Kad prieš Kadafį ir Libiją vykdoma informacinė ataka, nieko jau nestebina. Plunksną durklui propaganda prilygino dvidešimto amžiaus pradžioje, o tai, kad moralinis priešo palaužimas yra pusė pergalės, žinojo dar prieš mūsų erą. Tačiau brutalus ir nesustabdomas melo tekėjimas galiausiai sukelia tai, kad žiūrovas nustoja jį suvokti. Protas turi tokią rūpestingą reakciją, įgytą ir išvystytą, kaip tik naujais laikais, kai atsirado visa pramonė, skirta vartotojo smegenų naikinimui. Daug efektyvesnė yra impulso taktika. Išmetimas – išmesto paskleidimas – vieni panikoje, kiti spragėsius valgo – užgesimas- tyluma. Išmetimas – ir vėl viskas iš naujo.

       Daugelis užsienio stebėtojų ir, žinoma aš, sėdintis Tripolyje, paskutines aštuonias savaites, nelabai rimtai priima žiniasklaidos prognozes, kad į Tripolį netrukus įsiverš „NATO sukilėliai“, jeigu NATO valstybės nupręs išlaipinti savo sausumos pajėgas.

       Jų nuomonė grindžiama tuo, kad Libijos gyventojai vis labiau pyksta dėl NATO nužudytų šeimos narių ir genčių, tuo metu NATO teigiant, kad „gina civilius gyventojus“.