Pastarąsias dvi savaites visas finansų pasaulis toliau tęsia „kiekybinio palengvinimo“ trečiojo raundo Jungtinėse Valstijose nutraukimo temą, bandydami nustatyti pradžios laiką ir proceso niuansus. Manau, kad ta tema bus įdomi autoritetingų mokslininkų ir specializuotų struktūrų nuomonė. Juk kitą savaitę JAV FED Atvirosios rinkos komitetui (angl. The Federal Open Market Committee, FOMC) reikės priimti sprendimą, o B.Bernankei žmonėms kažką pasakyti.  

       Savo paskutines stimuliavimo programas Federalinė rezervų sistema visada pabaigdavo dėl pagerėjimų darbo rinkoje – infliacija nė karto nebuvo to priežastimi. Ir būtent pagal „Barclays“ analitikų manymą, tai gali pasikartoti. 1983, 1994 ir 2004 m. FED vykdė monetarinės politikos griežtinimą, nors infliacija mažėjo. Būtent gyventojų užimtumas, kuris yra FED dvigubo mandato antra dalimi, išprovokavo politinio kurso pasikeitimą.  

       Kaip pastebi guru, pats naudingiausias laikotarpis tyrimui yra nuo 2004 iki 2009 m., todėl kad tada FED po susirinkimų pradėjo daryti pareiškimus, kuriuose aiškino savo sprendimų priežastis. Ir šiuose pareiškimuose galima pasekti, kas sukėlė monetarinės politikos pasikeitimą. Iš pradžių ten buvo frazė „atleidimai pasibaigė“, kuri po to keitėsi į „užimtumo pakilimas“. Tai ir rodo, kad FED monetarinės politikos griežtinimas paskutinius 20 metų visada sukeldavo pasikeitimus darbo rinkoje, o ne infliaciją.

       Priminsime, kad FED vadovas Benas Bernankė gegužės 22 d. pasakė, kad prieš obligacijų pirkimo programos nutraukimą, jis nori pamatyti realų ir ilgalaikį nedarbo mažėjimą. Pagal „Barclays“ tyrimus, daug atviresnė FED politika nuo 2004 iki 2009 m. lėmė mažesnį nepastovumo augimą, nutraukus stimuliuojančias priemones. 1983 ir 1994 m. dešimties metų iždo pelningumas pašoko beveik iki  200 bazinių punktų, kai centrinis bankas pradėjo didinti tarifus. 2004 m. pelningumo augimas buvo tik 110 bazinių punktų.

       „Barclays“ mano, kad iki šių metų pabaigos FED nekeis mėnesinio obligacijų išpirkimo kiekio. Nepaisant to, visas jos dėmesys nukreiptas į darbo rinką. Ir gegužės mėnesio stipri užimtumo statistika gali sujaudinti investuotojus – jie gali pradėti laukti ankstesnio kiekybinio palengvinimo pabaigimo.

       Savo ruožtu,Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) perspėja apie JAV vyriausybės obligacijų staigaus palūkanų normų padidėjimo riziką, išeinant iš JAV Centrinio banko vykdomo ekonomikos monetarinio stimuliavimo režimo.

       Ataskaitoje apie pasaulio ekonomikos perspektyvas EBPOpastebi, kad FED turi labai atsargiai elgtis pinigų ir kreditų politikos terminų ir tempų normalizavimo klausimu, kad tuo neišprovokuotų finansinių sukrėtimų. Jeigu monetarinės politikos sugriežtinimo neišvengiamas ciklas Jungtinėse Valstijose investuotojus užklups netikėtai, vienu iš  padarinių gali būti netikėtas arba žymus JAV iždo obligacijų pelningumo augimas, tai gali pakenkti pasaulio ekonomikai. Tuo atveju EBPO mato 1994 m. pasikartojimo riziką, kai FED pernelyg staigiai padidino bazinę palūkanų normą, tuo išprovokavusi akcijų ir obligacijų kainų kritimą.

       Nuo 1994 m. vasario iki 1995 m. vasario FED palūkanų normą padidino nuo tuo metu istoriškai žemų 3% iki 6% metinių, tai sukėlė JAV vyriausybės obligacijų pelningumo augimą maždaug 2 procentiniais punktais. Tada tai negalėjo sugriauti JAV ekonomikos augimo, tačiau dabartinėmis aplinkybėmis, „kai pasaulio ekonomika vis dar yra silpna, o finansų sistemos tik atsistato (po 2008-2009 m. krizės), panašūs įvykiai gali turėti rimtą pavojų“, sakoma EBPO ataskaitoje.  

       Be to, tik vakar Pasaulio bankas pablogino pasaulio ekonomikos augimo 2013 metams prognozę, išėjimą iš QE3 laikydami daug reikšmingesniu ir užsimindami apie FED atsakomybę tame klausime. „Statistiniai duomenys šiais metais rodo į tai, kad pasaulio ekonomika pamažu stojasi ant kojų, - sakoma banko ataskaitoje. - Tačiau ekonomikos pakilimas išlieka netvirtu ir nestabiliu“.

        EBPOnepalankus scenarijus numato, kad JAV vyriausybės vertybinių popierių pelningumo šuolis investuotojams pridarys nuostolių, o kainų kritimo grandininė reakcija apims tokius aktyvus, kaip obligacijas, kurios užtikrintos hipoteka, ir įmonių ilgalaikes obligacijas. Skolinimosi pabrangimas lems JAV vidaus paklausos atšalimą, kuris bus lydimas dolerio pabrangimu, kuris taip pat pakenks Amerikos eksportui.
                                                                 

                                                                                      ***

       Priminsime, kad JAV FED nuo 2008 m. gruodžio mėnesio bazinę palūkanų normą laiko praktiškai nuliniame lygyje, o JAV Centrinio banko balansas per tą laiką padidėjo daugiau kaip tris kartus – iki  3,3 trln. USD – tai didelio masto pirkimo finansinių aktyvių antrinėje rinkoje arba QE programos pasekmė.  

        Šiuo metu FED pagal QE trečiąjį raundą kiekvieną mėnesį įsigyja iždo obligacijų ir hipotekos vertybinių popierių, kurių suma 85 mlrd. USD. Tačiau paskutiniu metu iškart keletas FED valdininkų pateikė pasiūlymų, kad artimiausiu metu QE tempai gali būti sumažinti. Tai jau atsispindėjo JAV iždo obligacijų rinkoje: vertybinių popierių pelningumas išaugo iki 13 mėnesių aukštumų.  

       Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Džozefas Stiglicas pareiškė, kad JAV Federalinei rezervų sistemai būtų per anksti susilpninti monetarinį stimuliavimą, net jeigu jis stambiausiai pasaulio ekonomikai būtų nelabai efektyvus. „Tai yra vienintelis stimulas, - pažymėjo Kolumbijos universiteto profesorius – Akivaizdu, kad ekonomika nesugrįš į normalų gyvenimą, ir priimti tai, kaip normą, būtų neteisinga“.  

       „JAV ekonomika vis dar yra atsistatymo stadijoje, todėl augimo tempų palaikymas išlieka svarbiausiu prioritetu net po stipraus augimo per paskutinius keletą mėnesių“, - pasakė TVF vykdomojo direktoriaus pavaduotojas Žu Minas.

       Niujorko Federalinio rezervų banko prezidentas Viljamas Dadlis prieš mėnesį pareiškė, kad per tris keturis mėnesius politikai išsiaiškins, ar ekonomika yra pakankamai gyvybinga, norint įveikti federalinius biudžeto sumažinimus ir ar leis FED pradėti finansavimo mažinimą. Diskusijos apie JAV ekonomikos atsistatymo tempus vyksta esant sulėtėjimui Kinijoje, antroje pagal dydį pasaulyje ekonomikoje, o valdžios institucijos siekia pabrėžti urbanizacijos svarbą vidaus paklausos padidėjimui. BVP išaugo iki 7,8% praėjusiais metais lyginant su 9,3%  2011 m.

       Pasaulyje garsus ekonomistas Kenetas Rogofas turi savo požiūrį tuo klausimu, per infliacijos prizmę.

       Pasaulio sistemos centriniai bankai nerimauja dėl infliacijos, kuri gali kilti dėl spausdinimo mašinos paleidimo. Rogofas mano, kad jie be reikalo nerimauja. Lyginant su ekonomikos sulėtėjimo pavojais vidutinė infliacija nekelia didelės problemos. Atvirkščiai, daugelyje valstybių ją reikia sveikinti.

       Jau krizės pradžioje vidutinė infliacija (4-6%) JAV ir Europai buvo naudinga. Ji būtų sušvelninusi padidintų kainų būstui ir pernelyg didelių darbo užmokesčių kai kuriose ekonomikos šakose efektą.

        Tada buvo paplitusi nuomonė, kad gerai sureguliuotas atstatymo procesas jau visai arti, ir priimti infliaciją buvo kvaila ir eretiška idėja. Rogofas laikėsi kitos nuomonės. Ankstesnių gilių finansų krizių analizė parodė, kad yra pagrindas susirūpinimui dėl to, kad nedarbo augimas bus katastrofiškas, o atsistatymas pernelyg lėtas.
       Praėjus penkeriems metams po krizės pradžios valstybės skola, nevalstybinės skolos ir užsienio skola yra rekordiniame lygyje. Vis dar reikalingas skirtingų tarp Europos pagrindinių ir periferijos valstybių darbo užmokesčio sąlyginių dydžių žymus koregavimas. Tačiau atrodo, kad pasaulio pagrindiniai bankai to nepastebi.

        JAV FED skolos (įsipareigojimų) rinką įvedė į „susijaudinusią“ būseną, paskleidusi signalinę informaciją apie tai, kad pinigų ir kreditų palengvinimo politika artėja prie pabaigos. Pakeliui sukėlė nereikalingą valiutų rinkų „turbulentiškumą“.

                                                                                        ***
       JAV FED skolos (įsipareigojimų) rinką įtraukė į „susijaudinusią“ būseną, išplatinę signalinę informaciją apie tai, kad kredito ir pinigų politikos sušvelninimas artėja prie pabaigos. Siūlomas išėjimas iš švelninimo politikos atspindi paliaubas ir laikiną sutarimą tarp FED „vanagų“ ir „balandžių“. „Balandžiai“ gavo didelį likvidumą, tačiau stiprėjančios ekonomikos sąlygomis „vanagai“ reikalauja pinigų ir kreditų politikos švelninimo nutraukimo.

       Tai yra klasikinio recepto šiuolaikinis variantas: sustabdyti monetarinį stimuliavimą ir pradėti sugriežtinimą, pirmiau nei ateis infliacijos pagilėjimas, net esant sąlygoms, kai gyventojų užimtumas dar pilnai nėra atsistatęs.
       Problema ta, kad tai yra neįprasta recesija ir dauguma žmonių neturi išsipūtusio pinigų likvidumo FED aruoduose, nekalbant jau apie pernelyg didelį jų kiekį.

       Be abejonės egzistuoja techninis nerimas, kad kredito ir pinigų politikos švelninimas iškraipo aktyvų kainą, bet „sproginėjantys burbulai“ šiuo metu nėra pagrindine rizika. Dabartiniu metu JAV turi geriausią galimybę stabiliam atsigavimui po finansų krizės. Ir bus  katastrofa, jeigu ekonomikos atstatymas bus sulėtintas dėl per didelio susižavėjimo tradiciniais antiinfliaciniais nusistatymais, lygiai taip pat, kaip kai kurie bankai pernelyg mėgo aukso standartą trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose.

       Europos centrinis bankas, skirtingai nuo FED, yra visiškai kitoje padėtyje. Ryšium su tuo, kad ECB jau naudoja savo balansą palūkanų normų skolinimuisi periferinėse euro zonos valstybėse sumažinimui, jis yra atsargesnis kredito ir pinigų politikos švelninimo atžvilgiu. Tačiau daug didesnis infliacijos lygis padėtų pagreitinti labai reikalingą pakoregavimą Europos komerciniuose bankuose, kuriuose daugelis paskolų buhalterinėse knygose atsispindi su kaina, kuri žymiai viršija rinkos kainą. Tai taip pat užtikrins padėtį, kuriai esant darbo užmokestis Vokietijoje gali didėti be reikalingo kritimo periferijos valstybėse.  

       Natūralu, kad kiekvienas sistemos centrinis bankas gali pateikti įtikinamus argumentus atsargumo naudai. Ir CB tarnautojai reikalauja vykdyti struktūrines reformas ir turėti patikimą planą biudžeto subalansavimui ilgalaikėje perspektyvoje.

       Tačiau, deja, pasaulis taip ir nepriartėjo prie taško, kuriam esant žmonės, atsakingi už politinių sprendimų priėmimą, turėtų bijoti infliacijos rizikų. Manau, kad jie toliau turi didinti pinigų likvidumą, o ne mažinti.

       Europos centrinis bankas ir Japonijos Bankas jau paskelbė apie tai, kad artimiausiu metu neplanuoja jokio sugriežtinimo, tai tik pridėjo netikrumo.

       Sistemos centriniai bankai nesidrovėjo demonstruoti agresiją, bandydami stimuliuoti vangią ekonomiką. Japonija, Izraelis ir Švedija, ir keliolika kitų valstybių, žurnalo „Central Banking Publications“ ir „Royal Bank of Scotland“ bendroje ataskaitoje pareiškė apie tai, kad jos turi aktyvus ir pasirengusios padidinti jų dalį. Nepaisant to, kad FED nenuėjo taip toli, probleminė ekonomika, tikėtina, privers ją įdėti papildomas pastangas, tai apima tikslinį federalinių fondų normos dydžio išlaikymą nulio srityje. I ketvirtyje BVP išaugo 2,4%, kai daugelis ekonomistų laukė, kad šis rodiklis viršys 3%. Be to, yra visos priežastys manyti, kad II ketvirtis bus daug sunkesnis už pirmąjį.  

       Centriniai bankai patys save įvarė į ydingo rato spąstus. Pabandę apriboti pigių pinigų pritekėjimą, jie rizikuoja išprovokuoti dar vieną finansų ir ekonomikos krizę, kuri pareikalaus didesnės akomodacinės politikos. Atrodo, kad kelio atgal, prie „normalių“ palūkanų normų, paprasčiausiai nėra.

       Bet atskiros priežastys optimizmui vis tik egzistuoja. Sprendžiant pagal viską, Amerikos ekonomika pasiekė taip vadinamą „atotrūkio arba taško greitį“, kai dirbtinis atsistatymas, sąlygojamas švelnios fiskalinės ir monetarinės politikų, transformuojasi į tikrą, savaime stiprėjantį augimą, kurio pagrindas yra paklausa privačiame sektoriuje.
        Didžiosios Britanijos ekonomikos prognozė taip pat gerėja, nors apie euro zoną to pasakyti negalima. Valiutų sąjunga kaip ir anksčiau spirale rieda žemyn, ir nuo jos atšokti bus labai sunku.

       Jeigu FOMC kitą savaitę praneš apie ketinimą sumažinti aktyvų pirkimo apimtis, investuotojų nervingumas išaugs, ir atitinkamai spaudimas parduoti prekių ir didelio pelningumo aktyvus išliks. Vadinasi, guru, kurie ragina neskubėti pabaigti QE3, yra teisūs. Mes galime pridurti, kad net kalbos monetarinio stimuliavimo užbaigimo tema kenkia finansų rinkoms, sukeldamos visiškai  nereikalingą ten nepastovumą ir „turbulentiškumą“.
Dėdė Saša, 2013-06-15

Šaltinis: Finance