Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?
Kapitalizmas, nes galima praturtėti kitų sąskaita
23%
Socializmas, nes tai teisingesnė ir humaniškesnė santvarka, kuri grindžiama krikščioniškais mokymais
34%
Norėčiau gyventi komunizme
43%
Iš viso balsų: 35

Dienos informacija (day.lt)


Valstybės vadovų nužudymai ir tarptautinė teisė. Libijos precedentas

       NATO valstybių agresija prieš Libiją iškėlė eilę svarbiausių tarptautinės teisės klausimų. Vienas iš jų ypač aštrus, - Libijos vadovo nužudymas. Muamaro Kadafio rezidencija ne vieną kartą buvo apšaudoma raketomis. Per vieną eilinį  apšaudymą gegužės 1 d. naktį buvo nužudyti Kadafio sūnus ir trys jo anūkai...

    Valstybių ir vyriausybių vadovų nužudymai jau seniai nieko nešokiruoja.XIX amžiuje buvo nužudyti trys Bolivijos prezidentai, trys Urugvajaus prezidentai, trys JAV prezidentai, du Peru prezidentai, daug monarchų ir jų šeimos narių. ХХ amžiuje buvo nužudyti: Rusijos caras Nikolajus su šeima, Italijos, Švedijos, Serbijos, Grenados ministrai pirmininkai, JAV prezidentas, Afganistano trys prezidentai ir ministras pirmininkas, Bangladešo trys prezidentai ir trys ministrai pirmininkai, Burundžio Respublikos du prezidentai ir trys ministrai pirmininkai, Egipto prezidentas ir trys ministrai pirmininkai, du Liberijos prezidentai, Indijos du ministrai pirmininkai, Čado prezidentas, Irano prezidentas ir trys ministrai pirmininkai, Kongo Demokratinės Respublikos prezidentas ir ministras pirmininkas, Ruandos prezidentas ir ministras pirmininkas, Nigerio prezidentas, Nigerijos du prezidentai ir vienas ministras pirmininkas, prezidentai Venesuelos, Gvatemalos, Salvadoro... Šąrašas ne visas ir sakome su liudnu įsitikinimu – atviras.

       Į sąrašą neįeina valstybės veikėjų, kurie neužėmė oficialių postų (Amilkaro Kabralo, Eduardo Mondlano), nužudymai. Į jį neįeina ir valstybės vadovų „žūties“ atvejai. Neseniai kalbėjausi su vienu iš būvusiu Mozambiko vadovu, kuris vadovavo 1986 metais sudužusio Mozambiko prezidento Samoro Mašelo lėktuvo vietos apžiūrai. Mano pašnekovas pasakojo apie įtikinamus įrodymus, kurie rodė, kad lėktuvas buvo numuštas. Nusikaltimo kaltininkas – Pietų Afrikos rasistinis režimas politiniais sumetimais teisminio tyrimo nevykdė. Šis nužudymas istorijoje taip ir liko, kaip „lėktuvo avarija“.

       Į šąrašą nepateko ir daugelis kitų „keistų mirčių“. Taip iki šiol niekas nepaaiškino, kaip „atsitiko“, kad 1998 metais vieną ir ta pačią liepos 7 dieną staiga ir nesant jokių aiškių priežasčių mirė ir Nigerijos prezidentas S.Abačas, ir opozicijos lyderis, išrinktas prezidentu M.Abiola, be to, pastarasis mirė tiesiog per susitikimą su JAV ambasadoriumi. Pagal apsaugininko liudijimą, kuris buvo įpareigotas paragauti visus gėrimus ir maisto produktus, kurie buvo siūlomi Abiolai, jis tiksliai įvykdė savo pareigą, tačiau po to jam buvo įsakyta išeiti. Apsaugininkas išėjo, nepatikrinęs ar arbatos puodelyje, kurį JAV oficialus atstovas pasiūlė jo saugomam asmeniui, nėra nuodų. Ir ši istorija nieko nesudomino, joks teisminis tyrimas nebuvo atliekamas. Taip pat nebuvo tyriamas masinis visos Nepalo karaliaus šeimos nužudymas 2001 metais, nors išorės pėdsakas buvo pastebimas ir ten.

       Bandymus ištirti Ruandos prezidento ir ministro pirmininko nužudymus 1994 metais energingai blokavo ne kažkas, o Tarptautinis baudžiamasis tribunolas Ruandai. Ten tyriami tik tutsi tautos atstovų nužudymai, o Ruandos vadovų – hutų tautos atstovų nužudymas neįsipaišo į tutsi „genocido“ istoriją, kurią dabar rašo šis tribunolas. Karla del Pontė, būvusi vyriausioji prokurorė ne tik Tribunolo būvusiai Jugoslavijai, bet ir Tribunolo Ruandai, savo memuaruose spalvingai aprašo, kaip JAV ir kai kurių kitų valstybių atstovai blokavo jos bandymus pradėti tyrimą dėl Ruandos prezidento ir Burundžio prezidentų Ž.Chabiarimano ir S.Ntariamiro nužudymų (ši dviguba žmogžudystė buvo signalas pjautynių pradžiai Ruandoje).

       Į akis krenta keistas valstybių ir vyriausybių vadovų požiūris į šiuolaikinę tarptautinę teisę ir nužudymus: dauguma iš jų turi akivaizdų „išorinį pėdsaką“, tačiau tyrimai praktiškai nevykdomi. O tais atvejais, kai vis dėlto vykdomi, tai atliekama taip prastai, kad galima neabejoti dėl jų melagingų rezultatų. Daugelio politinių žmogžudysčių fone tarptautinė bendruomenė buvo „susirūpinusi“ tik dviem atvejais – dėl Libano buvusio ministro pirmininko R.Haririo nužudymo ir dėl Pakistano ministrės pirmininkės B.Bhutto nužudymo. Pirmosios žmogžudystės tyrimui buvo sukurtas Tarptautinis tribunolas, dėl antrojo – JT Tyrimo komisija. Ir tai viskas. Libanui Tribunolas buvo sukurtas 2008 metais ir kol kas nepaskelbė nei vieno kaltinimo. JT Komisija tyrianti Bhutto nužudymą 2010 metais baigė darbą, paskelbdama ataskaitą, kurioje apkaltino šalies valdžią tuo, kad neužtikrino tinkamos apsaugos ir tinkamų sąlygų tyrimui.

       Kiti valstybės vadovų nužudymai nedomina! 2010 metais rugsėjo mėn. JTO valstybės narės balsavo prieš siūlymą į JT Generalinės Asamblėjos darbotvarkę įtraukti klausimą “Valstybių ir vyriausybių vadovų nužudymų laikotarpyje nuo JTO įkūrimo ištyrimas”. Šio klausimo įtraukimą į JT GA sesijos darbotvarkę inicijavo Libija. Muamaras Kadafis yra valstybės vadovas, turintis ilgiausią stažą JTO. Jo 42 metų valdymo metų buvo nužudyta dešimtys įvairių pasaulio valstybių prezidentų ir ministrų pirmininkų. Jį patį ne vieną kartą bandė nužudyti, tame tarpe ir 1986 metais, kai JAV ir jos satelitai bobardavo Tripolį ir Bangazį. Ir štai dabar JAV – NATO vėl bando nužudyti Kadafį. Ir vėl, kaip ir 1986 metais, žūsta ne pats Kadafis, bet jo šeimos nariai.

       Vertinant situaciją Libijoje svarbu suprasti, kad nusikaltimas yra pati agresija, kaip ją bevadintų žiniasklaida. Žinoma, kad visi žmonių nužudymai, įvykdyti, kaip agresija, - tai visa eilė nusikaltimų, bet valstybės vadovo nužudymas – specialios rūšies nusikaltimas. Tai nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis – nužudymas pavojingu būdu. Nusikaltimo sumanymas yra nužudyti Kadafį ir nesvarbu, kiek dėl to žus civilių. Galima prisiminti Jugoslavijos prezidento Slobodano Miloševičiaus rezidencijos bombardavimą per 1999 metų NATO agresiją ir Kinijos ambasados Belgrade bombardavimą tomis dienomis. 2008 metais pasirodė informacija apie tai, kad KLR ambasados bombardavimas buvo sąmoningas: amerikiečiai žinojo, kad tuo metu ambasadoje buvo S.Miloševičius. Tai yra vėl kalbama apie valstybės vadovo bandymą nužudyti.

       Tęsiama JAV – NATO agresija prieš Libiją toliau didina jų nusikaltimų sąrašą. Kol egzistuojantys „kišeniniai“ tarptautiniai teismai tokie, kaip Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje rengia kaltinimą Kadafiui (apie ką jau paskelbė TBT prokuroras L.Morenas –Okampas), tarptautinė teisinė visuomenė turi atlikti savo – visuomeninį – teismą prieš pasaulinę niekšybę

       Balandžio 27 d. į Libiją atvyko JT, taip vadinama, Tarptautinė nepriklausoma komisija, visų rimtų žmogaus teisių Libijos Džamachirijoje pažeidimų ištyrimui. Kiek ji „nepriklausoma“ ir kokie jos tikri tikslai, rodo komisijos sudėtis. Komisijai vadovauja Šarifas Basiunis – pagrindinis Tribunolo Chartijos buvusiai Jugoslavijai sudarytojas. Komisijos sudėtyje yra „teisių gynėjas“ iš Jordanijos A.Haderas ir Filipas Kiršas iš Kanados. Be to, ne tik tai, kad Kanada yra NATO narė, bet F.Kiršas dar ir būvęs Tarptautinio baudžiamoje teismo pirmininkas!

       Nepaisant to, situaciją tikslingo JTO pavertimo į „moralinę pabaisą“, laiminančią vieną agresiją paskui kitą, tikriausiai dar galima pakeisti. Galų gale bent pabandyti tai padaryti būtina.

       Pirmiausia, reikia pagaliau suformuoti JTO Karinio štabo komitetą, kurį numato JTO chartija, bet kuris per 65 metus nė karto  nebuvo susirinkęs. Taip būtų galima užkirsti bandymus JT ST rezoliucijų vykdymą ir netgi aiškinimą suteikti įvairioms pašalinėms organizacijoms (NATO, ES ir kt.); vadovavimas karinėms operacijos galės būti vykdomos dalyvaujant Rusijai, Kinijai ir kitoms JTO valstybėms narėms.

       Antra,reikia iškelti klausimą dėl agresijos prieš Libiją JT Generalinėje Asamblėjoje, kurioje skirtingai nuo Saugumo Tarybos (kurioje posėdžiauja 15 valstybių), atstovauja visos JTO valstybės narės.

       Trečia, Libija dėl apsaugos gali kreiptis į JT Tarptautinį teisingumo teismą. Skundo nagrinėjimo laikotarpiu Teismas gali duoti nurodymą sustabdyti bombardavimą.

       Ketvirta, Rusija turi inicijuoti JT Saugumo Tarybos posėdžio sušaukimą dėl agresijos prieš JTO valstybę narę. Tokio posėdžio perspektyvos aiškios, bet svarbu kitas – negalima talkininkauti galutiniam tarptautinės teisės pavertimui į dulkių krūvą! Klaida (švelniai kalbant!) jau padaryta – Rusija „praleido“ rezoliucijas 1970 ir 1973. Tačiau dabar yra galimybė nors pareikalauti rezoliucijų, tegul ir išsigimusių, tegul šlykščių, bet nenumatančių bombardavimų!

       JT generalinis sekretorius Ban Ki Munas pareiškė, jog, pasirodo, kad Libijos valdžia „prarado savo legitimumą“. Generalinis sekretorius suklydo: ši formuluotė tinka ne Libijos valdžiai, o valstybių agresorių valdžioms ir, deja, pačiai JTO. JTO delegitimizacija yra rezultatas tyčinių veiksmų, tiek dalies jos valstybių narių, tiek organizacijos, kuriai vadovauja Ban Ki Munas. JTO delegitimizacija – tai dalis bendro planinio „chaoso“ proceso diegimo šiuolaikiniame pasaulyje ir teisėje.

       Libijos gynimas – tai ne tik draugiškos Rusijai ir rusams tautos gynimas, tai galbūt paskutinis šansas išgelbėti pagrindinę tarptautinę organizaciją ir kartu su ja Rusiją. Planuojamoje „Demokratijos lygoje“, kuris pagal ideologų sumanymą turi pakeisti JTO, Rusijai vietos nėra! Todėl Rusija turi būti pirmoje valstybių eilėje, kuri būtų prieš bandymus panaudoti JTO pagrindinius organus dėl jos pačios delegitimizacijos.

Aleksandr‘as Meziajev‘as, 2011-05-02

http://www.fondsk.ru

 

 

 

 

Susiję:

Muamaro Kadafio kalbos tiesioginiame Libijos televizijos eteryje stenograma

Libija: daiktus vadinkime savo vardais      

Versija apie įvykius Libijoje                     

Dar viena Libijos karinio užpuolimo versija                   

Planinis tarptautinės teisės demontavimas – globalios valdžios nauja strategija

Irakas, Libija ir „Chosudovskio sąrašas“                  

„Trys storuliai“ ir amerikietiška svajonė                    

Muamaras Kadafis ir Vakarų cinizmas                    

P.K.Robertsas: „mes norime atsikratyti rusų ir kinų“       

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas