Europos šiuolaikinėje istorijoje 2011 metai buvo vieni iš prieštaringiausių. Nepaisant apokaliptinių prognozių, Europos Sąjungai pavyko išvengti greito žlugimo, o bendros Europos valiutos svyravimai nepasiekė destruktyvios amplitudės. Tačiau pagrindiniai sunkumai europiečių laukia ateityje, ir jie yra ne sezoninio arba spekuliatyvaus pobūdžio, o neperdedant, sisteminio pobūdžio...

       Abejotini gruodžio ES viršūnių susitikimo rezultatai paženklino šios organizacijos perėjimą į naują būseną, kurioje valdymas vykdomas „rankiniu“, o ne automatiniu režimu. Europos finansinio stabilumo fondo sukūrimas, sutarties dėl naujų ES veikimo principų biudžeto ir finansų srityse kurimas, ir augantys nesutarimai Europos Sąjungos gretose ekonominiais, užsienio politikos ir kitais klausimais, aiškiai parodė 1990 metais įvestų Europos integracijos mechanizmų neveiksmingumą. Pasak Europos reikalų ministro Prancūzijos vyriausybėje Žano Leonečio (Jean Leonetti), „euras gali sprogti, o Europos Sąjunga sugriūti“, tai gali būti „katastrofa ne tik Europai ir Prancūzijai, bet ir visam pasauliui“.

       Kai kalbama apie sukrėtimus, sukelsiančius pasaulinę katastrofą, į galvą iškart ateina sąmokslo versijos. Tačiau Europos Sąjungos krizėje išorės sąmokslo ranką, jei ir galima susekti, tai ji yra labai menka. Bet kokiu atveju, tai didžiajai valstybei, su kuria priimta susieti panašias intrigas - JAV - ES ir euro krizė dabartiniame pavidale akivaizdu, kad nėra naudinga. Tai europiečiams leido suprasti JAV iždo sekretorius Timotis Geitneris, ES valstybes lyderes paraginęs „absorbuoti“ išlaidas krizės sureguliavimui, o visus „vieningos Europos“ piliečius – ant kelio, kuriuo toliau plinta krizė, sukurti „ugnies uždangą“. Atsižvelgiant į Barako Obamos administracijos biudžeto problemas ir glaudžius prekybinius ryšius tarp dviejų Atlanto krantų, nėra jokių abejonių, kad Vašingtonui Europos Sąjunga reikalinga gyva, o ne mirusi. Žinoma, yra ir kiti pasauliniai veiksniai – kaip Kinija ir islamo ekstremizmas. Tačiau manyti, kad jie stovi už britų ir prancūzų skilimo arba Pietų Europos kredito reitingų kritimo, - tai maždaug tas pats, kas dėl TSRS žlugimo kaltinti asmeniškai Ronaldą Reiganą, Deną Siopiną arba Osamą bin Ladeną. 

       Taigi, kaip kai kuriems Europos lyderiams, kuriuos vis dažniau vadina Merkozy (Merkel ir Sarkozy), bebūtų mielos nuorodos į išorines aplinkybes, anglosaksų nesukalbamumą arba graikų epikūrizmą, vis tik pragrindinis Europos intregracijos priešas yra pačioje jos širdyje – Briuselyje. O tiksliau tie patys „vieningos Europos“ institutai, dėl kurių būstinių ištisas Briuselio kvartalas įgijo futuristinį ir blankų vaizdą. Esmė ta, kad Europos biurokratai pradėjo statyti „vieningos Europos“ statinius, nelabai galvodami, kas juose gyvens. Kažkodėl Mastrichto, Lisabonos ir kitų sutarčių kūrėjai buvo tvirtai įsitikinę, kad „naujoje Europoje“ gyvens „nauji žmonės“ – laisvi nuo rasinių ir nacionalinių prietarų, pamiršę šimtmečių tarpusavio nuoskaudas ir tradicinį gyvenimo būdą.

       Tačiau su pirmuoju finansų krizės padvelkimu tapo aišku, kad ES piliečiai, nors jie nėra atskirti vizų ir valiutų barjerais, vienas nuo kito nutolę labiau nei tai buvo 1970-1980 metais. Kaip teisingai pažymi Italijos laikraštis „La Repubblica“, dabar Europa išgyvena ne euro krizę, o savo tapatybės krizę.Juk tam, kad vieningos Europos valstybės pastatas įgautų tvirtumą, jo architektams trūksta, kad būtų viena nacija. Tačiau pasirodė, kad tai yra neįmanoma užduotis. Kaip teisingai primena „La Repubblica“, „niekada lietuvis ir kiprietis, maltietis ir slovakas, italas ir estas, anglas ir austras, nekalbant jau apie prancūzus ir vokiečius, negyveno po vienu stogu, nesidalino duona kasdienine, mintimis ir giliais jausmais“. Europos istorijoje buvo du iškalbingi bandymai pastatyti kontinentinę imperiją su sava tauta centre – Napaleono ir Hitlerio. Ir dabartinis nacionalizmo renesansas daugelyje Rytų Europos valstybių primena apie tų nuotaikų gyvybingumą.

       Tas pats pasakytina ir apie bendrą valiutą - eurą, kuris tiesiogine prasme pakibęs tarp praeities ir ateities. ES valstybės dėl Briuselio didelio spaudimo viena po kitos atsisakydavo nacionalinės valiutos, tačiau išsaugodavo neliečiamus savo finansų institutus tokius, kaip centriniai bankai ir valstybės biudžetai. Tai negalėjo nesukelti iškraipymų, kai vienų valstybių biudžeto skylės buvo lopomos sėkmingų euro zonos narių sąskaita. „Tai valiutai – našlaitei, kurią priėmė septyniolika buvusių tėvų, kurie piktai žiūri vienas į kitą, sunku įgyti pasitikėjimą, o tuo labiau entuziasmą“, - teisingai nurodo „La Repubblica“ [1]. 

       Europos valstybėse valiuta viena, o mokesčių mokėtojai skirtingi. O savi mokesčių mokėtojai – jie taip pat ir rinkėjai. Štai ir patraukė ant savęs anklodę mažiau sėkmingos valstybės nuo Ispanijos ir Portugalijos iki Baltijos valstybių, atmenančios apie savo identitetą, tačiau neskubančios jį keisti į iš išorės primetamą „visos Europos“ identitetą. Europos valstybėse panašios nuotaikos egzistavo visada, tačiau jos žymiai sustiprėjo, kaip atsakomoji reakcija į priverstinai primetamus nuasmenintus modelius. Konkrečių valstybių gyventojams, turintiems savo unikalias nacionalines istorijas, savo kultūras pasiūlyta tapti „europiečiais“, paklustančiais Briuselio biurokratijos sprendimams ir aplinkraščiams. Įvairiose ES valstybėse susiduriama su įvairiais pagal formą, tačiau pagal esmę panašiais protestais – nuo antiglobalistų akcijų Vakarų Europoje iki demonstracijų, kuriomis toje pačioje Graikijoje ginamas nacionalinis ir religinis tapatumas. Ir galima neabejoti, kad panašūs protestai augs.

       1990 – aisiais europiečiai atrodė vieningesniais. Bet tas vyko iki tol, kol ES neužsimojo išspręsti pasaulinį uždavinį – į „vieningą Europą“ integruoti valstybes, kurios ne tik kad niekada negyveno po vienu stogu, tačiau ir istoriškai buvo kariaujančiose stovyklose. Paspartintas Centrinės ir Rytų Europos valstybių įjungimas į ES Europos Sąjungai atnešė ne naujas finansų ir prekybos rinkas, o vietines nuoskaudas ir išlaikytinių nuotaikas. Ir dabartiniai britų konservatorių reikalavimai dėl Didžiosios Britanijos išėjimo iš ES – tai ne XIX amžiaus dvasios „izoliacija“, o blaivus suvokimas to, kad su tokia Europa seniausiai Europos demokratijai yra ne pakeliui. Amerikiečių leidinys „The National Review“ apie tai pasisakė taip: „Didžiosios Britanijos sala yra ir tuo pačiu metu nėra Europos dalimi, atsargiai nueidama kuo toliau, kai situacija pradeda kaisti, išsigandusi to, kad Londoną vėl gali įtraukti atgal, kai aistrų įkaitimas pasieks paskutinį lašą ir persilies per kraštus. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Kameronas labai gerai žino seną scenarijų ir jis kategoriškai, ir viešai primygtinai teigia, kad Didžioji Britanija, kaip ir anksčiau, yra per siūles braškančios Europos Sąjungos dalis, tačiau tuo pačiu metu privačiai pripažįsta, kad tai jau nėra taip“. O ir bendra diagnozė, kurią Europai pateikia amerikiečių žurnalistai, optimizmo nesuteikia. „Šižofrenija – tai būtent tai, ko mes turime laukti iš dešimčių kultūrų ir istorinių bendruomenių, kurios yra įspraustos į palyginamai mažo žemyno rėmus, kuriame yra masė ryškių ir labai išdidžių tautų“ [2].

       Europos Sąjungos vienybei yra ir dar viena pavojinga tendencija, išryškėjusi 2011 metais, - organizacijos stratifikacija, jos susisluoksniavimas į keletą lygių. Tie lygiai ne tik silpnai susiję vienas su kitu, bet ir yra tiesioginiai konkurentai kovoje už finansus, žaliavas ir kitus išteklius. Galima išskirti tokius pagrindinius centrus – Prancūzijos ir Vokietijos sąjunga, kuriai vadovauja aukščiau paminėtas „Merkozy“, Skandinavija su prie jos pririštomis Baltijos valstybėmis, Viduržemio jūros valstybės, o taip pat Centrinė ir Rytų Europa.

       Be to, ES toliau apauga įvairiomis išorės struktūromis, darančiomis ją dar labiau irstančią ir nevaldomą. Vieną iš tokių blokų aktyviai formuoja Lenkija, remdamasi „Rytų partneryste“. Be to, pati Europos Sąjungos vadovybė yra vis mažiau linkusi savo „rytų partneriams“ suteikti vilčių dėl busimos narystės ES, politinius įsipareigojimus pakeisdama finansinės pagalbos pažadais. Rugsėjo mėn. vykusio forumo „Rytų partnerystė“ galutiniame dokumente kalbama, kad „Europos Sąjunga pateikė didelius finansų išteklius, kurių dydis iki 1,9 mlrd. eurų 2010-2013 metams, siekdama paspartinti Rytų partnerystės įgyvendinimą pagal dvišales ir regionines programas“. Tačiau jokių realių politinių įsipareigojimų Ukrainos ir kitų buvusios TSRS respublikų atžvilgiu Briuselis neprisiima [3]. Europos Sąjungoje atvirai pripažįsta, kad šia programa „ES ir NATO Rytų Europos valstybes laiko salpoje“, neleisdama joms „laisvai plaukioti“, - pirmiausia, prie Rusijos krantų [4]. Kaip apie tai teisingai pastebi vokiečių mokslininkas K.Miuleris, iš esmės kalbama apie Rytų Europos visuomenių sueuropinimą, panaudojant gilų įsiveržimą į tų valstybių suverenitetą – „Europos institucinės sistemos perdavimo Rytų Europos valstybėms“ programos įdiegimą [5].

       Antras – Balkanų – blokas tapo Vokietijos iškilimo geopolitine arena. Pietų Europa yra vienas iš pagrindinių Viduržemio jūros poligonų, kurį globoja Prancūzija ir asmeniškai prezidentas Nikolas Sarkozy. Čia mes esame liudininkais augančios geopolitinės konkurencijos tarp Berlyno ir Paryžiaus, kuri pasireiškė, pirmiausia, Libijoje, o taip pat priimant Serbiją į ES. Ši konkurencija jau 2012metais gali tapti visos Europos pagrindine problema. Kaip ironiškai pastebi Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“, Berlynui jau laikas savęs paklausti nelengvo klausimo: kokiu būdu jis gali „įsisavinti Rusijos ir Azijos naujas rinkas, tačiau tuo pačiu nepamiršti tradicinių sąjungininkų“- JAV ir pagrindinių Vakarų Europos valstybių [6]. Pažymėtina tai, kad „Der Spiegel“ tokią situaciją vadina „asmenybės susidvejinimu“. O juk tai yra vienas iš šizofrenijos simptomų...

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

[1] La Repubblica, 2011-12-22

[2] The National Review, 2011-12-29

[5] Müller K. «Countries in Transition»: Entwicklungsfade der osteuropäischen Transformation // Osteuropa. 2001. H.10. S.1163

[6] Der Spiegel, 2011-08-29

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Petr‘as Iskenderov‘as, 2011-12-31

Šaltinis: Fondsk