Įžanga

       Šias mintis raštu išdėsčiau 2008 metų pradžioje, kai bandėme įkurti visuomeninį judėjimą „Vienybės keliu“. Nepavyko, nes didesnė dalis iniciatyvinės grupės (joje buvo apie 30 žmonių) nuėjo į partijas dalyvauti rinkimuose į Seimą. Tuomet šią rašliavą atidaviau vienai partijai, kuri ruošėsi dalyvauti (ir dalyvavo) paskutiniuose Seimo rinkimuose. Partijos vadai pasakė, kad tai labai geros mintys ir pakvietė mane dalyvauti rinkimuose, savo sąrašuose duodami man aukštą 2 vietą. Žinoma, kad atsisakiau nuo to, nes jau daugiau kaip 20 metų nepriklausau jokiai partijai (turiu savo nuomonę šiuo klausimu). Aišku, kad ir partiečiai atsisakė įtraukti mano pasiūlymus į savo programą. Vėliau truputį pakoregavau ir išėjo šis trumpas straipsnelis.

       Artimiausiu metu Italija dėl skolos gali tapti dar vienu eurozonos karštu tašku ir pakartoti Graikijos krizę. Ekspertai pripažįsta, kad Europa neturi reikiamo finansinio buferio, kad nuo defolto galėtų išgelbėti dar ir šią valstybę. Tokia išvada buvo padaryta po to, kai liepos 8 d. skirtumas tarp dviejų obligacijų – 10 metų Italijos valstybės obligacijų ir Vokietijos Bunds, pasiekė maksimalią reikšmę per visą euro egzistavimo laikotarpį - 2,5 procentinius punktus. Italijos obligacijų pajamingumas pakilo iki 5,28%. Kitaip tariant, tai tas procentas, kurį Italijos valdžiai teks siūlyti kreditoriams naujų paskolų atveju.