Pasaulinė finansų diktatūra ir Iranas

http://militantlibertarian.org       Vakarai, susidoroję su dar viena auka – Libijos Džamahirija, planuoja sunaikinti kitas valstybes. Tarp „laukiančiųjų“ – Sirija ir Iranas. Su Sirija ne viskas vyksta sklandžiai – pirmiausia, SAR prezidentas Bašaras Asadas Sirijos visuomenei pasiūlė tikrai jau subrendusių reformų paketą; antra, Rusija ir Kinija užblokavo JTO ST rezoliucijos dėl Sirijos priėmimą, kuri grėsė „Libijos scenarijaus“ šioje valstybėje pakartojimu. Todėl operaciją prieš Siriją teko koreguoti eigoje, pasirenkant sprogimą viduje respublikos, kuriam įvykti padėtų Vakarų specialiosios tarnybos, užsienio samdiniai ir vietos „penkta“ kolona. Irane taip pat bandė įvykdyti revoliuciją, tačiau persai pajutę kišimąsi iš užsienio, sugebėjo organizuoti pasipriešinimą, o sankcijos, nors ir trukdo valstybei normaliai gyventi, tačiau nėra mirtinos. Tuo labiau, kad Irako ir Libijos „demokratizavimas“ Irane išblaivina net provakarietiškas jėgas. Laukti revoliucinės situacijos subrendimo Vakarų valdovai jau negali.

       Po dirbtinio TSRS sugriovimo pasaulis pakrypo į vieno polio pusę, tačiau ne į tą, apie kurią rašė aglosaksų geopolitikai A.Mahanas, H.Makinderis, N.Spaikmenas ir kiti. Šie konstravo Vakarų jūrinių valstybių – JAV ir Didžiosios Britanijos pasaulinio viešpatavimo koncepcijas, tačiau ХХI amžiaus pradžioje pasaulio valdovais tapo tie, kurių rankose yra pasaulio finansai. Tai 147 šeimos, susijusios giminystės ryšiais ir kontroliuojančios pasaulio finansų sistemą, vykdančios dolerio, kuris, kaip aštunkojis yra surišęs beveik visų valstybių valdantį elitą, emisiją. Tos šešėlinės pasaulinės valdžios pagrindą sudaro Rokfelerių, Rotšildų ir Vatikano finansinės ir politinės struktūros. ХХ šimtmetyje slaptai susirinkę į vieną Amerikos salą JAV finansistai priėmė taip vadinamą „Marburgo“ planą, kurio esmė buvo išreiškiama šia formule: valdžia – tai prekė, tačiau pati brangiausia, todėl valdžią turi turėti patys turtingiausi, o pasaulio valdžia turi priklausyti tarptautiniams finansininkams. Jų planus sugriovė Tarybų Sąjunga. Na, o po jos pašalinimo, kelias į pasaulinį viešpatavimą tapo atviras. Šiandien pagrindiniu pasaulinės politikos subjektu yra pasaulio politinė oligarchija, sukūrusi finansinių centrų, transnacionalinių ir nacionalinių bankų, būstinių (TVF, PB), nuosavos spausdinimo mašinos (FED), mokslo ir prognozavimo institutų, ir slaptų politinių būstinių tinklų architektūrą. Finansų oligarchijos valdžios naudai išspręsti arba sprendžiami pasaulio uždaviniai, tarp kurių svarbiausi yra:

       - pinigų, kaip žmogaus gyvenimo, valstybės ir visuomenės veiklos prasmės, įtvirtinimas;

      - visų kitų valiutų ir visos pasaulio ekonomikos tvirtas pririšimas prie dolerio;

      - valstybių sienų dolerių judėjimui ir prekių bei paslaugų už juos įsigijimui atvėrimas;

      - formavimas ir prastumimas į valdžią, kontroliuojamo „elito“, jo vertimas veikti pagal griežtai nustatytas taisykles, pasaulio finansų bendruomenės naudai;

      - kiekvieno žmogaus, įmonės, valstybės ekonominio ir politinio elgesio totalios kontrolės nustatymas.

       Pasaulio finansų diktatūros priemonių arsenalas yra begalinis – šantažas, papirkimas, sunaikinimas, kalėjimas, nužudymas, diskreditavimas, krizė, revoliucija, valstybių sunaikinimas, teroras ir, žinoma, karas. Šios baisios sistemos apibūdinimui labiausiai tinka apibrėžimas – pasaulinė (globali) finansų diktatūra, kurios ideologija yra fašizmas. Pagrindinė šios formos valdžios formulė – pinigai gali viską. Kad tai ką pasakiau neatrodytų mano prasimanymu, pasiremsiu kelių JAV prezidentų pareiškimais – tiek nužudytų, tiek mirusių natūralia mirtimi.

      „Visame pasaulyje prieš mus stovi monolitinis, negailestingas sąmokslas, kuris slaptomis priemonėmis plečia savo įtakos sferą, skverbdamasis be įsiveržimo, nuversdamas valdžią, o ne pakeisdamas ją rinkimuose, ir baugindamas vietoj laisvės suteikimo. Ir ta sistema, mobilizavusi daugelį žmogiškųjų ir materialinių resursų, pastatė aukšto efektyvumo mašiną, kuri įgyvendina karines, diplomatines, žvalgybos, ekonomines, mokslo ir politines operacijas“. Taip kalbėjo Džonas Kenedis kreipimęsi į amerikiečių tautą, o 1963 m. lapkričio 22 d. jis buvo viešai, prieš televizijos kameras sušaudytas. Kad per daug nekalbėtų. Kažką panašaus tvirtino Abraomas Linkolnas. Siekdamas išeiti iš bankininkų diktatūros, Linkolnas priėmė sprendimą sugrąžinti pinigų spausdinimą į valstybės rankas, po kurio Rotšildas per savo laikraštį „The Thimes of London“ pareiškė: „Ši vyriausybė privalo būti sunaikinta“. Kas ir buvo padaryta. Abraomas Linkolnas buvo nužudytas. O štai Vudro Vilsono, kuris 1913 – 1921 metais buvo JAV prezidentu pareiškimai: „Mes daugiau ne tautos valios vyriausybė, ne vyriausybė, kuri išrinkta daugumos, tačiau nedidelės grupės žmonių valdoma vyriausybė“. Na o tie, kuriems buvo skirti šie žodžiai ir negalvojo slėpti savo valdžios prigimtį. Anglijos banko direktorius 1928-1941 m. seras Dž.Stampas kalbėjo: „Šiuolaikinė bankų sistema pinigus gamina iš nieko... Lupikavimas yra sumanytas savivalės ir pagimdytas ydos. Bankininkams priklauso visas pasaulis... Atimkite iš jų tą didelę valdžią, tačiau palikite valdžią rašiklio brukštelėjimu kurti pinigus ir jie atgal išpirks pasaulį“.  

                                                                                        * * *

       Nuo ХХ amžiaus 10 – ojo dešimtmečio prasidėjo totalus socialistinio eksperimento dalyvių ir visų nesutinkančių su pasaulio tvarka, kuri pastatyta ant nedidelės bankininkų grupės visagalybės, naikinimo. Jugoslavija buvo sudraskyta už bandymą pasirinkti savo vystymosi kelią, kontroliuojant savo finansų sistemą ir dolerio judėjimą šalyje, kai tuo tarpu visa Europa jau buvo varoma į finansų imperijos arklidę. Irakas, vadovaujant Sadamui Huseinui, taip pat bandė statyti arabų socializmą, atsisakė dolerio atsiskaitymuose už naftą ir apskritai buvo perdaug savarankiškas. Taip ir Muamaras Kadafis, bandęs organizuoti Afrikos sąjungą žemyne įvesti savo valiutą – auksinį dinarą, ir net sukurti Afrikos sąjungos kolektyvines ginkluotąsias pajėgas. Savu keliu bando eiti Sirija, todėl prieš ją vykdoma kompleksinė operacija, turint tikslą nuversti režimą, dėl to į jos teritoriją be jokių ceremonijų įvesta daugiau kaip du tūkstančiai ginkluotų užsienio samdinių, JAV ir Europos diplomatai atvirai kviečia „opoziciją“ neturėti ryšių su SAR vadovybe, nesvarstyti reformų projektų ir nepadėti ginklų. Finansų diktatorius tenkina Persijos įlankos valstybių režimai, savo milijardus saugantys JAV bankuose ir pasirengę išpildyti bet kokį užjūrio įsakymą, arba valstybės paskendusios į nuolatinio vidinio karo būseną, kaip Somalis, Afganistanas, Irakas.

       Volstryte supranta, kad šiandien „Didžiųjų Artimųjų Rytų“ regione pagrindiniu pasaulinės finansų diktatūros priešu liko Iranas. Turkija pabandė pažaisti savarankiškumą, tačiau panašu, kad ministrui pirmininkui Erdoganui ir ypač užsienio reikalų ministrui Davutoglui surado efektyvias poveikio priemones ir šiandien Ankara uoliai dalyvauja Sirijos griovime, palaiko sankcijas prieš Iraną. Prieš Iraną pradėta vykdyti operacija, kuria siekiama sugriauti jo svarankiškumą vidaus ir užsienio politikoje, likviduoti stabilumo placdarmą esantį „nestabilumo lanke“ nuo Balkanų iki Pakistano, baudžiant už atsisakymą paklusti „pasauliniam hegemonui“. (Beje, Iranas taip pat ignoruoja JAV dolerį, o tai jau nuosprendis). Tačiau operacija prieš Iraną yra daug rimčiau negu Libijos sunaikinimas. NATO aviacijos laisvos medžioklės metodas čia gali neduoti reikiamo efekto. Be to, Europos gyventojai nenori naujų išlaidų ir aukų, kai yra užsitęsusi finansų ir ekonomikos krizė. O pasaulio finansų užkulisiui situacija kaista: braška ir siaurėja dolerio, kuris yra jos galios šaltinis ir pasaulio valdžios instrumentas, zona; prasidėjo pasaulinis pasipriešinimas oligarchų valdžiai, kurios šūkis „Užimk Volstrytą“. Plius galingas Kinijos puolimas, kurį palaiko Indijos ekonominis ir karinis stiprėjimas, integraciniai procesai Lotynų Amerikoje, naujų integracinių tarptautinių struktūrų (ŠBO, BRICS) formavimasis, ACEAN, APEC aktyvėjimas ir t.t. O ir Rusijos valdžia tyliai priešinasi Rokfelerių ir Rotšildų diktatui, siekdama nepriklausomybės nuo pasaulio finansų centrų. Todėl reikalingas galingas kompleksinis smūgis, kuris nukreiptų grėsmę nuo dolerio ir jo šeimininkų, rimtai susilpnintų varžovus (Kiniją ir Europą) ir pademonstruotų „nenugalimą jėgą“.

       Panašu, kad sprendimas dėl operacijos prieš Iraną priimtas. JAV mokesčių mokėtojų ir tuo pačiu tarptautinės bendruomenės nuomonės suformavimui buvo pasirinkta TATENA ataskaita, kurioje pagal neaišku kieno žvalgybos duomenis, Iranas pateikiamas, kaip valstybė kurianti savo branduolinį ginklą. Smūgio iniciatoriumi pakviestas tapti Izraelis, kadangi Nobelio premija B.Obamai stabdo JAV administraciją, ypač prieš artėjančius prezidento rinkimus. Todėl nusprendė paaukoti Izraelio piliečių gerovę, juos įbauginę dėl galimos branduolinės monopolijos regione netekimo. Ir štai Izraelio elitas ir žiniasklaida iš „didžiojo brolio“ Volstryte gavę įsakymą, pradėjo kalbėti apie Irano grėsmę, apie skubų reikalingumą smogti „branduoliniam islamizmui“ branduolinį smūgį pirmiems. Kas yra įmanoma ir netgi tikėtina. O kodėl ne? Kas gali rimtai paprieštarauti? Mitingai ir demonstracijos tegul būna policijos rūpesčiu. Pasaulis vienpolis, jis yra pinigų valdžioje. Sąžinė ir moralė jame neegzistuoja. Nėra ir tarptautinės teisės, kaip visų kitų dvipolio pasaulio tvarkos atributų. Iranas gali likti visiškai vienas, kaip vieni liko Irakas, Libija, Jugoslavija... Gal tik Šiaurės Korėjos lyderis atsiųs savo karių, kas, žinoma, situacijos neišgelbės. Iranas turi neblogą kariuomenę, tačiau nesulyginamą su JAV karine armada. Tuo labiau, jeigu operacija prasidės Izraelio branduolinių smūgių serija. Pasipriešinimas, panaudojant klasikinės gynybos metodą, nulems persų pralaimėjimą: priešininkas turi didelį techninį pranašumą. Kitas reikalas – asimetrinis kompleksinis atsakas, kuris agresoriui sukels nepriimtiną žalą. Paprasčiau kalbant, priešo stovykloje paliks lavonų kalnus ir sukels sugriovimus, ir nebūtinai jo teritorijoje; sukels grėsmę Izraelio valstybės egzistavimui. Ar Iranas turi tokį atsaką? Nežinau. Ir dar keletas klausimų. Ar Pekinas supranta, kad Irano atakavimas – tai ataka į Kinijos ateitį, jo vystymosi dinamiką? Karas, ypač branduolinis, nutrauks Artimųjų Rytų naftos tiekimą į Kiniją – su visomis išplaukiančiomis pasekmėmis. Europa gali dozuotai gauti naftą esant 300-400 dolerių už barelį kainai, kas taip pat sukels Europos Sąjungos kolapsą, euro zonos žlugimą. Taigi, be Irano karinio pralaimėjimo, ekonominį pralaimėjimą rengiamasi sukurti pagrindiniams geopolitiniams varžovams, pretenduojantiems į pasaulinį viešpatavimą – Kinijai, Europai, Indijai. O ir islamo pasaulis, netekęs savo naftos dolerių srauto, sulėtins savo vystymąsi, ir kaip svajoja karo užsakovai, sumažins savo revoliucinį aktyvumą.

       Beje, ankstesniais laikais nei vienas fašizmo planas nebuvo įgyvendintas. Tai, kad šiuolaikinis pasaulio finansų elitas priėmė fašizmą, kaip ideologiją ir valdymo metodą, specialistai neabejoja. Akivaizdus tarptautinių normų neigimas, bandymas perbraižyti pasaulio žemėlapį pagal savo šablonus, ignoruojant gamtos ir socialinio vystymosi dėsnius, pasirinkimas įžūlumo, jėgos ir nacizmo. Plius noras atsikratyti milijardų „nepilnaverčių“ žmonių. O tai ir yra fašizmas. Tačiau pažvelkime į istoriją ir paprognozuokime ateitį.

       Kapitalizmo sisteminė krizė ХХ amžiaus pradžią atvedė, pirmiausia, į revoliucinę situaciją Rusijoje ir Europoje; antra, išprovokavo du pasaulinius karus, kurių rezultatas – visų fašistinių režimų sutriuškinimas; trečia, kardinaliai pasikeitė pasaulio tvarka: pasaulis tapo dvipoliu, labiau subalansuotu, daugelis tautų ir valstybių gavo galimybę pasirinkti savo vystymosi kelią, žlugo kolonijinė sistema. Visame tame matomas objektyvus žmonijos vystymosi dėsningumas. O tai reiškia, kad ir dabartiniai bandymai žmonijai primesti finansinio fašizmo modelį yra pasmekti pralaimėjimui. Tačiau sveikų jėgų laimėjimui prireiks laiko ir aukų. Manau, kad Iranas savo pasipriešinimu neofašizmui padės pirmą akmenį į busimos pergalės pamatą. Jo pavyzdžiu paseks daugelis tautų. Rytai ir antiglobalistinės jėgos Vakaruose suvoks, kad reikia organizuoti finansinio fašizmo pozicijų puolimą. Tarp šių jėgų atsiras civilizacija – lyderė, kuri žmonijai pasiūlys naują pasaulio tvarkos modelį, laimės kiekvienam žmogui prasmę, naują civilizuoto bendro gyvenimo taisyklių sąvadą, harmonišką santykį su gamta ir kosmosu. Šiuo lyderiu taps Rusija. Ji turi bendrų žmonijos problemų sprendimo patirtį, joje yra galingas dvasinis ir intelektualinis potencialas, sakralinis visatos uždavinys. Amerika, tapusi naujo fašizmo kūnu, busimame mūšyje nukentės labiausiai, kadangi ji savyje sukaupė perdaug neigiamos energijos, o blogis visada pritraukia bėdą.

Leonid‘as Ivašov‘as, 2011-11-17

Šaltinis: Fondsk

 

 

 

 

 

Susiję:

JAV ir Izraelio Kalėdų dovana pasauliui

Naujas trisdešimties metų karas ar taika?

Karas prieš terorizmą – apgaulė?

Hegemonijos ciklai ir būsimas pasaulinis karas

„Katastrofų kapitalizmas“

„Geležinis oligarchijos įstatymas“ arba kas iš tiesų valdo Ameriką (I)

WikiLeaks dokumentai atskleidžia JAV intervencijos į Libiją priežastis

Kamasutra bankininkams

Šveicarijos bankininkas demaskuoja Bilderbergo nusikaltimus

JAV: per 121 metus daugiau kaip 130 įsiveržimų į 50 valstybių

Pinigų savininkai

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas