabar į Komitetą įeina 27 valstybių (jau paminėtos 13 valstybių, o taip pat prie Komiteto 2009 m. prisijungusių Argentinos, Australijos, Brazilijos, Kinijos, Honkongo, Indijos, Indonezijos, Korėjos, Meksikos, Rusijos, Saudo Arabijos, Singapūro, PAR ir Turkijos) centrinių bankų ir bankų priežiūros nacionalinių institucijų atstovai. Per mažiau nei savo veiklos keturis dešimtmečius Komitetas išleido dešimtis dokumentų įvairioms veiklos kryptims, įskaitant priežiūros organizavimo, kapitalo pakankamumo, įvairių rūšių rizikų, kredito ir depozito organizacijų korporatyvinio valdymo ir t.t. bendriems klausimams. Pagrindinė Komiteto veiklos kryptis – kapitalo pakankamumo normos bankams nustatymas. Visi Komiteto dokumentai sukasi apie labai nesudėtingą proporciją: nuosavas kapitalas : banko aktyvai = kapitalo pakankamumo koeficientas. Pinigų pasaulio kabalistai ieško magiško šios proporcijos skaičiaus, kuris garantuotų bankų sistemos stabilumą. Faktiškai Komitetas siekia įteisinti tai, kas yra nusikaltimu. Europoje jau seniai egzistuoja taip vadinamas dalinis, arba nepilnas, bankų savo įsipareigojimų padengimas. Tokia sistema leidžia bankams pinigus daryti „iš oro“. Tarkime, už vieną dolerį teisėtų pinigų, indėlininkų padėtų depozito sąskaitoje, bankams leidžiama kreditų pavidalu išleisti 5 arba 10 dolerių negrynųjų (kredito) pinigų. Anksčiau tai buvo vadinama pinigų padirbimu ir pagal įstatymą griežtai baudžiama. Šiandien tai vadinama bankininkystės veiklos „norma“, „principu“, legalizuojama įstatymais, o ekonomikos vadovėliuose vadinama terminu „pinigų multiplikatorius“. „Dalinio“ padengimo (rezervavimo) principas yra po viršnacionalinės struktūros, kuri vadinama „Bazelio bankų priežiūros komitetas“ „stogu“, tai principui suteikia respektabilumo įvaizdį. Jokie standartai ir formulės nepašalina įsipareigojimų „dalinio“ padengimo (rezervavimo) pagrindines pasekmes – bankų krizes. Per beveik keturis Komiteto egzistavimo dešimtmečius pasaulis buvo daugybės bankų bankrotų ir bankų krizių liudininku. Tokių problemų išvengimui reikalingas 100 procentinis įsipareigojimų padengimas, bet tada bankai praranda galimybę užsiimti savo „pinigų alchemija“. Ant „dalinio“ rezervavimo problemos sąžiningo svarstymo centriniuose bankuose ir Komitete yra uždėtas griežtas tabu: visuomenę ten bando įtikinti, kad galima išrasti kapitalo pakankamumo „stebuklingą formulę“, kad bankai, kaip ir anksčiau, galėtų pinigus daryti „iš oro“. Tai yra atvira apgaulė. „Bazelis I“ ir „Bazelis II“ – šiaudai skęstantiems Iki 2012 metų pabaigos Komitetas buvo įvedęs du pagrindinius svarbiausius dokumentus, nustatančius kapitalo pakankamumo „stebuklingą formulę“ ir rekomenduojančius tą formulę naudoti nacionalinėms bankų priežiūros institucijoms – „Bazelis I“ ir „Bazelis II“. Pirmasis iš jų pasaulį išvydo 1988 metais ir turėjo labai solidų pavadinimą „Tarptautinė kapitalo vertinimo ir kapitalo standartų konvergencija“ („Bazelis I“). Šioje sutartyje buvo nustatytas minimalus kapitalo pakankamumo dydis - 8%, skaičiuojamas, kaip nuosavo kapitalo (kurį reguliuoja priežiūros institucijos) santykis su aktyvais, įvertintais pagal riziką. Skaičiavimuose buvo priimamos tik kredito rizikos (nors bankų aktyvai gali būti formuojami ne tik iš kreditų, bet ir iš investicijų). Faktiškai Komitetas suteikė „palaiminimą“ finansų ir pinigų bakchanalijai, kurią ekonomikos vadovėliuose pagarbiai vadina „pinigų ir finansų rinkų vystymu“. Rinkos pradėjo dengtis „burbulais“, „burbulai“ pradėjo sproginėti, reali ekonomika ir paprasti piliečiai patyrė didelių nuostolių. Šiandien daugiau kaip 100 pasaulio valstybių, pagal oficialius pareiškimus, laikosi „Bazelis I“ normų. Amžių sandūroje pradėjo rengti naują standarto versiją, kurio pavadinimas „Bazelis II“, startas šiam standartui buvo duotas 2004 m. Naujoje versijoje buvo labai silpni bandymai įvertinti naujas bankų veiklos (be kredito) rizikas, daugiausiai susijusias su audringu išvestinių finansinių instrumentų (derivatyvų) rinkų vystymusi, apribotos rizikos fondų ir kitų institucinių spekuliantų atsiradimu, su kuriais bankai labai glaudžiai susiję. Standarto įgyvendinimo pačiame įkarštyje kilo 2007-2009 m. finansų krizė. Jis dar kartą pademonstravo tai, kad Bazelio standartai ne daugiau, kaip figos lapas, pridengiantis pasaulio lupikautojų savivalę. „Bazelis II“ negalėjo jų išgydyti nuo godumo, visų akyse į dugną nuėjo pasaulio bankininkystės verslo milžinas „Lehman Brothers“, o kitų gelbėjimui teko iš valstybės biudžeto išleisti ne mažiau, kaip trilijoną dolerių JAV, ir maždaug tiek pat Europoje. Buvo net bandymai įrodyti, kad būtent „Bazelis II“ įdiegimas išprovokavo finansų krizės pradžią, kadangi bankai trūkstamo nuosavo kapitalo papildymui nusprendė naudoti ypač rizikingus tokio kapitalo pritraukimo būdus, buvo priversti imtis klastojimų ir atviros apgaulės (buhalterinės ataskaitos iškraipymas, užbalansinių operacijų platus naudojimas ir pan.) Per finansų krizę Komitetas pradėjo karštligiškai daryti pakeitimus ir papildymus „Bazelis II“ standarte. „Bazelis III“ ypatybės Galų gale atsirado dokumentas, kuris buvo pavadintas „Bazelis III“. „Bazelis III“ siūlymai buvo patvirtinti G20 aukščiausio lygio susitikime Seule 2010 m. lapkričio mėnesį. Aukščiausio lygio susitikimo dalyviai taip pat patvirtino standarto įdiegimo etapais terminus. Kaip pradžios data buvo nustatyta 2013 metų sausio 1 d. Naujas dokumentas yra labai sudėtingas ir didelės apimties – turi apie 800 puslapių. Noriu atkreipti dėmesį į šias ypatybes: 1. Standarto įgyvendinimo terminai ištempti iki 2018 metų; kitaip tariant, standartas nėra „griežtas“, bankams suteikia pakankamai laiko manevravimams; 2. Bankų nuosavo kapitalo pakankamumo kartelė pakelta, bet ne tiek, kad būtų galima išvengti naujų krizių; 3. Padidinamas „subjektyvaus faktorio“ vaidmuo vertinant banką iš priežiūros institucijų pusės; 4. Nuosavo kapitalo struktūroje ypatingas vaidmuo skiriamas auksui, kaip finansiniam aktyvui. Mano požiūriu, paskutinė ypatybė yra pagrindinė, ji yra kokybinė naujovė, skirianti „Bazelis III“ nuo „Bazelis II“. Ankstesniuose Bazelio standartuose aukštos kokybės nuosavu kapitalu buvo laikomi tik grynieji pinigai (kurie visose valstybėse priskiriami „teisėtų mokėjimo priemonių“ – legal tender – kategorijai) ir valstybės skolos vertybiniai popieriai – iždų ir finansų ministerijų obligacijos. Be to, ne visos obligacijos, o tik tos, kurios gauna aukštą pagrindinių tarptautinių reitingų agentūrų įvertinimą. Ilgą laiką kokybiškiausiu nuosavo kapitalo elementu buvo laikomos JAV iždo obligacijos. Tai yra bankai tų valstybių, kurios dalyvavo pirmos ir antros kartos „Bazeliuose“, turėjo teikti pagalbą dėdei Semui, įgydami jo obligacijas ir lopydami JAV biudžeto skyles. Tuo pačiu remti JAV dolerį ir veikti prieš auksą, kaip „žalio popieriaus“ pagrindinį konkurentą. „Bazelis –III“: dalinis aukso reabilitavimas Iki 8 –ojo dešimtmečio, kai pasaulyje egzistavo Breton Vudso valiutų sistema ir dar nebuvo jokių „Bazelių“, viskas buvo kitaip. Bankai pirmiausia buvo vertinami pagal aukso kiekį, sudarantį nuosavą kapitalą. Kuo daugiau buvo aukso lyginant su visa kapitalo suma ir visa aktyvų suma, tuo bankas buvo laikomas patikimesniu. Viskas buvo paprasta, suprantama ir logiška. Bet tie seni geri laikai pasibaigė su aukso standarto žlugimu ir TVF sprendimu įgyvendinti visišką ir galutinį aukso demonetizavimą. Auksas buvo pažemintas iki paprastų biržos prekių, tokių kaip nafta, kviečiai arba kava. Kraštutiniais atvejais bankai galėjo auksą naudoti, kaip investicijų objektą, bet pilnaverčiu finansiniu turtu šis metalas nustojo būti laikomas. Iki šiol Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) auksą laikė „juodame kūne“. „Žaidimo taisyklės“ buvo tokios, kad bankams kaupti auksą buvo nenaudinga. Geriausiu atveju bankininkai į „geltoną“ metalą žiūrėjo spekuliantų akimis, kurie auksą perka ir parduoda, siekdami gauti greitus pelnus. „Bazelis III“ žymiai padidino aukso statusą. Naujos taisyklės numato aukso pervedimą į banko pirmojo lygio kapitalą (tier-1) 100 procentine verte. Bankai įgyja galimybę savo popierinius aktyvus (pirmiausia JAV iždo obligacijas) pakeisti į geltoną metalą. Ekspertai paskaičiavo, kad tokia taisyklė sukurs papildomą tauriojo metalo paklausą, kurios dydis mažiausiai 1700 tonų. Yra ir dar didesni vertinimai – iki 3000 tonų. Nemažai ekspertų mano, kad „Bazelis III“ kūrimas vyko esant galingam lobizmui iš Rotšildų klano pusės, kuris yra suinteresuotas aukso piniginio statuso atkūrimu pasaulyje. Rotšildai pastaruosius du šimtmečius kontroliuoja pagrindines aukso atsargas, dalyvauja geltonojo metalo išgavime, yra „market maker“ (rinkos formuotojai) tauriųjų metalų rinkoje. Dar prieš Bazelio komiteto naujo standarto įsigaliojimą, 2012 m. rugsėjo mėnesį vieno iš stambiausių pasaulio bankų „Deutsche Bank AG“, kuris yra Rotšildų įtakos sferoje, vadovai padarė viešą pareiškimą apie tai, kad auksas iš prekės vėl tapo pinigais. Toks pareiškimas sukėlė skausmingą reakciją kitoje Atlanto vandenyno pusėje, pirmiausia JAV FED. Federalinio rezervo vadovas Benas Bernankė dar kartą pareiškė, kad auksas anaiptol ne geriausia pinigų rūšis. Nesunku suprasti, kad „Bazelis III“ – tai smūgis JAV doleriui ir Amerikos ekonomikai. Reakcija iš Amerikos pusės buvo pakankamai griežta ir operatyvi. Praėjusių metų pabaigoje JAV pinigų ir finansų reguliatoriai (Federalinė rezervų sistema, Depozitų draudimo agentūra ir Valiutų kontrolieriaus biuras) pranešė: į juos kreipėsi pagrindiniai JAV bankai su pareiškimu, kad Bazelio nauji standartai nepakeliami depozitų ir kreditų organizacijoms. Po to FED ir kiti JAV finansų reguliatoriai savo ruožtu kreipėsi į Komitetą ir pareiškė, kad „Bazelis III“ įvedimas JAV atidedamas, be to, perėjimo prie naujo standarto data nebuvo įvardyta. Čia sunerimo Europos bankai, kurie paskaičiavo, kad jeigu jie pradės pereiti prie naujo standarto, tai taps nekonkurencingais lyginant su JAV bankais. Ir taip pat atsisakė pereiti į „Bazelis III“. Taigi, kas nuo 2013 metų sausio 1 d. atsistojo po “Bazelis III” vėliavomis? Sąrašas nelabai ilgas, iš viso 11 valstybių: Australija, Honkongas, Kanada, Kinija, Meksika, Saudo Arabija, Singapūras, Tailandas, Šveicarija, Pietų Afrika, Japonija. Čia galima pridėti Indiją, kuri pareiškė apie prisijungimą prie „Bazeliso III“ nuo 2013 metų balandžio 1 d. Pažymėtina, kad sąraše yra keturios valstybės iš „auksinio milijardo“ zonos: Australija, Kanada, Šveicarija, Japonija. Mįslingu yra tame sąraše Turkijos nebūvimas. Šioje valstybėje aktyviai skatinamas platus aukso panaudojimas bankų operacijose, lyginamasis geltonojo metalo svoris Turkijos bankų nuosavame kapitale ir aktyvuose palyginus su kitomis valstybėmis yra aukštas. De facto Turkijos bankų sektorius visiškai pasirengęs „Bazelis III“ standarto vykdymui. Kaip pastebėjo Londono „Financial Times“, Turkijos Centrinio banko vadovo Erdemo Baskio politika Turkijos bankams davė įspūdingus rezultatus: per paskutinius 12 mėnesių jie pritraukė 8,3 milijardus JAV dolerių į naujus depozitus per aukso programas, šias lėšas jie dabar gali nukreipti į kreditavimą. Kaip matome, aukščiau pateiktame sąraše yra beveik visi pagrindiniai aukso gamintojai: Kinija, Pietų Afrika, Kanada, Australija. Kai kurios valstybės iš sąrašo yra pagrindinės geltonojo metalo importuotojos (Kinija, Honkongas, Šveicarija, Saudo Arabija, Indija). Kinija, įėjusi į „auksinių“ lyderių grupę, jau seniai pateikia užuominas apie galimybę juanį paversti į aukso valiutą. O Šveicarija stumia projektą šalies viduje įsivesti paralelinę valiutą – auksinį franką. „Bazelis III: bankų posūkis į aukso pusę Naujų Bazelio taisyklių įvedimas gali sukelti radikalų atskirų valstybių bankų pozicijų pasikeitimą pasaulinėje finansų sistemoje. Pirmiausia, tikimasi Kinijos bankų pozicijų sustiprėjimo, įvertinant tai, kad Kinija jau keletą metų iš eilės pasaulyje užima pirmą vietą pagal geltonojo metalo išgavimo ir importo dydžius. Bankų, kurie drąsiai stojo po „Bazelis III“ vėliavomis, pozicijos stiprės ir dėl tos priežasties, kad geltonojo metalo kainos per paskutinių 12 metų laikotarpį rodo precedento neturinčius aukštus augimo tempus – vidutiniškai 17 procentų per metus. 2012 metais geltonojo metalo Trojos uncija kainavo 1700 dolerių. O taip vadinama metalo „teisinga“ („pusiausvyros“) kaina, daugelio aukso prekiautojų (treiderių) nuomone, yra ne mažesniame kaip 5000 dolerių lygyje. Tie, kurie suspėjo įsėsti į „aukso traukinį“, įgiję bilietus už mažas kainas, rytoj turi daugiau šansų patekti į pasaulio finansų olimpą. Net tie bankai, kurie kol kas neįėjo į „Bazelis III“ veikimo zoną, supranta, kad jų ateitis priklauso nuo to, kaip greitai jie sugebės atsigręžti į aukso pusę. TVF statistika ir Pasaulio aukso taryba nepateikia aiškaus viso bankų sektoriaus aukso pirkimo vaizdo. Bet yra centrinių bankų (CB) operacijų aukso pirkimo ir pardavimo rinkoje statistika. Po Breton Vudso valiutų sistemos žlugimo viso pasaulio centriniai bankai daugiau nei tris dešimtmečius geltono metalo daugiau pardavė negu pirko. Po neseniai įvykusios finansų krizės situacija kardinaliai pasikeitė. 2011 metais pasaulio centrinių bankų aukso grynieji pirkimai sudarė 457 tonas. Tai daugiau kaip 10% visos paklausos tauriojo metalo pasaulio rinkoje (4400 t). O prieš krizę, 15 metų, jų grynieji pardavimai buvo vidutiniškai po 400 tonų per metus. Taigi, CB staigiai apsisuko ir pradėjo auksą pirkti tokiais kiekiais, kurie nebuvo pastebėti nuo ХХ amžiaus 7 –ojo dešimtmečio. Nuo 1964 metų 2011 metai buvo rekordiniai pagal pasaulio centrinių bankų grynuosius aukso pirkimų kiekius. Pagal Pasaulio aukso tarybos preliminarius duomenis, 2012 metais gautas naujas rekordas: pasaulio centrinių bankų geltonojo metalo grynieji pirkimai išaugo iki 536 tonų. Kalbant apie komercinius bankus, tai iki „Bazelis III“ standarto įvedimo jie į geltonąjį metalą žiūrėjo tik, kaip į savo pelnų padidinimo priemonę, panaudojant spekuliacijas ir/arba investicijas, bet stimulo sukurti dideles savas tauriojo metalo atsargas jie neturėjo. Manau, kad nuo 2013 metų jų požiūris į auksą pasikeis, jie pirks jį asmeniškai sau, turėdami tikslą padidinti verslo tvarumą ir pritraukti klientus. „Bazelis III“ legalizavimas kai kuriose valstybėse 2013 metais – tai rimtas aukso sugrįžimo į pinigų pasaulį požymis. Kol kas nekalbama apie klasikinį aukso standartą, kuriam esant bankai laisvai keičia popierinius piniginius ženklus į metalą. Bet metalas gali būti plačiau naudojamas bankų įsipareigojimų padengimui ir gali būti „aukštesnės instancijos“ finansiniu aktyvu. Galbūt perspektyvoje, kai bankai sukaups pakankamą aukso kiekį, darbotvarkėje vėl iškils klausimas ir dėl aukso standarto atstatymo... Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-05-05 Šaltinis: Fondsk
|
Komentarai
Skelbti naują komentarą