Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Europos „finansinė ir imperialistinė revoliucija“

www.eda.europa.eu       Idėją Europos Sąjungą išvesti į naują, aukštesnį centralizacijos lygį vienu ryžtingu veiksmu buvo manoma įgyvendinti 2012 metų gruodžio 8 d. Europos Tarybos viršūnių susitikime. Tačiau nieko neišėjo, ir procesas „pakibo“, be to, visais atžvilgiais.

       Nepaisant to, lapkričio pradžioje Briuselis paviešino planą: gruodžio 8 d. vyksta viršūnių susitikimas, kuriame „paketu“ patvirtinamas biudžetas 2014-2020 metams, „bankų sąjunga“ ir „mokesčių kodeksas“. Tačiau lapkričio pabaigoje tapo akivaizdu: toks „blickrygas“ neįmanomas, ir šį procesą teko prailginti, padalinti į etapus.

                                    Rietenos dėl biudžeto viršūnių susitikime

       Viršūnių susitikimą dėl 2014-2020 metų biudžeto surengė anksčiau, bet dėl tokio pat rezultato buvo galima jo ir nerengti. Tai, kad naujo septynerių metų Europos biudžeto nepatvirtins, žinojo iš anksto, eurovaldininkai net žinojo, kad Didžiosios Britanijos premjeras ir Vokietijos kanclerė pavadins juos „riebiais katinais iš paralelinio pasaulio“ ir paragins sumažinti jų darbo užmokestį. Todėl lapkričio 21 d. eurobiurokratai Briuselyje surengė protesto akciją, skųsdamiesi savo „mažais“ darbo atlyginimais, ir operatyviai atsikirto dėl kaltinimo, kad kiekvienas šeštas Europos Komisijos narys gauna 100 tūkstančių eurų per metus.

       Viršūnių susitikimas prasidėjo lapkričio 22 d., bet po dviejų valandų užsidarė ir susirinko tik pusę dešimtos vakaro. Kitą dieną posėdis atsinaujino jau artėjant vakarui, bet Hermanas van Rumpėjus, ES prezidentas, greit uždarė viršūnių susitikimą, paskelbęs, kad klausimas dėl biudžeto nukeliamas į 2013 metų vasario mėnesį. Tai logiška, kadangi naują septynerių metų ES planą protingiau tvirtinti arčiau 2014 metų, o ne prieš garsiąją „pasaulio pabaigą“.

       Biudžeto viršūnių susitikimo, kaip jį pavadino didelė dalis žiniasklaidos, žlugimas įvyko visai ne dėl „Didžiosios Britanijos rifo“ (taip vadina nenuolaidžią Davido Kamerono poziciją, kuris naują biudžetą iškart pavadino „nepriimtinu“). Nors vargu, ar apskritai galima kalbėti apie žlugimą. Angela Merkel iškart po viršūnių susitikimo stoiškai konstatavo: „Aš visada sakiau, kad susitarti iš pirmo bandymo neišeis, šiandien buvo pirmas žingsnis“. Kad „neišeis“ žinojo visi, o ne tik ponia kanclerė. „Išeiti“ ir negalėjo iš principo, kadangi derybos dėl biudžeto tik prasidėjo, ir dabar jos vyks pagal taisykles, pagal paprasto aukciono atvirkštines taisykles: daikto kaina bus nedidinama, o mažinama.

       Pradinę biudžeto „kainą“ dar rugsėjo mėnesį paskelbė Hermanas van Rumpėjus - 1,03 trln. eurų, tai 4,8% daugiau negu nueinančių septynerių metų biudžetas. Tarp ES valstybių narių vyriausybių tai sukėlė sąmyšį ir jos ėmė ją mažinti, reikalaudamos taupyti eurobiurokratų darbo užmokesčio sąskaita ir atsisakyti dalies bendros Europos pragramų. Europos Komisija įvertino šiuos pageidavimus ir viršūnių susitikime pateikė biudžeto skaičių jau 973 mlrd. eurų. Jį sukritikavo, reikalaudami dar sumažinti. Ypač griežtas buvo Kameronas, piktindamasis, kad tuo metu, kai visa Didžioji Britanija taupo, ES leidžia sau beprasmes išlaidas. Tik Graikija pasiūlė padidinti visos Europos Sąjungos biudžetą.

       Seniems naujiems Graikijos demokratams šį jų norą padengti savo skolas dotacijomis iš padidinto ES biudžeto atleido, o po kelių dienų Europos Sąjunga, jos Centrinis bankas ir TVF jiems patvirtino naują 34 milijardų eurų kreditą skolų padengimui. Nestebina: po to, kai gegužės mėnesį kairioji partija „SYRIZA“, grasindama atsisakyti skolų, vos nenugalėjo Graikijos rinkimuose, vietiniams demokratams atleidžia ir net tik tai. Graikiją net nustojo traktuoti, kaip potencialų bankrotą. Be to, artimą Graikijai poziciją, bet ne taip atvirai, užima Airija, Rumunija, Lenkija ir Baltijos valstybės. Tiksliausiai ją suformulavo Estijos premjeras Andrusas Ansipas. Po viršūnių susitikimo interviu BNS jis patenkintas pranešė, kad ir toliau išliks situacija, kai „Estija už kiekvieną į ES biudžetą sumokėtą eurą gaus 4 eurus“.  

                         Nacionaliniai ir pramonės šakų „sukilėliai“ ir skeptikai

       Kova už biudžetą – tai pirmiausia galimybė kiekvienai iš 27 ES valstybių išsiderėti sau sąlygas, artimas Estijai. Tačiau jeigu Europos Sąjunga, vadovaudamasi politiniu tikslingumu, Estijos 1 milijoną piliečių ir nepiliečių gali išlaikyti, tai su 19 milijonų rumunų ir kitų taip neišeina. Tačiau Baltijos valstybėms nuo liepos 1 d. atsiranda dar vienas konkurentas ir pretendentas į dotacijas – 4 milijonai kroatų, kurie iškilmingai įstoja į ES. Analitikų prognozės Kroatijos ekonomikai nėra labai optimistiškos – jai prognozuoja krizę nuo 2013 metų arba nuo 2014 metų pradžios.

      Be „nacionalinės frondos“, tempiančios antklodę ant savęs, Europos Tarybos viršūnių  susitikime pasireiškė ir „pramonės fronda“. Veiksmingiausiai pasireiškė jos „pieno grupė“, lapkričio 27 d. Briuselyje suorganizavusi visos ES ūkininkų protestą. Ūkininkai visaip linksminosi, iš vandens patrankų ant Europos parlamento išpylę 15 tonų pieno, sukūrę laužą iš šieno ir automobilių padangų, o taip pat pastatę kartuves su eurovaldininkų iškamšomis prieš jų langus. 

       Ūkininkus palaikė kairieji ir „žalieji“ Europos parlamento deputatai, o taip pat nacionaliniai lyderiai. Likus penkioms dienoms iki viršūnių susitikimo, Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas pareikalavo Prancūzijos ūkininkams naujam septynerių metų laikotarpiui išsaugoti ankstesnio lygio dotacijas, tam pritarė kitų valstybių - pieno gamintojų vadovai. Bet jei prezidentai ir ministrai naudoja terminus „kvotos“ ir „dotacijos“, tai ūkininkai kalbėjo labai konkrečiai – pieno supirkimo kainos naujame biudžete turi likti tokio pat, 40 centų už litrą dydžio, o ne kristi iki 24 centų. Ir ūkininkus labiau domino pats rezultatas, o ne tai, kaip jį pasieks jų valstybių prezidentai ir žemės ūkio ministrai.

       „Pienininkai“ nėra vienintelės ūkio šakos lobistai, kurie įtakos derybas už biudžetą ir jo naudojimo specifiką. ES žuvies gaudymo taisyklės – tai viena iš didžiausių priežasčių, kodėl Islandija ir Norvergija vis dar ne Europos Sąjungoje. Ir dėl to  2011 metų lapkričio mėnesį 72% norvegų buvo kategoriškai prieš savo valstybės stojimą į ES.

       O čia dar nauja krizės banga: veiksnys, kuris dabar aktyviai įtakos nacionalinių vyriausybių veiklą, priversdamas jas rinkėjams suprantamai įrodinėti, kad narystė ES gali būti raktas į klestėjimą, bet tik esant sėkmingai šių vyriausybių veiklai kovoje už biudžeto lengvatas. Ši tendencija dar ne kartą pasireikš „derybose dėl biudžeto“ ir atsispindės politinėse krizėse, kurios ryškėja Italijoje ir Rumunijoje. Olando kvotų ir dotacijų Prancūzijos ūkininkams reikalavimai šią tendenciją jau demonstruoja, ir Prancūzijos prezidentas ne vienas.

       Gruodžio 8 d. Kamerono pareiškimas apie tai, kad Didžioji Britanija geriau gyvena be euro ir ne euro zonoje, - tai britų premjero reakcija į staigų euroskepticizmo augimą net jo partijos gretose. O ką daryti, jeigu Didžiosios Britanijos Europos parlamento deputatas Rodžeris Helmeris iš Kamerono konservatorių perėjo į Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partiją, kaip perspektyvesnę karjeros galimybėms. Panašu, kad prie anglų nacionalinių bruožų greit bus galima pridėti kovą už jų salos nepriklausomybę nuo Europos Sąjungos žemyno. Galbūt tada jie pagaliau supras airius, kurie taip ilgai kovojo už savo salos nepriklausomybę nuo kaimyninės. Euroskepticizmo virusas įsiskverbė net į ypatingai juo nepasižymėjusią Daniją, kuri neseniai nepatenkinta pareiškė, kad ji neprisidės prie ES „taupyklės“ daugiau negu iš ten gauna.

       Tai esant, tolesnis Europos Sąjungos vienijimasis – tai pirmiausia pinigų turėjimo klausimas, kuriais ES politinė vadovybė netikėtai pradėjo „šiukšlinti“. Būtent taip norisi pavadinti jos sprendimą Graikijai duoti 34 milijardus eurų vyriausybės skolos įsipareigojimų išpirkimui ir 37 milijardų eurų pažadėjimą keturiems Ispanijos bankams, „sėdusiems“ dėl hipotekos krizės. Šios ir kitos išlaidos, einančios iš ES stabilizavimo fondo, apeinant nueinančių septynerių metų biudžetą, verčia abejoti retorikos „apie biudžeto discipliną“ teisingumu, kuri dažnai skamba iš Briuselio ir Berlyno. Panašu, kad plius ar minus pusė milijardo ES dydžio ekonomikai – tai tokia pat normali paklaida, kaip plius ar minus 150 metų radioanglies amžiui archeologijoje.

        Todėl atsižvelgiant į klubo nacionalinius ir ūkio šakų interesus lapkričio mėnesio ES „viršūnių susitikimo biudžetas“ nežlugo, o greičiau, „pakibo“. Tai ypač matoma, įvertinus tai, kad praėjusį kartą jo 7 metų biudžetą tvirtino pusę metų.

                                             Europos bankų proveržis

       Faktiniu lapkričio mėnesio viršūnių susitikimo tęsiniu tapo gruodžio 13-14 d. aukščiausio lygio susitikimas. Ir Europos centralizacijos planų požiūriu jis buvo gana sėkmingas. Teigiamai buvo išspręstas klausimas dėl „bankų sąjungos“, kuri ir pradės veikti nuo 2013 metų kovo mėnesio.

       Iki visų 6 tūkstančių euro zonos bankų nacionalizavimo, kaip to norėjo Olandas, nebuvo prieita: pagal Merkel reikalavimą buvo apsiribota 2 tūkstančiais bankų. Jeigu apibendrinti gruodžio mėnesio viršūnių susitikimo rezultatus, tai išeina, kad Europos bankų sistemos didelė dalis perduodama eurovaldininkų ir tų, kurie už jų stovi, kontrolei. Tai, žinoma, yra integracinis Europos proveržis, jos „finansinė ir imperialistinė revoliucija“.

       Nuo 2013 metų pavasario du tūkstančiai euro zonos bankų turi pereiti į Europos centrinio banko kontrolę, kuris nepriklauso nuo Europos Sąjungos politinių institutų. Europos centrinis bankas skirtas ES vaidinti tą patį vaidmenį, kaip ir JAV Federalinė rezervų sistema. Apibendrindama Europos Sąjungos viršūnių susitikimo pirmos dienos rezultatą, Angela Merkel paragino visus dalyvaujančius aktyviai įsijungti į kompleksinio reformų plano dėl ES pertvarkymo įgyvendinimą. Mainais valstybėms reformatorėms Merkel pažadėjo visapusišką paramą iš Europos centrinio banko ir Berlyno.

       Kitaip tariant, tie, kurie laikysis Merkel plano, kurį ji paskelbė lapkričio 7 d. Europos parlamente, gali tikėtis rimtų įplaukų iš Europos centrinio banko. Ties sankcijomis, kurios laukia reformų sabotuotojus, Merkel nesustojo, tačiau nesunku nuspėti, kaip bus esant naujoms žaidimo sąlygoms. Euro zonos valstybių nacionaliniai bankai dabar iš esmės taps ECB filialais, kuris turės visišką teisę kontroliuoti žemyninės Europos pagrindinius finansų srautus.

       „Bankų sąjungos“ žaidimo taisykles pasirašė 17 euro zonos valstybių vadovai. Angela Merkel pakvietė ir kitas 10 ES narių prisijungti prie šios sąjungos, bet Didžioji Britanija, Švedija ir Čekija kategoriškai atsisakė...

       Taip ES faktiškai susiklostė neformalus opozicijos klubas. Europos Sąjunga „pakibo“ diskusijų dėl biudžeto ir krizės laukime.

Andrej‘us Ganža, Sergej‘us Klimovski‘s, 2012-12-24

Šaltinis: Fondsk

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas