Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Ar Graikijos skolos uždės kilpą ant Europos Sąjungos kaklo?

http://www.thenewsplanet.com       Vokietijos Federalinio banko pirmininkas Jensas Veidmanas interviu „Welt am Sonntag“ pareiškė, kad jis mano, jog yra tikimybė, kad Graikija bankrutuos, jeigu graikai neįvykdys Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Europos komisijos ir Europos centrinio banko (ECB) reikalavimų. Jeigu bus bankrotas, pagrindo tolesniam „naujų pagalbų pagal pagalbos programą“ teikimui daugiau nebebus, mano pagrindinis vokiečių bankininkas. Bet net jeigu Atėnai bankrutuos, Europos valiuta, pasak J.Veidmano, nežlugs.

       Kitaip situaciją vertina CDU/CSU frakcijos vadovas Bundestage Folkeris Kauderis (Volker Kauder). Jo nuomone, jeigu bus atsisakyta suteikti pagalbą graikams, Europos Sąjungos laukia nauja finansinė – ekonominė krizė. Kadangi bet kokios kalbos apie pagalbą Graikijai erzina Vokietijos mokesčių mokėtojus, Kauderis stengiasi argumentuoti savo poziciją: „Aš gerai suprantu piliečių nerimą. Tačiau būtų labai rizikinga ir, todėl neatsakinga nesuteikti naujos pagalbos – šiuo atveju Graikijos ekonomikos laukia žlugimas“. Krikščionis demokratas įsitikinęs, kad Graikijos bankrotas rimtai atsilieps ir kitoms valstybėms, o vokiečiams reikalinga stabili Europos valiuta, nes ji yra Vokietijos gerovės sąlyga.

       Ir taip, Federalinio banko atstovas kalba, kad Graikijos žlugimas nepaveiks euro stabilumo (turima galvoje: tegul Graikija žlunga!), o CDU/CSU frakcijos vadovas Bundestage mano priešingai. Atėnų bankrotas – tai galas euro stabilumui. Tačiau tas pats Folkeris Kauderis, suprasdamas pavojus eurui, nesutinka, kad pagalba Graikijai būtų teikiama „tiesiog taip“ – dėl euro išgyvenimo. Jis įsitikinęs, kad Atėnams naujus kreditus reikia suteikti tik, jeigu graikai įvykdys tam tikras sąlygas. Pirmiausia, VFR vyriausybė Graikijos finansinės – ekonominės krizės priemonių realizavimui turi pritraukti privačius kreditorius.

 

       Gimsta nauja kolonializmo forma?

       Tokios pozicijos laikosi ir VFR Finansų ministras Volfgangas Šoiblė. Laiške, adresuotamame Europos centrinio banko (ECB) pirmininkui Žanui Klodui Trišė, TVF vadovo pareigas užimančiam Džonui Lipskiui, ES komisarui valiutos klausimais Oliui Renui ir eurozonos valstybių kolegoms, Šoiblė įspėjo, kad jeigu Graikijai nebus suteiktas naujas finansinės pagalbos paketas, tai „eurozonoje gali įvykti pirmas nekontroliuojamas defoltas“.

       Volfgangas Šoiblė pasiūlė į Graikijos skolos restruktūrizavimą įtraukti privačius kreditorius. Tačiau jis priverstas pripažinti, kad dabartinė Europos Sąjungos, ECB ir TVF Graikijos stabilizavimo koncepcija pasirodė esanti žlugusi. Viltys, kad Atėnai dėka dabartinės pagalbos ir griežtos taupymo programos nuo 2012 metų vėl galės išeiti į užsienio skolinimosi rinkas, nepasiteisino ir skirtos 110 mlrd. eurų pagalbos, akivaizdu, kad neužtenka.

       Paleidęs privataus kreditavimo idėją, Šoiblė bando ieškoti išsigelbėjimo kelių ne tiek Graikijai, kiek eurui ir Vokietijai, kaip pirmaujančiai ekonomikai, sugrįžimo į neoliberalizmą priemonėmis. Privatus kreditorius niekada nesuteiks kredito nebūdamas tvirtai įsitikinęs, kad jo investicijos atsipirks šimteriopai ir labai greitai. Senos kalbos apie Graikijos salų ir kalnų viršūnių, net švento Olimpo kalno pardavimas gali įgauti visiškai konkrečią formą.

       Graikijos atveju šiandien kalbama ne paprasčiausiai apie atidavimą geriausių įmonių ir didelių teritorijų „efektyviems savininkams“, o apie visos valstybės nupirkimą. Europoje tiesiog akyse gimsta nauja kolonializmo forma, kuriai vardą dar teks sukurti...

      Tikriausiai, Graikijoje šią padėtį jau suprato. Bent ministras pirmininkas Georgas Papandrėjus pasisakė prieš privačių kreditorių dalyvavimą valstybės gelbėjimo nuo bankroto programoje. VFR Finansų ministro Volfgango Šoiblės idėja yra „teoriškai teisinga“, bet realiai tokios priemonės priveda prie atvirkščio poveikio, pareiškė Papandrėjus. „Derybos dėl pagalbos suteikimo nusitęsė, o laikas bėga“, - pridėjo Graikijos vyriausybės vadovas. Akivaizdu, kad paskutinė premjero frazė Berlynui ir Briuseliui turi priminti, kad krisdami į bedugnę, graikai gali paskui save nusitempti ir visas likusias valstybes.

       Paskutiniame ES finansų ministrų susitikime Briuselyje aštrią kritiką Atėnų adresu išsakė Austrija, Olandija ir Suomija – tai yra tos valstybės, kurios priverstos būti donorėmis. Politikų manevrų erdvė tose valstybėse vis mažesnė. Euroskeptikų ir nacionalinių jėgų populiarumas auga ne tik Suomijoje, bet ir Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, kuri dabar pirmininkauja ES.

       Vokietijoje vis daugiau nepatenkintų atsiranda tarp Laisvos demokratinės partijos, kuri yra valdančios koalicijos bloko CDU/CSU partneris, konservatyvaus sparno atstovų. Rudenį, kaip tikimąsi, teks priimti sprendimus dėl eilinės pagalbos ES valstybėms, kurios susidūrė su biudžeto problemomis, paketo. Garantuoti, kad VFR vyriausybei pavyks užsitikrinti Bundestago palaikymą, jau negalima. Kuo arčiau eiliniai rinkimai į Bundestagą, kurie įvyks 2013 metų rudenį, tuo mažiau politinių savižudžių net valdančios koalicijos gretose.

       Todėl negalima atmesti, kad Olimpo kalnas iš valstybės nuosavybės pereis į privačią nuosavybę. Iš tiesų, kodėl gi Romanui Abramovičiui, turinčiam didžiausią pasaulyje jachtą, nepastačius ant Olimpo didžiausių pasaulyje rūmų!?

 

       Esmė ne pensiniame amžiuje

       Jeigu Graikija, gamindama tik 2% Europos Sąjungos BVP, „suvienytai Europai“ sukelia tiek rūpesčio, kas nutiks, jeigu jos problemos pereis į didesnes ES valstybes nares? Klausimas ne tuščias, jeigu įvertinti, kad Airijoje ir Portugalijoje padėtis šiek tiek geresnė, kad Portugalijos žlugimas paskui save nusitemps Ispaniją, kurios finansų sistema ir taip yra sunkioje padėtyje. Jau dabar daugelis ekspertų mano, kad valstybei šiais metais teks prašyti pinigų iš stabilizavimo fondo ES/TVF ne mažiau, kaip 100 mlrd. eurų.

       Siūlomos priemonės gana neįdomios.Pavyzdžiui, visoje ES sulyginti pensinį amžių. Tačiau susieti skolos krizę su išėjimo į pensiją amžiumi – tai tas pats, kas dėl pasaulio atšilimo apkaltinti čiukčių elnių augintojus. Statistika rodo, kad realiame gyvenime, ne popieriuje, vokiečiai, graikai, portugalai ir airiai išeina į užtarnautą poilsį to paties amžiaus – 62 metų. Anksčiau pensinkais tampa tik Prancūzijos gyventojai. O darbo trukmė VFR net trumpesnė negu pietinėse valstybėse. Na, o pati trumpiausia darbo savaitė vėlgi Prancūzijoje.

       Iš tiesų, Europos komisija dar nuo praėjusių metų primygtinai reikalauja, kad amžiaus viduryje pensinis amžius būtų padidintas iki 67 metų, o dar geriau iškart iki 70. Visų ES valstybių ir vyriausybių vadovai, įskaitant Graikiją ir Prancūziją, kovo mėnesį vykusiame aukščiausio lygio susitikime sau prisiėmė įsipareigojimą to siekti. Tai štai, Graikijos gyventojai pagal įstatymą išeina į pensiją 65 metų, o Prancūzijoje pensinis amžius neseniai buvo pakeltas iki 67 metų. Vokietija tą lygį pasieks tik 2020 metais.

       Reikia kalbėti apie kitą. Kai buvo kūriama eurozona, buvo manoma, kad ji sulygins jos dalyvių ekonominius ir finansinius rodiklius. Iš tikrųjų įvyko viskas tiksliai, bet atvirkščiai. Eurozonoje susiformavo dviejų aukščių sistema, tai yra joje yra valstybės, turinčios pastovų teigiamą prekybos balansą, pirmiausia Vokietija, ir turinčios pastovų neigiamą balansą – dauguma Viduržemio jūros valstybių. Pradinė klaida buvo padaryta dar prieš euro įvedimą. ES atsidūrė valstybės, turinčios skirtingą gamybinių jėgų išsivystymą. Konkurencija bendroje rinkoje (arba vieningoje ekonominėje erdvėje) ir vieninga valiuta prisideda prie kainų prekėms suvienodinimo, tačiau nesuvienodina darbo našumo. Prisiminkime, kiek dešimtmečių TSRS stengėsi „patempti“ Vidurinės Azijos respublikas, tačiau taip ir nepajėgė. Nesugebėjo vienoje valstybėje, tai ar galima to pasiekti susivienijime, kuris net nepasiekė konfederacijos lygio!?

       ES už vieną ir tą pačią prekę valstybės gauna skirtingą pelną, tai yra laimi tie, kurie turi aukštesnį darbo našumą. Natūralu, kad ekonominis atotrūkis tarp Europos Sąjungos dalyvių didėja. Todėl nuo atsilikusių reikia arba atsikratyti, arba toliau jas išlaikyti „pirmaujančių“ sąskaita. Paskutinis kelias kelia pavojų partijoms ir politikams, kurie pasisako už tokį „svetimų“ išlaikymą, prarasti savo valstybėse valdžią. Ką mes ir matome dabartinėje Vokietijoje – valdančioji koalicija rieda į šoną.

Pastarosiomis dienomis ECB subrendo monetarinės politikos sugriežtinimo idėja. ECB prezidentas Žanas Klodas Trišė paragino būti „labai atidžiems“ infliacijos akivaizdoje. Tai reiškia, kad greitai bus padidinta palūkanų norma. Kadangi sprendimas pakeisti bazinę palūkanų normą, jeigu tai nėra labai skubu, priimamas mėnesio pirmą ketvirtadienį, pakėlimas turėtų būti liepos 7 d. – nuo 1,25% iki 1,5%.

       Tokio žingsnio pagrindinis tikslas – sulaikyti finansinių spekuliantų spaudimą eurui. Tačiau nepamirškime, kad bazinės palūkanų normos pakėlimas dar labiau susilpnins gležnas Viduržemio jūros regiono valstybių ekonomikas. Spiralė, kuri turėtų atsitiesti prieš finansinės – ekonominės krizės „antrą bangą“, spaudžiasi...

Vladimir‘as Nesterov‘as, 2011-06-13

http://www.fondsk.ru

 

 

 

 

 

Susiję:

Euro zona nenori mokėti svetimų skolų      

Graikų skolos, ispanų rizikos ir nebylūs asilai         

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas