Libijos Centrinis bankas, kurį užgrobė Pereinamosios nacionalinės tarybos sukilėliai, paskelbė apie 29 tonų aukso pardavimą. Šia priemone bankas pasinaudojo tam, kad “piliečiams būtų išmokėtas darbo užmokestis”. Naujas CB vadovas Gasemas Azozas pasakė, kad karo metu banko aktyvai buvo išsaugoti, niekas nebuvo pavogta! Niekas! Ir nieko niekur neišvežė!

       Į akis krenta tai, jog pasirodo, kad „korumpuotas tironas“ pagal pačių „sukilėlių“ pripažinimą, o toks prisipažinimas labai vertingas, nesusigundė nei vienu geltonojo metalo, kuris priklauso tautai, gramu. Nei vienu gramu!
       Bet apie pulkininką žinant tai, ką mes Libijos draugai apie jį sužinojome per paskutinį pusmetį, tame nėra nieko keisto. Stebina kitas. Ir apie tai pakalbėsime.
       Beveik prieš savaitę taip vadinami, apsišaukę „Libijos draugai“, susirinkę į Paryžių, nusprendė, kad Libijos sostinė Tripolis jau užimtas, - o kieno, tai jau kita kalba! – todėl Libijos tautos pinigus galima „atšaldyti“ ir perduoti „demokratams“. Kas tokie yra „demokratai“ ir kam jiems dėl „demokratijos“ reikėjo nužudyti tūkstančius Libijos gyventojų – tai jau kita kalba!

       Vienu žodžiu, Paryžiuje pradėjo skaičiuoti ir...

       Kai suskaičiavo, pasirodė, kad įšaldytose Libijos sąskaitose liko tik 15 milijardų. Iš 89 arba 130… 
       Stop, juk Vakarai nurodė 170 milijardų skaičių! Ir tvirtino, kad šiuos pinigus „tironas“ – „koks niekšas!“ Vakaruose visais varpais skambino visi politikai ir vis kas tik netingi, kad tik apšmeižti dykumų liūtą! – „tironas“ iš Libijos tautos pavogė šiuos pinigus!
       Vakarų politikai ir prie jų prisijungęs Margelovas pasijautė nepatogiai, jie kalbėjo už uždarų durų ir iškilmingai paskelbė, kad surado dar dešimt milijardų. Tik tiek, tai yra 25!Iš 170 milijardų, kuriuos įšaldė kovo mėnesį!
       Dar daugiau, ši atšaldyta suma „naujai“, kabutėse, Libijos valdžiai atvyko ne valiuta, - juk buvo įšaldytos dolerių, eurų, svarų sąskaitos ir, pagal teisybę, turėjo būti grąžintos ta pačia valiuta, - o naujai atspausdintais Libijos dinarais dėžėse. Iš Londono – net 40 tonų!

       Tai yra, vietoj realių pinigų, kuriuos Vakarų bankų valdymui patikėjo teisėta Libijos Džamahirijos vyriausybė ir, kurie buvo skirti tarptautinio bendradarbiavimo projektų finansavimui Libijos tautos interesų naudai, Vakarų demokratijos laimės gavusiai tautai, sugrąžina supjaustytą spalvotą popierių, turintį vandens ženklus!

       Be to, kaip paaiškėjo, šie pinigai – Libija savo valiutą, deja, spausdino Londone!- buvo atspausdinti dar iki sukilimo ir už jų “spausdinimą” jau buvo apmokėjusi Libijos Džamahirija!

       Išeina, kad ir čia Libijos tautą apvogė! Net tuos 25milijardus negrąžino!

       Galiausiai, tautos pinigus valiuta – kartoju, tai yra 170 milijardų dolerių! – šiuos pinigus iš Libijos Vakarų valstybės paprasčiausiai pavogė!
       Štai dabar ir priverstas Libijos Centrinis bankas parduoti auksą, kurį Libijos lyderis šventai saugojo, nelietė ir nepardavė net sunkiaisiais momentais Libijos Džamahirijai, kurią užpuolė ir sukilėliai, ir NATO agresoriai. Jis nelietė to, kas priklauso tautai! Todėl, kad tai yra negerai!
       O ką daro taip vadinama „nauja valdžia“? Nuo ko ji pradėjo, kai tik įsiveržė į sostinę? Nuo aukso pardavimo, kad galėtų sumokėti pažadėtus pinigus samdiniams ir visoms kitoms valkatoms, užpludusioms Libiją, ir kurių rankomis buvo sunaikinta tai, ko nesunaikino NATO bombos ir raketos!
       Ir dar daugiau, Vakarai reikalauja apmokėti išlaidas karui, atleiskite, už „Libijos tautos išlaisvinimą nuo tirono!“

       Aš bandau žmonijos istorijoje surasti nors vieną tokio akiplėšiško, neteisingo plėšimo pavyzdį. Ispanų konkistadorai, kurie stikliukus keitė į aborigenų gryną auksą? Ne, netinka. Libiečiai ne tokie idiotai. Be to, jeigu aborigenai patys sutiko, kad juos apgautų, tai čia yra kita. Čia tikras Grobimas! 170milijardų išgaravo!Fantastika!

       Žiūriu į tuos „Libijos draugus“, susirinkusius Paryžiuje ir džiugiai pozuojančius prieš daugybę fotoaparatų ir televizijos kamerų, aš įdėmiai žiūriu į savimi patenkintą valdininką, kuris šiame vagių sambūryje atstovauja mano valstybę – Rusiją – ir, atleiskite, man gniaužiasi kumsčiai.
       Aš juk žinau, gerai žinau, kad dabar mano Libijos draugai glaudžiasi savo, vakar būvusių komfortabilių namų, griuvėsiuose, be vandens, kadangi vandentiekį sunaikino sukilėliai, jie neturi šviesos, kadangi NATO viską, kas buvo sukurta, subombardavo, jie gyvena be maisto produktų ir vaistų, be mokyklų ir ligoninių ir ...mane apima siaubas!
       Kas tai?

       Kas nors gali paaiškinti?

       Ne, ne man, aš viską puikiai suprantu. Aš matau tą baisų Imperialisto –Grobuonio snukį, kuris nusprendė, kad dabar viskas šiame pasaulyje priklauso jam!
      Tačiau... greta manęs vis stovi ta maža mergaitė, laikanti lyderio portretą, kurią aš sutikau gegužės mėnesį Tripolyje, po Vaikų kūrybos namų bombardavimo, ir ji tyliai, ir su kalta šypsena manęs anglų kalba paklausė, ją mokykloje mokė Šekspyro didžiosios kalbos: „Why bombs?“

       Ir aš prisimenu, ir niekada nepamiršiu Kirsano Nikolajevičiaus Iliumžinovo, drąsaus Rusijos piliečio, kuris atvyko į Tripolį krentant bomboms ir susitiko su Lyderiu, pasakojimo. O tas jo paklausė to paties klausimo: „Why bombs?“
       Ir dabar aš kreipiuosi į visus, kas šiandien skaičiuoja ir perskaičiuoja, kas toliau rašo šlykštybes apie Libiją ir libiečius, ir kurio galvoje tik išvežtas – kaip pasirodė, neišvežtas! – į tolimą Nigerį „Libijos tautos auksas“. Kreipiuosi į tą, kuris kas eilutė kartoja: „Jis pabėgo“ arba „Kada gi jį pagaus ir sudraskys į gabalus?“...

       Aš klausiu jūsų: „Ar jūs turite sąžinę?“

       Pasakykite!
       Aš greitai vėl būsiu Tripolyje, Libijos sostinėje, išlaisvintoje nuo visų atmatų ir brudų, kuriuos šiandien Vakaruose, o ir taip pat Rusijoje, vis dar vadina, po visų žvėriškumų ir beprotybių, garbingais žodžiais, ir išlaisvintame mieste aš ieškosiu tos mažos mergaitės, kad galėčiau ją apkabinti ir pasakyti: „Tu gyva! Tu išgyvenai visą tą siaubą! Laikykis! Yra tauta ir yra šalis, kuri visada buvo su tavimi! Aš padėsiu tau! Ir patikėk manimi, draugu rusu, kad ateis diena, tu taip pat eisi į mokyklą, mes ją atstatysime, būtinai pastatysime, mes atspausdinsime šių atmatų islamistų sudegintus vadovėlius ir, svarbiausia, aš pažadu tau, kad niekada daugiau iš šiaurės naktimis nebeatskris juodi pauksčiai. Dabar jie visiems laikams grandinėmis bus pririšti prie žemės. Virš Europos skraidys tik taikūs lėktuvai. Aš tau pažadu...“
       Galvokite apie mane, ką tik norite. Kad aš melagis, ir kad Žemėje nebus taikos. Ir valstybė po valstybės, tauta po tautos naikinsis, dings nuo Žemės paviršiaus, kaip sunaikinta ir į pelenus, ir dulkes paversta Libija!
       Tačiau aš tikiu, kad tarp tų, kurie mane perskaitys, kas mane išgirs, bus ir tie, kurie kartu su manimi ateis pas mažylę ir ją apgins!

Nikolaj‘us Sologubovski‘s, Tripolis – Maskva ir greitai vėl Tripolis, 2011-09-10

Šaltinis: Natostop

Susiję:

Libija, rugsėjo 4 d.
Muamaro Kadafio „Žalia knyga“

Kas laukia Libijos artimiausiu metu?

Laisvo žodžio varžymai spaudoje, internete

Samdiniai – nauja NATO kariavimo taktika

Rugpjūčio 21-23 d. įvykiai Tripolyje

Libijos paėmimas: Kataro Holivudas

Libija. Paskutinių dienų įvykiai

Kraujas gatvėse – Kataras, Didžioji Britanija, Prancūzija žudo beginklius civilius gyventojus

WikiLeaks dokumentai atskleidžia JAV intervencijos į Libiją priežastis

Plėšimas viduryje baltos dienos

Libija, liepos 15 diena

Bjauri tiesa: video, kaip Libijos sukilėliai nupjauna galvą Kadafio kareiviui ir kiti NATO nusikaltimai

Libijos moterys

Libija Vakarų nusikaltėlių apsuptyje

Libiečiai – tauta, kuri nepasiduos

Apie Libiją 

Muamaro Kadafio kalbos tiesioginiame Libijos televizijos eteryje stenograma

P.K.Robertsas: „mes norime atsikratyti rusų ir kinų“ 

Ar Didysis brolis išėjo iš proto?

Birželio 8 d. naujienos iš Libijos 

Libija: daiktus vadinkime savo vardais 

Versija apie įvykius Libijoje 

Dar viena Libijos karinio užpuolimo versija 

Planinis tarptautinės teisės demontavimas – globalios valdžios nauja strategija

Irakas, Libija ir „Chosudovskio sąrašas“

„Trys storuliai“ ir amerikietiška svajonė 

Muamaras Kadafis ir Vakarų cinizmas 

Valstybės vadovų nužudymai ir tarptautinė teisė. Libijos precedentas

Nusikalstamumas – vienas iš naujos pasaulio tvarkos požymių