„Prisiminimas apie apiplėšimą“ („Memoria del saqueo“) – tai argentiniečių 2004 metais sukurtas filmas. Filmo režisierius, scenarijaus autorius Fernandas Solanas – Argentinos kairysis politikas, deputatas, 2007 ir 2011 metais kandidatavęs į prezidentus.

       Filmo pradžioje klausiama, kodėl tokioje gamtiniais ištekliais turtingoje valstybėje, kaip Argentina, yra toks didžiulis skurdas. Atsakymas tinkamas daugeliui valstybių: didžiulės užsienio skolos, politikų ir valdininkų korupcija, godumas. Todėl, žiūrint filmą, savaime mintys nukrypsta į Lietuvą, atrandi daug panašumų tarp Lietuvos ir Argentinos įvykių, ir politinės, ekonominės, socialinės padėties. Ir tuo nereikia stebėtis. Juk Lietuvoje pritaikytas tas pats agresyvus ir nusikalstamas „Čikagos berniukų“ neoliberalizmo modelis, tarnaujantis užsienio bankų ir transnacionalinių korporacijų interesams bei vietiniam korumpuotam politiniam elitui ir turtingųjų sluoksniui. 

       1989 metais Argentinos prezidentu tampa Karlosas Menemas – išvaizdus ir charizmatiškas vyras, turintis puikius oratorinius sugebėjimus ir įvaldęs “makaronų kabinimo” meną. Po rinkimų šis Argentinos ir tautos gelbėtojas iškart pamiršta savo pažadus rinkėjams. Senatorius Antonijus Kafieras sako, kad išdavystė politikoje yra įprastas dalykas, ji yra politikos dalis. Nemeluosi, nelaimėsi, nes jei sakysi tai, ką galvoji, tada už tave niekas nebalsuos.

       Kažkodėl žiūrint K.Menemo atėjimą į valdžią prisiminiau Lietuvą 1990 metais. Juk tada ir mes turėjome savo gelbėtojus, gelbėjančius nuo Sovietų Sąjungos, žadančius gražų rytojų nepriklausomoje Lietuvoje. Gal todėl, kad buvo (ir yra) maždaug tas pats, kas ir K.Menemo vadovaujamoje Argentinoje: didžiulė korupcija, valstybinio turto prichvatizacija, pusvelčiui privatizuotų įmonių uždarymas, kaip to pasekmė didėjantis gyventojų skurdas ir nedarbas, kuris dabar būtų žymiai didesnis, negu yra, jeigu gyventojai masiškai neemigruotų iš Lietuvos.  

       Filmą verta pažiūrėti. Stebint kitus ir jų istorijas, geriau pradedi suprasti įvykius savo valstybėje, tuo pačiu galima pasimokyti iš jų patirties ir klaidų. Nuo 1990 metų Lietuva pasuko į kapitalizmo šunkelį, o pastaruosius metus sparčiai rieda žemyn, valstybės skola jau pasiekė 44,6 mlrd. Lt. ir jeigu nesustos, ir nepasuks atgal, mūsų visų laukia bedugnė. Tik ar po daugiau kaip 20 metų važiavimo įmanoma sustoti, kur stabdžiai?

2012-04-14

Susiję:

Darbininkai užima įmones

Kapitalizmas – tai blogis

Šokiruojanti tiesa