Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Tautos teisė rinktis

       Jums nenusibodo dalyvauti rinkimuose ir žinoti, kad jūsų balsas nieko nelemia: išrinksite vienus, o jie jau paskui susidės su tais, prieš kuriuos balsavote rinkdami pirmuosius, ir vėliau aiškins, kad negali įvykdyti to, ką prirašė savo rinkimų programose ir prižadėjo rinkėjams, nes neturi galių rinkiminių pažadų įgyvendinimui, kadangi jų partijos narių per mažai pateko į Seimą ar savivaldybę, o koalicijos partneriai, su kuriais susidėjo, žinoma, nepritaria jų partijos programos kai kurioms nuostatoms, beje, toms pačioms, dėl kurių rinkėjai už juos ir balsavo. Arba politinė jėga, kuri gavo daugiausiai balsų, netaps valdančiąja ir negalės vykdyti savo rinkimų programos, nes jėgos, gavusios mažumą, sudarys koaliciją ir joms atiteks valdžia. Jums nenusibodo po kiekvienų rinkimų stebėti, kaip išrinktieji niekaip nepasidalina valdžios, įtakos sferų, pešasi ir dėl to negali normaliai dirbti. O apie rinkimų pažadų vykdymą rinkėjai gali net nesvajoti. Kaip vienas senas „politikos vilkas“ sakė - rinkimai baigėsi, pažadus reikia pamiršti. Bet ne tik pažadus tautos atstovai pamiršta, tačiau ir priesaikos žodžius – gerbti bei vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai tarnauti Lietuvos žmonių gerovei. Ir dėl to kalti lieka vėl ne jie, o rinkėjai – atseit, ne tuos išrinko. Atkakliam rinkėjui belieka laukti kitų rinkimų ir vėl bandyti laimę, viliantis, kad galgi šį sykį pavyks – pagaliau išrinks tuos. Pavyksta, bet ne rinkėjams, o išrinktiesiems, kurie žino, kaip ir kuo suvilioti rinkėją, ir turi tam priemones. Paskutiniuose rinkimuose į Seimą pasisekė „artistams“, o rinkėjams, - kaip visada. Ir būsimi rinkimai niekuo nesiskirs nuo ankstesnių – nauji „gelbėtojai“, naujos viltys bei porinkiminiai nusivylimai. Ir taip pasaka be galo.

       Man nusibodo ir manau, kad nebėra prasmės dalyvauti tokiuose rinkimų žaidimuose, kuriuose laimėti praktiškai neįmanoma, todėl nusprendžiau prisijungti prie rinkimais nusivylusių ir seniai juose nedalyvaujančių žmonių grupės. Jau girdžiu sakant, kad toks pasirinkimas esamų problemų neišsprendžia. Ir jie yra teisūs. Sukurta politinė sistema puikiausiai veikia ir veiks esant tokiai gyventojų pasipriešinimo formai, kaip nedalyvavimas rinkimuose. Atvirkščiai, valdžios politinėms jėgoms, tiek pozicinėms, tiek opozicinėms yra naudinga, kai rinkimuose nedalyvauja šiomis jėgomis nusivylę žmonės. Tuo atveju nelieka atsvaros jų atėjusiam nuolatiniam elektoratui - nepatenkintųjų balsų, kurie paprastai balsuoja  ne už valdžios politines jėgas ir taip sumažina jų gautų balsų skaičių.  

       Taigi, ką daryti, kaip pakeisti esamą padėtį? Pirmiausia reikėtų suprasti, ką gi mes turime. Konstitucija teigia, kad Lietuva yra demokratinė valstybė. Bet ar tikrai taip yra? Ar tikrai visi Lietuvos gyventojai turi teisę dalyvauti valstybės valdyme, priimti sprendimus. Lietuvos gyventojai, ir ne tik jie, tačiau ir Vakarų valstybių gyventojai („Ar pavyks Europos žmonėms pakeisti pasaulį“), nujaučia, kad kažkas yra ne taip, kad propagandos Vakaruose taip išgirta ir pas mus esanti valdymo forma - atstovaujamoji demokratija nesuteikia jiems sprendimų priėmimo teisės, išskyrus teisę – dalyvauti rinkimuose, atiduoti balsą už vieną ar kitą kandidatą į parlamentą ar savivaldybes, kurie vėliau ir priima valstybei bei tautai svarbius sprendimus. O šie sprendimai dažniausiai atspindi ne tautos interesus, bet finansiškai įtakingų žmonių grupės interesus. Bet kokios iniciatyvos „iš apačios“ nesulaukia palaikymo ir pritarimo, jeigu jos nėra naudingos valdžią turinčiam elitui, ir visai nesvarbu, jog jas palaiko dauguma gyventojų. Šiuo požiūriu atstovaujamoji demokratija panaši į autoritarinį režimą. Abiejuose režimuose, tiek demokratiniame, tiek autoritariniame tauta neturi jokių sprendimo priėmimo galių, ir skiriasi tik žmonių skaičiumi, galinčių juos priimti: autoritarinėje valstybėje sprendimus priima vienas žmogus, o atstovaujamoje demokratijoje - nedidelė grupelė išrinkto ar paskirto elito.

       Skirtingai nuo Vakarų, Lietuvos demokratijai būdingas daug didesnis autoritarizmas, nulemtas prieš tai egzistavusio totalitalizmo. Kaip ir tarybiniais laikais, Konstitucijoje yra įtvirtinta demokratinių teisių, kuriomis neįmanoma pasinaudoti. Viena iš tokių „popierinių teisių“ yra referendumas – svarbiausia tautos demokratinė teisė, leidžianti pačiai tautai priimti sprendimus. Politinio elito 1989 metais priimtame Referendumo įstatyme nustatytas toks referendumui inicijuoti reikalingų parašų skaičius, kurį dar niekam iš bandžiusių nepavyko įveikti. Bėgant metams, sparčiai mažėjant Lietuvos gyventojų skaičiui, parašų siena tik aukštėja, vis labiau sumažindama galimybes ją perlipti.  

       Kita pagrindinė tautos teisė – inicijuoti vietos referendumą ir spręsti vietos klausimus, Konstitucijoje net nėra paminėta („Lietuviškos demokratijos grimasa“). Demokratinių teisių, suteikiančių veikimo laisvę neturėjimas yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuva pasižymi dar vienu autoritarizmo požymiu -  aktyvios pilietinės visuomenės, kuriančios savo interesus atstovaujančias organizacijas, nebuvimas. Žinojimas, kad bet kokia demokratinė iniciatyva atsimuš į aukštą, gerai negausaus elito saugomą sieną, žmonėms numuša bet kokį norą veikti, daro juos abejingais – juk vistiek nieko nepakeisi.

       Kai trumpai panagrinėjome padėtį, kurią turime Lietuvoje, galime pereiti prie atsakymo, ką daryti? Pasiūlymų yra įvairių: nuo kūrybinių iki radikalių. Tokie siūlymai, kaip rinkimų sistemos keitimas iš mišrios ar proporcinės sistemų į mažoritarinę, ar Seimo narių skaičiaus mažinimas yra tokie nereikšmingi ir beverčiai esamos padėties keitime, o kai kuriais požiūriais net kenksmingi, kad neverta apie juos net kalbėti.

       Panagrinėkime mažiau žinomus siūlymus. Štai J.Mažinto idėja - rinkėjai turi atrasti, atpažinti ir išrinkti dorą, sąžiningą ir kompetentingą elitą, o organizacijos juos išauginti („Elitas, elitas ir dar kartą elitas“). O argi tauta daugiau, kaip dvidešimt metų ne tą darė? Argi ji neieškojo ir nesistengė rinkti dorų, geriausių žmonių ir kiekvienuose rinkimuose naiviai vylėsi, kad pagaliau išrinks pačius geriausius, kurie atstovaus jų ir valstybės interesus? Ar tarp tų išrinktųjų buvo vien tik nedori, nesąžiningi, nenorintys tarnauti tautai ir valstybei asmenys? O gal atsakymas, kodėl išrinkti į valdžios institucijas geri žmonės kažkur pradingsta, yra pačioje politinėje sistemoje ir žmogaus prigimtyje. Ne veltui liaudies išmintis sako: valdžia žmogų gadina. Neteigiu, kad nėra išimčių, kad gali būti labai dorų, šventų žmonių, tvirtų, sugebančių atsispirti pagundoms, tačiau tokių yra vienetai, todėl tarp šimto išrinktųjų jų visada bus mažuma, todėl jų balsas nieko nelems, o ir jie patys, jeigu yra dori bei sąžiningi, paprasčiausiai negalės būti toje sistemoje – ir sąžinė neleis, ir pati sistema nepriims. Tame pačiame rašinyje pateiktas pavyzdys, kaip po Nepriklausomybės rinktas politinis elitas susigundė garbe, valdžia, turtais ir išdavė valstybės bei tautos interesus. Galima tik konstatuoti, kad tokioje sistemoje, tai buvo natūrali baigtis, o ir elito elgesys buvo žmogiškas. Tas pat vyksta ir dabar, tautos išrinktieji po rinkimų greit pamiršta pažadus,  atstovavimą tautos interesams. Kitaip ir negali būti, juk niekas per 20 metų nepasikeitė, sistema vis dar ta pati. O ir idealių žmonių šioje nuodėmingoje žemėje nebūna. Žmonės lieka žmonėmis, jie silpni, todėl nesugeba gyventi, kaip to reikalauja moralės dėsniai, gyventi vadovautis kategoriniu imperatyvu. Kaip teisingai I.Kantas pastebėjo, kad jeigu jie sugebėtų, tai sukurtų ne žmonių bendruomenę, bet šventųjų sąjungą.

       Kita idėja, kuri susijusi su pirmąja – Tautos tarybos, kuri galbūt vėliau taptų Seimu, rinkimai („Kito kelio nematau“). Nenagrinėsiu tokios Tarybos veiksmingumo, bet paklausiu, o kaip ji pakeis esamą politinę sistemą? Tiek politinio elito idealizavimas, tiek savo teisių – valstybei ir tautai svarbių klausimų sprendimo perdavimas išrinktųjų rateliui, o sau pasilikimas tik elito išrinkimo teisės, nieko kito nereiškia, kaip senosios, autoritarinės sistemos išsaugojimą. O išsaugant seną sistemą, reikšmingų teigiamų pokyčių politiniame gyvenime tikėtis neverta.

       Tautai teturint tik vieną teisę – dalyvauti rinkimuose bei pasirinkti, kokią nori pavardę ar organizacijos pavadinimą, o po rinkimų neturint teisės kontroliuoti savo atstovų susiformuoja padėtis, kai teoriškai tautos atstovai, kaip ir atstovauja tautos interesus, tačiau praktiškai valstybę jie valdo savo nuožiūra, nekreipdami dėmesio į tautos nuomonę, norus ir neretai priima sprendimus, priešingus tautos interesams, tačiau naudingus jiems patiems. Todėl esant atstovaujamai demokratijai apie Konstitucijoje įtvirtintą išrinktųjų atstovavimą tautai kalbėti galime tik teoriškai, praktiškai tauta yra jų valdžioje ir priversta paklusti grupelės politinio elito sprendimams. Atstovaujamą demokratiją galima prilyginti globos institutui, kuris yra civilinėje teisėje, kai neveiksnaus žmogaus, pavyzdžiui, sergančio silpnaprotyste, teises ir teisėtus interesus atstovauja globėjas. Politiniame gyvenime politiškai neveiksnių rinkėjų  teises atstovauja deputatai.  

       Taip pat esamos padėties kardinaliai nepakeis ir patariamųjų visuomeninių organizacijų prie Vyriausybės ar įvairių programų kūrimas. Esant dabartiniam tautos beteisiškumui bus priimami tik tie siūlymai, kuriuos norės priimti pats politinis elitas, o visos kitos žmonių iniciatyvos, siūlymai lėks į šiukšlių dėžę. Todėl pirmas uždavinys turėtų būti ne programų, koncepcijų, organizacijų kūrimas ar ambicingas kai kurių organizacijų siekis suvienyti visas Lietuvos visuomenines ir politines jėgas, tačiau visų Lietuvos gyventojų sąmoningas susitelkimas vienam tikslui - savo teisių susigrąžinimui – referendumui inicijuoti reikalingų parašų skaičiaus sumažinimui ir vietos referendumo įteisimui. Ar jūs įsivaizduojate, kokias plačias galimybes tauta įgytų, turėdama šias teises? Juk referendumui galima pateikti bet kokį klausimą, kad ir, pavyzdžiui, blogai savo pareigas vykdančio deputato ar pareigūno atleidimas, arba net viso Seimo paleidimas. Ir tam net nereikia keisti Konstitucijos, kadangi pagal jos normų išaiškinimą, tauta tokią teisę turi („Apie Seimo paleidimą“). Beje, lengvas blogai dirbančio deputato pašalinimas kartu yra geriausia priemonė politinio elito kokybės gerinimui. Neturėdama teisių naudotis tiesioginės demokratijos institutu, tauta bus bejėgė, neturinti galimybės priimti sprendimų ir ką nors pakeisti.

        Susigrąžinusi savo demokratines teises, tauta turėtų dar vieną pasirinkimą, kurio prieš kokius 10 metų būtų būvę neįmanoma realizuoti, ir kuriame organizacijos – „smegenų centrai“, pilietinės iniciatyvos, aukšti reikalavimai renkamiems į Seimą ar net Tautos taryba galėtų puikiausiai veikti, kaip priedas. Tai yra tikros demokratijos, kai patys žmonės sprendžia daugelį dalykų, įvedimas. Kitaip tariant, tiesioginės demokratijos ar dabar naujoviškai vadinamos „elektroninės“ demokratijos Lietuvoje įdiegimas. Šiais laikais, kai IT technologijos yra tiek pažengusios, kai visas pasaulis yra, kaip mažas kaimas, ir kiekvieną minutę gali atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje, mes turime daug palankesnę terpę tiesioginei demokratijai egzistuoti, negu ją turėjo Senovės Graikijos Atėnų miestas – valstybė.

       Jau girdžiu balsus sakančius, kad tauta nepribrendusi tiesioginei demokratijai, kad ji neaktyvi, nesugeba mąstyti, nesugebės priimti teisingų sprendimų, kad valstybės valdyme gali dalyvauti tik specialiai paruoštas elitas. Beje, dėl tokių pačių argumentų ir buvo pasistengta priimti tokią Konstituciją, kuri neleistų „kvailai“ tautai tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme. Lietuvoje viską išmano tik išrinktųjų ratelis. Lyg tie tautos išrinktieji būtų iš kažkokios stebuklingos vietos atsiradę, o ne iš tos pačios tautos ir aplinkos.

       Noriu prisiminti istoriją, kuri įvyko 16 amžiuje Rusijoje. Trijų pamario valsčių Dvinsko apskrities gyventojams nusibodo kentėti caro paskirtų valdininkų piktnaudžiavimų, nepakeliamų mokesčių ir jie kreipėsi į carą Ivaną Rūstųjį, kad jis išlaisvintų juos nuo valdininkų ir suteiktų jiems savivaldą. Caras, nors ir buvo rūstus, bet išmintingas, suprato ko nori žmonės, paskaičiavo, kad jam tas naudinga, todėl sutiko ir visas valdininkų pareigas perdavė gyventojams.

       Šio krašto savivalda buvo organizuota tokia tvarka: aukščiausias savivaldos organas buvo pilnas valsčiaus susirinkimas - atstovų iš visų kaimų ir valsčiaus kaimelių susirinkimas. Savaime suprantama, kad tais laikais ir atstumai, ir susirinkimo vietų skaičius ribojo dalyvių skaičių. Neabejoju, kad šiais informacinių technologijų laikais ir esant visai kitokiam supratimui apie demokratines teises, klausimus spręstų visi valsčiaus gyventojai. Buvo ir nepilnas valsčiaus susirinkimas, į kurį ateidavo tik suinteresuotų kaimų atstovai. Kaimo reikalus spręsdavo kaimo susirinkimuose, į kurį susirinkdavo visi kaimo suaugę vyrai. Šie savivaldos dariniai sprendė ūkinius, socialinius ir ekonominius klausimus, rinko pareigūnus iš pačių geriausių vietos žmonių. Kas įdomiausia, jog visoje Rusijoje tuo metu egzistavo baudžiava, o trijuose valsčiuose žmonės buvo laisvi, visose Rusijos vietose klestėjo didžiulė korupcija, o šiuose valsčiuose jos beveik nebuvo.

       Ši 16 amžiaus istorija rodo, jog viskas įmanoma, galima net pralenkti laiką, jeigu žmonės patys to nori.

       Ar mums būtina kopijuoti daugelio valstybių vietos savivaldos organizavimo principus? Ar savivaldybėse tikrai reikalingi deputatai, kuriems reikia mokėti ne tik atlyginimą, bet ir skirti pinigų kanceliarinėms išlaidoms? Ar 21 amžiaus miestiečiai patys nesugebėtų spręsti savivaldybės klausimų? Kadangi čia sprendžiami daugiausia ūkiniai klausimai, tai bet kuriam eiliniui žmogui jie neturėtų būti nesuprantami ir sudėtingi. Juk, pavyzdžiui, tokį klausimą, ar Vilniui reikalingas Gugenheimo muziejus, metro ar kosmodromas teisingiau ir naudingiau miestui gali atsakyti net  mažamokslis žmogus, negu „abonentininkai“.

       Ar visose savivaldybėse tiesioginė demokratija gali būti pritaikyta? Tai vėlgi priklausys nuo pačių žmonių, jų pilietinio sąmoningumo bei išprusimo, analogiškai, kaip tame pavyzdyje apie Rusijos trijus valsčius. Jeigu tam tikros savivaldybės gyventojai manys, kad nesugebės, tai gali nieko nekeisti, toliau gyventi esamoje politinėje sistemoje, savo sprendimo teisę perduodami kelioms dešimtims žmonių ir tikėtis, kad jie atstovaus gyventojų, o ne siaurų, įtakingų grupių interesus.

       O kaip sąmoningų ir aktyvių piliečių gyvenamose savivaldybėse būtų galima atsisakyti atstovaujamos demokratijos ir pereiti prie tiesioginės demokratijos? Savaime suprantama, kad politinis elitas, gindamas savo interesus, tam priešinsis, o gero caro Lietuvoje nėra. Ir vėl susiduriama su esama sena kliūtimi, kurios egzistavimas suformavo neaktyvių, bejėgių, viskam abejingų ir valdžiai paklusnių žmonių masę  – tai tautos beteisiškumas. Vienintelė priemonė, kuria gyventojai galėtų pareikšti savo valią – vietos referendumas Lietuvoje nėra įteisintas.

       Jeigu savivaldybėse sprendžiamų klausimų specifika leidžia visiškai atsisakyti atstovaujamosios demokratijos, tai įstatymų leidžiamosios valdžios visiškas suteikimas  tautai nebūtų teisingas sprendimas, bent kol kas. Greta tiesioginės demokratijos instituto išliktų ir atstovaujamos demokratijos institutas. Ir šiuo atveju tiktų idėja, kad į atstovaujamą instituciją – Seimą būtų renkami tik aukštus reikalavimus, tiek išsilavinimo, tiek moralės prasme, atitinkantys žmonės. Tiktų ir organizacijų – „smegenų centrų“ kūrimo idėja. Šios organizacijos galėtų teikti įstatymų projektus, išsakyti nuomonę apie Seimo ir Vyriausybės siūlomų įstatymų kokybę, teikti įvairius valstybės ūkio tobulinimo pasiūlymus, kontroliuoti rinktus ar paskirtus politikus ir tarnautojus, ir pan. Norint, kad sistema gerai funkcionuotų, tauta turėtų turėti plačias kontrolės funkcijas ir teisę lengvai atšaukti arba atleisti politikus, valstybės tarnautojus ir kt., kurie nepateisina gyventojų pasitikėjimo, blogai atlieka savo darbą.

       Kokia yra dabartis ir bus ateitis, priklauso tik nuo mūsų pačių. Kiekvienas savęs paklauskime, ar norime toliau gyventi autoritarinėje demokratijoje, kurioje mums suteikta tik teisė dalyvauti „sąžiningų“ rinkimų komedijoje, kurioje laimėti tautos interesus atstovaujantiems žmonėms praktiškai neįmanoma, gyventi valstybėje, kurioje už neveiksnią tautą viską nusprendžia grupelė politinio elito žmonių, ar vis dėl to norime tikros demokratijos, kurioje sprendimus galėsime priimti patys.

Emilija, 2011-07-12

 

Susiję:

Muamaro Kadafio "Žalia knyga"

Komentarai

Kad žmonės dar nesupranta,

Kad žmonės dar nesupranta, kad gali, kad galima kitaip.

Reikia žmones šviesti, jiems

Reikia žmones šviesti, jiems aiškinti.

Idėja gal ir nieko, tačiau

Idėja gal ir nieko, tačiau vienas „bet“: neegzistuoja patikimos IT rinkimų technologijos. Jų paprasčiausiai nėra ir iš principo būti negali. Jeigu kažkokiu būdu tokios technologijos atsirastų - iškyla antras dalykas - manipuliavimas mažai IT išmanančiais žmonėmis balsavimo metu. Aš pats „kompiuteastas“, kasdien susiduriu su tuo ir galiu pasakyti - gal kokie 2/3 nesugebės savarankiškai prabalsuoti. Nereikia tempti IT į rinkimus - bus tik blogiau.

Pirma, netikiu, kad

Pirma, netikiu, kad manipuliuoti 1-2 milijonais arba keliais šimtais tūkstančių yra lengviau, negu 141 deputatu arba keliomis dešimtimis deputatų savivaldybėse. Antra, nelabai tikiu, kad taip jau neįmanoma padaryti patikimo IT balsavimo. nebūtinai šimtaprocentinio. Juk kiekvienas balsavęs galės pasitikrinti, kaip užskaitytas jo balsas. Trečia, ne visi dalyvauja rinkimuose, ne visi dalyvaus referendumuose, todėl visiškiems neišmanėliams nebūtina bus dalyvauti, nebent labai norės :)

OK, koks veikimo

OK, koks veikimo planas?
Parašai dėl referendumo, kad būtų kažkas pakeista? Kiek tokių parašų reikia?

Taip, parašai. Kiek bebūtų

Taip, parašai. Kiek bebūtų parašų, reikia tik labai didelio noro ir skirti tam visas jėgas, reikia didelio žmonių susitelkimo ir tas barjeras būtų įveiktas. Jeigu nebus tuo užsiimta, tai taip ir malsimės tame liūne su vis atsirandančiais naujais gelbėtojais ir šviesaus rytojaus žadėtojais.

O gal jau kas nors renka tuos

O gal jau kas nors renka tuos parašus? pasirašyčiau aš, mano šeima ir mano kaimynai...

Ne, niekas nerenka, ir

Ne, niekas nerenka, ir abejoju, kad artimiausiais metais, kas nors tuo užsiims. Niekas nenori užsiimti šiuo sunkiu darbu, jokia organizacija. Ir kam organizacijoms tuo užsiimti, juk geriau liežuviu malti, vaidinti gelbėtojus, tik išrinkite juos :) Aišku galėtų ir atskirų žmonių grupė tuo užsiimti, bet reikia, kad tokių žmonių, pasiryžusių padaryti labai sunkų darbą atsirastų, ir be to, tam reikia turėti daug laiko, nedirbti.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas