Bet kuri išvystyta teorinė chimera bumerengu sugrįžta atgal. 

                                                                                    (Autorius nežinomas)

                                        Kapitalo motyvacijos dėsnis

       Vieno iš politinės ekonomikos klasikų taiklus pastebėjimas apie tai, kad esant 300 procentų pelnui, kapitalui „nuvažiuoja stogas“ ir jis pasirengęs daryti bet kokius nusikaltimus, vėl pasitvirtina pasauliniu mastu. Ir nuo laikinos sėkmės išprotėję šio pasaulio galingieji vėl griauna savo klestėjimo pagrindus.

      Ne iš kur nors, o iš JAV Kongreso biudžeto tarnybos ataskaitos matome, kad per 1979-2007 metų laikotarpio periodą turtingųjų - 1% JAV gyventojų – pajamos išaugo 275%, o super turtingųjų saujelės šis pajamų augimo rodiklis pasiekė neįtikėtiną skaičių - 392% (!). Ir tai yra tada, kai šios JAV piliečių kategorijos mokesčiai pagal tą pačią ataskaitą, sumažėjo 37% (!). Kitaip tariant, „Markso riba yra beribė“, nustatytas maginis skaičius – 300, yra viršytas.

       Ekonomistą Marksą galima mylėti ir galima jo nekęsti, galima jam suversti visą atsakomybę už praėjusio amžiaus geopolitinius sukrėtimus, galima žavėtis jo šių sukrėtimų nuojauta. Tačiau neigti jo socialinės – ekonominės analizės tikslumą gali tik visiški neišmanėliai arba visiški veidmainiai ir politiniai sukčiai. 

       Tai kaip ta nesutramdomo pelno siekimo logika atsispindi globalizmo krizių ir liberalių demokratijų idealų epochoje viešpataujančių politinių ir ekonominių iliuzijų žmonių priėmime. Ir apie ką mums bandė pasakyti atšiaurus 2011- ųjų metų ruduo, dramatiškų sukrėtimų islamo pasaulio valstybėse ir įspūdingų riaušių Vakarų šalyse ruduo?

                       Pasaulinės krizės pasitikėjimo anatomija ir dinamika

       Atidžiai analizuojant paskutinių metų įvykius paaiškėja, kad liberalios demokratijos valstybių vyriausybėms nepavyko bankų kapitalo išlaikyti jų klasikinės bankinės veiklos – prekybos pinigais - ribose. Ir bankų kapitalas su lobistinės kampanijos galinga, ilga ir gerai organizuota parama pasiekė savo dalyvavimo spekuliacinėse operacijose įvairiose rinkose legalizavimo, pirmiausia – vertybinių popierių, jų derivatyvų rinkose, o taip pat nekilnojamo turto rinkose. Be to, bankų kapitalas pradėjo tiesiogiai skverbtis į pasaulinės ekonomikos ir politikos procesus, laužydamas trapią stabdžių ir atsvarų sistemą.

       Po to, pagal žinomą „domino principą“ ir esant visiškam neatikimui su liberalia „rinkų savarankiško balansavimosi“ teorija, pasaulio ekonomikos kraujagyslių „skolų trombuose“ esant bet kokias protingas ribas viršijančiam „kredito spaudimui“, jos bankų ir biržų sistemos pradėjo plyšti ir žlugti, taip pasaulio ūkį įvarydamos į gilaus investicinio insulto ir plataus vartojimo infakto būklę.

       Po to, prasidėjo sukrėtimai socialinėse ir ekonominėse sistemose, pakirsdami autoritarinius režimus Magribe ir Levante drauge su Europos Sąjungos liberaliomis demokratijomis. Atsitiko taip, kad sukilo ne tik privesti iki beviltiškos būklės, tradiciškai įstatymus gerbiantys Vakarų Europos pietinės dalies gyventojai, bet ir santykinai turtingi Belgijos piliečiai (kuriems gyvenimas už tris tūkstančius eurų šeimai per mėnesį tapo problema!), o taip pat įstatymus gerbiantys Niujorko (akcija „Užimk Volstrytą!“) ir kitų JAV miestų piliečiai su reikšmingu šūkiu „Wearethe 99%!“ („Mūsų 99%!“) (tai reiškia visiškai pagrįstą reikalavimą iš 1% sėkmingų ir realybės jausmą praradusių asmenų pareikalauti atsakomybės).

       Galiausiai kredito krizė (lot. credere „tikėti“ ir creditum patikėta) finansų gamybos, socialinėje ir politinėje sferose persimetė į pačią, iš pažiūros nesugriaunamą pasaulio politikos „smegenų sritį“ – ideologinę. Kitaip tariant, pasitikėjimo krizė pradėjo judėti iš materialios sferos į dvasinę sferą, vėl primindama grėsmingą pasaulio depresijos atmosferą buvusią tarp praėjusio amžiaus Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų.

       Pakeltas JAV valstybės skolos „skausmingas slenkstis“, turtingi Europos Sąjungos „šiauriečiai“ pradėjo karštligiškai „restruktūrizuoti“ „neprotingų pietiečių“ skolas, TVF iš skolininkių pradėjo dar griežčiau reikalauti nutraukti švietimo ir socialines programas, tų valstybių suverenitetą paversdamas į valstybės skolos grąžinimo priemonę. Tuo pačiu prasidėjo „Wikileaks“ ir kitų ramybės drumstėjų persekiojimas.

       Tačiau esant visos sistemos krizei, bandymai ją lokalizuoti vienose vietose tuoj pat apsiverčia klaidomis kitose, be to, labiausiai nelauktose vietose: susvyravo „euro zonos“ tvirtumas ir sunerimo mokslo ir universitetų protai, susirūpinę dėl savo mokslinių tyrinėjimų ekonomikos, politologijos, sociologijos srityse, prarandančių ryšį su realybe, likimo.   

                                   Tarp Skilės laisvės ir Charibdės demokratijos

       Kaip nebūtų keista, populiarios politinės ir ekonominės doktrinos yra kažkuo panašios į religinius mokymus: abiems būdingi tikėjimo simboliai, simbolinio suviliojimo ir prievartos sistemos, kitatikių slopinimo sistema, savi šventikai, aiškintojai ir pamokslininkai, savi eretikai. O svarbiausia – ir tiems, ir kitiems būdingos dogmos, kurias jų pasekėjai priima, kaip paskutinės instancijos absoliučią tiesą. 

       Ir taip pat, kaip daugelis religinių mokymų, poilitinės ir ekonominės doktrinos pradeda griūti, kai jų idealūs utopiniai statiniai susiduria su realybe. Būtent tai ir vyksta dabar su liberalios demokratijos doktrinomis: tektoniniai kriziniai procesai pasaulio tvarkoje, gyventojų kišenėse ir protuose pagimdo pasaulinio masto refleksijų procesus. Būties krizė neišvengiamai pagimdo pasitikėjimo viešpataujančiomis doktrinomis krizę, tikėjimo esamos tvarkos protingumu ir teisingumu krizę. Ši krizė pirmiausia pasireiškia „masių žmogaus“ maište su jo apgautomis viltimis įgyti materialinę gerovę ir dvasinę pasiausvyrą. Būties krizė lemia sąmonės krizę, ir ta sąmonė pradeda kritiškai žiūrėti į dominuojančias ideologijas, ypač – liberalios demokratijos doktrinos fundamentalizmą. 

       Dogmatikų „iš kairės“ šios gyvybingos bei gerai „išvystytos“ doktrinos kritika yra labai radikali ir gerai žinoma: ši doktrina skelbia ir pateisina negailestingą vieno žmogaus išnaudojimą kitu logiką ir todėl nuo pat pradžių yra asociali ir amorali. Aštresnė kritika yra „iš dešinės“, tokių didžių protų, kaip Keinsas arba Valerstainas, akivaizdžiai nerimaujančių dėl elito neprotingumo ir godumo, ir kuris savo savanaudiškuose veiksmuose klastingai remiasi tokiais savo esme „antielitiniais“ principais, kaip laisvė ir demokratija. 

       Remdamasis Didžiosios depresijos patirtimi, Keinsas sugebėjo Vakarų valdžios elitą įtikinti, kad reikalinga kontroliuoti vertybinių popierių rinkos spekuliacinę stichiją ir nedarbą. Tačiau jau po Antrojo pasaulinio karo jo išmintingi patarimai buvo ryžtingai atmesti tų, kurie įkūnija nesunaikinamą kapitalo trauką prie didžiulių pelnų. Taip pat buvo nekreipiamas dėmesys į Valerstaino grėsmingus perspėjimus dėl TINA (“Thereisnoalternatives!”) ekstremistinės geopolitikos, kuri numatė niekieno neribojamą, laisvą kapitalų judėjimą ir socialinių programų nutraukimą, pavojingų pasekmių. Ir visi šie perspėjimai „iš dešinės“ buvo nutildyti liberalios demokratijos dogmos gynėjų choro. Kol netrinktelėjo krizė, iki pagrindų sukrėtusi jos tikėjimo simbolius. 

       Pati sąvoka „liberali demokratija“ pirmą kartą susikristalizavo prancūzo Aleksio Tokvilio galvoje ir buvo daugiau ar mažiau apibrėžta jo darbe „Demokratija Amerikoje“, XIX amžiaus viduryje. Tokvilis pareiškė, kad jis mato galimybę egzistuoti laisvei ir demokratijai, kai yra sąlygos laisviems piliečiams turėti lygias galimybes tuo pačiu vyriausybei nesikišant į jų ekonominių ir pilietinių laisvių sferą. Tačiau galimybių lygybė nepavyko, nebuvo apseita be valstybės kontrolės.

       Stebinantis dalykas, bet pačio termino „demokratija“ visai nėra, pavyzdžiui, JAV Nepriklausomybės deklaracijoje. Nepaisant to, ideologinė Laisvės (privačios nuosavybės supratimu) ir Demokratijos (suprantama, kaip kolektyvinė valdžia asmenų, turinčių nors kažkokią privačią nuosavybę, bet žinoma, ne indėnai arba afroamerikiečiai) sąjungos ideologinė chimera pradėjo savo triumfo pakilimą, kaip pagrindinė anglosaksų pasaulio modelio doktrina. 

                                                                                  Chimera

       Kame yra pradinis šios pretenduojančios į pasaulinį dominavimą ideologinės doktrinos chimeriškumas? Privataus savininko laisvė reiškia stiprinimą valdžios tų, kurie laimėjo lenktynes už išgyvenimą, kai tuo tarpu demokratija reiškia daugumos gyventojų valdžios vystymąsi ir stiprinimą, tai yra daugiausia kaip tik tų bėgimo paskui sėkmę „pralaimėtojų“, kurie realiai pasinaudoti laisve niekaip negali. Laisvė stipriesiems konfliktuoja su silpnųjų valdžia ir jų sukryžminimas pagimdo chimerą.

       Šią liberalios demokratijos doktrinos chimerą mokslo ir universitetų teoretikai pabandė išgelbėti, panaudojant „viduriniosios klasės“ smulkių privačių savininkų ir tarnautojų, kurių skaičius atseit privalo nuolat augti liberalios demokratijos sąlygomis, koncepciją. Taip gražiai buvo sumanyta teorija.

       Tačiau praktikoje veiksmams įsigaliojo dialektinės transformacijos dėsnis, pagal kurį bet kuri teorinė utopija neišvengiamai pavirsta į savo priešingybę, į antiutopiją, kada „lojali“ ir „laisva“ rinkos konkurencija „demokratinių“ teisių ir laisvių ribose pakrypo į oligarchijos ir monopolijų prievartą, o patys demokratijos institutai pavirto į ekonominių ir politinių elitų įamžinimo efektyvius instrumentus.

       Sparčiai vystantis informacinėms technologijoms daugelis XX  amžiaus pabaigos teoretikų įžiūrėjo tam tikrą naują „postindustrializmo“ erą, kaip liberalios demokratijos naujų pasaulinių pergalių pranašą. Atrodė, kad elektroninių „Twitter‘io revoliucijų“ banga prieškrizinėje epochoje, patvirtino šią avangardo teoriją. Tačiau pats Vakarų „postindustrializmas“ greitai pasibaigė tuo, kad Kinija pasiėmė sau pasaulio didžiosios industrinės valstybės funkciją ir pradėjo sėkmingai patenkinti Vakarų poreikius palyginus pigiomis ir santykinai kokybiškomis prekėmis. O informacinių technologijų gigantų dominavimas informacinių paslaugų pasaulio rinkoje, kartu su be precedento išaugusia piliečių ryšių informacine kontrole, vykdoma specialiųjų tarnybų, greitai išsklaidė liberalios doktrinos šalininkų iliuzinius lūkesčius. Ir jokios „postindustrinės“ informacinės technologijos nepajėgė sustabdyti kreditų krizės – žmogiško godumo, apsvaigimo visagalybe pasekmių.

       Taip sukryžmintos laisvės ir demokratijos teorinė chimera pavirto į begalines pilietines, regionines ir pasaulines krizes ir karus. Be to, bandymas išplatinti šią utopinę liberalios demokratijos doktriną iš nacionalinių struktūrų į viršnacionalines kiekvieną kartą pavirsdavo į savo priešingybę – stripriųjų diktatą silpniesiems. Žinoma, po „sėkmingųjų“ nesutaikomos kovos už laisvę ir demokratiją vėliava prieš „likusius“, viso „demokratinio“ - prieš „autoritarinį“ ir „totalitarinį“.

       Kovos už valdžią ir turtą sėkmė suformavo nacionalinio ir pasaulio elitų elgesį. Ir jie, nepaisant susirūpinimo dėl savo saugumo ir sutinkamai su elito motyvacijos įstatymu, kuris suformuluotas daugiau kaip prieš du tūkstantmečius metų didžiojo kinų mąstytojo Laodzi („Žmogaus kelias toks – stiprūs būtinai stiprėja, silpni neišvengiamai silpnėja“), o po to, XIX amžiuje politinio ekonomisto Markso performuluoti, kaip Kapitalo motyvacijos dėsnis, pradėjo kenkti savo egzistencijos – kredito, tai yra pasitikėjimo pamatams.

       Natūralu, kad žmogaus egzistavimas pasaulinės pasitikėjimo krizės sąlygomis tampa nepakeliamas, nusivylusios ir skurstančios masės, skurstanti „vidurinioji klasė“, o taip pat skurstančios „trečiojo pasaulio“ šalys pradeda protestuoti. Tada pasaulio ekonomikos laivas įplaukia į pavojingiausių rifų zoną tarp Skilės laisvės ir Charibdės demokratijos. Tada sugriaunama stabdžių ir atsvarų nacionalinės ir pasaulio sistemos, tada ateina liberalios demokratijos ruduo, pažymėtas akyse protingėjančių gyventojų sukilimais, o taip pat klastingomis „demokratinėmis revoliucijomis“, kurių metu elitas vėl bando persidalyti valdžią ir turtą savo naudai, įprastai panaudodami liberalų dogmatinį fundamentalizmą. 

                                                           Postscriptum

       ...Lapkričio mėnesio pačioje pabaigoje mes su savo senu draugu, verslininku, nuostabiu ir įžvalgiu žmogumi, važiavome iš Butučeno kaimo į Kišiniovą per pritylusią, ekonomine ir politine krize prislėgtą Moldaviją. Vienas iš jo sūnų išvažiavo į JAV, kadangi liberalių jėgų pergalė virto tragedija jos jaunajai kartai. Ir staiga jis netikėtai pasakė: „Ši krizė Europoje guli ant Ispanijos socialistų sąžinės... Apskritai visų socialistų. Tai jų socialinės apsaugos politika mums visiems nieko gero nedavė!“. 

       Aš jam nieko neatsakiau – jis gyveno vis dar šventai įsitikinęs, kad liberalų demokratų doktrina yra vienintelis teisingas kelrodys žmonijai. Ir nesuprantu, kodėl staiga netikėtai prisiminiau ironiškus žodžius, kuriuos pasakė diplomatijos karalius Taleiranas apie Burbonus: „Jie labai nukentėjo, tačiau nieko neišmoko!“

       Už automobilio langų plaukė šaltas ir nerimą keliantis ruduo. „Liberalios demokratijos ruduo...“ – kažkodėl taip pagalvojau ir nusprendžiau paimti rašiklį...

Viktor‘as Borševič‘ius (Moldavija), 2011-12-08

Šaltinis: Fondsk

Susiję:

Kapitalizmas – tai blogis

Leninas gyveno, Leninas gyvas, Leninas vėl teisus?

„Katastrofų kapitalizmas“

Šokiruojanti tiesa