Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?
Kapitalizmas, nes galima praturtėti kitų sąskaita
15%
Socializmas, nes tai teisingesnė ir humaniškesnė santvarka, kuri grindžiama krikščioniškais mokymais
38%
Norėčiau gyventi komunizme
46%
Iš viso balsų: 13

Dienos informacija (day.lt)


Irakas, Libija ir „Chosudovskio sąrašas“

 http://commons.wikimedia.org, autorius Javier Blas      Melas, kaip propagandos instrumentas, – ginklas nėra naujas. Jis veikia ir netgi tada, kai visi arba beveik visi žino, kad jiems kiša melą. Tačiau tarp tiesos žinojimo ir kovos prieš blogį visada kažkas atsistoja. Savo laiku, kare su Iraku, Vakarų melagingai apkaltintu, kad gamina masinio naikinimo ginklą, tuo kažkuo buvo būvusi Didžiosios Britanijos užsienio prekybos ir investicijų ministrė, baronienė Elizabetė Saimons (Elizabeth Symons).

        Tai suprasti padėjo knygos Fuelon Fireautorius Gregas Matitas. Jis gavo apie tūkstantį vyriausybės dokumentų, kurie buvo prieinami pagal Didžiosios Britanijos įstatymą dėl informacijos laisvės. Dokumentai liudija: dar 2003 metų vasarą Didžiosios Britanijos vyriausybė su didžiausiomis pasaulio naftos kompanijomis svarstė apie Irako naftos išgavimo perspektyvas – prieš metus iki amerikiečių ir britų įsiveržimo į Iraką, pranešė britų The Independent.

       2002 metų spalio 31 d. įvyko BP, Shell ir BG (tuo metu British Gas) atstovų pasitarimas, kuriame buvo svarstomi tuometinės Didžiosios Britanijos užsienio prekybos ministrės baronienės Elizabetės Saimons pažadai - užsiimti lobizmu dėl šių kompanijų interesų Irake. Po mėnesio dar kartą įvyko susitikimas tarp BP atstovų ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos, kuris buvo paskirtas šios naftos kompanijos veiklai Irake „po režimo pakeitimo“: „Irakas turi dideles naftos perspektyvas. BP atkakliai siekia patekti į ten ir baiminasi, kad politiniai klausimai gali iš jos atimti tokią galimybę“. Reikia suprasti taip, kad tuo metu (2002 –ųjų pabaigoje) sprendimas dėl „režimo pakeitimo“ Irake Downing Street‘e jau buvo priimtas ir atėjo laikas „dalinti dividendus“.

       Paskui, būtent, baronienė užsiėmė lobizmu Bušo administracijoje dėl BP, bijojusios „likti nuošalyje Irako išteklių dalybose“, interesų.

       Ko gi jie bijojo?

       Ir BP ir Vašingtonas bijojo sutarties tarp Sadamo Huseino ir prancūzijos kompanijosTotal Final Elf pratęsimo, kurios realizavimas galėjo šią prancūzų kompaniją padaryti pačia didžiausia naftos kompanija pasaulyje.

       Prisimenu, kad iki įsiveržimo į Iraką britai demonstravo, kad jiems nesvarbi Irako nafta, svarbu išgelbėti pasaulį nuo „Irako masinio naikinimo ginklo“, kurio TATENA ekspertai ne vienus metus ieškoję, taip ir nerado. Ir tada JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas ištraukė iš kišenės „Irako ampulę su juodligės bakterijomis" ir pademonstravo JT Saugumo taryboje. Lengvatikė JT palaimino sankcijas prieš Iraką ir tik po to paaiškėjo, kad „ampulė“, aišku, buvo netikra.

        Kaip savo knygoje rašo Gregas Matitas, „nafta faktiškai buvo Didžiosios Britanijos vyriausybės strateginis interesas, kuri sudarė slaptą sandėrį su naftos kompanijomis tam, kad joms suteiktų priėjimą prie tokio didžiulio kąsnio“.

        Specialiai Džono Čilkoto (John Chilcot) sukurtas komitetas, kuris nuo 2009 metų vasaros tiria Didžiosios Britanijos dalyvavimą karinėje operacijoje Irake, seniai baigė  liudytojų apklausą, tarp kurių buvo ir Tonis Bleiras, ir analizuoja surinktus dokumentus. Tačiau tarp jų kažkodėl nėra tų dokumentų, kuriuos turi G.Matitas. O kaip kompensacija už vaikų netekimą Irake dėl British Petroleum pelno buvo tik T.Bleiro užuojautos pareiškimas ir jo prašymas artimiesiems atleisti už Irake žuvusius kareivius.

       Ir pakeisti Irake šiandien jau nieko nebegalima. Marionetės susodintos į savo vietas, nafta pumpuojama ir „kompensuoja aljanso išlaidas“, kurių jis turėjo įsiveržiant ir okupuojant užkariautas valstybes. Praėjusią savaitę Irako naftos išgavimas pasiekė aukščiausią per paskutinius 10 metų lygį – 2,7 milijonus barelių per parą.

        Šiandien, rašo The Independent, „vienas iš kovose užgrūdintų britų armijos vadų, turintis didelę patirtį Afganistano kare, pasiųstas į Libiją sukilėlių organizavimui jų kovai prieš Muamarį Kadafį (Muammar Gaddafi). Šis aukšto rango karininkas bus vienas iš patarėjų grupės, kurią sudaro 20 žmonių, kurie įsikurs sukilėlių sostinėje Bengazyje, turėdami tikslą paremti opoziciją“. Be to, į Libiją nusiųsti britų karių būriai, siekiant pakeisti situaciją kovoje dėl šalies kontrolės. Ir nusispjauti jiems į JT Saugumo tarybos rezoliuciją dėl Libijos, kuri draudžia užsienio sausumos invaziją.

       Įsiveržimas faktiškai prasidėjo. Tapo žinoma, kad JAV ruošia savo konsultantus į Libiją tam, kad „padėtų sukilėlių kariams Bengazyje“.

       Kaip The New York Times praneša, sukilėlių atstovas Achmedas Banis leidiniui užsiminė, kad „ginklai jūra jau atplukdyti į Libiją“. Ginklų pristatymo faktą patvirtino ir „nacionalinės laikinosios tarybos“ atstovas Mustafa Gherianis.

      Šios Libijos tarybos vadovas Mustafa Abdel Džalilis (Mustafa Abdel Jalil)ne šiaip sau vyko į Italiją: ”Ko mes tikimės gauti iš italų draugų, - tai didesnį karinį spaudimą Kadafiui, kad jis būtų priverstas palikti šalį“, - aiškino jis Romoje.

      Tikriausiai daug ko jis tikisi ir iš Prancūzijos. Prancūzijos Nacionalinio susirinkimo tarptautinės komisijos pirmininkas Akselis Poniatovskis pareiškė, kad neblogai būtų su Kadafiu pakariauti taip, kaip visai neseniai buvo padaryta Dramblio Kaulo Krante.

       Kaip teigia Global Research tyrimų centro vadovas Michailas Chosudovskis, „Libija yra tarp stambiausių pasaulio naftos gamintojų, turinti apie 3,5 procentus pasaulio atsargų, tai du kartus su viršum daugiau negu JAV atsargos. „Operacija Libija“ - dalis daug didesnio karinio plano Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje, siekiant kontroliuoti ir užvaldyti daugiau kaip 60 procentų pasaulio naftos ir gamtinių dujų išteklių, o taip pat naftotiekių ir dujotiekių. Saudo Arabija, Irakas, Kuveitas, Jungtiniai Arabų Emiratai, Kataras, Jemenas, Libija, Egiptas, Nigerija, Alžyras, Kazachstanas, Azerbaidžianas, Malaizija, Indonezija, Brunėjus kartu, pagal įvairius šaltinius, valdo nuo 66,2 iki 75,9 procentų pasaulio naftos išteklių. Ne pirmus metus pažinodama Michailą Chosudovskį, kaip rimtą analitiką, aš pasirengusi pasiremti jo autoritetu, kai jis tvirtina, kad Bengazio maištininkų suformavimas, mokymas, finansavimas, o dabar apginklavimas – tai eilinė didžiųjų, naftą išgaunančių kompanijų ataka, siekiant užgrobti Libijos naftos išteklius. Kitų atakų objektai (po Libijos) - pagal Chosudovskio sąrašą. Tiesa, nepamirškite prie „Chosudovskio sąrašo“ pridėti ir Rusijos Šiaurę, kurią toms pačioms kompanijoms pasiekti tapo labai paprasta.

       Vakarų „nemeilės“ Kadafiui paslaptis yra ne jame pačiame. O tame, kad paskutiniais metais tarp dešimties užsienio kompanijų, išgaunančių Libijos naftą, Kinijos The China National Petroleum Corp (CNPC) įsiveržė į lyderes. Joje dirbo daugiau kaip 30 tūkst. žmonių. 11 procentų Libijos naftos buvo išvežama tiesiai į Kiniją. Ir pagal Chosudovskio tvirtinimą, Kinijos būvimą Šiaurės Afrikoje Vašingtonas palaikė neteisėtu įsiveržimu į „uždraustą zoną“.

      Tai, kad Valstijos rengėsi išvalyti veikimo lauką Libijoje iš anksto, rodo tas faktas, kad amerikiečių Chevron ir Occidental Petroleum praėjusių metų spalio mėnesį nusprendė nepratęsti savo naftos ir dujų išgavimo šioje valstybėje licenzijų. Kodėl? „Karinės intervencijos į Libiją tikslas yra išstumti Kiniją iš Šiaurės Afrikos“, - sako M.Chosudovskis. Tikrai ne demokratijos įtvirtinimui pas beduinus. „Įsiveržimas į Libiją, turint humanitarinį mandatą, tarnauja tiems patiems korporatyviniams interesams, kaip ir Irako okupacija 2003 metais. Konkretus tikslas – Libijos naftos atsargų užgrobimas, Libijos Nacionalinės naftą perdirbančios kompanijos destabilizavimas, o po tam tikro laiko šios šalies naftos pramonės privatizavimas perduodant Libijos naftos kontrolę į užsieniečių rankas“... Aš pasirengusi pasirašyti po šia išvada. Labai jau panašūs, praktiškai tapatūs metodai įsiveržimų į Iraką ir Libiją. Ir labai panašios pasekmės.

      Kas toliau? Tiksliau, kas sekantis? Nereikia burti. Šiomis dienomis Irako Centrinio banko vadovas Machmudas Bachmanis (Mahmoud Bahmani) The Washington Times duotame interviu perspėjo, kad jeigu greitai nebus panaikintos ekonominės sankcijos prieš jo valstybę, tai naftos barelio kaina pašoks iki 150 dolerių. Esant tokioms kainoms benzino galonas kainuos daugiau kaip 4 dolerius ir JAV atsinaujins ekonominė recesija. Kokia bus Vašingtono atsakomoji reakcija? Atsakymą davė respublikonų senatorius Markas Kerkas (Mark Kirk): “JAV turi vykdyti Irako Centrinio banko bankrutavimo kursą”. Ir pakvietė Obamą ištirti “šio banko susijimą su terorizmu ir žmogaus teisių pažeidimu”.

       Ir Rusijoje užtenka tokių, kurie pasirengę nusimauti kelnes prieš Vakarų “žmogaus teisių” lazdą, kad nepapultų į “demokratizuojamų eilę”.

       Nepadės…

 

Elena Pustovoitova, 2011-04-23

http://www.fondsk.ru

 

 

 

 

 

 

Susiję:

Libija: daiktus vadinkime savo vardais 

Versija apie įvykius Libijoje 

Dar viena Libijos karinio užpuolimo versija 

Planinis tarptautinės teisės demontavimas – globalios valdžios nauja strategija

„Trys storuliai“ ir amerikietiška svajonė                               

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas