Sunku Baraką Obamą, Nikolia Sarkozy ir Davidą Kameroną pavadinti „storuliais“. Visi trys yra liekno kūno sudėjimo džentelmenai, normaliai kiekiais vartojantys maistą. Apskritai į žinomos Jurijaus Olešo pasakos „Trys storuliai“ personažus jie nepanašūs. Bent išoriškai. Tačiau savo elgesiu tarptautinėje arenoje tam tikras asociacijas su paminėtomis figūromis jie sukelia. Žinomi storuliai įsiminė savo neribotu apetitu, peraugančiu į apsirijimą (vienas norėjo net kito ausį suėsti).

       Palyginimas kilo perskaičius trijų lyderių kolektyvinį laišką „The Times“, „Le Figaro“, „The Washington Post“, kuris buvo paskelbtas š.m. balandžio 15 d. Laiške skelbiama, kad pulkininkas M.Kadafis yra kruvinas diktatorius, žudantys savo piliečius, kad jis turi pasitraukti, o jeigu nepasitrauks, tai NATO kariaus su juo iki tol, kol pulkininkas nepradings nuo žemės.

       Trys pagrindiniai Vakarų politikai staiga „pamiršo“, kad stebuklingu būdu atsiradusi Libijos ginkluota „opozicija“, niekur kitur nesulaukianti tokio didelio dėmesio, kaip tik Vakarų žiniasklaidoje, kuri šlovina jos veiklą, griežtai kalbant, neegzistuoja. Norint tai galima pavadinti „pilietiniu karu“, tačiau, trokšdami sukilėliams padėti, „trys storuliai“ net nepagalvoja apie tai, kodėl sukilimas prieš M.Kadafį nesukėlė masinio pilietinio nepaklusnumo visoje šalyje, o Libijos vyriausybės kariuomenė sėkmingai malšina nedidelius sukilėlių būrius.

       Mūsų storuliai pamiršo, kad dar visai neseniai jie artimai draugavo su Libijos pulkininku, nepastebėdami jo dikatoriškų polinkių. Kituose politikuose, netgi Rusijos, jie pastebėdavo. O Libijos – ne. Ir staiga viskas pasikeitė.

       Galbūt laiško, išspausdinto „The Times“, „Le Figaro“, „The Washington Post“, autoriai užsisvajojo apie tai, kad sukeltas genčių pagrindu sukilimas atneš Libijai naują, labiau orų gyvenimo būdą? Vis tik mūsų trys politikai kliedi ”visos planetos amerikonizavimu“ arba kitaip kalbant, - amerikietiška svajone. Tačiau Libijos maištininkai iš tikrųjų sapnuoja visai kitus sapnus. Jie dykumų ir beduinų istorijos vaikai, kuri ne artimesnė amerikietiškai svajonei nei Afganistano puštūnų genčių istorija. Atrodytų, kad iš Jungtinių Valstijų karo Afganistane, kuris trunka beveik 10 metų, būtina padaryti išvadas. Juk aišku, kad afganistaniečiams nepavyks: ar su puštūnais, ar su tadžikais valdžioje jokios amerikietiškos demokratijos Afganistane nebus. Ten yra demokratija, vadinama „Loja Džirga“, ir savo bendro gyvenimo taisyklės, kurios dažnai Vakarams yra nepriimtinos.

       Įsivaizduokime, kad Libijos sukilėliai, padedami NATO, nuvers M.Kadafį ir paims valdžią. Kas pasikeis? Kaip ir niekas. Tačiau tas nejaudina NATO vadovų. Svarbiausia, kad Libijoje bus įvesta tokia tvarka, kokia reikalinga tam kariniui blokui, turinčiam pretenzijas į „globalinę atsakomybę“.

       Obamos, Sarkozy ir Kamerono laiškas laikraščiams, kuriame žadama kariauti prieš Kadafį iki galo – tai informacinė operacija, kuri parengia sausumos įsiveržimą į Libiją. Nerimstantis Nikolia Sarkozy, užbėgantis į vežimo priekį, jau išmetė pirmus bandomuosius rutulius. Netrukus įvyks NATO „diskusija“, kuri pasibaigs sprendimu dėl pagalbos „sukilėliams“ suteikimo, bet jau be JT Saugumo Tarybos rezoliucijos. Kinija aiškiai parodė, kad šį kartą ji jai nepritars.

       Nepritars ir nereikia. Yra specialios pajėgos, yra „nekariaujantys“. Ir jeigu Libijos sukilėlių pusėje į karinius veiksmus įsijungs Vakarų koalicijos kariai, tai parodys, kad realūs tikslai yra didelio regiono destabilizavimas. Melagingos kalbos, kad siekiama rasti optimalius būdus konflikto lokalizavimui, iškils į paviršių. Ekspertams tai tapo aišku tada, kai sukilėliai, būdami kariniu požiūriu bejėgiais, atmetė M.Kadafio siūlymus derėtis. Vadinasi, kad kažkas didelis ir nematomas jiems garantavo pagalbą.                               

       Ką reikš konflikto eskalavimas dalyvaujant NATO? Tik vieną – NATO ruošiasi savo kaustytą batą įkelti į Arabų pasaulį ir Afrikos žemyną. Koks ten Kadafis, kokie sukilėliai, kokie „optimalūs variantai“?

       NATO svarbiausia – strategiškai svarbi Libijos teritorija, iš kurios galima vykdyti operacijas visomis kryptimis. Kinijos ekspansija į Afriką nėra mitas, žemyne Pekinas tyliai laimi vis naujas pozicijas, todėl susidūrimas ne už kalnų. Amerikiečių svajonė žemyne gali atsidurti pavojuje...

       M.Kadafio derybos su sukilėliais reikštų problemos išsprendimo kokį nors taikų variantą, išliekant esamam režimui (gali būti su tam tikrais pasikeitimais). Bet puilkininkas Kadafis – kaulas globalizatorių gerklėje. Libija turi būti „išvalyta“ taip, kad nei jo, nei jo šalininkų valdžioje neliktų. Todėl Vakarai Muamarį Kadafį „naikins“ bet kokia kaina.

       Čia ir pasireiškia nesulaikomas „trijų storulių“ godumas. Paimti bet kokia kaina, užgrobti, pavergti, suvirškinti. Kalbos „apie nekaltas aukas“ ir „kruviną diktatorių“ – kvailiems ir neturtingiems. Veikia zoologiniai instinktai.

     Manome, kad NATO jau parengė planus dėl galingo karinio placdarmo Libijoje sukūrimo, panašaus į „Bondstil“ bazę kažkada subombarduotame, o paskui atplėštame nuo Serbijos Kosove. Juk didžiausia karinė-strateginė nauda Jungtinėms Valstijoms dėl suskaldyto Kosovo ir yra tame, kad prisidengdami Kosovo albanais, Europoje jie patalpino didžiausią žemėje karinę bazę. Apie tai mažai kalbama, tačiau „Bondstil“ bet kokio dydžio karinio konflikto atveju dar tars savo žodį.

      Šiandien Libijos įvykiai vis labiau primena Serbijos suskaldymo istoriją. Po „trijų storulių“ laiško praktiškai esu įsitikinęs.

Dmitrii Sedov‘as, 2011-04-21

http://www.fondsk.ru

Susiję:

Libija: daiktus vadinkime savo vardais     

Versija apie įvykius Libijoje                       

Dar viena Libijos karinio užpuolimo versija                 

Planinis tarptautinės teisės demontavimas – globalios valdžios nauja strategija