Kaip žmones paversti zombiais

       1938-1939 metais nacistinė sistema – B.Betelheimo buvimo Dachau ir Buchenvalde laikais – dar nesiekė totalaus išžudymo, nors tada gyvybių taip pat nevertino. Ji buvo orientuota į vergų jėgos „išauklėjimą“: idealios ir paklusnios, negalvojančios apie nieką kitą, išskyrus malonę iš šeimininko, kurios negaila suteikti. Todėl iš besipriešinančios suaugusios asmenybės reikėjo padaryti išsigandusį vaiką, žmogų jėga padaryti infantilų, pasiekti, kad jis regresuotų iki vaiko arba išvis iki gyvūno, gyvosios masės be asmenybės, valios ir jausmų. Biomasę lengva valdyti, ji nekelia užuojautos, ją lengviau niekinti ir ji paklusniai eis į skerdyklą. Tai yra ji tinkama šeimininkams.  

       Apibendrinant pagrindines asmenybės užgniaužimo ir palaužimo psichologines strategijas, kurios aprašytos B.Betelheimo darbe, aš sau išskyriau ir suformulavau keletą pagrindinių strategijų, kurios apskritai yra universalios. Ir įvairiais variantais jos kartodavosi ir kartojasi praktiškai visuose visuomenės gyvenimo lygiuose: nuo šeimos iki valstybės. Nacistai tik surinko vis tai į vieną smurto ir siaubo koncentratą. Kokie yra asmenybės pavertimo į biomasę būdai?

       1 taisyklė. Priversk žmones užsiimti beprasmiu darbu.

       Vienas iš mėgstamiausių esesininkų užsiėmimų – versti žmones daryti visiškai beprasmį darbą, be to, kaliniai žinojo, kad jis neturi prasmės. Nešioti akmenis iš vienos vietos į kitą, plikomis rankomis rausti duobes, kai kastuvai guli šalia. Kam? „Todėl, kad aš taip pasakiau, žydo snuki!“.

       (Kuo tai skiriasi nuo „todėl, kad taip reikia“ arba „tavo reikalas vykdyti, o ne galvoti“?)

       2 taisyklė. Įvesk visiškai priešingas taisykles, kurių pažeidimas neišvengiamas.

       Ši taisyklė sukurdavo nuolatinės baimės būti pagautam atmosferą. Žmonės turėdavo susitarti su prižiūrėtojais arba „kapais“ (kapo -SS pagalbininkas iš kalinių tarpo), patekdami į visišką priklausomybę nuo jų. Susiformuodavo didelis laukas šantažui: prižiūrėtojai ir kapai galėdavo kreipti dėmesį į pažeidimus, o galėdavo ir nekreipti – mainais į vienas ar kitas paslaugas.

       (Tėvų reikalavimų arba valstybės įstatymų absurdiškumas ir prieštaravimas yra tam visiškas analogas).

       3 taisyklė. Įvesk kolektyvinę atsakomybę.

       Kolektyvinė atsakomybė pašalina asmeninę – tai seniai žinoma taisyklė. Bet esant sąlygoms, kada klaidos kaina yra labai didelė, kolektyvinė atsakomybė visus grupės narius padaro vienas kito prižiūrėtojais. Pats kolektyvas tampa nesąmoningu SS ir stovyklos administracijos sąjungininku.

       Dažnai, paklusdamas minutės užgaidai, esesininkas duodavo eilinį beprasmišką įsakymą. Siekimas paklusti į psichiką įaugdavo taip stipriai, kad visada atsirasdavo kalinių, kurie ilgai laikydavosi šio įsakymo (net kai esesininkas apie jį pamiršdavo po penkių minučių) ir vertė tai daryti kitus. Vieną kartą prižiūrėtojas kalinių grupei įsakė su muilu plauti batų išorę ir vidų. Batai pasidarydavo kieti, kaip akmuo, trindavo kojas. Toks įsakymas daugiau nepasikartojo. Nepaisant to, daugelis stovykloje esančių kalinių kiekvieną dieną toliau plovė batų vidų ir barė tuos, kurie to nedarė, už aplaidumą ir purvą.  

       (Grupės atsakomybės principas... Kada „visi kalti“, arba kada į konkretų žmogų žiūri, kaip į stereotipinės grupės atstovą, o ne savo nuomonės reiškėją).

       Tai yra trys „parengiamosios taisyklės“. Pagrindinė grandis yra kitos trys taisyklės, skaldančios biomasei jau parengtą asmenybę.

       taisyklė. Priversk žmones patikėti tuo, kad nuo jų niekas nepriklauso.

       Tam: sukurk nenuspėjamą aplinką, kurioje neįmanoma nieko planuoti ir priversk žmones gyventi pagal instrukcijas, stabdydamas bet kokią iniciatyvą.

       Čekijos kalinių grupę sunaikino taip. Kurį laiką juos išskyrė, kaip „kilmingus“, turinčius teises į tam tikras privilegijas, suteikė galimybę gyventi sąlyginai komfortiškai, be darbo ir vargo. Po to čekus staiga metė į darbą karjere, kuriame buvo pačios blogiausios darbo sąlygos ir didžiausias mirtingumas, be to, sumažino maisto davinį. Po to atgal į gerą būstą ir lengvą darbą, po keleto mėnesių – vėl į karjerą ir pan. Gyvų neliko nė vieno. Visiškas savo gyvenimo nekontroliavimas, negalėjimas nuspėti už ką tave skatina arba baudžia, iš po kojų išmuša žemę. Asmenybė paprasčiausiai nesuspėja susikurti adaptavimosi strategijos, ji visiškai praranda organizavimąsi.

       „Žmogaus išgyvenimas priklauso nuo jo sugebėjimo išsaugoti tam tikrą laisvo elgesio dalį, išlaikyti kokių nors svarbių gyvenimo aspektų kontrolę, nepaisant į sąlygas, kurios atrodo nepakeliamos... Net menkiausia, simbolinė galimybė veikti arba neveikti, bet savo valia, leido man ir tokiems, kaip aš, išgyventi“. (pastaba - kabutėse B.Betelheimo citatos).

       Griežčiausia dienos tvarka nuolat skubino žmones. Jeigu vieną dvi minutes per ilgai prausiesi - pavėluosi į tualetą. Per ilgai tvarkysi savo lovą (Dachau tada dar buvo lovos) – negausi pusryčių, kurie ir taip jau menki. Skubėjimas, baimė pavėluoti, nė minutės pagalvojimui ir sustoti... Tave nuolat skubina puikūs prižiūrėtojai: laikas ir baimė. Ne tu planuoji dieną, ne tu renkiesi, kuo užsiimti. Ir tu nežinai, kas su tavimi bus vėliau. Bausmės ir skatinimai neturėjo jokios sistemos. Jei iš pradžių kaliniai manė, kad geras darbas juos išgelbės nuo bausmės, tai vėliau ateidavo suvokimas, kad niekas negarantuoja, kad nebus pasiųstas karjere kasti akmenis (labiausiai mirtinas užsiėmimas). Ir apdovanodavo tiesiog šiaip. Tai tiesiog esesininko užgaida.

       (Autoritariniams tėvams ir organizacijoms ši taisyklė yra labai naudinga, nes ji garantuoja aktyvumo ir iniciatyvos nebuvimą, ir nuomones tokias kaip: „nuo tavęs niekas nepriklauso“, na ir ką jūs pasiekėte“, „taip buvo ir bus visada“). 

       5 taisyklė. Priversk žmones apsimesti, kad jie nieko nemato ir negirdi.

       Betelheimas aprašo tokią situaciją. Esesininkas muša žmogų. Pro šalį eina vergų kolona, kuri pastebėjusi mušimą, draugiškai pasuka galvas į šoną ir staigiai pagreitina ėjimą, savo išore parodydama, kad „nepastebėjo“ tai kas vyksta. Esesininkas neatsitraukdamas nuo savo užsiėmimo, šaukia „šaunuoliai!“. Todėl, kad kaliniai pademonstravo, kad išmoko taisyklę „nežinoti ir nematyti to, kas yra neleistina“. O kaliniams stiprėja gėda, bejėgiškumo jausmas ir, tuo pačiu metu, žaisdami esesininko žaidimą, jie nenoromis tampa jo bendrininkais.

       (Šeimose, kuriose klesti smurtas, dažna situacija, kai kas nors iš giminių viską mato ir supranta, bet vaizduoja, kad nieko nemato ir nežino. Pavyzdžiui, motina, kurios vaikas tėvo/ patėvio seksualiai prievartaujamas... Totalitarinėse valstybėse taisyklė „viską žinome, bet vaizduojame...“ – svarbiausia jų egzistavimo sąlyga).  

       taisyklė. Priversk žmones peržengti paskutinę vidinę ribą.

       „Kad netaptum vaikščiojančiu lavonu, o išliktum žmogumi, tegul pažemintu ir degraduojančiu, visą laiką reikia suvokti, kur praeina ta riba, už kurios nėra grįžimo, riba, kurios negalima peržengti jokiomis aplinkybėmis, net jeigu tai pavojinga gyvybei. Suvokti, kad jeigu tu išgyvenai peržengęs tą ribą, tai toliau gyvensi gyvenimą, praradusį bet kokią prasmę“.

       B.Betelheimas pateikia tokią, labai akivaizdžią, istoriją apie „paskutinę ribą“. Vieną kartą esesininkas atkreipė dėmesį į du žydus, kurie „voliojo durnių“. Jis privertė juos atsigulti į purviną griovį, pakvietė lenką kalinį iš kaimyninės brigados ir įsakė į jo nemalonę patekusius gyvus žmones užkasti. Lenkas atsisakė. Esesininkas pradėjo ji mušti, bet lenkas toliau nesutiko. Tada prižiūrėtojas jiems įsakė pasikeisti vietomis, ir tie du gavo įsakymą lenką užkasti. Ir jie be menkiausių dvejonių pradėjo savo nelaimės draugą užkasti. Kai lenką beveik užkasė, esesininkas įsakė jiems sustoti, iškasti atgal, o po to jiems vėl gultis į griovį. Ir vėl įsakė lenkui juos užkasti. Šį kartą jis pakluso – arba iš keršto, arba galvodamas, kad paskutinę minutę esesininkas jų taip pat pasigailės. Bet prižiūrėtojas nepasigailėjo: jis batais sutrypė žemę virš aukų galvų. Po penkių minučių juos – vieną negyvą, o kitą mirštantį – išsiuntė į krematoriumą.   

       Visų taisyklių realizavimo rezultatas:  

       „Kaliniai, įsisavinę nuolat kartojamą SS mintį, kad jie neturi ko tikėtis, patikėję, kad jie niekaip negali įtakoti savo padėties – tokie kaliniai tapdavo, tiesiogine prasme, vaikščiojančiais lavonais...“.

       Tapimas tokiais zombiais buvo paprastas ir akivaizdus. Iš pradžių žmogus nustodavo veikti savo valia: jame nelikdavo vidinio judėjimo šaltinio, viskas, ką jis darydavo, buvo nulemta prižiūrėtojų spaudimo. Jie automatiškai vykdydavo įsakymus, be jokio pasirinkimo. Vėliau jie einant nustodavo kelti kojas, pradėdavo labai būdingai brūkšėti kojomis. Po to pradėdavo žiūrėti tik priešais save. Ir tada ateidavo mirtis.

       Į zombius žmonės pavirsdavo tada, kai jie atmesdavo bet kokį bandymą suvokti savo elgesį ir ateidavo į būseną, kada jie galėdavo priimti bet ką, viską, kas ateidavo iš išorės. „Tie, kurie išgyveno, suprato tai, ko anksčiau nesuvokdavo: jie turi paskutinę, bet  galbūt svarbiausią žmogaus laisvę – esant bet kokioms aplinkybėms pasirinkti savo požiūrį į tai kas vyksta“. Ten, kur nėra savo požiūrio, prasideda zombis.

Šaltinis: Spaceleaks, 2013-09-30

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.