Štai jau ne vieną mėnesį Ameriką dengia protesto akcijų bangos, kurias vienija vienas ženklas „Užimk ...“ (Volstritą, Los Andželą, Čikagą, Dalasą  ir t.t. – priklausomai nuo geografinio protestuotojų išsidėstymo). Akcijos ryškios, visa apimančios, lydimos anksčiau dar nebuvusia spaudos ir viešųjų ryšių parama, vienijamos gražių lozungų tokių, kaip „Mes 99%!“, palaikomos šou verslo žinomų žvaigždžių. Tiesą sakant, ir pačios akcijos jau tapo sudėtine amerikiečių šou verslo dalimi. Pavyzdžiui, MTV eteryje pradėjo transliuoti realybės šou „Aš užimu Volstritą“, kuriame aktyviai reklamuoja ir pačią akciją, ir jos idėją. Prieš šimtą metų, kai Ameriką taip pat krėtė masinės anti kapitalistinės protesto akcijos, įsivaizduoti tokį gegužės pirmosios demonstracijų palaikymą iš spaudos pusės buvo neįmanoma.

       Viskas nuėjo taip toli, kad CNN, kaip viena iš pagrindinių įvykių komentatorių, susijusių su protesto akcijomis, pasirodė pati Andžela Devis! Taip, taip ta pati, kurios palaikymui rinko įmokas visos Tarybų Sąjungos pionieriai ir komjaunuoliai. Be to, atkreipkite dėmesį į tai, kad CNN ją pateikia jau ne, kaip kairiųjų radikalų „teroristę“, kaltą dėl dalyvavimo nužudyme, o kaip „žinomą žmogaus teisių gynėją“! Tai yra, 8 – ame dešimtmetyje tiesą kalbėjo pragrama „Vremia“, o ne CNN“?

                                    80% amerikiečių bankininkus laiko gobšiais

       Galiausiai po tokios precedento neturinčios žiniasklaidos kampanijos, akcijos „Užimk Volstritą“ organizatorių idėjos amerikiečių visuomenėje įgavo žymią paramą. CNN apklausa parodė, kad 80% amerikiečių Vosltrito bankininkus ir korporacijų valdytojus laiko gobšiais, 77% - gaunančiais per dideles premijas, 65% - nesąžiningais. Volstrito verteivų vertinimas tapo žymiai neigiamesnis nei tai buvo prieš keletą metų. 

       Manau, kad instinktų lygyje šūkiai, kuriuos kelia „okupantai“, plačiosios visuomenės yra remiami visur, ne tik JAV. Iš tiesų sunku ramiai žiūrėti į tai, kaip pasaulinės krizės sąlygomis bankrutuojančių bankų ir korporacijų pagrindiniai valdytojai sau išsimoka milijonines premijas ir dar iš valstybės reikalauja finansinių dotacijų.

       Tačiau man, stebint judėjimo detales, pastoviai kyla mintys apie keistą daugelio „okupantų“ veiksmų sutapimą su tuo, ką mes stebėjome Kijeve 2004 metais. O pradedi kasti giliau ir nenoromis kyla daugybė klausimų. Pagrindinis iš jų: kodėl judėjimas išreikštas aiškiu anti kapitalistiniu atspalviu, pasisakantis prieš stambias korporacijas ir multimilijardierius, aktyviu būdu palaikomas ir finansuojamas pačių korporacijų ir turtingųjų?

       Pagrindiniu „okupantų“ idėjos reklamuotoju yra keletas žiniasklaidos leidinių, priklausančių žinomam ir skandalingam magnatui Rupertui Merdokui. Jo iPad laikraščio „The Daily“, kuris pirmiausia leidžiamas turtingai auditorijai, tvirtinimu, „Užimk Volstritą“ judėjimui skiriama nuo 10 iki 12% naujienų laiko žiūrimiausiuose televizijos kanaluose. Be to, pagal spalio vidurio duomenis 87% naujienų palaikė šiuos protesto judėjimus!

       Tiesa, atsargus Merdokas, kuris dabar išgyvena ne geriausius laikus dėl jo žiniasklaidos darbo metodų Didžiojoje Britanijoje skandalų, stengiasi tiesiai nereikšti savo požiūrio protesto akcijų atžvilgiu ir net duoda suprasti, kad patys „okupantai“, atseit, paskelbė jam karą.

                                Milijardieriaus Bafeto šūkiai „okupantų“ plakatuose

       O štai kitas milijardierius – vienas iš turtingiausių planetos žmonių – Vorenas Bafetas tiesiogiai parodo paramą judėjimui „Užimk Volstritą“. Pradėkime nuo to, kad jo sūnus Hovardas Bafetas interviu „Bloomberg“ atvirai išreiškė simpatijas protestuotojams, pareiškęs, kad „supranta nepasitenkinimą, kurį jaučia JAV vidurinioji klasė“. Verslo magnato, kuris užima trečią eilutę pačių turtingiausių planetos žmonių sąraše, sūnus ir paveldėtojas konstatuoja: „Aš manau, kad tai kada nors turėjo įvykti. Mes matome, kaip didelės korporacijos iš tiesų apgaudinėja žmones“. Jam nežinoti! Juk jis įeina į kelių stambiausių pasaulio korporacijų, įskaitant žinomą „Coca – Cola“ direktorių tarybą!

       O ir Vorenas Bafetas pasakė, kad klasinis judėjimas pagrįstai veikia prieš jo socialinę grupę: „Mano klasė juk nelaimi. Aš turiu omenyje, kad mes paprasčiausiai juos žudome“ (tikriausiai kitų klasių atstovus – aut.).

       Beje, pats akcijos „Užimk Volstritą“ užgimimas, esant keistam aplinkybių sutapimui, sutapo su Voreno Bafeto stulbinančiu pozicijos pasikeitimu mokesčių atžvilgiu. Jeigu anksčiau milijardieriai kategoriškai priešinosi bet kokiems bandymams įvesti papildomus mokesčius prabangai ir turtui, tai šiais metais Bafetas netikėtai susprogdino informacinę erdvę savo megaaktyvia pozicija dėl tokio mokesčio įvedimo. Jis pranešė, kad perėjo savo korporacijos biurą ir savo nustebimui išsiaiškino, kad jo tarnautojai moka maždaug tiek pat mokesčių, kiek jis pats, tada jis paragino didinti mokesčius turtui ir tuojau pat šiuo klausimu gavo pakvietimą pas Baraką Obamą.

       Milijardierius užsitikrino prezidento paramą, kurio spikeris viešai pareiškė: „Nėra skirtumo tarp Obamos administracijos ir investuotojo milijardieriaus Voreno Bafeto pozicijų dėl mokesčių reformos principų“. Po to, idėjai paramą išreiškė kitas, ne mažiau turtingas planetos žmogus – Bilas Geitsas. Ir iš paskos raginimai atsirado judėjimo „Užimk Volstritą“ plakatuose.

       Įdomiausia visame tame, kad pagal „The Wall Street Journal“ paskaičiavimus, „Bafeto plano“ įgyvendinimo atveju, mokesčiai pakils 90% JAV gyventojų. Įvertinant tai, kad judėjimas „Užimk Volstritą“ vyksta su šūkiu „Mes 99%!“, galima įsivaizduoti, kam šis pakėlimas bus skaudžiausias. Tikrai ne Bafetui arba Geitsui. Užtat, kaip gražiai ši idėja supakuota ir pateikiama publikai! Išeina, kad JAV vidurinioji klasė, protestuojanti gatvėse, net neįtaria, kad kovoja už savo mokesčių pakėlimą! Štai ką gali padaryti politinės technologijos ir viešieji ryšiai!

       Kažkodėl (žemiau bandysime suprasti kodėl) judėjimą prieš korporacijas entuziastingai palaikė ir kiti biržos žaidėjai, kaip ir Bafetas, savo turtą kraunantys iš spekuliacinio kapitalo. Pavyzdžiui, entuziastingą straipsnį, kurio pavadinimas „Klausant judėjimo „Užimk Volstritą“ parašė Mohamedas El-Erianas, stambiausio pasaulyje investicinio fondo PIMCO vadovas, kuris valdo aktyvus, kurių bendra vertė 1,3 trilijonai dolerių (t.y. maždaug dešimties Ukrainų BVP)! Verslininkas, kuris biržos žaidime pripažintas asu, savo straipsnyje „Užimk Volstritą“ susižavėjęs pavadino „pasauliniu judėjimu už didesnį socialinį teisingumą“ ir net pradėjo duoti patarimus, kaip geriau organizuoti kampaniją.

       Atvirą palaikymą „okupantų“ judėjimas gavo iš žinomos, esančios toli už JAV ribų, lobistinės grupės „MoveOn“, kuri pagarsėjusi tuo, kad būtent ji buvo atsakinga už lėšų rinkimą mažai kam žinomam kandidatui į JAV prezidentus nuo demokratų partijos Barakui Obamai. Užtenka tik įeiti į šios grupės pirmą puslapį, kad įsitikinti tuo, jog dabar ji aktyviai užsiėmusi judėjimo „Užimk Volstritą“ skatinimu. Ypač įdomu tai, kad pagrindiniais šių lobistų donorais ne kartą buvo pagarsėjusios investicinės korporacijos „Goldman Sachs“ ir „JP Morgan Chase“, tai yra kaip tik to sektoriaus patys ryškiausi atstovai, prieš kuriuos pasisako „Užimk Volstritą“!

       Pagal „Washington Post“ straipsnį tarp „MoveOn“ donorų yra daugelis korporacijų ir milijardierių, įskaitant viesbučių tinklo „Hyatt“ savininkus, ir žinoma, gerai žinomas Džordžas Sorošas, kuris lobistams skyrė 1,46 mln. dolerių! Nenuostabu, kad tik per pirmas keturias protesto kampanijos „Užimk Volstritą“ savaites po starto ji surinko 200 tūkstančių dolerių aukų sumą.

                                           Iš kur pas Sorošą kairuoliškas ilgesys?

       Sorošo dalyvavimas judėjimo „Užimk Volstritą“ finansavime – ypatingo dėmesio objektas. Milijardierius, kuris žinomas savo talentu auginti kapitalą iš politinio nestabilumo ir sukrėtimų, kurie dažnai sukuriami judėjimais, finansuojamais jo paties, taip pat viešai išreiškė palaikymą anti kapitalistiniam judėjimui. Jau pirmomis akcijos „Užimk Volstritą“ dienomis Sorošas pareiškė, kad pritaria aktyvistų nepasitenkinimui dėl vyriausybės vykdomos bankų ir korporacijų palaikymo politikos, papildęs: „Tiesą sakant, aš galiu suprasti jų (protestuojančių – aut.) jausmus“.

       Ir tuoj pat informacijos agentūra „Reuters“ publikavo demaskuojantį straipsnį, kurio pavadinimas „Kas stovi už protestų Volstrite?“, kurioje aiškiai nurodo Sorošo dalyvavimą akcijos finansavime. Būtent, pagal agentūros tvirtinimą, Sorošo fondas skyrė dotacijas, kurių bendra suma 3,5 mln. dolerių, lobistų struktūrai „Tides Center“, kuri yra įsikūrusi San Franciske, ta skyrė 185 tūkst. pelno nesiekiančiai organizacijai „Adbusters“, kurios būstinė yra Vankuveryje. Ta grupė ir jos žurnalas, išeinantis tuo pačiu pavadinimu 120 tūkstančių tiražu, ir laikomas idėjiniu judėjimo „Užimk Volstritą“ įkvėpėju. Būtent ta organizacija generuoja pagrindinius kampanijos šūkius, jos plakatus, spausdina jai skrajutes ir t.t.

       „Reuters“ publikacija, nurodanti tiesioginį Sorošo ryšį su ideologiniu „okupantų“ centru, sukėlė rimtą skandalą. Akivaizdu, kad tai nebuvo „filantropo“ planuose. Vienas dalykas kalbėti apie abstraktų judėjimo palaikymą, visai kitas – būti apkaltintu organizuojant neramumus tokius, kurie neseniai vyko Kaire Tahriro aikštėje. „Reuters“ buvo daromas precedento neturintis spaudimas, pačioje nepalankiausioje šviesoje viešai buvo pateikti politinės cenzūros faktai esantys „absoliučiai laisvose demokratinėse žiniasklaidos priemonėse“. Pasaulio informacijos agentūros tinklalapyje pateiktose momentinėse ekrano kopijose matoma, kaip straipsnis pavadinimu „Kas stovi už Volstrito protestų?“ staiga pavirto į straipsnį „Sorošas: nefinansuoja protestų Volstrite“.

       Nereikia nė sakyti, kad pasikeitė ne tik straipsnio pavadinimas. Pirmame variante jis prasidėjo taip: „Protestuojantys prieš Volstritą kalba, kad turtingieji tampa turtingesniais, kai tuo metu vidurinio sluoksnio amerikiečiai kenčia, tačiau grupė, kuri visą tai pradėjo, ko gero, aplinkeliu finansuojama vieno iš turtingiausių pasaulyje žmonių labdaromis“.

       Praėjus kelioms valandoms po paskelbimo ši naujiena buvo pradedama jau taip: „Džordžas Sorošas nefinansuoja protestuojančių Volstrite, nepaisant kritikų spekuliacijų, įskaitant radiją „Rush Limbaugh“ apie tai, kad investuotojas milijardierius padėjo įkaitinti antikapitalistinį judėjimą“. Įdomus „redagavimas“, ar ne tiesa? Be to, „Reuters“ pirmo straipsnio varianto pasirodymą pavadino redakcijos „technine klaida“!

       Daugelis amerikiečių žurnalistų turėjo pripažinti, kad autoritetą turinčios informacijos agentūros cenzūravimo istorija „smirda“. Tiesa, atsirado ir tokių žurnalistų, kurie visiškai palaikė tokį atvirą cenzūros faktą ir pasipiktino „Reuters“ pirma straipsnio redakcija: atseit Sorošo finansavimas judėjimo „Užimk Volstritą“ yra sukurtas, kadangi pats Sorošas, skirdamas pinigus nevyriausybinei struktūrai San Franciske, nežinojo, kad toliau jo lėšos atiteks žurnalui, apie kurį milijardierius niekada nieko negirdėjo.

       Pirmiausia, sunku įsivaizduoti, kad Sorošo Fondas nesidomėtų kaip organizacijos, kurioms skiria pinigus, vėliau juos panaudoja. Antra, kad „filantropas“ nėra susijęs su žurnalu „Adbusters“ netikėtai paneigė žurnalas „Forbes“, kuris yra kairiųjų pažiūrų leidinio antipodas. Pastarojo žurnalistas, kalbėdamas su pirmojo redaktoriumi, netikėtai paprastu klausimu tą pastatė į aklavietę: „Na gerai, aš vartau seną „Adbusters“ žurnalą ir redakcijos kolegijos sudėtyje matau Džordžą Sorošą. Jis turi jums pasakyti, ką parašyti, ir duoti jums tam pinigų. Jis jūsų pagrindinis sponsorius?“

       „Adbusters“ redaktorius, iki to momento iškalbingai aprašęs savo vaidmenį „okupantų“ kampanijos startavime, staiga po šio klausimo pritylo ir išspaudė tik frazę: „Deja, Džordžas Sorošas neįeina į mūsų redakcijos kolegiją“. Paaiškinti milijardieriaus pavardės atsiradimo ankstesniais metais leidinio vadovybėje fakto jis taip ir negalėjo. Interviu pabaigoje akivaizdžiai buvo sugniuždytas. Vargu ar po viso to kam nors dar liks abejonių, ar Sorošas anksčiau žinojo apie „Adbusters“ žurnalą ir ar susijęs su „okupantų“ ideologinio centro finansavimu.

                                      Serbų ir egiptiečių veidas amerikiečių protestuose

       Įvertinus Sorošo struktūros sąsają su spalvingos protesto kampanijos JAV finansavimu, nestebina jos panašumas į tas akcijas, kurias mes jau stebėjome Serbijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Tunise, Egipte ir t.t. Be to, ir tų akcijų politinės technologijos dažnai vienos ir tos pačios!

       Pavyzdžiui, taip vadinamo „Arabų pavasario“, kuris nuvertė režimus Egipte ir Tunise, lyderiai atvirai konsultuoja akcijos „Užimk Volstritą“ dalyvius. Pavyzdžiui, Ramis Raufas, vienas iš Egipto jaunimo judėjimo vadovų, Niujorko „okupantams“ duoda šį patarimą: „Protestuojantys į gatves turi išeiti su rankine. Toje rankinėje jie turi turėti „Pepsi“ butelį, vandens butelį ir acto butelį. Jie taip pat turi pasiimti plastikinius paketus ir drabužius pasikeitimui. Jeigu protesto eigoje policija naudoja ašarines dujas ir jos patenka į akis, jie turi skubiai įkvėpti acto. Tada veidą nuplauti vandeniu. Po to į tai pripilti „Pepsi“ akių praplovimui. Tai sumažins dujų poveikį“. Ir taip toliau.

       CNN parodė dar vieno sukilimo Tahriro aikštėje Kaire lyderio, 30 –mečio Ahmedo Mahero džiaugsmingus apsilankymo Niujorko palapinių miestelyje kadrus. Siužete Egipto svečias, neaišku kaip atsiradęs Niujorke, vaikšto tarp palapinių ir dalina patarimus, kaip protestuotojai turi veikti prieš policiją. 

      Norint suprasti iš ko šių gudrybių mokėsi pats Maheras, pakanka pažiūrėti internete 25 minučių televizijos kompanijos „Al Jazeera“ filmą „Egiptas: pokyčių sėklos“.

       Šis filmas atvirai parodo visą kruopštaus ir iš anksto apgalvoto pasiruošimo „spontaniškam“ sukilimui Tahriro aikštėje technologiją.

       Tas pats Maheras, kuris dabar instruktuoja „Užimk Volstritą“ aktyvistus, prieš kamerą pasakoja, kaip jis nuvyko į Belgradą iš Serbijos judėjimo „Otpor“ lyderių pasimokyti „neprievartinių protesto technologijų“, kuris gerai žinomas ir Gruzijoje, ir Ukrainoje, kadangi pas serbus mokėsi ir  gruzinų „Kmara“, ir ukrainiečių „Pora“ aktyvistai.

       Ir nors po žeminančio pralaimėjimo rinkimuose Serbijoje „Otpor“ oficialiai nustojo egzistuoti, filme apie Tahrirą parodyta, kaip vienas iš serbų protestuotojų lyderių Sredža Popovičius, būtent, po „Otpor“ vėliava per Skype praveda vaizdo instruktažą, kaip organizuoti protesto akcijas prieš Mubaraką.

       Vienas iš „Otpor“ lyderių ir jo bazėje sukurtos mokymo kompanijos „Canvas“ dabartinis vadovas Petaras Miličevičius atvirai prisipažįsta: „Centras „Canvas“, vienas iš judėjimo „balandžio 6“ mokytojų, pakvietė mus egiptiečių draugams perduoti mūsų kūrybines idėjas ir patirtį. „Canvas“ daugiausiai užsiima neprievartinio pasipriešinimo mokymu, remiantis „Otpor“ organizacijos patirtimi prieš dešimt ir daugiau metų. Mes praleidome dieną su svečiais iš Egipto, jiems aiškindami, kaip organizuoti kampanijas ir jaunimo protestus, kaip į tą procesą įtraukti elektronines ryšių priemones. Vėliau mes su jais bendravome internetu, Facebook‘e ir kitais būdais, sekdami, kaip jie tai plėtoja, ką iš mūsų išmoko. Manau, kad egiptiečiai turėjo ir kitą pasirengimą, ir kitus instruktorius, ne tik mus. Jie tikriausiai turėjo finansinius donorus ir jiems tikriausiai padėjo daugelis kitų pasaulio organizacijų“.

       Galima nesuklystant spėti, kad dabartinis „Canvas“ (buvęs „Otpor“) ir „spontaniški“ protestai Tahrire buvo finansuojami iš artimų šaltinių. Pats Sredža Popovičius po „spontaniškos“ Jugoslavijos revoliucijos prieš Miloševičių ne kartą prisimindavo, kaip „Otpor“ mokėsi už amerikiečių pinigus. Beje, tiek iš fondų, kuriuos finansuoja JAV vyriausybė, tiek iš privačių fondų. Ne kartą žiniasklaidoje buvo nurodoma apie Sorošo sąsają su serbų protestų judėjimo finansavimu.

       Dabar Volstrite pasirodė ne tik „Otpor“ auklėtiniai – egiptiečiai, tačiau ir jo įkūrėjai – serbai. YouTube įdėtas vaizdo įrašas, kuriame matoma, kaip „Otpor“ lyderis Ivanas Marovičius kalba Generalinėje asamblėjoje, kuri yra judėjimo „Užimk Volstritą“ Niujorke vadovaujantis organas. Be to, kalba ne kaip atvykęs svečias, o kaip instruktorius, neformalus susirinkusios publikos lyderis.

       Neatsitiktinai vienas iš pagrindinių kandidatų JAV prezidento rinkimuose nuo respublikonų partijos Hermanas Keinas kategoriškai pareiškė: „Aš neabejoju tuo, kad visi tie protestai suplanuoti ir surežisuoti“. Be to, Keinas pateikė savo versiją apie tikrus motyvus tų, kurie stovi už akcijų: „Tai padaryta siekiant atitraukti mūsų dėmesį nuo siaubingo prezidento Obamos ir jo administracijos darbo“.

                                                       Obama: „Mes jų pusėje!“

       Iš vienos pusės šis potencialaus Obamos varžovo prezidento rinkimuose tvirtinimas atrodo, kaip paradoksas – mums sunku suvokti, kad masinės protesto akcijos būtų vykdomos esamos valdžios reitingų didinimui, o ne atvirkščiai, Bet iš kitos pusės, atidžiai paanalizavus, kas iš amerikiečių politikų palaiko šias akcijas, o kas smerkia, plika akimi akivaizdžiai matomas aiškus partijų pasidalinimas vertinant šį fenomeną.

       Reikia prisiminti, kad pirmos viešos judėjimo „Užimk Volstritą“ akcijos prasidėjo tuo metu, kai Obamos reitingai sumušė visus jo asmeninius nepopuliarumo reitingus, o kai kurie rodikliai (pavyzdžiui, pritarimas jo ekonominei politikai) viršijo visus prezidento antirekordus visuose sociologiniuose  tyrimuose. Šių metų vasarą 64% amerikiečių manė, kad Obama nesugeba valdyti JAV ekonomikos. Pagal visas apklausas, tuo atveju, jeigu rinkimai būtų vykę rugpjūčio mėnesį, Obama būtų pralaimėjęs bet kuriam galimam varžovui iš respublikonų partijos!

       Įdomu, kad apklausos, vykdytos tarp judėjimo „Užimk Volstritą“ dalyvių, kurie pabrėžtinai neigė, kad užsiima kokios nors politinės partijos arba kandidato interesų lobizmu, demonstravo diametrialiai priešingą vaizdą. 58% apklaustų „okupantų“ į klausimą „ar gerai dirba Obama?“ atsakė daugiausia teigiamai. Į klausimą, kas kaltas dėl problemų, tik 4% atsakymų nurodė į Obamą. Pirmiausia protestuotojai kaltina bankus, JAV Kongresą ir ... Džordžą Bušą. Palaipsniui, augant protestams, Obamos administracijos kritika tyla, ir naujienose visi pereina prie korporacijų ir bankų keikimo. 

       Nenuostabu, kad respublikonai sukėlė triukšmą dėl judėjimo „Užimk Volstritą“ tikslų. Jų požiūriu – melagingų tikslų. Vienas po kito visi respublikonų partijos kandidatai į prezidento kampaniją akcijų atžvilgiu pasisakė gana griežtai ir kritiškai. Mitas Romnis jas pavadino „pavojingu klasiniu ginklu“. Tą patį pakartojo Njutas Gingričas. O paminėtas Hermanas Keinas keletą kartų pakartojo, kad akcijų tikslas – protesto nuotaikų perkėlimas nuo Obamos į abstraktesnius tikslus.

       „Bankininkai ir Volstrito gyventojai neformavo šios žlugusios Obamos administracijos, - pasakė Keinas. – Jie neleido trilijonus dolerių, kurie nedirba. Tai administracija ir demokratai išleido trilijonus dolerių“. „Jie protestuoja ne toje vietoje“, - jis papildė kitame pasisakyme. Ir priešingai, demokratų partijos ir Obamos administracijos atstovai apie „Užimk Volstritą“ akcijas kalba jeigu ne su atvira parama, tai su simpatija. Demokratų lyderė Kongrese Nensi Pelosi pasakė, kad ji palaiko „žinią isteblišmentui apie tai, kad pokyčiai turi ateiti“.

       Kongresmenas demokratas Čarzlas Reindželas garsiai pareiškė: „Amerikos tauta prisikentėjo! Ji įpykdyta! Ir aš su ja esu solidarus!“ Įdomiausia, kad pareiškėjas pats yra multimilijonierius iš Harlemo, jo rinkimų kampanija buvo aktyviai finansuojama tų pačių finansų korporacijų, prieš kurias pasisako „Užimk Volstritą“, ir be to, jis ne kartą buvo kaltinamas dėl mokesčių nemokėjimo ir įtartinų finansinių operacijų.

       Galiausiai prie choro, palaikančio „okupantus“, prisidėjo ir pirmųjų valstybės asmenų balsai. Savo palaikymą judėjimui išreiškė JAV viceprezidentas, iždo sekretorius, Federalinės rezervų sistemos vadovas ir pats Barakas Obama. Prezidentas pasakė: „Aš manau, žmonės yra nusivylę... Amerikos tauta supranta, kad ne visi laikosi taisyklių ir, kad Volstritas to pavyzdys“. „Mes suprantame jų kovą, ir mes jų pusėje! – pakankamai tiesiai pasakė Obama kitame interviu.

       Dar atviriau pasisakė demokratų partijos rinkimų komitetas, kuris oficialiai užsiima parlamento ir prezidento rinkimų demokratų kampanijomis. Savo tinklalapyje komitetas paskelbė peticiją, kurioje yra atviras kvietimas paremti protestus ir tuo pačiu pasiųsti nedviprasmišką signalą „Kongreso neatsakingai respublikonų vadovybei“.

       Nėra jokių abejonių, kad Obamos partija tiesiogiai susijusi su protestais. „The New York Times“ rašo: „Kaip sako kai kurie demokratų analitikai, protestų augimas galėjo būti kairės populistinio judėjimo startu, turint tikslą sukurti atsvarą dešinės pakilimui – Arbatėlės partijai (dešinės populistinė grupė respublikonų partijoje – aut.) ir sumažinti tai, ką demokratai baimindamiesi vadina „entuziazmo sprogimu“.

       Amerikiečių socialisto Bilo Van Okeno nuomone, kuris kažkada balotiravosi į JAV prezidento postą, demokratai tik „nori, nesukeldami pavojaus sau, atidaryti tautos pykčio išleidimo vožtuvą ir tuo pačiu suaktyvinti demokratų partijos elektorato bazę“.

       Ir kokiu laipsniu tas tikslas pasiektas. Pagal Merdoko „The Daily“ duomenis, lapkričio pradžioje Obama jau laimėjo hipotetinę rinkimų kampaniją prieš visus pagrindinius demokratų partijos varžovus. O juk praėjo tik du mėnesiai nuo pirmųjų protesto akcijų Volstrite!

                                        Investicijų apsauga ir spekuliacijos

       Matoma, kaip ir dėl ko demokratai ir Obamos administracija rengiasi panaudoti protestų nuotaikas visuomenėje. Vis dėlto sugrįžkime į pirminį klausimą, dėl ko tai reikia patiems milijardieriams, korporacijų savininkams, savo sunkiai uždirbtus pinigus investuojantiems į visuomenės pasipiktinimo (jeigu ne neapykantos) savo atžvilgiu skatinimą?

       Manoma, kad ne paskutinėje vietoje juos skatina noras apginti savo investicijas. Į Obamą! Nereikia pamiršti, kad Obamos prezidento rinkimų kampanijos finansavimas 2008 metais sumušė visus rekordus (745 mln. dolerių). Laukiama, kad kitais metais rinkimams JAV prezidentas pirmą kartą surinks daugiau kaip 1 mlrd. dolerių! Savaime suprantama, kad šių lėšų liūto dalis – tai stambiausių korporacijų ir milijardierių pinigai. Pavyzdžiui, tas pats Sorošas palaikė Obamą dar tuo rizikingu metu, kai visi statė ant Hilary Klinton pergalės, o Obama buvo laikomas „pilku arkliuku“. Nekalbant jau apie tai, kad „filantropas“ parėmė ir visai dar jauno Obamos rinkimų kampaniją į Senatą 2004 metais. Sorošui dabar netekti Obamos – tai reiškia prarasti dideles lėšas ir mažiausiai 4  metus būti nustumtam nuo preferencijų, kurias paskutinius kelerius metus dovanojo JAV valstybė (per Obamos valdymą Sorošo turtas padvigubėjo – tai krizės laikotarpiu!).

       Bilas Van Okenas, analizuodamas aktyvų demokratų partijos dalyvavimą „Užimk Volstritą“ organizavime ir skatinime, daro išvadą: „Kad demokratai iš tiesų taip nori pakartoti savo pergalę 2008 m. rinkimuose, panaudodami populistinę demagogiją, siekdami užmaskuoti politiką, palaikančią bankų, korporacijų ir superturtuolių interesus... Iš tiesų demokratų partija yra Volstrito partija, kas patvirtinama ir rekordiškų istorijoje sumų čekiais Obamai, gautais iš Volstrito, ir, svarbiausia, politika, kurią jis vykdė nuo pat jo išrinkimo momento“.

       Tačiau, man atrodo, kad ne tik rinkimais ir politinių investicijų apsauga apsiriboja interesai, kurie verčia milijardierius rizikingai statyti ant visuomenės protestų nuotaikų eksploatavimo. Nereikia pamiršti apie Sorošo arba Bafeto turtų atsiradimo prigimtį – tai išimtinai žaidimas biržoje. Žaidimas, kuriame lengviausia uždirbti didžiulius pinigus, viename ar kitame pasaulio regione kontroliuojant arba net organizuojant politinius ir ekonominius sukrėtimus. Anksčiau Sorošas ir Co žaidė sukrėtimais Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir net Vokietijoje. Tačiau generuoti tokias situacijas pačiose JAV „filantropas“ dar nedrįso. Matyt, tuo jam parankus Obama, kuriam esant „spalvota revoliucija“ tapo galima pačiame Niujorke.

       O kad parodyti, kaip šios schemos dirba iš tiesų, pakanka atkreipti dėmesį į tą faktą, kad nuo „Užimk Volstritą“ kampanijos starto pradžios ir jos sukeltų neįsivaizduojamų šuolių JAV vertybinių popierių rinkoje tas pats Vorenas Bafetas, kuris taip aktyviai palaiko „okupantus“, esant panikai akcijų rinkose įsigijo akcijų už rekordinę vienam ketvirčiui sumą – 20 milijardų dolerių! Tarp šių įsigijimų – „Bank of America“ akcijos ir vertybiniai popieriai už 5 mlrd. USD! Tai yra, kol „okupantai“ žaidžia, sukeldami stambiausių JAV bankų ir korporacijų akcijų kritimą, vienas iš „Užimk Volstritą“ įkvėpėjų naudojasi panika rinkose ir sumaištimi politinėje aplinkoje. Štai kaip dirba tie politiniai technologai praktikoje.

                                                  Susirinkimų laisvė amerikietiškai

       Pabaigoje negaliu nepaliesti valdžios ir protestuojančių tarpusavio santykių temos, kas šiandien yra ypač aktualu paskutinių metų Ukrainai. Iš tiesų, daugelis Ukrainos žiniasklaidos priemonių ir politikai sąmoningai arba, atvirkščiai, nežinodami, publikai piešia visiškai klaidingą paveikslą apie Vakarų demokratiją ir kuo pasireiškia mitingų ir susirinkimų laisvė. „Ukrainskaja pravda“ patalpina kadrus, kuriuose trumpai pasirodo dujų balionėlis protestuotojo rankoje, kurį „taikiai muša“ teisėsaugos pareigūnai, ir tuoj pat sukeliamas visuotinis triukšmas dėl demokratijos gniaužimo. Dviejų, trijų chuliganų, kurie savo oponentus apmėto kiaušiniais sulaikymas, pateikiamas kaip „trukdymas piliečiams reikšti valią“.   

       Kaip pavyzdys, visada pateikiama ten esanti demokratija: žiūrėkite, kaip pas juos taikiai protestuoja palapinėse, ir visi patenkinti. Iš tiesų reikia suprasti, kad nei demokratai, nei Sorošas nesirengia prarasti protestų situacijos kontrolės. Jie, žinoma, tikisi, kad pasinaudoję „okupantų“ akcijomis ir pasiekę savo tikslus 2012 metų rinkimuose galės protestus nutraukti (ne faktas, kad tai jiems pavyks). Todėl ir dabar valdžia „okupantams“ neduoda įsisiautėti.

      Ypač šiurkščiai juos spaudžia miestuose ir valstijose, kuriuos kontroliuoja respublikonai, kurie judėjime „Užimk Volstritą“ mato sau mirtiną pavojų. Nuo pat akcijos su ženklu „Užimk“ pradžios aš stebiu visus palapinių miestelių ir demonstracijų išvaikymo atvejus, apie kuriuos skelbia spauda, ir galiu vienareikšmiškai pasakyti: jeigu Ukrainos valdžia būtų veikusi taip pat šiurkščiai Maidano – 2004 atžvilgiu, tai protesto akcija Juščenkos paramai nebūtų atlaikiusi ir poros dienų.

       Protesto ant Bruklino tilto pirmą dieną policija suėmė iki 700 žmonių. O jie nepadarė ir šimtosios dalies to, ką darė Ukrainos opozicijos atstovai prie Aukščiausiosios Rados pastato „taikaus susirėmimo su milicija Tymošenkos paramai“ metu. Amerikiečių „okupantai“ tik išėjo į važiuojamą kelio dalį ir greitai visiems buvo uždėti plastikiniai antrankiai. Per keletą savaičių nuo kampanijos „Užimk Volstritą“ pradžios JAV buvo suimta daugiau kaip 3 tūkst. žmonių.

       Patys JAV akcijos dalyviai sistematizavo priežastis, kurias naudoja policija „okupantų“ suėmimui. Tarp jų yra visiškai stulbinančių! Pavyzdžiui, palapinių miestelių, tokių pat kaip Maidane, uždraudimui daugelio miestų valdžia naudoja taisykles, neleidžiančias miegoti viešose vietose. Dėl to judėjimo „Okupuok Čikagą“ aktyvistai priversti stovėti prie savo palapinių, o miegoti eina paeiliui į netoliese parkuojamus automobilius. O pastoviai lietingame Sietle valdžia iš naftalino iškasė kažkokią taisyklę, draudžiančią naudoti skėtį, jeigu jūs stovite vienoje vietoje ir laikote jį išskleistą! Ir ši taisyklė naudojama skėčių ir palapinių pastatymo draudimui. Didžioji dauguma suėmimų įvykdoma dėl protestuotojų pažeidimo... komendanto valandos! Taip, taip būtent žodis (curfew) naudojamas laiko pažymėjimui, po kurio negalima būti JAV miestų viešuose parkuose. Už šios taisyklės pažeidimą 21 žmogus suimtas Denveryje, 32 – Ajovoje ir t.t.

       Priešgaisrinės saugos taisyklės paprasčiausiai padaro negalimais palapinių miestelius kur jie bebūtų. „Okupantams“ uždraudė deginti ir laužus, ir naudoti šildymo prietaisus. Niujorko meras, atstovaujantis respublikonus, liepė atimti visus generatorius iš miestelio gyventojų Cukočio parke iškart po gausaus sniego, kuris iškrito Valstijų pakrantėje. Ir tai esant minusinei temperatūrai. Įsivaizduokite, kas būtų buvę su Maidanu 2004 metų lapkrityje, jeigu mūsų valdžia būtų žengusi panašų žingsnį. O štai JAV niekas iš kongresmenų nesugalvojo ant generatoriaus pakabinti lentelės „Parlamento tokio ir tokio deputato nuosavybė“.

       Nemažai suėmimų įvykdyta pažeidus taisykles, draudžiančias sėdimas protesto akcijas. Kai tik koks nors pavargęs „okupantas“ darbo dienos įkarštyje atsisėsdavo pailsėti ant šaligatvio bortelio, jis tuojau pat būdavo baudžiamas bauda (nei daug, nei mažai – 50 dolerių!). Niujorke 5 žmonės buvo suimti už tai, kad pažeidė taisyklę, priimtą prieš 150 metų ir draudžiančią nešioti kaukę tomis dienomis, kai nevyksta karnavalai.

       Ir net nereikia sakyti apie tai, kad tuojau pat buvo suimami žmonės už bandymą išeiti į važiuojamą kelio dalį. O mažiausi pasipriešinimai policijai sukeldavo ašarinių dujų, lazdų ir net specialių tinklų ypač smarkių demonstrantų blokavimui taikymą.

       Skirtingai nuo Ukrainos praktikos, JAV akcijų viešose vietose draudimo ir leidimo klausimai sprendžiami be teismų. Tokius sprendimus priima vietos municipalitetai, o kai kada (priklausomai nuo vienos ar kitos valstijos ir miesto taisyklių) – vietos policijos skyriai. Nusprendė Niujorko meras laikinai leisti naudotis privačiu (!) parku protesto akcijoms – tai taip ir bus. Uždraudė – ir policija iš karto pradės valymą. Ir joks teismas čia nepadės.

       Žinoma, aš visai neturiu minčių raginti analogiškas priemones įvesti protesto akcijoms, pavyzdžiui, Ukrainos opozicijai – jau tada Jungtinės Valstijos neliks nuošalyje mūsų nepasmerkusios už jų metodų taikymą. Visus šiuos pavyzdžius pateikiau tam, kad išsklaidyti iliuzijas apie „visišką laisvę“ Vakarų valstybių protesto akcijose. Jeigu pas mus jau tris kartus protestuotojai džiaugsmingai laužė tvorą aplink Aukščiausiąją Radą ir mušė specialiosios policijos pareigūnus, tai Vašingtone neseniai protestuotojas buvo suimtas už tai, kad bandė permesti batą per Baltųjų rūmų tvorą ir pataikė į apsaugos pareigūną.

       O tas faktas, kad ir Ukrainoje pasirodys savi „okupantai“, nekelia abejonių. Daugelis dotuojamų organizacijų (ir pirmose eilėse „Sorošo lizdo paukšteliai“) jau džiaugsmingai sujudo, pajutusios naujas dovanas mūsiškiams „Užimk...“. Jau skamba įvairūs skelbimai apie „aktyvių ir kūrybingų piliečių“ rinkimą protesto kovos strategijos sukūrimui. Jau sukurtas ir judėjimas „Užimk Ukrainą“.

       Tiesa, pirmosios pakankamai trumpos akcijos susidūrė su rimta problema – mūsų dotacijų ėmėjai taip ilgai savyje auklėjo pagarbos kapitalizmui dvasią, kad dabar niekaip nesupranta, kaip jiems su dabartinėmis savo pažiūromis taikyti absoliučiai kairiuosius anti kapitalistinius amerikiečių „okupantų“ šūkius. Nors tiesa, jie jau ne kartą keitė savo partiją ir idealus, pakeis, jeigu Sorošas palieps, ir dar kartą. Tačiau vis tik yra jiems neįveikiama problema: pas mus vis tik „Užimk“ jau įvyko 2004 metais. Tai jau po to buvo Tunisas, ir Tahriras. Du kartus pritaikyti vieną ir tą pačią technologiją pergalės pasiekimui atrodo, kaip praktiškai neįgyvendinamas dalykas.

       Kaip Egipto laikraštyje „Al Ahram“ parašė posovietinių šalių ir Artimųjų Rytų specialistas Erikas Volbergas: „Taisyklė tokia, jeigu tu labai sumaniai žaidi savo kortomis, tau duoda galimybę įvykdyti vieną revoliuciją „Otporo“ stiliumi. Todėl tau reikia maksimaliai išnaudoti suteiktą šansą. Gauti antrą galimybę yra labai sunku. Ir jeigu tai įvyks (kaip 2010 metais buvo Kirgizijoje), tai yra daugiau politinio sutrikimo ženklas nei priežastis šventimui“.

       Taigi, Ukrainos „okupantai“ neturėtų labai tikėtis, kad bus pakartota „Arabų pavasario“ technologija. Tai jums ne Amerika.

Varjag, 2011-11-18

Šaltinis: Livejournal

Susiję:

„Geležinis oligarchijos įstatymas“ arba kas iš tiesų valdo Ameriką (I)

Šiukšlių revoliucijos, kaip verslas

Revoliucija ateina į JAV

Kaip daromos revoliucijos