Argentina prieš „USuotą tarakoną“

http://www.er24.com.ar       Argentina jau daugiau kaip 10 metų atkakliai kovoja su 2001 metų ekonomikos katastrofos pasekmėmis, kuri buvo sukurta liberalų, vadovaujamų TVF, pastangomis. Toje kovoje valstybė liko be užsienio paskolų, bet sugebėjo išlipti iš duobės. Kas ir kodėl Argentiną bando įgrūsti atgal ir ar sugebės prezidentė Kristina Kiršner atsilaikyti?

       „... Jeigu jūs išgyvenimui neturite gero ginklų rinkinio, įsigykite jį tiesiog dabar. Tegul tai bus vienas iš prioritetų – po maisto atsargų, vandens ir būsto. Nusipirkite bent vidutinio dydžio pistoletą, karinį pusiau automatinį šautuvą ir pistoletą arba 22 kalibro šautuvą. Rinkinį papildys šautuvas su dėtuve (pageidautina to pačio kalibro, kaip pausiau automatinis šautuvas), karabinas ir dar kažkas panašaus į pistoletą - kulkosvaidį arba pusiau automatinį karabiną...“

        Tai patarimas iš žurnalo „Išgyvenimas Argentinoje“, kuriame jaunas žmogus dalinasi išgyvenimo patirtimi Argentinos ekonomikos katastrofos 2001 metų gruodyje sąlygomis. Tada per naktį žlugo „Argentinos ekonomikos stebuklas“, sukurtas vadovaujant budriam TVF. Komfortiškas civilizacijos pasaulis išnyko per keletą dienų, pavirtęs į chaosą su daugkartiniu vyriausybių keitimusi, masiniais bado maištais ir pogromais, plėšimais ir šaudymais gatvėse (žiūr. Valentinas Ingulskis, „Ukrainą rengia suvalgymui“, „Ježenedelnik 2000“, 08.11.21).

       Argentinos kelias link katastrofos prasidėjo po 1955 metų perversmo, kurį organizavo reakcinis generalitetas su CŽV parama. Tada valstybėje prasidėjo Chuano Perono, Argentinos prezidento 1946-1955 ir 1973-1974 metais, „chustisializmo“ socialinės apsaugos (iš isp. justicia – teisingumas) sistemos demontavimas. Ji reiškė, kad valstybė turi būti tarpininke tarp darbo ir kapitalo, o kapitalas turi tarnauti visuomenei.

       7 –ame dešimtmetyje „chustisializmas“ buvo panaikintas, ir nuo 1976 metų valdžią valstybėje paėmė karinė chunta, kuri diegė neoliberalias reformas, vadovaujant jauniems reformatoriams iš „Čikagos mokyklos“. Nepaisant to, kad 9 –ame dešimtmetyje pasaulio rinkoje Argentina buvo viena iš pagrindinių gamintojų ir žemės ūkio produkcijos eksportuotojų, BVP ir toliau mažėjo – dėl savo pramonės sunaikinimo politikos. Ilgai lauktos ekonomikos reformos, kurios pradėtos į valdžią atėjus prezidentui Karlosui Menemui, taip pat buvo liberalaus pobūdžio. O tam procesui vadovavo TVF. 

       10 –ojo dešimtmečio pradžioje Argentina tapo „TVF vitrina“, kuri Argentiną rodė, kaip sektiną pavyzdį. Vyriausybė uoliai įgyvendino ultraliberalius „augimo receptus“: vykdė visuotinį privatizavimą, susilpnino valstybės reguliavimą, sumažino importo tarifus ir ekonomiką atvėrė TNK (transnacionalinėms korporacijoms). Savo vidaus rinkos atžvilgiu Argentina visiškai atsisakė protekcionizmo. Siekdamas „makroekonomikos stabilizavimo“, suderinus su TVF, ekonomikos ministras Domingas Kavalja tvirtai pririšo Argentinos peso kursą prie JAV dolerio santykiu 1:1 (įgyvendino radikalų modelį „currency board“). 

       Nuo 1991 metų iš pradžių liberalus kursas atnešė teigiamus rezultatus – per 8 metus gamybos augimas sudarė 65%, į šalį plūstelėjo užsienio investicijos. Bet ekonomikos orientavimas į užsienio rinką, importo liberalizavimas ir kietas peso pririšimas prie dolerio sukėlė staigų daugumos Argentinos ekonomikos šakų dalies sumažėjimą vidaus rinkoje, pirmiausia, didelės pridėtinės vertės pramonės šakose. Valstybėje sparčiai vystėsi tik žemės ūkio eksportui orientuota gamyba.

       Aklas laikymasis liberalių receptų buvo parankus pasaulio skolintojams. Didžiulė užsienio skola reikalavo nuolatinio vis naujų valiutų srautų pritekėjimo (eksporto pajamų, užsienio kreditų), o nekontroliuojama importo banga dar labiau didino užsienio valiutos poreikį ir griovė nacionalinės ekonomikos aukštųjų technologijų segmentus.

       Kaip to rezultatas, nominali užsienio skola nuo 65,4 mlrd. 1991 metais išaugo iki 143,5 mlrd. 1999 metais, o užsienio skolos tvarkymas išaugo nuo 2% BVP 1991 metais iki 10% (!) 1999 metais. Skolos piramidė reikalavo vis naujų pinigų ir jos sugriuvimas buvo tik laiko klausimas. 2001 metais dideli grūdų derliai pasaulyje tapo kainų sumažėjimo priežastimi, tai smarkiai sumažino valiutų įplaukas į Argentiną. Valstybė atsidūrė ties defolto slenksčiu, o užsienio investuotojai pradėjo atsiimti savo pinigus iš Argentinos ekonomikos.

       TVF pareikalavo „subalansuoti valstybės biudžetą“, D.Kavalja pensijų ir valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sąskaita „išlaidas sumažino“ 20% (7 mlrd. USD). Be to, jis padidino mokesčius ir paskelbė apie apribojimų pinigų išėmimui iš bankų depozitų įvedimą. Dėl to prasidėjo masiniai lėšų išėmimai iš bankų ir pesų keitimas į dolerius, kurio kursas staigiai išaugo. Tūkstančiai įmonių bankrutavo, šimtai tūkstančių argentiniečių prarado darbą. Stambiuose miestuose prasidėjo gatvių riaušės, prezidentas skubiai paliko šalį ir atsistatydino, o Domingas Kavalja buvo suimtas. Bet niekam dėl to lengviau netapo.

       Tuo metu TVF užblokavo žadėtą 1,3 mlrd. USD kreditą. Atsakydama į tai, nauja valdžia pareiškė apie užsienio skolos, kurios suma daugiau kaip 130 mlrd. USD, mokėjimų nutraukimą. Esant didžiausiam pasaulio istorijoje defoltui, kiekvienas argentinietis – nuo kūdikių iki pagyvenusių žmonių – buvo skolingas 3600 USD. 2002 metų sausyje vyriausybė pareiškė apie dvejopo peso kurso įvedimą – fiksuoto ir plaukiojančio, tai faktiškai pradėjo nacionalinės valiutos devalvavimą. Argentina pasinėrė į daug metų trunkančią ekonomikos depresiją ir socialinį chaosą.

         Esant sunkiausiai ekonominei depresijai, valstybę užpludo prievartos banga – alkani maištai, plėšimai, parduotuvių ir įstaigų pogromai tapo įprastu reikalu. Turtingiausia Lotynų Amerikos valstybė pasinėrė į anarchiją, o milijonai žmonių susidūrė su badu ir geriamojo vandens trūkumu. Tuo metu TVF, kaip įprasta, Argentiną apkaltino dėl „pernelyg didelių valstybės išlaidų“ ir pareikalavo toliau mažinti socialines išmokas ir darbo užmokestį valstybės sektoriuje.

       Pasaulio ekonomikų smukimo makroekonominių veiksnių analizė ir jų dažnumas – Meksikos 1995 metais, Pietryčių Azijos 1997-1998 m., Rusijos ir Brazilijos 1998 m., Argentinos 2001 m. (tai yra nepilnas ekonominių kataklizmų sąrašas), - leidžia kalbėti apie apgalvotą pasaulio valstybių finansinį pavergimą pasaulio finansų oligarchijos naudai.

       Sistema veikia taip. FED palūkanų norma mažinama ir dolerių apynasris užmetamas ant vietos rinkų, konvertuojamas į vietos valiutą, spekuliuojama biržoje ir keliama nekilnojamo turto ir akcijų rinka. Sparčiai pradeda augti tik eksportui orientuoto sektoriaus ekonomika (žaliavų ir mažos pridėtinės vertės produktų). Tuo metu „liberali vyriausybė“ pradeda pūsti kreditavimo rinką, vietos gyventojams brukdama užsienio buities prekes ir demonstruodama „audringą ekonomikos augimą“.

       Po to, kai valstybės aukos prikimštos pigiais pinigais, FED pradeda kelti palūkanų normas.  Valstybės – „narkomanės“, kurios yra jau labai priklausomos nuo užsienio „investicijų“ (spekuliacinio kapitalo), priverstos sparčiais tempais didinti operacijų nacionalinėmis valiutomis pelningumą, didindamos savo refinansavimo palūkanas. Siekdami greito pelno, aktyviai pradeda veikti ir atviri „grifai“.

       Pinigų pabrangimas sumažina žaliavinių prekių, kurios yra besivystančių šalių eksporto pagrindiniu pajamų straipsniu, kainą. Tai savo ruožtu pablogina šių šalių mokėjimo balansą ir sukelia vis didesnį užsienio kreditų poreikį jo palaikymui. Pablogėjus mokėjimo balansui, finansų rinka duoda „signalą“ ir visas galingas užsienio spekuliacinio kapitalo srautas nukreipiamas į kitą pusę, iš valstybės išplaunant nacionalinius turtus ir griaunant ekonomiką.

       Jie supranta, ką daro. Taip buvo sužlugdytos „Azijos tigrų“ ekonomikos, po to Rusijos ir Brazilijos. 2001 metais eilė atėjo Argentinai. Po kiekvienos krizės FED palūkanų normos laikinai būdavo sumažinamos ir sistema rengėsi naujų aukų įsisavinimui...

       Finansinio ir ekonominio žlugimo momentu atsiranda grifai iš TVF, kurie pradeda plėšti gabaliukus iš šalies - aukos šąlančios ekonomikos, užtikrindami TNK interesų gynimą ir iš vyriausybės išmušdami sutikimą korporatyvines skolas pervesti į valstybės skolas, taip blogindami socialinę padėtį ir galiausiai susiurbdami dalį nacionalinio turto.

       Pastebėsime, kad Argentinos vyriausybė tada nustojo mokėti skolas JAV ir TVF, skirtingai nuo Rusijos judėjų - okupacinės vyriausybės 1998 metais, kuri pareigingai mokėjo užsieniečiams valiuta, apgavusi savo piliečius.

                                        Argentinos kova prieš grifus tęsiasi

        Vien tik vienas apribotos rizikos fondas „Elliot Capital Management/NML Capital“, siekiantis sugrąžinti 182 mln. dolerių Argentinos skolos grobuoniškiems fondams - grifams (vulture funds), kuri jo įsigyta iki 2002 metų, sugebėjo prezidentę Kristiną Fernandes de Kiršner pastatyti į labai sudėtingą padėtį. JAV teismo pateikta suma pasiekė 1,33 mlrd. USD.

       Tuo pačiu metu agentūra „Fitch“ pranešė apie Argentinos kredito ilgalaikio reitingo užsienio valiuta sumažinimą penkiais punktais – nuo „B“ iki „CC“, neigiama perspektyva.

       Taip „Elliot Capital Management/NML“, kurio turtas sudaro 15 milijardų dolerių, su Niujorko rajono teismo pagalba ant kelių parklupdė trečią pagal dydį Lotynų Amerikos valstybės ekonomiką – BVP perskaičiuojant į perkamąją galią 716,5 mlrd. USD; vienam žmogui 17,7 tūkst. USD (žiūr. Alfredo Jalife-Rahme, „Argentina peligra!: ofensiva Malvinas jurídico-financiera de los fondos buitre“, „La Jornada“, 12.11.25).

       Tas pats fondas 2007 ir 2010 metais du kartus bandė areštuoti prezidento lėktuvą. Šių metų spalio pradžioje Ganos uoste buvo areštuota Argentinos karinio parengimo fregata „Libertad“ su 200 jūreiviais laive – nors karinių laivų areštavimą draudžia Ženevos konvencija.

       Reikia suprasti, kad 1,3 mlrd. yra tik 0,24% BVP, bet problema ta, kad jeigu Kiršner padarys nuolaidas, tai atvers „Pandoros skrynią“ – į žaidimą įsijungs kiti tokių nerestruktūrizuotų skolų turėtojai, jau 11 mlrd. USD sumai. Taigi, Buenos Airių pusėn stojo visi kreditoriai, kurie sutiko su restruktūrizacija (pasirašyta 2005 ir 2010 metais). Proceso metu jie bandė teisėją Tomasą Grizą (Thomas Griesa) įtikinti, bet jų argumentai Niujorko teismui pasirodė „neįtikinamais“.

       Kodėl?

       „NML Capital“, kurio būstinė Kaimanų salose, priklauso tiems fondams – grifams, kurie superka skolos įsipareigojimus už labai mažą kainą, kad paskui iš skolininkų išieškotų visą sumą. Jo savininkas yra „JAV – Izraelio investuotojas“ Polas Singeris (Paul Singer), savo turtą sukaupęs iš tokių sandorių ir turintis „labai glaudžių ryšių“ skolintojų elite.

       „Piktina tai, kad dėl kelių spekuliantų nesukalbamumo suvereni valstybė atsidūrė ties bankroto riba. Šie fondai – grifai niekada nekreditavo Argentinos, jie paprasčiausiai pastatė ant krizės, kuri sukėlė skurdą ir kančias toje valstybėje“, - rašo „The Guardian“ (12.11.15). Fondai – grifai naudoja JAV teismus, kad išieškotų šimtus milijonų dolerių iš neturtingiausių pasaulio valstybių. Pasaulio kapitalui Argentina tapo trečiąja šalimi dėl stambiausio istorijoje defolto, kurios padėtis pasunkėjo po drąsaus naftos kompanijos „YPF“, kurią apvaginėjo Ispanijos „Repsol“, nacionalizavimo.

       „Repsol“, kaip ir daugelis kitų kvazi Ispanijos korporacijų, Lotynų Amerikoje veikė, kaip „Didžiosios Britanijos Trojos arklys“ (televizijos kanalas Russia Today, 12.11.12), kaip „kvazi Ispanijos“ Santander bankas, atstovaujantis Didžiosios Britanijos RBS banko, įeinančio į Rotšildų imperiją, interesus, o neoliberalus laikraštis „El País“ yra Didžiosios Britanijos draudimo kompanijos uždanga.

       Akivaizdi ir „teisininkų“ teismų schema. Niujorko rajono teismas pradėjo veikti tik dėl to, kad „Bank of New York“ kažkada buvo Argentinos skolinių įsipareigojimų, kurie nebuvo išmokėti 2001 metais, valdytojas patikėjimo teise.

       Tuo pačiu metu prasidėjo ir informacinė ataka – „The Financial Times“ pasirodė Džudo Veberio (Jude Webber)  ir Robino Viglsvorto (Robin Wigglesworth), įžeidžiantis straipsnis, o jų išpuolių prieš Kristiną Kiršner esmė yra ta, kad ji mušasi su visais už... Argentinos nacionalinį, ekonominį suverenitetą... Iš tikrųjų, „koks akiplėšiškas begėdiškumas!“.

       Be to, „saldžioji porelė“ kalba ir apie gruodžio 7 d. naujo įstatymo dėl žiniasklaidos įsigaliojimą, kuris leidžia sutvarkyti žiniasklaidos grupės „Clarín“ („Goldman Sachs“ nuosavybė), platinančios melagingas žinias, veiklą.

       Finansų sluoksniai nesigėdija taikyti tuos pačius propagandinius terminus, kaip ir savo geopolitiniuose žaidimuose: kaip tvirtina Veberis ir Viglsvortas, skolų nesumokėjimas padidins Argentinos izoliaciją ir privers gyventi remiantis tik savo jėgomis, panašiai, kaip „Kuba, Iranas ir Gazos ruožas“

       „Liberalizmo dainiai“ aštriai kritikuoja Argentinos valstybiškai orientuotos ekonomikos politiką (importo ir valiutų keitimo operacijų ribojimus). Nors Lotynų Amerikos Ekonomikos tyrimų fondas (FIEL) rodo, kad Argentinos valstybės išlaidos, kurios nukreiptos skurdo mažinimui ir naujų darbo vietų kūrimui, padidėjo 200 milijardais dolerių ir pasiekė 43.5% BVP. Ir ši politika gavo labai aukštą Džozefo Stiglico įvertinimą, kuris ją pavadino pavyzdine.

       Panašu, kad pasaulio kapitalą labiausiai jaudina tai, kad ši politika valstybę veda link iš siaubingos krizės išėjimo – kai augimas 2011 metais buvo 8.9% ir 2010 metais - 9.2%. Jie juk negali atleisti Kiršner už pensijų fondų nacionalizavimą ir Argentinos CB valiutų atsargų naudojimą nacionalinės ekonomikos finansavimui.

       Martinas Redranas(Martín Redrano), buvęs Argentinos Centrinio banko direktorius, mano, kad valstybės likimas priklausys nuo sojos derliaus. Esant nepalankioms oro sąlygoms, kai infliacijos lygis 25%, tai gali stipriai pakenkti. Kol kas ją gelbėja aukštos sojos kainos ir didelė Kinijos paklausa.

       Šiandien numatomi du galimi potencialus spaudimo Lotynų Amerikai scenarijai: 1) tyčinis staigus naftos kainos sumažinimas, siekiant suduoti smūgį Venesuelai, Brazilijai, Bolivijai, Ekvadorui ir Argentinai; 2) daugiavektorinis finansinis karas (valiutų karas, kapitalo išbėgimas ir t.t.).
 

                                                           Argentina tęsia savo maištą

        Argentinai kol kas pavyko gauti termino atidėjimą teismo procese JAV prieš kreditorius. JAV antros apygardos apeliacinis teismas suteikė Argentinos pusei laiko iki 2013 metų vasario 27 d. pateikti visus argumentus savo naudai.

       Tuo tarpu Argentinos finansų ministras Ernanas Lorencinas patį teismo vykimo faktą pavadino “teisinio kolonializmo pasireiškimu”, o valstybės prezidentė Kristina Kiršner pareiškė, kad jos vyriausybė neketina mokėti “nė vieno dolerio”.

       Įdomu, kad taip ir gali įvykti. Be to, Argentina neturi prieigos prie tarptautinių skolos vertybinių popierių rinkų nuo 2002 metų pradžios, kai ji paskelbė apie obligacijų defoltą, valstybė sugebėjo vystytis savarankiškai - be pasaulio skolintojų „pagalbos“.

       Pastebėsime, kad kol kas Argentina gana sėkmingai kovoja prieš „USuotą tarakoną“.

Kiril‘as Miamlin‘as, 2012-12-16

Šaltinis: kislorod-books.ru

 

Susiję:

Argentina: dar vienas smūgis neoliberalizmo dogmai

Argentinoje nacionalizuojama stambiausia naftos kompanija

Prisiminimas apie apiplėšimą

Darbininkai užima įmones

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.