Likvidacija, apie kurią visą laiką kalbėjo D.Bušo administracijos bolševikai, įvyko. Ir tai padarė ne baisūs pačio D.Bušo muškietininkai ir jo kardinolų – Čeinio, Vulfo ir vėliau prie jų prisijungusios Kondalizos Rais gvardiečiai. O taikus B.Obama, kurį kaltino vegetarizmu, perkrovimu, slaptu islamo tikėjimu, gimimu už JAV ribų, nuolaidžiavimu Rusijai ir Iranui, sąjungininkų arabų pasaulyje ir Rytų Europoje išdavimu ir, pagaliau, bandymu pasikėsinti į švenčiausią – uždaryti specialų kalėjimą Guantaname. Kalėjimą pavyko apginti.

       Iš vienos pusės turime pilką vilką D.Bušą, kuris tam, kad sugautų O.bin Ladeną, iškirto keletą miškų, suvalgė keletą geležinės duonos kepalų, sunešiojo porą geležinių batų, nuvertė du geležinius režimus (vienas akivaizdžiai neturėjo įtakos reikalui) ir organizavo du dešimtmečio karus. Iš kitos – ėriuką B.Obamą, kuris taikliu savo avies rago (kanopos?) smūgiu nukovė priešą. Gali būti, kad ši sėkmė pasiekta ant titanų pečių, bet faktas akivaizdus: titanai užtarnautame poilsyje, o Obama triumfuoja. Atnaujina kelią. Tiesiai į Baltuosius rūmus. Antrą kartą iš eilės.

       TV video matosi, kaip B.Obama, sunkiai nuslėpdamas triumfą, skelbia apie O.bin Ladeno likvidavimą. Gegužės pirmosios dienos šeštą valandą pagal Grinvičą ko gero buvo nuspręstas klausimas, kas laimės kitus amerikiečių rinkimus. Dar daugiau, dabar  B.Obama gali ramiai atsidėti savo žoliaėdiškiems instinktams: išvesti, kaip planavo, karius iš Irako ir Afganistano. Jeigu jis tai būtų padaręs be O.bin Ladeno sunaikinimo, respublikonai būtų jį apkaltinę pralaimėjimu, kaip tai išvakarėse padarė Donaldas Trampas. Dabar tas pats Trampas ir kiti potencialūs respublikonų kandidatai lenktyniaudami dėkoja B.Obamai – o tai pagarsėsi, kaip nepatriotas, kosmopolitas, idiotas.
       Kaimas, kuriame nuobodžiavo Bin Ladenas, buvo nuostabus kampelis ir vadinosi Abotabadu, miestas vos tik už 50 km nuo šalies sostinės Islamabado. Ir ne kažkoks kalnų aūlas prie Afganistano sienos, genčių rajone, kur tik ereliai ir uolos su juo dalinosi jaunais užsiėmimais. Abotabado miestelis, kad ir ne pačioje madingiausioje Šiaurės vakarų provincijoje, buvo ne kalnuose, o lygumose, arčiau Indijos sienos ir Pakistano užimtos Kašmiro dalies žemėje, kuri prikimšta Pakistano karinėmis įgulomis ir pasienio postais, ir pačio Bin Ladeno slėptuvė nuo elitinės Pakistano karinės akademijos stovyklos buvo kilometro atstumu. Bin Ladeno Pakistane ieškojo seniai, bet apie tokį komfortišką įsikūrimą Pakistano valdžia (priminsiu: seni kariniai ir politiniai JAV sąjungininkai) nežinojo ką pasakyti ir visą pirmadienį tylėjo. Ar nepasitvirtins prielaida, kad Pakistano specialios tarnybos nuo karo prieš tarybinę intervenciją į Afganistaną laikų išsaugojo draugystę su islamo pogrindžiu?

       Operacija prasidėjo 22.30 vietos laiku ir truko 45 minutes. Jos tikslas buvo didelė privati, aptverta tvirtovė su trijų aukštų namu centre. Apie 3000 kv. metrų tvirtovės plotas buvo aptvertas maždaug penkių metrų siena su spygliuota viela ir stebėjimo kameromis viršuje. Tvirtovėje nebuvo telefono ir interneto linijų. Vienas iš vietinių gyventojų „BBC“ korespondentui pasakė, kad tvirtovę prieš 10-12 metų pastatė kažkoks puštūnas ir niekas nežinojo, kas ten gyvena. Trys sraigtasparniai nusileido išorėje prie tvoros, gyventojams puštūnų kalba buvo įsakyta užgesinti šviesą ir neišeiti iš namų. Po to, vietiniai gyventojai pasakoja korespondentams, kad rasidėjo intensyvus susišaudymas. Vienas iš sraigtasparnių buvo pašautas ir jo nuolaužos dabar matomos kovos vietoje. Po operacijos  trijų aukšto namo lange plėvėsavo vėliava. „Associated Press" remiasi Amerikos žvalgybos šaltiniu, kuris pranešė, kad pastatas buvo pastatytas specialiai tam, kad slėpti Bin Ladeną.  
       Pranešama, kad Bin Ladeną nužudė šūviu į galvą. Jo kūną paėmė JAV jūrų pėstininkai ir išvežė į bazę Afganistane. Kažkodėl visuose amerikiečių šaltiniuose skelbiama, kad jį palaidojo pagal islamo apeigas – per 24 valandas po mirties. Tikriausiai, kad labiausiai įžeidūs nekaltintų, kad iš kūno buvo pasityčiota. Bet tuo pačiu pasakojama, kad jis palaidotas jūroje, kad ekstremistai iš kapo nepadarytų teroristų šventyklos ir piligrimystės vietos. Islamo žinovai apšvieskite, ar yra laidojimo jūroje apeigos? Vėlgi visuose šaltiniuose: nuo Obamos kalbos iki amerikiečių korespondentų komentarų pabrėžiama, kad Bin Ladenas neatstovavo islamo. Su tuo, sprendžiant pagal mano pažįstamus ir man mažai pažįstamus musulmonus, ginčytis neįmanoma. Nors Bin Ladeno šalininkų sekta galvoja, tikriausiai, kitaip. Bet ar jų daug? Sievarto ir pykčio masinių demonstracijų kol kas islamo pasaulyje nesimato.
       Euforija dėl teroristo numeris vienas Osamo bin Ladeno sunaikinimo paveikė valiutų ir žaliavų rinkų dinamiką. Gegužės 2 d. keletą valandų augo dolerio kursas, nežiūrint objektyvių ekonominių veiksnių. Iš paskos pradėjo pigti naftą. Tačiau manau, kad mažai tikėtina, jog angliavandenilių kainos kritimas bus ilgalaikis.

       Pagal prekybos pasaulio FOREX rezultatus EUR/USD išaugo iki maksimumo per tris su pusę metų (1,490 doleriai už eurą). Tačiau tą įtakojo amerikos valiutos augimas po apie operaciją Abotabade paskelbimo. Manau, kad ši naujiena rinkoms turės trumpalaikį efektą.

       Kol kas EUR/USD daugiau įtakoja kiti faktoriai, pirmiausia mažos palūkanų normos JAV rinkoje. FED priima nepakankamas pastangas rekordinio biudžeto deficito sumažinimui, o investuotojai vis dažniau investuoja užsienyje.

       Kol valiutų prekiautojai 2 d. bandė suvokti Bin Ladeno mirtį, į įvykius sureagavo naftos rinka. Dolerio augimas pabrangimo „juodąjį auksą“ kitomis valiutomis ir atitinkamai koregavo barelio kainas. Azijoje naftos fjučerių kotiruotė krito iki 113 dolerių už barelį, Londone Brent barelis krito 42 centais, iki 124,70 dolerių už barelį/
       Bin Ladeno nužudymas ne atominiu bombardavimu, bet aukščiau aprašytu būdu reiškia, kad be viso kito, ir tai, kad „Al Qaedoje“ yra ne viskas tvarkoje. Jeigu pavyko taip arti prieiti prie vadovo ir gyvo (jau ne) simbolio, tai pačiame artimiausiame Bin Ladenui rate atsirado amerikiečių pagalbininkai.

       Keista, bet aš beveik įsitikinęs, kad tarp mūsų brangių kaimynų atsiras tų, kurie širdies gilumoje pagailės barzdočio, ir kam amerikiečių pergalė prieš akivaizdų nedraugą pasirodys graudi. Patariu ant cukraus užlašinti valerijono ir pabandyti pagalvoti apie kitus atvejus.

       Vis tik Vakaruose gyvena paprasti ir supratingi žmonės, todėl su jais lengva.

       Balandžio 29 d. jie džiaugėsi savo princo vedybomis, gegužės pirmąją taip pat nuoširdžiai džiaugėsi dėl savo priešo mirties. Niujorke ir Vašingtone tiesiog naktį į gatves išėjo minios jaunų žmonių švęsti Bin Ladeno sunaikinimą. Kaip buvo džiaugiamąsi, daug kartų kartojo TV. Foх News korespondentas tiesioginiame eteryje lygina tai su Naujųjų metų nakties atmosfera. Pagal išvaizdą daugelis, esantys minioje, turi apie dvidešimt metų, tai yra Bin Ladenas JAV pagrindiniu priešu buvo visą jų sąmoningą gyvenimą. Jie nepertraukiamai skanduoja „JAV, JAV!“, „Ačiū mūsų kariuomenei“, „Ačiū mūsų jūrų pėstininkams“, šaukia ir švilpia, kaip koncerte, kartais pridėdami: „Tai nuostabu. Mes pasiekėme jį. Pagaliau jis vis tik negyvas“. Džiaugsmingai į korespondentų mikrofonus skelbia: „Man rytoj įskaita, bet aš jai nesiruošiu, nes mes nužudėme Bin Ladeną!“. „Aš esu jūrų pėstininkas, aš pats buvau Afganistane, bet tai taip puiku, kad mes nužudėme Bin Ladeną!“. O laidų vedėjai ir reporteriai taip pat išsišiepę, susižavėję „mūsų jaunimo patriotizmu“.

       Rusai žmonės sudėtingi ir prieštaringi. Dostojevskio „sugadinti“. Viena vertus, patriotizmo toje tautoje pilnas puodelis, per kraštus liejasi, netgi dėl Kadafio užtenka. Bet jis kažkoks nihilistinis: daugiau pykčio svetimiems negu džiaugsmo už savus. Nors dabar į anatomijos teatrą. Kai sava gremėzdiška valstybė pasiekia daugiau ar mažiau apčiuopiamų pasiekimų, pavyzdžiui, pašalina Basajevą arba gauna Olimpiadą su pasaulio čempionatu, puodelis išdžiūsta ir jokio visuomenės džiaugsmo nėra, vienas skepticizmas, taip pat didelės abejonės, trūksta tikėjimo ir dvasios kančios. Tikriausiai tie, kurie į Rusiją žiūri iš šono, jiems sunku nesistebėti nekritiško patriotizmo suderinamumu su nekritišku skepticizmu kiekviena proga, kuria bet kurioje kitoje vietoje džiaugtųsi.

       Žinoma tai, kad Hasanas Abdurahmanas ibn Ladenas daugiau neberauna plauko iš barzdos ir nebeburia naujo sprogimo, tai nereiškia, kad sprogimų daugiau nebus. Yra kam ir be jo surengti trach-tibidoch. D.Kenedžio nužudymas nereiškė Amerikos pabaigos. Seniai žinoma, kad „Al Qaeda“ yra tam tikros rūšies frančizė, susidedanti iš nepriklausomai veikiančių padalinių su išvystytu prekiniu ženklu. Ir vis dėl to, be savo džino ji, kaip Apple be smegenų. Po drąsios galvos netekimo seks kapitalizacijos ir prekės ženklo konkurencingumo sumažėjimas.  
       Tuo tarpu Osamos bin Ladeno mirtis situacijai negali turėti ilgalaikio poveikio, bet jos trumpalaikės įtakos niekas neneigia. Po 10 metų didžiulių išlaidų, daugybės mirčių ir pasitraukimų, JAV pagaliau gali paskelbti apie savo pergalę tuo metu, kai sveikinamos netgi nereikšmingos pergalės.

       ES ir euro zonoje dvasios pakėlimui reikalinga analogiška pergalė. Praėjo jau metai nuo to laiko, kaip prasidėjo kova už euro zoną, kai Graikija pirma įstojo į valstybių, ieškančių pagalbos, sąjungą. Europai žūtbūt reikia laimėjimo, tačiau šiuo metu jai truksta net įtikinamo plano ateičiai.

       Regiono piliečiai turi patikėti, kad ekonominės problemos, su kuriomis jie susiduria, gali būti išspręstos, ir kad pergalė šioje kovoje Europą padarys geriausia vieta gyvenimui. Ypač to reikia trijų valstybių piliečiams, kurioms teko paprašyti ekonominės pagalbos iš kitų euro zonos narių ir TVF, ir Ispanijai, kuri negali to padaryti.

       Šios valstybės prašo sumokėti skolą ne tik viešojo sektoriaus, bet ir jų bankų, tuo pačiu metu išgyvena žymų realaus darbo užmokesčio sumažinimą ir radikalų savo institucijų  ir politinės kultūros reformavimą.  
      Ne visos šios priemonės nepageidaujamos. Daugelis graikų, airių ir portugalų jau seniai žinojo, kad jų valstybės turi rimtų problemų, ir buvo nusivylę, nelaukė ateityje kokių nors rimtų pasikeitimų. Ir šviesos spinduliu tamsioje karalystėje gali būti tas faktas, kad pasikeitimai vis tik galimi. Iš tiesų tai turi didelę reikšmę.

       Tačiau šie pasikeitimai valdžiai reiškia jos įtakos susilpnėjimą. Daugeliui rinkėjų valdžios atstovai yra ne daugiau, kaip vasalai tų, kurie stovi auščiau jų, stumiantys reformas pagal ES ir TVF reikalavimus mainais už pinigus, kurie tik trumpai pabus ižde, o po to bus išmokėti obligacijų turėtojams, kurie daugiausia yra vokiečių ir prancūzų bankai.

      Reakcija į Portugalijos kreipimąsi dėl pagalbos yra pavyzdys. Kaip ir airiai, daugelis portugalų neparodė jokio pasirengimo protestuoti prieš šią politinio establišmento katastrofišką nesėkmę. Skirtingai nuo airių jie netgi vėl buvo pasirengę išrinkti partiją, kuri vadovavo šaliai didžiąją praėjusių 15 metų dalį.

       Sprendžiant pagal viską, jie, o taip pat daugelis graikų ir airių, pamiršo viltis dėl teigiamos einamosios krizės baigties. Jie vėl pasirengę iškęsti viską, kas teks jų daliai, kaip bausmę. Tačiau jų kentėjimas gali pasibaigti anksčiau negu bus įvykdytas valstybės finansų situacijos stabilizavimo uždavinys.

       Didelė dalis problemų, su kuriomis jie susidurs, nėra jų valstybių ekonomikos situacijos rezultatas. Pavyzdžiui, euro zonos politikai pareiškia, kad skolos restruktūrizavimas nėra priimtinas variantas, ne dėl baimės, kad jis neigiamai paveiks Graikijos, Airijos ir Portugalijos ekonomikas, bet dėl potencialaus spaudimo, kurį jis gali turėti viso regiono bankams, kurie jau nusilpninti dėl klaidingo valdymo.

       Pirmadienį Europos Komisijos ekonominės ir pinigų politikos komisaras Oli Renas aiškiai nustatė prioritetus. „Restruktūrizavimas nėra mūsų strategijos dalis. Atrodo, kad šios priemonės šalininkai neįvertina jo potencialios griaunamosios įtakos finansiniam sektoriui“, - pareiškė jis.

      Nejaugi ES rimtai galvoja, kad po 5 ar 10 metų Graikijos, Airijos ir Portugalijos darbininkai atsigręš atgal ir pasijus laimingais nuo minties, kad jie padėjo atsilaikyti keliems bankams?

       Galbūt yra būdas suteikti viltį toms euro zonos dalims, kuri joms žūtbūt reikalinga, bet dėl to vokiečių politikams reikia mažiau bartis ir būti konstruktyvesniems. Einant laikui, tampa vis akivaizdžiau, kad stambiausia euro zonos ekonomika jau laimėjo didelę pergalę, išsprendusi visą eilę ekonominių problemų.

       Ateidama į 21 amžių, kažkada būvusi galinga ekonomika Vokietija atsirado apgailėtinoje padėtyje. Nedarbas buvo ir, sprendžiant pagal viską, lieka labai aukštas. Ekonominis augimas buvo ir, sprendžiant pagal viską, išlieka gana silpnas. Tuo metu būdama toli nuo nuo finansinės dorybės pavyzdžio, Vokietija tapo viena iš pirmų valstybių, kuriai grėsė bausmė už biudžeto disciplinos pažeidimą, bet ji jos išvengė, kadangi ji – Vokietija.

       Tačiau pamažu situacija pasikeitė. Šalis reformavo darbo rinką, sumažindama nedarbo išmokas. Profsąjungas įtikino sutikti su labai nežymiu darbo užmokesčio padidinimu mainais už pažadą sukūrti naujas darbo vietas. Nedidelės ECB palūkanų normos leido vokiečių kompanijoms investuoti, dažnai dideles savo gamybos dalis pervedant į Rytų Europos valstybes, kuriose yra žymiai mažesni atlyginimai.

       Šiuo metu Vokietija yra galingiausia eksportuotoja su sparčiai mažėjančiu nedarbo lygiu.
       Ne visos priemonės, kurias pritaikė Vokietija, prieinamos kitoms valstybėms. Ir galbūt, jeigu ji nebūtų pakeitusi savo ekonominės politikos, padidindama importą ir vartojimo išlaidas, kitoms euro zonos valstybėms nebūtų prieinamos ir visos kitos priemonės. Tačiau Vokietijos patirtis rodo, kad euro zonos valstybės gali pakeisti savo ekonominį likimą, ir būtent tą politikai turi detaliai ir aiškiai paaiškinti.

      Tačiau dabar sunku įsivaizduoti, kad Angela Merkel važiuotų po valstybes, kurios kreipėsi pagalbos į stabilizacijos fondą, propoguodama savo ekonominį požiūrį. Deja, tai visai ne tas, kas jai reikalinga, kai kitais metais vyks rinkimai. Bet bin ladenų visiems neužteks. Todėl Europa turi surasti savo mažos pergalės variantą.

Dėdė Saša, 2011-05-04

http://finance.ua

Susiję:

Ar Osama bin Ladenas jau išnaudojo paskutinę gyvybę