Stiprėjantis eskalavimas aplink Ormūzo sąsiaurį tarp Irano ir JAV, rodo, kad amerikiečiai vėl žaidžia strategiją, kurią pritaikė 1941 metais Japonijos atžvilgiu.

       Spaudos konferencijoje Niksonas pasakė, kad jis ne apgavikas. Teisme Klintonas pasakė, kad neturėjo jokių seksualinių santykių su ta moterimi. Prieš karių įvedimą į Iraką Bušas pasakė, kad jam žinoma, kur yra masinio naikinimo ginklas. Man atrodo, amerikiečių prezidentai, šie labai gerbiami žmonės, galėtų lengvai nugalėti bet kurį tarptautiniame melagių konkurse (Ričardas Giras).

       Vakar Pentagono vadovas perspėjo Iraną dėl bet kokių bandymų blokuoti Ormūzo sąsiaurį, kuris yra svarbiausia komunikacijos priemonė naftos ir dujų eksportui iš Persijos įlankos.

       Amerikiečių televizijos kanalui L.Paneta pareiškė, kad tai bus kraštutinė riba, su kuria Vašingtonas nesitaikstys, pranešė BBC.

Žinoma, kad Iranas pagrasino blokuoti Ormūzo sąsiaurį sankcijų naftos eksportui įvedimo atveju dėl jo vykdomos branduolinės programos.

       Savo ruožtu, JAV Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Martinas Dempsis pripažino, kad Iranas turi galimybes įvykdyti savo grasinimus, tačiau Jungtinės Valstijos turi pakankamus išteklius tokio žingsnio neutralizavimui.

       Irano radikalų elgesį sukėlė sankcijos, kurias įvedė JAV ir ES pasirengimas uždrausti Irano naftos pirkimą dėl jo branduolinės programos.

       Ši situacija primena apverstą JAV veiksmų Japonijos atžvilgiu 1941 metų pavasarį schemą. Tada Ruzveltas prastūmė draudimą parduoti naftą Japonijai, kuri dėl savo salos padėties buvo labai priklausoma nuo kuro importo. Japonija kariavo Kinijoje ir priklausė nuo žaliavų tiekimo iš Korėjos, kuri buvo jos kolonija nuo 1919 metų, todėl kuro importo užblokavimas ją pastatė prieš pralaimėjimo Čian Kaiši (Chiang Kai-shek) kariams faktą.

     Japonija galėjo veikti naudodama strateginį rezervą, kuris sudarė 8 mėnesių kuro atsargas. Po embargo įvedimo karas Ramiajame vandenyne tapo neišvengiamu ir Ruzveltas tai puikiai suprato. Jis skatino japonus pradėti karą, todėl kad jis buvo reikalingas nuo Didžiosios depresijos dūstančioms JAV. Turėdamas ekonomikos potencialą 20 kartų viršijantį Japonijos, ir apsaugotą nuo priešo smūgių ekonomiką, Ruzveltas pasirodė, kaip puikus strategas, kadangi toks ėjimas, be kita ko, turėjo dar vieną privalumą – Japonijos užpuolimo atveju Amerika atrodė, kaip auka, o tai tam suteikė stiprius moralinius pagrindus. Tas vėliau padėjo mobilizuoti gyventojus dalyvauti kariniuose veiksmuose Europoje ir Ramiajame vandenyne. Kaip žinoma, iki to pas amerikiečius vyravo stiprios izoliacionistinės nuotaikos ir Ruzveltas pastoviai kovojo su Kongresu, kuris nenorėjo JAV įtraukti į Antrąjį pasaulinį karą.

       Taigi, pastatęs priešininką į iš anksto nulemtą nenaudingą padėtį, Ruzveltas pasiekė iš jo veiksmų, kurie strategiškai buvo naudingi JAV ir vėliau jas išvedė į pasaulio politikos viršūnę.

      Dabar paanalizuokime situaciją aplink Ormūzo sąsiaurį. Kaip ir Ruzveltas 1941 metais, šiandien B.Obama turi strateginį pranašumą ir gali Iranui primesti vieną ar kitą žaidimą.

      Supratimui keletas skaičių:

       Iranas užima antrą vietą po Saudo Arabijos tarp OPEC šalių pagal naftos išgavimą, 3,59 mln. barelių per dieną.

       80 % eksporto sudaro mineraliniai ištekliai, jų gavyboje dirba tik 1 % gyventojų.

       2008 metais apie 55 % biudžeto lėšų buvo gautos iš naftos ir gamtinių dujų eksporto.

       Taigi, Irano elito elgesį lemia keletas veiksnių.

       1. Nafta garantuoja pagrindines užsienio valiutos įplaukas.

       2. Valstybė subsidijuoja daug pramonės sektorių ir išmoka milijardus dolerių socialinėms programoms, neturėdama dolerių už naftą ji paprasčiausiai negalės tai daryti.

       3. Bet koks socialinių išmokų sumažinimas destabilizuos politinę situaciją, kadangi valstybėje yra didžiulis skaičius nedirbančio jaunimo. Nedarbas 14%, jaunimo nedarbas 30%.

       4. Vyriausybė jau priversta mažinti socialines išmokas, o tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą.

       5. Viršūnėse vyksta kova tarp pasaulietinio – modernizavimo sparno, kuriam vadovauja Mahmudas Ahmadinedžadas(Mahmoud Ahmadinejad)ir klerikalinio sparno, kuriam vadovauja Didysis ajatola Ali Chamenėjus(Ali Khamenei). Ta kova išsispręs parlamento rinkimuose šių metų kovo mėnesį. Taigi, vieno ar kito politinio žingsnio kaina Irane yra labai didelė.

       Amerikiečiai puikiai supranta šią situaciją ir įkaitindami ją Irane, radikalizuoja politinę darbotvarkę. Jie supranta, kad sankcijos silpnina Mahmudo Ahmadinedžadopoziciją ir sukuria galimybę destabilizuoti valstybę, kuri suteiks šansą pakeisti politinį režimą Teherane į lojalesnį.

      Be to, gyventojų neramumų atveju Izraelis ir arabų satelitai gali suduoti smūgį į Irano branduolinius objektus ir juos sunaikinti, kaip tai buvo Irako atveju 1981 metais. Tokiu atveju Irano vadovybės dėmesys bus sutelktas į vidaus problemas ir, žinoma, jos galimybės atsakyti smūgiu bus sumažintos.

       Natūralu, kad Teheranas supranta tas rizikas, todėl žaidžia ties baudos riba. Be to, karas Mahmudui Ahmadinedžaduiyra priimtinas, kadangi tuo atveju jis gali tapti stipriu mobilizuojančiu veiksniu, kuris leis nuimti socialinę įtampą ir tautos dėmesį nukreipti į išorės priešą.

      Šiuo požiūriu Teheranui bus logiškos ne tik Ormūzo sąsiaurio blokavimo operacijos, bet ir Irako destabilizavimas padedant vietiniams šiitams, turint tikslą sukurti įtampą palei JAV arabų sąjungininkų perimetrą ir juos destabilizuoti. Tai leis užimti dalį jaunų žmonių kare, o tai vidutinės trukmės laikotarpiu sumažins demografinį spaudimą valdžiai.

       Amerikiečius tai visiškai tenkins, kadangi jie pasistengs su Iranu susitvarkyti savo arabų sąjungininkų ir Izraelio (kuris puikiai supranta, kad Iranas – tai ne Libija, ir net ne Sirija) pagalba. Beje, jūs žinote, kad tik per savaitę JAV savo arabų sąjungininkams pardavė ginklų už 36 mlrd. dolerių!

       Be to, reikia suprasti, kad amerikiečių tikslai, kaip ir Ruzvelto 1941 metais, yra už lokalinio konflikto ribų. Jeigu Ruzveltas karą su Japoniją laikė paskutiniu žingsniu, legalizuojančiu pasaulinės hegemonijos pretenzijas, tai Obamai karas su Iranu yra ėjimas, siekiant išsaugoti hegemono pozicijas augančio konflikto su Kinija sąlygomis. Būtent Kinija ir platesniame plane Azijos regionas yra pagrindinės destabilizacijos įlankoje aukos.

       Kinija iš Irano importuoja 11% naftos ir jos tiekimo sutrikimai gali suvaidinti svarbų vaidmenį jos ekonomikai, kuri negali prarasti savo augimo tempų, kadangi gresia socialiniu nestabilumu. Kinija gali patekti į vidaus kovą, kaip tai jau ne kartą buvo jos istorijoje.

       Šiame straipsnyje negalima atskleisti visus priešingų jėgų – JAV ir Kinijos – dispozicijos niuansus, tai bus padaryta kitame straipsnyje „Irano casus belli: kodėl karas Persijos įlankoje yra neišvengiamas“, betišvisko, kas aukščiau pasakyta, išplaukia, kad didysis regiono karas Artimuosiuose Rytuose tampa daugiau nei įtikėtinas.

       Karas lengvai telpa į JAV darbotvarkę, kuriose ant nosies rinkimai ir sunki padėtis ekonomikoje, ir Irano darbotvarkę, kuriame taip pat rinkimai ir sunki padėtis ekonomikoje. Jeigu yra motyvai, vadinasi, jie suras savo kelią atitinkamuose veiksmuose.

       Mano prognozė: esminiai dalykai bus sausio 30 d., kai ES priiminės sprendimą dėl sankcijų, ir kovo mėnesio rinkimai Irane. Šiame laikotarpyje greičiausiai ir bus pradėta eskaluoti konfliktą.

       Vasario pabaigoje suplanuotos Irano karinio jūro laivyno pratybos Persijos įlankoje gali būti tuo paleidžiamuoju įtaisu pradėti naują regioninį karą, kuris turės pasaulinių pasekmių.

Jurijus Romanenka, 2012-01-09

Šaltinis: Hvylya

Susiję:

„Kruvinas sprogstamas mišinys“

Pasaulinė finansų diktatūra ir Iranas

Naujas trisdešimties metų karas ar taika?

Karas prieš terorizmą – apgaulė?

Hegemonijos ciklai ir būsimas pasaulinis karas