CŽV kandidatė prezidento rinkimuose Brazilijoje

       Marina Silva, Socialistų partijos kandidatė į Brazilijos prezidentus, į CŽV akiratį pateko 9-ojo dešimtmečio viduryje, kai mokėsi Akrės valstijos Federaliniame universitete. Tada ji buvo susidomėjusi marksizmu, įstojo į pusiau legalią Revoliucinę komunistų partiją. Tačiau netrukus atsikratė kairiųjų pomėgių ir pradėjo dalyvauti akcijose už Amazonės biologinių išteklių išsaugojimą. Tuo regionu visada domėjosi JAV specialiosios tarnybos, tikėdamosis, kad „esant ypatingoms geostrateginėms aplinkybėms“ pavyks įtvirtinti jo kontrolę. 

       Taigi, Brazilijos aktyvistė buvo pastebėta CŽV rezidentūros darbuotojų, kurie su ja užmezgė ryšius. 1985 metais apčiuopiamu šio bendravimo rezultatu tapo jos narystė perspektyvioje karjeros kilimui Darbininkų partijoje. 1994 metais Silva buvo išrinkta senatore. Jos teisėkūros veikla saugant Amazonės biologinius išteklius atnešė jai žinomumą, nors jau tuo metu girdėjosi balsai, kad Silva Vašingtono yra naudojama, siekiant šiame regione užtikrinti JAV  ilgalaikius interesus. 1996metais Silva tapo Goldmano aplinkosaugos Pietų ir Centrinėje Amerikoje premijos laureate. Reguliariai gavo ir kitas prestižines premijas. Kuratoriai iš CŽV rūpestingai kėlė jos populiarumo reitingus. Per penkerius metus Silva įėjo į Darbininkų partijos lyderio Inasijo Lulos da Silvos vyriausybę, bet, protestuodama prieš jos aplinkosauginę politiką, demonstratyviai pakeitė partiją – tapo Žaliųjų partijos nare. 2010metų spalio prezidento rinkimuose Silva užėmė trečią vietą, gavusi beveik 20 % balsų. Tada laimėjo Darbininkų partijos iškelta Dilma Rusef, kuri pratęsė Lulos da Silvos nepriklausomą kursą. Tai netiko Vašingtonui.

       Paskutiniu metu dėl „pasiklausymo“ skandalo Brazilijos ir JAV santykiai labai pablogėjo. JAV NSA šnipinėjo Dilmos Rusef, jos vyriausybės narių ir karinės vadovybės pokalbius. Protestuodama Brazilijos prezidentė atšaukė valstybinį vizitą į JAV, o po to, negavusi atsiprašymo, o taip pat garantijų, kad jos sekimas nebus tęsiamas, pradėjo veikti. Rusef pasisakymų, smerkiančių NSA ir CŽV operacijas Lotynų Amerikoje, serija, priėmimas priemonių, kurios užtikrina telekomunikacijų saugumą, JAV atstovų veiklos šalyje kontrolės sustiprinimas sukėlė neslepiamą Barako Obamos susierzinimą.  

       Esant šioms aplinkybėms Dilmos Rusef perrinkimą antrai kadencijai (rinkimai turi įvykti spalio 5 d.) Vašingtonas laiko labai nepageidaujamu. Todėl prasidėjo JAV specialiųjų tarnybų kompleksinė operacija siekiant pakeisti Brazilijos lyderę… Specialiosios operacijos pirmu veiksmu buvo 2013 metų birželyje neva spontaniški protestai prieš „senosios politikos“ šablonus ir lyderius. Minioje koordinuotai veikė jaunimo grupės, kurios pasisakė prieš partinės propagandos ir tradicinių partijų simbolių demonstravimą. Ypač puolama buvo Darbininkų partija.

       Šių protestų išvakarėse Marina Silva, turėdama pastovų finansavimą iš neišaiškinto šaltinio, ėmėsi priemonių taip vadinamo „Tvaraus vystymosi tinklų“ formavimui. Buvo manoma, kad šie „Tinklai“ pakeis „atgyvenusias partines struktūras“. 2014 metų prezidento rinkimai  turėjo užtikrinti besąlygišką Marinos ir jos „Tinklų“, šio „inovacinio projekto“ Brazilijos „sukriošusiai“ politinei sistemai triumfą. Tačiau bandymas panaudoti „Tinklus“ rinkimų procese sužlugo. Pagal 1988 metų Konstituciją galima registruoti partijas, o ne „Tinklus“. Silvai teko skubiai surasti atsarginį variantą. Eduardas Kamposas, Brazilijos socialistų partijos (BSP) lyderis, jai pasiūlė tapti antru numeriu, ir Silva sutiko su sąlyga, kad po rinkimų sugrįš prie savo projekto su „Tinklais“.

       Tokia įvykių eiga Baltųjų rūmų netenkino. Kamposas laimėti šansų neturėjo. Tačiau jis ketino rimtai dalyvauti rinkimuose, būti įvykių centre, nepaisant to, kad žiniasklaidoje buvo inicijuota jo kaltinimo korupcija kampanija (ne mažiau aštriai buvo puolami ir Dilmos Rusef vyriausybės komandos nariai). Kamposas tvirtai atlaikė spaudimą. Ir staiga, kaip pagal užsakymą, rugpjūčio 13 d. Santos mieste (San Paulo valstija) įvyko lėktuvo katastrofa: iš Rio de Ženeiro išskridęs lėktuvas „Cessna 560XL“, kurio viduje buvo Eduardas Kamposas, leisdamasis sudužo gyvenamajame rajone. Kamposas žuvo, iš jo artimiausių padėjėjų  nė vienas neišgyveno. Tragiškas įvykis sukrėtė šalį. Dilma Rusef įsakė laikinai sustabdyti rinkimų kampaniją. Šalyje buvo paskelbtas gedulas.    

       Sudužęs lėktuvas reguliariai buvo techniškai tikrinamas, anksčiau kokių nors problemų jo eksploatavime nebuvo. Vienintelis atkreiptinas momentas – „Cessna“ kabinoje įrašymo įrenginio sugedimas. Visuose ankstesniuose skrydžiuose įrašymas vyko įprastu režimu, bet lėktuvo sudužimo dieną magnetofonas dėl nesuprantamos priežasties sugedo. Kai kurie Brazilijos komentatoriai mano, kad prieš lėktuvą, kurio savininkai ne vieną kartą keitėsi (tarp jų buvo JAV ir Brazilijos verslininkų iš abejotinos reputacijos kompanijų), buvo įvykdyta diversija. Anksčiau lėktuvas buvo naudojamas CŽV ir JAV Kovos su narkotikais valdybos specialiose operacijose. Prieigą prie „Cessna“ vienu ar kitu pretekstu galėjo gauti žmonės, kurie susiję su šiomis organizacijomis. Atsižvelgiant į tai kyla klausimai. Ar galėjo JAV priimti sprendimą dėl Brazilijos politiko likvidavimo? Kas galėjo priimti tokį sprendimą? Kas konkrečiai įvykdė diversiją?

       Lėktuvas išskrido iš Rio de Žaneiro, kuriame po JAV konsulato stogu daug dešimtmečių labai aktyviai veikia CŽV rezidentūra. Dešimčių konsulato darbuotojų priklausomybė tarnybai nekelia abejonių. Galbūt Brazilijos kontržvalgybininkams vertėtų patikrinti, kas iš konsulato personalo skubiai paliko šalį iškart po katastrofos Santose? Kamposo žūtis sukėlė smarkų Silvos reitingo augimą, kurią socialistų partija paskelbė kandidate į prezidentus. Jeigu Kamposas, pagal prognozes, niekada nesurinkdavo daugiau kaip 9-10 %balsų, tai Silvos rodiklis daug aukštesnis - 34-35 % pirmame ture. Ir dar daugiau antrame ture, kuris, pagal žiniasklaidos prognozes, jai turi atnešti pergalę. Mariną Silvą rinkėjams pateikia, kaip bekompromisinę kovotoją su korupcija ir kaip vidaus politinės konfrontacijos sumažinimo garantą. Silva žada valdyti „su visais“, nekreipdama dėmesio į grupuotes, partijas ir koalicijas. 

      Tačiau apie tikruosius Silvos planus ir tuos, kurie ją remia, slėpdamiesi žvaigždučių-juostų užkulisiuose, kalbėti užtikrintai yra sunku. Pernelyg dažnai ji keitė savo politinę orientaciją. Taigi, visų pirma, sudarydama aljansą su Kamposu, ji palaikė „čavizmo pašalinimo“ iš Brazilijos valdžios idėją. Pasirodo, kad Lulos vyriausybė, į kurią ji įėjo, jai buvo čavistinė. Jeigu taip, tai kam tos jausmingos deklaracijos apie valdymą „su visais“?  Žinoma, Brazilijos Darbininkų partija turi autoritetą, bet vargu ar ją galima lyginti su valdančiąja partija Venesueloje. Neatmestina, kad CŽV ketina Silvą panaudoti, kad įgyvendintų savo seną projektą – Lotynų Amerikoje sukurti „alternatyvų kairįjį polių“, kuris būtų priešpastatytas „autoritarinio, populistinio, anachronistinio tipo“ kairiosioms partijoms Venesueloje ir Kuboje.

       Per rinkimų kampaniją Silva save vis labiau parodo, kaip neoliberalaus sparno politikę. Ji ragina neskubėti konsoliduoti BRICS, kaip „centro jėgą“, neforsuoti neseniai sudarytų susitarimų dėl Plėtros banko, Rezervo fondo ir pan. Silva pareiškia abejones dėl Pietų Amerikos Gynybos tarybos. Kol kas „puse balso“ ji siūlo mažiau dėmesio skirti MERCOSUR ir UNASUR blokams, ir dėmesį skirti dvišaliams santykiams tarp regiono valstybių. Toks požiūris negali neigiamai neįtakoti Lotynų Amerikos žemyno integracijos.

       Kaip brazilai priims Silvos neoliberalų posūkį ekonomikoje ir politikoje tuo atveju, jeigu ji laimės? Abejotina, kad visa tai baigsis taikiu būdu. Per Darbininkų partijos valdymą dirbantys Brazilijos piliečiai priprato prie socialinės pažangos pasiekimų šalyje. Į visuomenės reikalavimus yra įsiklausoma, reformos vykdomos, valstybė, nepaisant sunkumų, užtikrintai vystosi. Galimas Silvos prezidentavimas, į kurio organizavimą, pagal kai kuriuos šaltinius, nemažas lėšas įdėjo milijardierius Sorosas, - tai grėsmė, kad bus atsisakyta daugelio socialinių ir ekonominių projektų, ir savaime suprantama, nepasitenkino augimui. Galbūt dėl šio nepasitenkinimo paaštrėjimo JAV atstovybės Brazilijoje ir papildomos specialiųjų tarnybų darbuotojais.

Nil‘as Nikandrov‘as, 2014-09-12

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.