Bankų depozitų konfiskavimas – nauja pasaulinė perspektyva

       2013 metų kovo mėnesį Kipro saloje nutiko įvykiai, apie kuriuos šiandien žino visas pasaulis. Jų esmė – Kipro bankų dalies bankų depozitų konfiskavimas. Kartais šį konfiskavimą bandė pateikti, kaip ypatingą priemonę, kaip išimtį iš bankų veiklos taisyklių ir rinkos ekonomikos. Tačiau daug kas rodo tai, kad tokie konfiskavimai taps gyvenimo norma.

Depozitų konfiskavimas, kaip gerai parengtas ekspromtas

       Įvykiai Kipre paprastai buvo pateikiami, kaip tam tikras blogai apgalvotas ekspromtas, kurio autorės buvo ES valdžios institucijos, o Kipro valdžios institucijos jo vykdytojos. Neva, sprendimai kraštutiniai, o pačius įvykius Kipre reikia priimti, kaip vienkartinį dalyką. Mūsų nuomone, jeigu tai buvo ekspromtas, tai iš anksto gerai parengtas ir suderintas pačiuose aukščiausiuose lygiuose, be to, ne tik Europoje. O pačią depozitų konfiskavimo operaciją saloje reikia kvalifikuoti kaip precedentą, eksperimentą, testą. Testą, surengtą tam, kad rytoj panašias operacijas galima būtų pradėti vykdyti visame pasaulyje.

       Dar 2009-2010 m. viršūnių susitikimuose (G7, G8, G20 ir kituose), kuriuose buvo svarstomi išėjimo iš pasaulio finansų krizės keliai, jau buvo keliami įvairūs nestandartiniai bankų gelbėjimo iš krizinių situacijų būdai, įskaitant bankų indėlininkų lėšų panaudojimą: arba depozitų pilno, arba dalinio „kirpimo“ keliu, arba lėšų „įšaldymo“ keliu (iki bankui visiškai atsigaunant), arba depozitų prievartinio konvertavimo į bankų akcijas (įstatinį kapitalą) keliu. Net pasibaigus finansų krizės pirmai bangai šios idėjos nemirė, o buvo rengiamos tarptautinių finansinių organizacijų (Tarptautinių atsiskaitymų banko, Pasaulio valiutos fondo, Finansinio stabilumo tarybos), „auksinio milijardo“ valstybių centrinių bankų, bankų ir finansų priežiūros institucijų kabinetuose. Pirmiausia, 2012 metų gruodžio mėnesį  buvo baigtas Anglijos banko ir JAV Federalinės indėlių draudimo korporacijos tyrimas, apiformintas ataskaita „Resolving Globally Active, Systemically Important, Financial Institutions“. Ataskaitos autoriai pripažįsta, kad paskutinė krizė bankų sektoriuje buvo sustabdyta daugiausiai dėl biudžetinių įplaukų į šį sektorių. Tai jų nuomone yra neteisinga, nes pažeidžia rinkos ekonomikos principą, krizės kaštus perkelia ant mokesčių mokėtojų, padidina biudžetų deficitus ir išaugina valstybės skolas. Alternatyviais, daug „teisingesniais“, „efektyvesniais“, ir „rinkos“ paramos bankams šaltiniais ataskaitos autoriai įvardija indėlininkų lėšas, kurias siūloma įtraukti į depozitų ir kreditų organizacijų gelbėjimą.

       Indėlininkų lėšas numatoma naudoti vienu iš būdų: a) negrąžintinos subsidijos; b) kreditavimas; c) investavimas (akcijų ir įstatinio kapitalo dalies įsigijimas). Ataskaitoje pripažįstama, kad depozitų konvertavimas į akcijas (banko kapitalą) reiškia, kad piniginių lėšų savininkas, kuris iš pradžių veikė, kaip indėlininkas, praranda nuostolių padengimo teisę, kurią garantuoja valstybės depozitų draudimo sistema. Priminsime, kad JAV Federalinė indėlių draudimo korporacija iki šiol tokias garantijas suteikė iki 250 tūkst. dolerių depozitams. Ataskaitoje pažymima, kad kitos bankų krizės JAV, Didžiojoje Britanijoje (o taip pat kitose „auksinio milijardo“ valstybėse) atveju valstybės depozitų draudimo sistemos lėšų nepakaks. Vadinasi, indėlininkų lėšų naudojimas bankų gelbėjimui yra neišvengiamas. Kažkodėl ataskaitos autoriai neliečia klausimo, kokia dalimi šie būdai gali būti laikomi „teisingais“, „demokratiškais“ ir „rinkos“. Iš ataskaitos seka numanoma išvada, kad valstybių depozitų draudimo sistemos dabartinėmis sąlygomis yra akivaizdus anachronizmas.

       Depozitų „kirpimo“ Kipro bankuose idėja ore plazdėjo jau keletą mėnesių prieš tai, kai apie tai pranešė valdžios institucijos iš Europos Sąjungos ir Kipro. Amerikos laikraštis „The New York Times“ 2013 metų sausio 10 d. numeryje, aprašydamas ir prognozuodamas situaciją Kipre, net naudojo rusišką žodį „strizhka“. Laikraštis tiesiai rašė apie Briuselio ir Bonos planus tą patį „kirpimą“ atlikti ofšorų saloje. „Rusai, - pažymėjo „The New York Times“, - kuriems Kipre priklauso maždaug penktadalis visų bankų indėlių, labai nukentės“. Tai, kad JAV žurnalistai žinojo, kas Kipre nutiks po dviejų mėnesių, nieko stebinančio nėra. Stebina Kipro bankų daugelio Rusijos klientų nerūpestingumas, kurie tikėjo ofšorų nepajudinamumu. Pagal Europos Komisijos vertinimus (pastebimai sumažintus), dviejų stambiausių Kipro bankų –„Laiki bank“ ir „Bank of Cyprus“ – klientai dėl „kirpimo“ prarado 8,3 mlrd. eurų depozitų.

       Verti dėmesio Kipro Respublikos prezidento Niko Anastasiadžio žodžiai, kuriuos jis pasakė vienoje iš savo kalbų 2013 metų balandžio mėnesį: „Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad šis Kipro precedentas nebus taikomas kur nors dar Europoje. Nors, kaip žinoma, precedentai tam ir kuriami, kad juos naudotų normų ir principų, kurie turi būti taikomi pastoviai ir visur, rengimui“. Ir iš tikrųjų, Kipro patirtį pradėjo svarstyti praktiškai iškart keliose valstybėse. 

                                             Atskirų valstybių iniciatyvos

       Po įvykių Kipre visi pradėjo atidžiai žiūrėti į tokių Europos valstybių pusę, kaip Portugalija, Ispanija, Italija, Airija, Graikija, Slovėnija. Šiose valstybėse ekonominė ir finansinė padėtis ypač bloga, bankų bankrotų rizikos ypač didelės. Jau kovo mėnesį tikėjosi, kad vienoje ar daugiau iš šių išvardintų šalių gali prasidėti analogiškos konfiskavimo akcijos. Buvo galima stebėti nemažą depozitų ištekėjimą iš šių valstybių bankų į labiau stabilių ekonomikų bankus. Ypač į Šveicariją. Tačiau visiems netikėtai į Kipro įvykius sureagavo valstybės, esančios už tūkstančių kilometrų nuo Europos, - Naujoji Zelandija ir Kanada.

       Naujosios Zelandijos vyriausybė pradėjo stumti panašų į Kipro mechanizmą bankų bankroto problemos sprendimą: iš indėlininkų atima dalį jų santaupų, kurios bus naudojamos bankų gelbėjimui. Ši bankų gelbėjimo schema gavo pavadinimą „Atvira banko rezoliucija“ (ABR). Jos autoriumi galima vadinti finansų ministrą Bilą Inglišą. Be to, šią schemą jis iškėlė dar iki įvykių Kipre; pastarieji jį tik įkvėpė ir klausimo svarstymą leido perkelti į Naujosios Zelandijos parlamentą. „Rezervų bankas (Naujosios Zelandijos centrinis bankas) yra baigiamojoje stadijoje, įgyvendinant banko bankroto valdymo sistemą, kuri vadinama „Atvira banko rezoliucija“. Pagal šią schemą visi indėlininkai bus įpareigoti gelbėti savo bankus, - sako Žaliosios partijos vadovas Raselas Normanas, - Beveik visų klientų indėliai vienu metu bus nukirpti suma, kuri reikalinga banko išgyvenimui“.

       „Atvira banko rezoliucija“ – iš anksto parengiamas „planinių“ konfiskavimų mechanizmas, ir tuo momentu (2013 m. kovo mėn.) jis neturėjo precedentų pasaulyje. Dauguma „auksinio milijardo“ valstybių siūlo depozitų draudimo schemas, kurios gina gyventojų indėlius, kurių suma iki 100-250 tūkst. JAV dolerių. Čia juk siūlomas pinigų paėmimas iš gyventojų. Daugelis ekspertų tada nustebę žiūrėjo į Naujosios Zelandijos pinigų institucijų „naujoves“, manydami, kad jų įgyvendinimas pastatys kryžių ant valstybės bankų sistemos.  

       Kanadoje kiekvienais metais vyriausybė šalies parlamentui pateikia dokumentą, vadinamą „Veikimo ekonomikoje planas“. Jį rengia Finansų ministerija. Šių metų kovo 21 d. buvo pateiktas planas 2013 metams. Nurodyto dokumento 155 puslapyje sakoma: „Sistemą sudarantiems bankams vyriausybė siūlo esant reikalui įvesti prievartinį bankų įsipareigojimų turėtojų įtraukimą į skubios pagalbos suteikimo procesą režimą. Šis režimas veiks tokiu būdu, kad esant nepalankiai sistemą sudarančių bankų kapitalo išsekimo situacijai jie galėtų rekapitalizuotis ir gyvybingumą susigrąžinti per greitą bankų atitinkamų įsipareigojimų restruktūrizavimą į reguliatyvinį kapitalą“. Išverčiant į suprantamą kalbą tai reiškia, kad depozitų turėtojų lėšos gali būti naudojamos bankų išgelbėjimui.    

       Kipro įvykiai depozitų „kirpimo“ problemą svarstyti pastūmėjo ir JAV. Iš atskirų įstatymų leidėjų pusės buvo bandyta pateikti iniciatyvas, kurios numato indėlininkų lėšų panaudojimą JAV bankų gelbėjimui, bet visos šios iniciatyvos nesugebėjo surinkti net minimalaus balsų kiekio. Ir štai kodėl. Indėlininkų „kirpimą“ Kipre pavadino „mokesčiu turtingiems“, o komentatoriai ją aprašė, kaip „pelnytą“, todėl kad didžioji dalis pinigų Kipro sąskaitose priklausė užsienio oligarchams, mokesčių vengėjams ir pinigų plovėjams. Tačiau jeigu ši schema bus pritaikyta JAV, tai bus mokestis neturtingiems ir viduriniajai klasei. Turtingi amerikiečiai savo pinigų didžiosios dalies nelaiko bankų sąskaitose. Jie juos laiko akcijų rinkoje, nekilnojamame turte, ne biržų vertybiniuose popieriuose, aukse ir sidabre, ir taip toliau. Siūlymai „kirpti“ bankų indėlius JAV nepraėjo. Jie prieštarauja dabartinėms nuotaikoms JAV visuomenėje, kurios siekia daug teisingesnio pajamų paskirstymo. Beje, Amerikoje prisiminė apie tai, kad „kirpti“ galima ne vien tik depozitus, bet ir turtą, kurį piliečiai (kaip tik turtingi) deda į bankų seifus (dėžes). Tai jau ne Kipro patirtis. Ši „know-how" yra amerikietiškos kilmės. Dar 2010 metais JAV Vidaus saugumo departamentas tarp šalies bankų išplatino cirkuliarinį laišką, kuris bankininkus perspėjo apie galimybę Federaliniam tyrimo biurui (FTB) ir kitoms JAV specialiosioms tarnyboms prieiti prie bankų seifų (bankų dėžių), kuriuose saugomas klientų turtas. Pagal šį laišką, esant reikalui specialiosios tarnybos gali įvykdyti ne tik dokumentų, bet taip pat aukso ir kitų tauriųjų metalų, kito brangaus turto konfiskavimą, kuris saugomas seifuose. Konfiskavimą, kurio tikslai „nacionalinio saugumo užtikrinimas“. Žinoma, laiško išsiuntinėjimo momentu (2010 metais) buvo turima omenyje, kad kalbama apie kovą su organizuotu nusikalstamumu, narkotikų verslu, terorizmo finansavimu ir pan. Laiškas buvo parengtas, kad būtų užtikrintas efektyvesnis „Patriotinio akto“ („Patriot Act“) įgyvendinimas, kuris buvo priimtas po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių. Bet 2013 metais kai kurie ekspertai, remdamiesi šiuo cirkuliariniu laišku, pasiūlė į banko bankrotą žiūrėti, kaip į rimtą grėsmę nacionaliniam saugumui. Iš to jie padarė netikėtą išvadą: banko išgelbėjimui galima įvykdyti seifų „reviziją“ ir aptiktas vertybes nukreipti banko gelbėjimui. Štai jums ir privačios nuosavybės „šventumas“! Amerikoje pradėjo kvepėti bolševizmu, kuris savo laiku skelbė šūkį „Tikslas pateisina priemones“.

                                        Europa rengiasi dideliam „kirpimui“

       Greičiausiai link depozitų „kirpimo“ sistemos sukūrimo juda Europa. Tiksliau Europos Sąjunga. Pirmas praktinis žingsnis ta kryptimi buvo žengtas2013 metų balandžio 24 d., kai Europos parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas balsavo už indėlininkų lėšų panaudojimo bankų gelbėjimui bendrų taisyklių ir procedūrų parengimą bei priėmimą. Šios taisyklės ir procedūros turi būti bendros visoms valstybėms, įeinančioms į ES. Vienas iš naujos sistemos architektų – europarlamentaras nuo Švedijos Konservatorių partijos Gunaras Hokmarkas. Gegužės viduryje bankų depozitų „kirpimo“ sistemos sukūrimo tema buvo svarstoma ES Tarybos posėdyje ekonomikos ir finansų ministrų (ECOFIN) lygiu, pirmininkaujant Europos vidaus komisarui Mišeliui Barnjė. Pagaliau,  gegužės 20 d. Europos parlamento deputatai pirmame svarstyme pritarė įstatymo projektui dėl bankų apsaugos indėlininkų lėšomis mechanizmo. Po Europos Sąjungos įstatymo galutinio balsavimo ir priėmimo jį turi apsvarstyti ES valstybių narių parlamentai ir priimti atitinkamus normatyvinius aktus. Pagrindines nuostatas, kurios šiandien yra įstatymo projekte, galima apibendrinti taip.  

       1. Bankų depozitų draudimo sistema su 100 tūkst. eurų limitu išlieka.

       2. Bankų stabilumo palaikymui ir kelio bankrotams užkirtimui naudojami indėliai, viršijantys 100 tūkst. eurų.

       3.Naujas bankų paramos mechanizmas pradeda veikti nuo 2016 metų.

       4. ES valstybėse narėse kuriami bankų paramos nacionaliniai fondai, kurie turi būti formuojami iš bankų įnašų. Kalbant apie bendrą ES bankų paramos fondo sukūrimą, tai šiuo klausimu sutarimas kol kas nepasiektas (pirmiausia, Vokietija pasisako prieš).

       5. Bankų indėlininkai skiriami į dvi kategorijas: а) patikimi; b) rizikingi. Indėlių konfiskavimo priemonės priklauso nuo indėlininkų kategorijos.

       Paskutinė nuostata yra įdomiausia. Nėra jokių aiškių indėlininkų priskyrimo vienai ar kitai kategorijai kriterijų. Tačiau, kai kurie komentatoriai jau dabar iššifruoja šias nuostatas. „Patikimais“ pirmiausia bus laikomi savi indėlininkai (iš ES zonos). O rizikingiems bus priskiriami indėlininkai iš „išorės“ šalių. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad indėlininkai iš Rusijos bus kvalifikuojami, kaip „rizikingi“. Tokiame elgesyje su klientais iš Rusijos nėra nieko naujo. Kai šių metų pavasarį Rusijos indėlininkai iš Kipro bankų pradėjo ieškoti „atsarginių aerodromų“ Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, Lenkijoje ir kai kuriose Rytų Europos valstybėse, iš Briuselio šių šalių bankų adresu sekė piktas riktelėjimas. Europos valdininkai Rytų Europos bankininkus perspėjo, kad jiems reikėtų susilaikyti nuo darbo su klientais iš Rusijos – dėl to, kad rusų kilmės pinigai neatitinka reikalingų legitimumo reikalavimų. Todėl reikia rengtis tam, kad Rusijos piliečių pinigai, patekę į Europos Sąjungos valstybių narių bankus, pastoviai bus po konfiskacijos Damoklo kardu.  

Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-06-20

Šaltinis: Fondsk

 

 

Susiję:

Aukso aistros aplink „Bazelis III“

Ofšorų pogromas arba „Offshore leaks“ operacija

Pasaulio bankų sistema arti mirties

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas