Breton Vudso konferencija ir TSRS

       Šiais metais sukanka 70 metų nuo 1944 metų birželio 1-22 d. JAV Breton Vudso vietovėje (Naujojo Hampšyro valstija) vykusios Jungtinių Tautų (The United Nations Monetary and Financial Conference) pinigų ir finansų konferencijos, kuri padėjo pokario tarptautinės valiutų ir finansų sistemos pagrindus. Konferencijoje dalyvavo 730 delegatų iš 44 valstybių, antihitlerinės koalicijos dalyviai. Konferencijai pirmininkavo JAV finansų sekretorius Henris Morgentau. JAV delegacijai vadovavo Iždo aukštas pareigūnas Haris Vaitas, Didžiosios Britanijos delegacijai – pagrindinis ekonomistas ir Finansų ministerijos valdininkas  Džonas M.Keinsas, TSRS delegacijai – užsienio prekybos ministro pavaduotojas M.S.Stepanovas, Kinijos delegacijai – Čanas Kaiši...

       Konferencijoje toną nustatinėjo JAV ir Didžiosios Britanijos delegacijos. H.Vaitas ir Dž.Keinsas turėjo iš anksto parengtus pasiūlymus pokario tarptautinės valiutų ir finansų sistemos sutvarkymui. Kai kuriais klausimais amerikiečių ir anglų pozicijos sutapdavo, bet buvo ir principinių skirtumų. Keinsas siūlė atsiskaitymų tarp valstybių vykdymui sukurti Tarptautinius kliringo rūmus ir įvesti viršnacionalinį piniginį vienetą, kurio pavadinimas „bankoras“, o aukso, kaip pasaulinių pinigų, rekomendavo išvis atsisakyti. Vaitas pasauliniams pinigams siūlė naudoti JAV dolerį, kurio emisija nuo 1914 metų užsiėmė JAV Federalinė rezervų sistema. Tam Amerika buvo pasirengusi garantuoti laisvą dolerių keitimą į geltonąjį metalą, vadovaujantis fiksuotu aukso paritetu. Mokėjimų balansų pusiausvyros atskirose valstybėse palaikymui ir valiutų kurso stabilumo palaikymui (JAV dolerio atžvilgiu) buvo siūloma sukurti Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kuris valstybėms teiktų stabilizavimo paskolas. O pokario ekonomikos atstatymui buvo siūloma sukurti Tarptautinį rekonstrukcijos ir plėtros banką (TRPB), kuris skolintų ir išduotų kreditus investicinių projektų įgyvendinimui.

       Laimėjo JAV pozicija, kurios karinė, politinė ir ekonominė galia Breton Vudse suvaidino lemiamą vaidmenį. Tuo metu JAV Iždo rūsiuose buvo sutelkta apie 70%pasaulio aukso atsargų (be TSRS).

                                                                     * * * 

       Sprendimą dėl TSRS dalyvavimo Breton Vudso konferencijoje priėmė I.V.Stalinas. Sprendimas nebuvo paprastas. Visi suprato, kad Vašingtonas sugalvojo konferenciją panaudoti savo finansinio ir ekonominio dominavimo pokario pasaulyje tarptautiniam teisiniam įtvirtinimui. Taip pat nekėlė abejonių, kad Didžioji Britanija konferencijoje privalės nusileisti Jungtinėms Valstijoms – jai jau reikėjo kovoti už tai, kad neprarastų savo kolonijinės sistemos ir nepavirstų į antros rūšies šalį.

       Dar nebuvo įkurtos JTO, o Vašingtonas ėmėsi iniciatyvos susitikimą Breton Vudse pavadinti Jungtinių Tautų konferencija. Kad bus priimti Amerikai reikalingi sprendimai, Vašingtone neabejojo.

       Stalinas turėjo gerus (galima pasakyti, pasitikėjimo) santykius su JAV prezidentu Franklinu Ruzveltu. Kai vykdavo Stalino asmeniniai susitikimai su Ruzveltu, pavykdavo dėl daug ko susitarti. Tačiau jokių požymių, kad Ruzveltas aktyviai dalyvavo Breton Vudso konferencijos parengime, nėra. Manoma, kad JAV siūlymus rengė JAV Iždo aukštas pareigas užimantis valdininkas Haris Vaitas, kuris ir buvo paskirtas JAV delegacijos vadovu. H.Vaito asmenybę jau keletą dešimčių tiria ir aptaria daugelis ekonomistų ir istorikų. Ginčijamasi dėl to, ar jis buvo sovietų agentu ar ne. Vaito biografas D.Rizas mini apie Vaito slaptus ryšius su JAV komunistų partija ir net Vaitą įtaria šnipinėjimu TSRS naudai. Perbėgėlis Olegas Gordijevskis pareiškė, kad Vaitas dar 1935–1936 m. buvo TSRS NKVD užverbuotas. Matyt, Vaitas simpatizavo Sovietų Sąjungai. Svajojo, kad pokario taika bus paremta tvirtos sąjungos tarp JAV ir TSRS ryšiais. Galbūt net prisidėjo, kad kokie nors sprendimai būtų priimti Sovietų Sąjungos naudai (Ižde jis buvo atsakingas už tarptautinį finansinį bendradarbiavimą). Yra ir liudijimų apie tai, kad Vaitas perduodavo slaptus dokumentus Maskvai tarpininkaujant sovietų rezidentūrai Jungtinėse Valstijose. Tai, kad jis pažeidinėjo JAV įstatymus, - įrodytas faktas, tačiau ar jis prie viso to buvo sovietų agentas, lieka klausimas. 

                                                                    * * *

       Kiek Vaito programa, kuri buvo pateikta konferencijoje Breton Vudse, atsižvelgė į TSRS interesus? Tame pokario pasaulio valiutų ir finansų sutvarkymo modelyje, kurį Vaitas sėkmingai prastūmė konferencijoje, Sovietų Sąjungos vaidmuo ir vieta akivaizdžiai neatitiko jos didžiosios valstybės statuso. Be to, būdama tokios valiutų ir finansų sistemos viduje, TSRS galėjo labai greitai tą statusą prarasti. Sistema buvo orientuota į Ameriką, o jeigu kalbėti tiksliau – orientuota į dolerį. Tokioje sistemoje TSRS galėjo būti net ne, kaip mažesnis Vašingtono partneris, kaip Didžioji Britanija, o tik kaip antros rūšies šalis.

       Pakanka pažiūrėti į šios sistemos grynai kokybinius parametrus. Spaudžiant JAV, konferencijoje buvo priimti šie kvotų ir balsų Tarptautiniame valiutos fonde paskirstymai. Bendra TVF kvotų suma buvo apibrėžta 8,8 mlrd. dolerių dydžiu. Štai kaip tos kvotos pasiskirstė tarp „Didžiojo penketo“ (mlrd. dolerių): JAV – 2,75; Anglija – 1,3; TSRS – 1,2; Kinija – 0,55 ir Prancūzija – 0,45. Kiekviena valstybė – Fondo narė – automatiškai gaudavo 250 balsų, plius papildomas balsas už kiekvieną 100 tūkst. dolerių savo kvotos. Galutinis rezultatas - bendras kiekis balsų buvo lygus 99 tūkst., JAV gavo 28,0; Didžioji Britanija – 13,4; TSRS – 12,0; Kinija – 5,8; Prancūzija – 4,8 %. Trys „Didžiojo penketo“ valstybės – JAV ir jos mažosios partnerės – Didžioji Britanija ir Prancūzija – turėjo iš viso 46,2% balsų. Tai buvo daug daugiau nei pakankama, kad Vašingtonas TVF priimtų bet kuriuos jam reikalingus sprendimus.      

                                                                    * * *

       Manau, kad daugelis mokslininkų pervertina H.Vaito vaidmenį pokario valiutų ir finansų sistemos sukūrime. Pirmiausia, todėl, kad JAV Ižde paskutinis žodis priklausė ne Hariui Deksteriui Vaitui, o sekretoriui Hariui Morgentau, kuris, sekretoriaus poste būdamas nuo 1934 metų, ne blogiau nei Vaitas išmanė visas pasaulio finansų plonybes ir kontroliavo pastarojo darbą parengiant amerikiečių siūlymus. Beje, ir Morgentau nebuvo paskutinė instancija. Šiandien labai retai prisimena Marinerą Eklsą (Marriner Eccles). O ši figūra rimta. Kaip ir Morgentau, Eklsas nuo 1934 metų atsidūrė pačiuose aukščiausiuose valdžios aukštuose, o būtent tapo Federalinės rezervų sistemos valdybos tarybos pirmininku. Morgentau ir Eklso darbai buvo susiję, tik pirmasis iš savo posto išėjo 1945 metais, o antrasis – 1948 metais. Eklsas į pinigų valdžios Olimpą atėjo iš verslo, buvo pirmos eilės milijardierius. Tačiau jis visada išlikdavo mažai viešai žinoma figūra ir palaikė labai glaudžius santykius su Vostrito bankais, kurie yra FED pagrindiniais akcininkais. Tai yra pagrindinės pokario finansų pasaulio sutvarkymo idėjos kilo iš bankininkų ir Federalinio rezervo, kitaip tariant, iš tų pasaulio finansų oligarchijos atstovų, kurie rengė projektą, kurio pavadinimas „Antrasis pasaulinis karas”. Dabar jie norėjo skinti šio projekto vaisius.O kalbant apie H.Vaitą, tai jis tik dėjo į popierių ir skelbė bankininkų planus apie pasaulio pokarinį sutvarkymą. Tarp kitko, F.Ruzvelto nelabai ir leido į tą virtuvę.  

                                                                   * * *

       Manau, kad Stalinui busimos konferencijos darbo rezultatai buvo žinomi gerokai anksčiau prieš pradedant jai darbą. Ir net dėl to, kad Maskvai perdavė JAV delegacijos programą ir konferencijos sprendimų projektus. Dar 1943metais ir Keinsas, ir Vaitas gana dažnai ir atvirai pasakydavo savo mintis ir siūlymus dėl busimo pasaulio finansų sistemos sutvarkymo. Vašingtonas nelabai slėpė savo imperinius siekius ir dolerio pavertimo į tarptautinę valiutą planus.

       Nepaisant to, Stalinas priėmė sprendimą dėl TSRS dalyvavimo konferencijos darbe. Pirma, Stalinas laukė, kad Amerika pagaliau atidarys antrą frontą ir mūšio laukuose veiks energingai. Žinoma, ir be Amerikos Hitlerio Vokietija būtų buvusi sumušta, bet atidarius antrą frontą karas galėjo baigtis anksčiau ir Sovietų Sąjungos žmonių praradimai būtų mažesni. Antra, toliau veikė JAV lendlizo (angl. lend-lease) programa, pagal kurią į TSRS buvo tiekiami ginklai, apranga, maisto produktai, kitos prekės. Programos terminai periodiškai buvo pratęsiami, Stalinas tikėjosi, kad tiekimas bus tęsiamas. Trečia, Stalinas tikėjosi pagalbos iš JAV ir pasibaigus karui. 1943 metų pabaigoje Teherane įvyko Stalino ir Ruzvelto susitikimas, kuriame paskutinis pažadėjo, kad Amerika Sovietų Sąjungai suteiks 6 mlrd. dolerių dydžio kreditą.

       Galutinai sprendimą dalyvauti „konferencijoje Stalinas priėmė 1944 metų pavasarį. Balandyje Maskva iš Vašingtono gavo slaptą pranešimą iš sovietų žvalgybos agento Donaldo Maklino (vienas iš „Kembridžo penketuko”), kuris dirbo pirmuoju sekretoriumi Didžiosios Britanijos ambasadoje. Šifrogramoje buvo pranešama, kad Vašingtonas pasirengęs padidinti paskolą iki 10mlrd. dolerių. Užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas tuoj pat per sovietų ambasadorių Adrejų Gromyką Vašingtone informavo JAV Valstybės departamentą apie sovietų pusės pasirengimą dalyvauti konferencijoje.

       Pačioje konferencijoje Sovietų delegacija daugiau klausė, anglų ir amerikiečių kovas stebėjo iš šono. Delegacijos vadovas, užsienio prekybos liaudies komisaro pavaduotojas  M.S.Stepanovas buvo mažai žinomas asmuo, ypač tarp tokių figūrų, kaip Džonas Keinsas, Haris Vaitas arba Čanas Kaiši. Diskusijose Sovietų delegacija lietė tik privačius klausimus. Konferencijos komunikate Sovietų delegacija pasirašė, su visais sprendimais sutiko ir mandagiai paliko ramų Breton Vudso miestelį.

                                                                   * * *

       Sprendimus, kurie buvo priimti konferencijoje, valstybės narės turėjo ratifikuoti iki  1945 metų pabaigos. Stalinas neturėjo laiko, kad išsamiai apgalvotų TSRS žingsnius po Breton Vudso. Visos jėgos buvo nukreiptos į pergalingą karo užbaigimą. Ir gyvenimas taip patvarkė, kad Stalinui neteko labai ilgai užsiimti dokumentų, susijusių su Tarptautiniu valiutos fondu ir Tarptautiniu rekonstrukcijos ir plėtros banku, ratifikavimu. 194 metų balandyje prezidentas F.Ruzveltas mirė, jo vietą užėmė H.Trumenas. Draugiški santykiai tarp TSRS ir JAV gana greitai pasibaigė. Per trumpą laiką šie santykiai peraugo į konfrontaciją, kurios iniciatoriumi tapo Trumenas.

       1945metų vasarą Trumenas paskelbė apie lendlizo programos Tarybų Sąjungai nutraukimą. Kitais metais Vašingtonas iš TSRS pradėjo reikalauti visiškai nepagrįstų mokėjimų padengiant sovietų skolą pagal lendlizą. Apie 6 mlrd. dolerių kreditą, kurį 1943 m. Teherane Ruzveltas žadėjo Stalinui, jau negalėjo būti jokios kalbos.

       Esant naujoms sąlygoms Stalinas suprato, kad narystė TVF ir TRPB Tarybų Sąjungai gali padaryti nepataisomą žalą. 1945 metų gruodyje Maskva atsisakė ratifikuoti Breton Vudso konferencijos dokumentus.

       1945 m. pabaigoje susitarimą dėl TVF įkūrimo ratifikavo 29 valstybės, o 1946 metų kovo mėnesį Tarptautinio valiutos fondo vadovų tarybos steigiamoje sesijoje buvo priimti papildomi nutarimai, reguliuojantys TVF veiklą. Nuo 1947 metų kovo 1 d. Fondas pradėjo vykdyti savo operacijas. TRPB veikti pradėjo 1946metais.

       Vėlesni pasaulio įvykiai, o taip pat TVF ir TRPB politika patvirtino Stalino sprendimo teisingumą, kuris atsisakė prisijungti prie šių tarptautinių finansinių organizacijų.

Valentin‘as Katasonov‘as, 2014-06-05

Šaltinis: Fondsk

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.