Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Paralelinis finansų pasaulis

http://globalfinancials-lb.com       Pasaulio lupikautojai jau seniai įsivaizduoja esantys dievais. Pasirengę prisilyginti Kūrėjui, jie ėmėsi kurti savo pinigų ir finansų pasaulį iš nieko, pinigus daryti „iš oro“. Taip greta matomo finansų pasaulio ėmė atsirasti nematomas, paralelinis pasaulis.

       Matomas finansų pasaulis– tai komerciniai bankai, fondai, investicinės kompanijos, centriniai bankai, finansų ministerijos; tai finansų rinkos (akcijų, valiutų, pinigų ir kredito, draudimo), finansinės priemonės (obligacijos, akcijos, derivatyvai, kitos vertybinių popierių rūšys) ir pan. Matomas finansų pasaulis atsispindi įvairiose ataskaitose, oficialioje statistikoje, yra finansų reguliatorių, parlamentų, audito rūmų, žiniasklaidos, ekspertų bendrijos ir pan. akiratyje. Matomo finansų pasaulio funkcionavimą reglamentuoja konstitucijos, įstatymai, tarptautinės sutartys. 

       Apie nematomo finansų pasaulio egzistavimą didžioji dauguma žmonių išvis nė neįtaria. Tai pirmiausia tarptautinės finansų sistemos taip vadinamas šešėlinis sektorius - finansų institutai ir finansų operacijos, kurios yra ofšorų priedangoje ir iškrenta iš finansų reguliatorių (centrinių bankų, finansų ministerijų, vertybinių popierių komisijų ir pan.) akiračio. Šešėlinio finansų sektoriaus mastus galima tik nuspėti, nes šešėlinio pasaulio gyventojai reguliuojančioms institucijoms neatsiskaito, statistinės atskaitomybės valstybės atitinkamoms institucijoms nepateikia. Tarp šio pasaulio gyventojų – organizuotos nusikalstamos grupuotės, susijusios su narkotikų verslu, ginklų prekyba, vergų prekyba ir pan. Tai net ne „pilka“, o „juoda“ ekonomika, pažeidžianti visas baudžiamosios teisės normas. Ekspertų vertinimais, jos apyvartos siekia keletą trilijonų dolerių per metus... Be to, šešėliniame sektoriuje yra įvairių struktūrų, kurios nesislepia pogrindyje. Daugelis iš jų, nesislėpdamos, fiziniams ir juridiniams asmenims siūlo savo įvairias paslaugas. Pavyzdžiui, apribotos rizikos fondai, kurie užsiima įvairiomis spekuliacijomis. Arba respektabilūs bankai, siūlantys private banking (klientų pinigų investavimas ofšorinėje jurisdikcijoje) paslaugas. Tokios struktūros įkyriai save ir savo abejotinas paslaugas reklamuoja žiniasklaidoje. Jie paprasčiausiai iškrenta iš teisinės ir finansų kontrolės, gyvena ne pagal bendrosios civilinės teisės įstatymus ir tarptautinės teisės normas, o pagal savo supratimą. Paskutinė krizė buvo labai gili, buvo plačiai apėmusi (praktiškai visą pasaulį) ir truko ilgai būtent dėl šešėlinio finansų sektoriaus hipertrofuoto vystymosi (daugelio mokslininkų įsitikinimu, ši krizė nepasibaigė, praėjo tik pirma jos „banga“ (i)). 

       Nematomas, arba paralelinis, finansų pasaulis neapsiriboja „šešėliu“. Tam tikrą jo dalį galima pavadinti slapta. Slaptas finansų pasaulis labai įvairus ir pilnai nežinomas niekam. Tai finansinio pobūdžio įvairių santykių ir susitarimų visuma, kurie sukuriami slaptai nuo žmonių, parlamentarų, oficialių finansinių žinybų ir tarptautinių organizacijų. Ryškiausias pavyzdys – slapti tarpvalstybiniai susitarimai. Kai kurie iš jų tapo viešai žinomi (daugiausiai JAV ir Didžiosios Britanijos finansiniai susitarimai su Vokietija po to, kai į valdžią atėjo Hitleris). Dar daugiau yra slaptų susitarimų tarp privačių struktūrų pavyzdžių. Visų pirma, bankai tradiciškai sudarydavo ir toliau sudaro kartelinius susitarimus, tai yra antimonopolinių įstatymų pažeidimas. Pakanka prisiminti 2012 metais įsiplieskusį skandalą dėl slapto susitarimo tarp stambiausių bankų, kurie manipuliavo LIBOR palūkanų normomis.       

       Apie konkrečius slaptus sandorius ir sutartis paprastai žino vienetai. O nereikalingus ir atsitiktinius liudininkus „žinantys“ pašalina nesvyruodami. Šis slaptas finansų pasaulis pradėjo formuotis seniai. Jis veikė ir toliau galingai veikia ne tik pasaulio ekonomiką ir tarptautinius finansus, bet taip pat daugelio valstybių politiką ir tarptautinius santykius.

                                                                                           * * *

       Šiandien internete yra įvairios medžiagos, susijusios su slaptais finansais. Pagrindinėmis šiose publikacijose yra dvi tarpusavyje susijusios temos.

       Pirmojo tema: „juodasis“ auksas. Tai apibrėžiama, kaip geltonas metalas, kuris yra dalies centrinių bankų, privačių pasaulio bankų, kitų organizacijų seifuose ir rūsiuose. Manoma, kad šio metalo kiekis neva daug kartų viršija visų pasaulio valstybių oficialias aukso atsargas; žinoma, kad toks „juodasis“ auksas neatsispindi nei balansuose, nei statistikoje, būdamas labai slaptomis atsargomis (ii).

       Antra tema: JAV Iždo ir Federalinės rezervų sistemos obligacijos, kurių data priklauso laikotarpiui tarp dviejų pasaulinių karų. Sensaciją šiai temai suteikia astronominiai skaičiai: vertybinių popierių nominalai skaičiuojami šimtais milijonų dolerių, o bendros rastų obligacijų paketų sumos – trilijonais dolerių.

       Abi temos labai painios. Oficialios pinigų institucijos, tame tarpe FED ir JAV Iždas, beveik visiškai tyli dėl įvykių, turinčių ryšį su nematomo finansų pasaulio vertybiniais popieriais ir auksu. Štai trumpa paslaptingų vertybinių popierių su daugeliu nulių pasirodymo kronika.

       Pirmas man žinomas nutikimas įvyko prieš dešimt metų. Apie jį 2003 metų spalio 28 d. papasakojo britų laikraštis „The Independent“ (iii), pranešęs apie vieną britų teismo ekspertą Gremą Holksvortą, kuris kartu su Kanados gyventoju Maiklu Slamažu (buvusiu Jugoslavijos piliečiu) dar 2001 metais bandė „padėti“ keletą 1934 metų pavyzdžio JAV Iždo obligacijų į Kanados imperijos komercinį banką Toronte. Abu buvo sulaikyti, tyrimas išsiaiškino, kad jie turėjo vertybinių popierių paketą, kurių bendra suma 2,5 trln. dolerių. JAV valdžios institucijos pareiškė, kad popieriai yra netikri. Bylos procesas vyko Londono teisme, atsakovai tada pirmą kartą teismo posėdyje paviešino taip vadinamų Morgentau obligacijų atsiradimo versiją (iv). Jie jas siejo su „juoduoju“ auksu, kurį JAV monetarinės valdžios institucijos gavo iš Kinijos, iš Čano Kaiši (v). Ši istorija didelio atgarsio pasaulio žiniasklaidoje nesusilaukė.   

       Antras nutikimas įvyko 2009 m. birželio 3 d. Įvykio vieta – Italija, nedidelė Čiaso geležinkelio stotis, esanti greta Šveicarijos sienos. Italijos policija suėmė du Japonijos piliečius, kurie per sieną į Šveicariją bandė nelegaliai pervežti JAV obligacijas, kurių bendra suma 134 mlrd. dolerių. Pagal policijos duomenis, vyrai vertybinius popierius paslėpė diplomato dugne ir buvo sulaikyti patikrinimo metu. Įtariamieji asmenys gabeno iš viso 259 obligacijas. Dešimties iš jų nominalas buvo 1 mlrd. dolerių už kiekvieną, likusios 249 obligacijos kainavo po 500 mln. dolerių kiekviena. Ši istorija sulaukė didelio viešumo. Joje daug keisto ir nesuprantamo. Visų pirma, iš pradžių buvo pranešimai (iš Italijos pusės), kad vertybiniai popieriai yra tikri, o po to sekė informacija (su nuoroda į JAV šaltinius), kad jie yra padirbti. Dviejų japonų bylos išvis pradingo.

       Trečias nutikimas įvyko Ispanijoje vos po dviejų mėnesių po japonų sulaikymo Čiase. Informacijos pateikimas apie šį įvykį skirtingai nuo ankstesnio buvo labai skurdus. Buvo kalbama apie vagystę ir Ispanijos valdžios institucijų atliktą vertybinių popierių, kurių suma 1,64 trln. dolerių, konfiskavimą. Ispanijos žiniasklaidoje jie buvo pavadinti „Federalinio rezervų banko įkeitimo lakštais“.

       Ketvirtas nutikimas, kuris vyko prieš metus, yra stambiausias ir garsiausias reikalas. Pirmoji apie tai 2012 metų vasario 17 d. pranešė „Associated Press" agentūra, kuri perdavė naujieną apie viename iš Šveicarijos bankų (Ciuriche) atliktą vertybinių popierių už 6 trln. dolerių konfiskavimą. Banko pavadinimas nebuvo paviešintas. Kažkodėl popierių paėmimo operacijai Šveicarijos teritorijoje vadovavo Italijos policija. Netrukus atsirado šiek tiek daugiau informacijos. Žiniasklaida pranešė, kad vertybinių popierių emisijos data yra 1934 metai. Į Šveicariją jie atvyko 2007 m. iš Honkongo. Pažymėtina, kad žiniasklaida vertybinius popierius vadino įvairiai: „JAV obligacijos“, „JAV Iždo obligacijos“, „FED obligacijos“, „valstybės iždo bilietai“. Didelis skirtumas buvo ir kitur: pavyzdžiui, vertybinių popierių nominalas svyravo nuo 1 mlrd. iki 100 mln. dolerių. JAV valdžia tvirtai pareiškė, kad radinys Ciuriche – tai padirbtų popierių krūva.  

       Išvardinti įvykiai papildomi informacija, turinčia ryšį su „juodojo“ aukso ir jo atsargų atsiradimu šiuo metu. O taip pat pikantiška informacija apie ypatingą JAV specialiųjų tarnybų susidomėjimą „netikrais“ popieriais. JAV specialiosios tarnybos (pirmiausia CŽV) organizavo iki karinių obligacijų turėtojų paiešką ir šių vertybinių popierių paėmimo operacijų vykdymą. Taip leidyklos „Dandellion Books“ direktorė Kerolė Adler dar beveik prieš dešimt metų (2003 m. spalio 31 d.) tinklalapyje Rense.com paviešino pranešimą spaudai, kuriame pranešė apie kontaktą su CŽV insaideriu, kuris jai papasakojo apie „okultinę ekonomiką“ ir apie vertybinių popierių paieškos ir paėmimo operacijas (vi). 

       Pabandysime suprasti šį galingą ir drumstą informacijos srautą ir įvertinti, kiek iš tikrųjų galima pasitikėti JAV valdžios institucijų oficialiais pareiškimais apie tai, kad vertybiniai popieriai su daugeliu nulių yra klastotės.  

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

 (i) Smulkiau žiūr.:

Pasaulio ekonomikos „juodosios skylės“;

Šokiruojantys duomenys apie bankų verslą;

Pasaulio narkotikų mafija ir bankai. Temos įvadas (I);

(ii) См.: В.Ю. Катасонов. "Черное» золото «драконов" и ФРС США". Части 1,2,3 .

(iii) Paul Vallely. "Who wants to be a trillionaire?" // Independent 28 October 2003.

(iv) Vertybiniai popieriai buvo pavadinti Henrio Morgentau jaunesniojo (1891-1967) vardu, kuris buvo JAV finansų sekretoriumi 1934-1945 m. (t.y. laikotarpyje, kai F.D.Ruzveltas buvo JAV prezidento poste).

 (v) Подробнее см.: Евгения Андреева. "Дело о мошенничестве на 2,5 триллиона (!) долларов" // "Еженедельник 2000", 19.09.2003.

(vi) Nurodyta leidykla paskelbė apie knygos, kurioje nurodytas insaideris skaitytojams rengėsi papasakoti detales apie JAV specialiųjų tarnybų veiklą nustatant „slaptas“ obligacijas, parengimą išleidimui. Tačiau jis netikėtai numirė, o knygos rankraštis paslaptingai dingo.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

 

       Taigi, JAV oficialios valdžios institucijos apsiriboja lakoniškais pareiškimais apie tai, kad visame pasaulyje konfiskuojami vertybiniai popieriai su nominalais, turinčiais šimtus milijonų, net milijardus dolerių yra klastotės. „Tai gabalas popieriaus, ant kurio kažkas atspausdinta“, - pasakė Brajanas Liris, JAV Iždo departamento Slaptos tarnybos spaudos atstovas, apie 1 milijardo dolerių obligacijas su prezidento Vilsono atvaizdu. „Jos neturi jokios vertės“.

                                                                                        * * *

        O štai nepriklausomi ekspertai pakankamai smulkiai komentuoja šiuos įvykius. Ir be to bando atskleisti tokių „klastočių“ atsiradimo motyvaciją: „nuo atskirų žmonių siekimo praturtėti iki planų sugriauti šiuolaikinę finansų sistemą, pastatytą ant JAV dolerio... Kai kas įrodinėja, kad popieriai yra tikri, o Amerika tiesiog nenori už juos mokėti. Asmeniškai aš manau, kad dūmų be ugnies nebūna. Manau, kad triukšmingą „suklastotų“ vertybinių popierių atskleidimo kompaniją suplanavo ir organizavo JAV bankininkai ir finansininkai, esant CŽV ir kitų specialiųjų tarnybų paramai. Jie periodiškai į apyvartą pradėjo mesti klastočių „arkliškas dozes“, šia triukšmo uždanga siekdami uždengti vertybinių popierių atsiradimą, kurių padirbtais pavadinti niekaip negalima, bet už kuriuos jie tiesiog nenori mokėti.

       Ekspertams reikėjo kelių savaičių, kad nustatytų, kad tai yra meistriškai padarytos klastotės. Bet juk yra žinynai, kurie leidžia vos per kelias minutes sužinoti, kokius nominalus turėjo popieriai, kuriuos išleido JAV FED ir Iždas įvairiais metais. Apskritai tai tam net žinynų nereikia. 1934 metais 1 mlrd. dolerių nominalų net teoriškai negalėjo būti. JAV federalinio biudžeto kasmetinės išlaidos po Pirmojo pasaulinio karo iki 1934 metų buvo 2-4,6 mlrd. dolerių intervale. Į valdžią atėjus Ruzveltui ir jo „naujam kursui“ biudžeto išlaidos pradėjo augti. Tačiau ir 1936 finansiniais metais jos sudarė tik 8,2 mlrd. dolerių. Biudžeto deficitai prieš karą buvo matuojami kelių milijardų dolerių dydžiais. T.y. norint „užkimšti“ federalinio biudžeto skylę, Amerikai kiekvienais metais būtų reikėję tik po keletą vertybinių popierių. Bet popierių su tokiais nominalais, net esant dideliam norui, tais laikais niekas nebūtų galėjęs nupirkti. Aš jau nekalbu apie tai, kad tokio noro niekas neturėjo. Norint finansuoti karines išlaidas, visiems buvo reikalingi grynieji pinigai. Hitleriui JAV bankininkai davė 1 mlrd. dolerių kreditą(iškart po jo atėjimo į valdžią). Tais laikais precedento neturinti suma! Ekvivalentiška vienam vertybiniam popieriui, vadinamam „Morgentau obligacija“. Įvertinus dolerio nuvertėjimą, šiandien ant tokios obligacijos reikėtų pastatyti mažiausiai 100 mlrd. dolerių nominalą. Pagalvokite: ar kas nors šiandieninėmis sąlygomis pasirengęs įsigyti tokį vertybinį popierių? Bent jau savanoriškai?

                                                                                         * * *

       Esmė yra ta, kad pinigus ir vertybinius popierius galima įgyti savo noru, o galima verčiant atkišto pistoleto arba automato. Faktiškai pistoleto (automato) turėtojas iš aukos reikalauja turto, o mainais gali duoti įvairius popierius, kad susidarytų regimybė to, kad tai yra civilizuotas sandoris, o ne banditiškas apiplėšimas. Būtent ant to statoma visa šiuolaikinė finansų ir ekonomikos sistema. Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos valstybės į „auksinio milijardo“ zoną tiekia naftą, grūdus, maisto prekes, pramonines prekes, o joms mainais leidžia nusipiešti skaičiukus, kuriuos priimta vadinti „užsienio valiutos atsargomis“. Šios „atsargos“ gali tik augti, leisti jų negalima esant sukurtai mirties baimei. Baimė palaikoma padedant bombonešiams ir JAV šeštojo karinio jūrų laivyno. Bombos ir raketos – tai pats patikimiausias JAV dolerio ir JAV Iždo skolos vertybinių popierių užtikrinimas. Hitleris karo išvakarėse ir jo metu sudarė kliringines sutartis su daugeliu Europos valstybių, pumpavo iš jų išteklius, Vokietijos neigiamas saldo už kliringinius atsiskaitymus nesustojamai augo. Tačiau fiureris net ir negalvojo apmokėti savo skolas toms valstybėms, kurias jis laikė savo vasalėmis.

       Štai ir Amerika laiko veltui negaišo, pasinaudodama karine įtampa Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, siekdama sugauti riebesnius kąsnelius. Vienu iš tokių riebių kąsnių buvo auksas ir kitos vertybės, kurios šimtmečiais buvo kaupiamos Kinijoje. 4 –ame dešimtmetyje Guomindano režimo lyderis Čanas Kaiši kontroliavo šalyje didžiąją dalį aukso ir kitų turtų. Tačiau tais turtais susidomėjo Japonija ir JAV bankininkai. Be to, Amerika žaidė dvigubą žaidimą: stūmė Tekančios saulės šalį įsiveržti į Kiniją, bet tuo pačiu save vaizdavo, kaip Kinijos draugę ir gynėją. Visų pirma, Čanui Kaiši siūlė tokią „paslaugą“, kaip Kinijos aukso ir kitų vertybių priėmimą „saugojimui“. O kad visa tai padoriai atrodytų, JAV bankininkai mainais į brangenybes siūlė savo obligacijas su labai dideliais nominalais. Galima suprasti, kad bankininkai nuo pat pradžių nesirengė Kinijai grąžinti vertybes, todėl jų labai nejaudino tai, kokie nominalai stovės ant vertybinių popierių. Žinoma, Čanas Kaiši puikiai suprato, kokią „paslaugą“ jam siūlė bankininkai, tačiau buvo taip įvarytas į kampą, kad negalėjo nesutikti su šiuo sandoriu. Kaip to rezultatas, jis gavo obligacijas su 100 mln. dolerių nominalais kiekviena, iš viso už 25 mlrd. dolerių sumą. Dydis tais laikais astronominis. Mainais FED bankininkai gavo auksą, sidabrą, brangakmenius, įvairius Kinijos meno dirbinius, antikvariatą, juvelyrinius dirbinius. Žinoma, ne 2mln. tonų aukso, kaip mums kai kurie „ekspertai“ praneša. Pagal kai kuriuos vertinimus, taip vadinamas monetarinis auksas (standartiniai luitai) sudarė ne daugiau kaip 100 tonų. Likusi dalis – juvelyriniai dirbinai, antikvariatas, Kinijos meno dirbiniai ir pan. Nekelia jokių abejonių, kad tokia dosni „dovana“ Amerikai iš Kinijos lyderio sumažino recesijos sunkumą, suteikė papildomus išteklius F.Ruzvelto „naujo kurso“ vykdymui, o taip pat ekonomikos parengimui pasauliniam karui.

       Egzistuoja įvairios versijos, kokiomis sąlygomis remiantis buvo sudaryta ta sutartis. Mano požiūriu, tikroviškiausia versija yra vokiečių teisininko Artūro Sterno, kuris pakankamai įsigilino į „padirbtų obligacijų“ temą. Jis pažymi, kad: a) obligacijos buvo ne vardinės, o pareikštinės; b) obligacijų veikimo terminas buvo nustatytas 30 metų (t.y. obligacijų apmokėjimas turėjo įvykti 1964 metais; c) obligacijų turėtojas neturėjo teisės į išankstinį obligacijų apmokėjimą (t.y. aukso ir kitų vertybių sugrąžinimą), bet gavo rentą, kurios dydis 4 procentai nuo nominalo (t.y. po 4 mln. dolerių už kiekvieną vertybinį popierių). Pažymėtina, kad Čanas Kaiši, kaip vienintelis obligacijų turėtojas, nė karto už jas negavo palūkanų.

       Štai ką Artūras Sternas pasakoja apie vertybinių popierių likimą, kurie atiteko Čanui Kaiši. Iš Guomindano lyderio rankų neva jie perėjo į Stalino rankas. Stalinas, supratęs, kad už šiuos popierius iš amerikiečių negaus nė sudilusio skatiko, nusprendė juos padovanoti Hitleriui. Sterno nuomone, tai buvo padaryta iškart po 1939 metų Nepuolimo pakto tarp TSRS ir Vokietijos pasirašymo. Pagal Sterno versiją, Hitleris pabandė vertybinius popierius pateikti JAV bankininkams, bet iš jų gavo grubų ir kategorišką atsisakymą. Taip popieriai ir buvo saugomi Reicho banko seifuose iki karo pabaigos, o po to tapo sovietinės armijos trofėjumi. Tikriausiai nelabai reikėtų pasitikėti detektyviniu siužetu, kurį pateikė Sternas, bet pradiniame jo versijos punkte jis visiškai teisus: už 1934 metų „slaptų“ obligacijų yra realus sandoris, kurio pagrindinėmis figūromis buvo finansų ministras Henris Morgentau jaunesnysis ir JAV prezidento patarėjas, milijardierius Bernardas Baruchas.

                                                                                        * * *

       Tai ar 1934 metų vertybiniai popieriai yra tikri ar netikri? Tarp jų yra ir vieni, ir kiti. Vienareikšmiškai padirbti, suklastoti popieriai yra tie, kurie padaryti mūsų laikais. Yra keletas požymių, pagal kuriuos galima atpažinti tokias klastotes. Pavyzdžiui, vertybinius popierius su 1 mlrd. dolerių nominalais drąsiai galima išmesti į šiukšlių kibirą. Šiandien klastočių daug, proporcija yra maždaug 10 : 1 pagal santykį su vertybiniais popieriais, kurie iš tikrųjų buvo išleisti prieš Antrąjį pasaulinį karą.

       O ką galima pasakyti apie prieškario vertybinius popierius? Jie tikri ta prasme, kad iš tikrųjų buvo spausdinami JAV bankininkų ir finansininkų. Bet jie padirbti ta prasme, kad buvo leidžiami slapta nuo žmonių, JAV Kongreso, reguliavimo ir priežiūros institucijų. Tokius popierius, kalbant buhalterių kalba, galima priskirti nebalansiniams. Jie padirbti ta prasme, kad JAV bankininkai ir finansininkai iš pradžių nesirengė išpirkti šiuos popierius. Suteiksime žodį Rusijos finansų rinkų ir vertybinių popierių specialistui Michailui Čekulajevui: „Na, reikalas tas, kad dar 2000 m. aš pats asmeniškai rankose laikiau tokias obligacijas ir net analizavau bent nors kokio jų pritaikymo galimybes – pateikimą apmokėjimui, panaudojimą paskolų arba derivatyvų schemose. Tuo metu jų turėtoja buvo labai gerbiama visuomeninė organizacija... kuri užsiimti klastojimu jokiu būdu negalėjo. Be to, nei iš FED, nei iš JAV Iždo pareiškimų dėl vertybinių popierių netikrumo, atsakant į kreipimąsi į juos, nebuvo. Tiesa, ir kalbėti apie juos niekas iš jų noro neturėjo – nei iš vyriausybės valdininkų pusės, nei iš bankininkų pusės, nei iš investuotojų pusės...“ 

       Toliau M.Čekulajevas pateikia kito profesionalaus finansų rinkos dalyvio vertinimą: „Tik vienas senas obligacijų rinkos profesionalas pasakė tiesiog taip: „Popierius legalus, tikras, bet ant jo nieko nėra, - jis tuščias“. O po to papildė: „Jis smirda, kaip skunkas“. Žinoma, apie asmeninį vertybinių popierių pateikimą apmokėjimui apskritai nebuvo kalbama – esant tokioms sumoms paprasčiau surengti dingimą ne tik, kad atskirų asmenų, bet ir ištisų valstybių, o ne mokėti“.

       Vertybių keitimas į FED obligacijas nebuvo paprastu komerciniu sandoriu. Greičiau tai buvo politiniu sandoriu, be to, slaptu. O bet kuris slaptas sandoris turi tiek pliusus, tiek ir minusus. Jo „užtikrinimu“ yra asmeniniai susitariančių asmenų santykiai. Ir daugiau nieko. Jeigu tave šiame sandoryje „išdurs“, tai ir pasiskųsti nėra kam. Dažniausiai ir negalima. Štai ir Čanui Kaiši nebuvo kam pasiskųsti. Ir teko tylėti apie tą istoriją iki gyvenimo pabaigos. Suteiksime žodį anksčiau cituotam A.Sternui: „Visa šio sandorio esmė yra išimtinai individualiuose Čano Kaiši santykiuose su Ruzveltu, ir nors trastas buvo „išduotas pareiškėjui“, tai nuo pat pradžių nereiškė, kad pareiškėjas gaus pinigus. Trasto apiforminimas nebuvo banko operacija. Tai buvo politinis aktas. Vienos valstybės gelbėjimo aktas kitos valstybės sąskaita, ir JAV, kaip dėkingumo ženklą, Čanui Kaiši garantavo „amžiną draugystę“ ir paslapties išsaugojimą. Todėl bet kuris, įgijęs šiuos vertybinius popierius, pinigus galėtų gauti tik tuo atveju, jeigu tam būtų trasto „savininkų“ leidimas. Tai yra Čano Kaiši giminaičių arba patikėtinių. Užrašas ant banko obligacijos, kad ji išduota „pareiškėjui“ – buvo formalus ir jokio praktinio vaidmens nevaidino. Esant slaptam sandoriui įvyko nonsensas: formaliai, iš juridinės pusės šių popierių reikšmingumą garantavo JAV Federalinė rezervų sistema. Juridiškai – tai buvo 100% tikros obligacijos ir sertifikatai. Bet nuo pat pradžių už šiuos vertybinius popierius JAV neplanavo atsiskaityti nė su nieku, išskyrus Čaną Kaiši arba jo patikėtinius. Aš neatmetu, kad ir pats Čanas Kaiši galėjo nieko negauti, jeigu Stalinas nebūtų atėmęs trasto. Čanas Kaiši nebūtų turėjęs kam skųstis tuo atveju, jeigu auksas nebūtų grąžintas. Jis apie tai žinojo. Todėl jo visi veiksmai gali būti kvalifikuojami vienareikšmiškai – valstybės išdavystė. Guomindano pirmininkas pavogė neįkainuojamus ir unikalius savo šalies lobius, vadovaudamasis savo asmeniniais savanaudiškais planais“.  

                                                                                      Išvados

       1. JAV FED bankininkai jau seniai prisikimšo kišenes iš operacijų, susijusių su įvairių valstybių ir tautų apiplėšimu. Metodas vienas ir tas pats – realius išteklius, prekes, vertybes pakeisti į popierėlius. Nesvarbu kaip tie popierėliai vadinasi – „FED obligacijos“, „JAV iždo obligacijos“, „JAV doleriai“ ir pan. Visose šiose operacijose emitentas (vertybinius popierius leidžianti organizacija) iš anksto neketina įvykdyti savo įsipareigojimų. Popierių emitentu formaliai gali būti tiek JAV Iždas, tiek ir federaliniai rezervų bankai. Abiem atvejais už šių organizacijų stovi vieni ir tie patys asmenys – bankininkai, pasisavinantys visų valstybių ir tautų gamtos išteklius, auksą, kitas vertybes.

       2. Supratimas, kad finansų pasaulis susideda ne tik iš matomos dalies, bet taip pat nematomos dalies, sukuria sąlygas pasaulio politikos ir tarptautinių santykių daugelio paslapčių iššifravimui. Galima sutikti su vokiečių ekspertu Artūru Sternu, kad toks supratimas leidžia visiškai naujai pažiūrėti į Antrojo pasaulinio karo ir pokarinio pasaulio sutvarkymo istoriją.

        3. Galima tikėtis, kad artimiausiu laiku FED bankininkai toliau vykdys įvairias akcijas, nukreiptas į tai, kad išvengtų savo įsipareigojimų vykdymo pagal FED „slaptus“ vertybinius popierius. Pirmiausia, pasaulį jie užtvindys padirbtomis obligacijomis su astronominiais nominalais, siekdami visuomenėje sukurti tvirtą nuomonę, kad bet kokie vertybiniai popieriai su dideliais nominalais – tai klastotė. Be to, jie toliau, padedant specialiosioms tarnyboms, tęs FED „tikrų“ popierių turėtojų paiešką, juos neutralizuojant. Specialiųjų tarnybų kalba „neutralizacija“ reiškia arba nužudymą, arba popierių išpirkimą už simbolinę sumą (tarkime, už 1% nuo nominalios vertės). Pagal tai, kaip FED ir CŽV kartu sprendžia „slaptų“ obligacijų problemas, gerai matoma, kaip glaudžiai įvyko lupikautojų ir „apsiausto ir durklo riterių“ suaugimas.

       FED savininkų kova neutralizuojant „slaptus“ vertybinius popierius ir jų turėtojus yra dalis platesnės, nuo bet kurių savo įsipareigojimų visam pasauliui atsisakymo kompanijos. Šios kompanijos strategijos tikslas – FED bankų ir JAV iždo visų rūšių įsipareigojimų visokeriopas nuvertinimas tarptautinę finansų sistemą užtvindant FED spausdinimo mašinos produkcija, t.y. doleriais.

Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-03-16

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas