Muamarui Kadafiui kalbant per televiziją, NATO pabandė jį sunaikinti. Beveik visiškai buvo sunaikintas Libijos televizijos centras Tripolyje. Laimei, Muamaras Kadafis nenukentėjo.

       Šiandien aš turiu laimingų prisiminimų, ir kartu man liūdna, todėl, kad šią dieną mano senelis mirė Al Gadabio mūšyje. Mano senelis žuvo ten kartu su kitais 400 libiečių. Dabar, praėjus beveik 100 metų, Italija sugrįžta tam, kad pakartotų įsiveržimą. Man labai gaila, kad prisimenu šiuos įvykius, būtų daug geriau, jeigu aš juos pamirščiau.

       Noriu Berluskonio paklausti, kurgi mūsų draugystė, apie kurią tiek daug kalbėjome? Kur Italijos parlamentas? Kur Italijos draugai? Italija libiečiams suteikė didelį skausmą, libiečiai yra labai Italijos įžeisti, ir aš neturiu veto teisės, kad galėčiau užblokuoti šiuos libiečių jausmus.

       Mums kalbėjo, kad mes turime atkurti draugystę, bet mums melavo. Italija vakar bombardavo Sirtą.

       Mano draugai, Kinijos, Rusijos, Nigerijos, Pietų Afrikos, Portugalijos prezidentai – aš jūsų klausiu: ar JTO Rezoliucija 1973 buvo priimta tam, kad nustatyti neskraidymo zoną ar dėl to, kad naikinti libiečius?

       Libiją plėšo į dalis ir tai nepasibaigia. Jie uždaro priėjimą prie naftos, sprogdina uostus, bombarduoja namus, nutraukia tiekimą visko, kas reikalinga gyventojams, bombarduoja rezidencijas, kur vyksta susitikimai su kitų valstybių atstovais. Kai kalbama apie neskraidymo zoną – tai juk reiškia, kad neturi būti lėktuvų iš abiejų pusių, o visai ne tai, kad Libijos lėktuvai neturi skraidyti, o jūs darysite, ką užsimanysite ir bombarduosite viską, ką norėsite ir kur norėsite?!

       Jungtinių tautų organizacijos įstatymai – kam jie? Ar tam, kad libiečius kankinti badu ar tiesiog sustabdyti lėktuvus? Kur jūsų įstatymuose kalbama, kad reikia žudyti? Arba išjungti komunikacijas? Mums reikalingi telefonai, bet mūsų komunikacijos taip pat bombarduojamos.

       Prašau, mums reikalingas naujas susitikimas, mes prašome Putino tapti tarpininku, kad visa tai pasibaigtų. Jūs sakėte, kad reikia nutraukti Libijos bombardavimą, ir mes labai laimingi, bet jūs žinote, kad „Al Qaeda“ nesilaiko jokių tarptautinių įstatymų, ir aš Jus raginu, pažiūrėkite ir įsitikinkite, jog „Al Qaeda“ nenutraukia ugnies. Reikalinga, kad ugnis būtų nutraukta iš abiejų pusių, o ne vien tik iš vienos, ir aš žinau, kad dabar tai yra sunku.

       Mes esame visi libiečiai ir mes niekada nekariavome tarpusavyje, vyksta karas su Libija, o ne karas tarp brolių Libijoje.

       Aš prašau pasaulio bendruomenės ateiti į Libiją ir nutraukti bombardavimą. Iš savo pusės mes džiaugtumėmis, jeigu sustabdytumėme karą. Libiečiai – mano vaikai ir niekada nekariavo prieš savo tėvą.

       Libiečių šeimos prašo pagalbos, todėl kad mes atkaliai dirbome, kad turėtume namus, mašinas, pinigus ir kt.

       Žmonės Adždabijoje ir aš nenorėtų kariauti prieš Afganistano, Tuniso, Egipto ir t.t. piliečius. Adždabijos tauta – paprasti ir taikūs žmonės, nejaugi mes viso to nusipelnėme? Aš prašau Afrikos sąjungos ateiti ir pažiūrėti, kas vyksta Adždabijoje. Miestas turi būti laisvas nuo karo.

       O štai ką aš noriu pasakyti NATO:

       Jūs bombarduojate sieną, kuri sustabdydavo „Al Qaedos“ nusikaltėlius, ši siena būtų sustabdžiusi afrikiečių migracijos srautą į Europą. Todėl, kad šia siena buvo Libija. Idiotai.

       Jūs būsite pragare už afrikiečių pabėgėlių srautą ir už tai, kad maitinote „Al Qaedą“.   

       Aš sakau tiesą. Yra keturi dalykai, apie kuriuos aš norėčiau, kad jūs net negalvotumėte. Negalvokite apie tai net po šių bombardavimų.

1. Libijos politika. Libijos vidaus organizacijos sistema ir Libijos tauta – tai tik pačių libiečių rankose. Net aš negaliu to pakeisti. Tik libiečiai gali pakeisti savo valdymo sistemą.
2. Kadafis. Išeiti man ar ne – tai ne jums spręsti, šis pasirinkimas ne jūsų rankose. Šalies kontrolė buvo perduota libiečiams ir jų rankose buvo 40 metų. Mano senelė ir senelis, mano tėvai buvo nužudyti Libijoje ir niekada nepaliko savo šalies. Kiekvienas juoksis iš jūsų, jeigu jūs pakartosite tai. Mano žmonės myli mane, todėl, kad aš nemyliu jūsų, ir tai jūs žinote. Aš ne Libijos prezidentas, bet jeigu tai būtų galima, tauta išrinktų mane.
3. Nafta. Nesvajokite apie naftą. Nesvajokite, kad galite pavogti maitinimo produktus iš mūsų vaikų. Nemanau, kad mes sedėsime ir žiūrėsime į tai. Jūs galite daryti verslą su Libija, jeigu susitarsime, bet daugiau nieko.
4. Libija. Mes niekada nepakelsime baltos vėliavos. Sausumos operacijos pradžioje, visi Libijos gyventojai paims ginklus ir kovos!

       Mes gyvensime laisvi arba mirsime!

2011-04-30

http://www.fondsk.ru

Susiję:

Libija: daiktus vadinkime savo vardais      

Versija apie įvykius Libijoje                       

Dar viena Libijos karinio užpuolimo versija                 

Planinis tarptautinės teisės demontavimas – globalios valdžios nauja strategija

Irakas, Libija ir „Chosudovskio sąrašas“                           

„Trys storuliai“ ir amerikietiška svajonė                   

Muamaras Kadafis ir Vakarų cinizmas                   

P.K.Robertsas: „mes norime atsikratyti rusų ir kinų“